VERSLO VERTINIMAS, SISTEMA, METODAI, PINIGŲ SRAUTŲ PROGNOZAVIMAS
1. Verslo vertinimo sistema 2
1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai 2
1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas 3
1. 3. Verslo vertinimo principai 5
1. 4. Verslo vertinimo metodai 11
2. Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu 14
2. 1. Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės 14
2. 2. Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas 15
3. Pinigų srautų prognozavimas 19
3. 1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės 19
3. 2. Pinigų srautų planavimas 20
3. 3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai 24
3. 4. Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams 25
Literatūros sąrašas 28
Kitų informacijos šaltinių sąrašas 29
1. Verslo vertinimo sistema
1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai
Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios
verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje
Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas – nešališkas
verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą,
vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną
piniginę vertę rinkoje. Viename solidžiame bankininkystės ir finansų žodyne
rašoma, jog verslo vertinimas gali būti apibūdintas kaip procesas,
susiejantis laukiamą grąžą bei riziką, ko pasekoje nustatoma verslo vertė
[16;1186]. Ten pat toliau rašoma, kad šis procesas gali būti pritaikytas
laukiamos naudos iš akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto ar kitų aktyvų
įvertinimui.
Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo
sampratos [17;5]. Pagal pirmąją verslo vertinimas – tai įmonės, turinčios
juridinio asmens statusą, vertinimas. Pagal antrąją verslo vertinimas – tai
ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių,
technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų,
kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės,
technologijos, aktyvai gali priklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji
samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.
Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti
kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma
vertinamo objekto vertė.
Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina [24; 2]. Vertė –
prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal
atitinkamą vertinimo metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos
požiūrį į naudingumą. Kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar
sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra
reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų
teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis.
Atstatomoji vertė (išlaidos) – vertinimo metu nustatyta pinigų suma,
kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui
sukurti, pagaminti arba pastatyti.
Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai
vykdomas kaip sumarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant
tų „nefunkcionuojančių“ įrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo
linijose, rinkos vertę.
Verslo linija – tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir
konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų
(dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo
sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų
srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama
produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu
projektu. Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime
terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip
sinonimus.
Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus [17;9]:
1) įvertinti visas įmonės verslo linijas ir tokiu būdu
nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;
2) nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą,
kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų
tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo
kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);
3) įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė
(neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos
vienintelės verslo linijos verte;
4) nustatyti investicinio projekto, sutampančio su
nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;
5) nustatyti orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo
kapitalo rinkos vertę.
Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo
tikslus [17;14]:
1) patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos
kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;
2)
sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių
nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;
3) ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių
arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo-
pardavimo;
4) suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie
įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.
1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas
Šiuo metu Lietuvoje dar tik kuriama turto ir verslo vertinimo
sistema. Būtina, kad tokia sistema gerai atitiktų tarptautinius Europos
turto ir verslo vertinimo standartus. Tokios sistemos buvimas paskatins
užsienio investicijų pritraukimą ir padės Lietuvai integruotis į Europos
Sąjungos bendrąją rinką.
1994 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos turto vertintojų
asociacija (LTVA). Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo
unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais
turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos
pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir
įgyvendinimas. Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis
tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto
vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų
vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL),
Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yra šių organizacijų
narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.
1994-1995 metais iš anglų kalbos buvo išversti ir išplatinti šie
leidiniai: TEGOVOFA parengtos „Pagrindinių fondų vertinimo metodinės
pastabos“ bei TIAVSC parengti „Tarptautiniai vertinimo standartai“.
Tuo pat metu, vadovaudamiesi minėtais standartais bei kita
užsienio šalių literatūra, LTVA nariai parengė „Turto vertinimo
laikinuosius metodinius nurodymus“. Šio dokumento tikslas – pereinamuoju
ekonomikos laikotarpiu reglamentuoti LTVA narių profesinę veiklą.
Vėliau, LTVA iniciatyva, bendradarbiaujant su suinteresuotomis
Lietuvos valstybinėmis institucijomis, buvo parengtas ir 1995 m. kovo 28 d.
Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) priimtas nutarimas Nr. 440 „Dėl
turto vertės nustatymo“. Šiuo nutarimu LRV, siekdama, kad turto vertė būtų
nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto
vertinimo metodais ir kriterijais, patvirtino „Bendruosius turto vertės
nustatymo principus“. Šių principų tikslai ir paskirtis yra:
a) reglamentuoti vienodus visai Lietuvos
Respublikai, harmonizuotus pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą
turto bei verslo vertės nustatymo metodus ir turto vertintojo
profesionalumo bei etikos reikalavimus;
b) nustatyti turtinių santykių sritis, kurioms
taikytini turto bei verslo vertės nustatymo metodai;
c) sudaryti sąlygas objektyviai nustatyti turto ar
verslo vertę nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos.
Šiuo nutarimu LRV taip pat nutarė įsteigti Turto vertintojų
atestacinę komisiją (TVAK), kurios nuostatai buvo patvirtinti 1995 m.
birželio 23 d. LRV nutarimu Nr. 895 „Dėl Turto vertintojų atestacijos
komisijos nuostatų patvirtinimo“. TVAK tikslas – diegti Lietuvos
Respublikoje nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertės nustatymo
sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansinių, informacinių,
metodinių ir kitų priemonių kompleksą ir pagrįstą tarptautiniais turto
vertinimo metodais ir kriterijais, taip pat atestuoti turto vertintojus.
Komisija sudaroma iš valstybės institucijų specialistų, turto vertintojų
profesinių organizacijų bei mokslo institucijų atstovų.
1995 m. rugsėjo 6 d. LR Finansų ministro įsakymu „Dėl turto
vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo“ buvo patvirtinti Turto
vertintojų atestacijos nuostatai, kuriuose reglamentuojami kvalifikaciniai
reikalavimai turto vertintojui, egzaminų laikymo ir kvalifikacinių turto
vertintojų pažymėjimų tvarka fiziniams asmenims – turto vertintojams.
Finansų ministerija 1995 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 100 sudarė
dvi laikinąsias darbo grupes „Turto vertinimo metodikai“ ir „Turto
vertintojų kvalifikacinių egzaminų testams“ parengti.
1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo
metodikos“ LRV patvirtino „Turto vertinimo metodiką“, kuri reglamentuoja
Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų,
harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo
vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, taip pat
turto bei verslo vertinimo dokumentų turinį.
Siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą bei
kvalifikuotą veiklą, 1998 m. rugsėjo 28 d. LRV savo nutarimu Nr. 1157 „Dėl
Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtino
Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo
tvarką.
Šiuo metu yra parengtas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų
įstatymo projektas, kuriame nustatoma turto ir verslo, nepriklausomai nuo
jų nuosavybės formos, vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų
taikymas konkrečiomis turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo
būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir
atsakomybė.
Minėto įstatymo projekte nustatoma, kad turtas ir verslas gali
būti vertinami, kai: a) keičiasi jo savininkas, t.y. turtas parduodamas,
perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas,
paveldimas; b)jis apdraudžiamas; c) jis apmokestinamas, deklaruojamas; d)
jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto;
e) jis įkeičiamas; f) jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus; g)
jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos
pagrindais ar patikėjimo teise; h) jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka
visuomenės poreikiams; i) jis pripažįstamas bešeimininkiu; j) įmonėms
taikomos bankroto procedūros; k) vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir
nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys
baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys
įkeistą turtą parduoti iš varžytinių; l) to pageidauja turto savininkas
arba turto vertinimo užsakovas.
Taigi turto bei verslo vertinimas turi būti vykdomas daugelyje
situacijų, todėl ši veiklos sritis turėtų būti nuodugniai ištyrinėta.
1. 3. Verslo vertinimo principai
Verslo vertinimo teorine baze yra laikoma tarpusavyje susijusių
vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio
ekspertų-vertintojų patirtimi. Šie principai išskiriami į keturias
kategorijas [ 19;65]:
1. Įmonės naudotojo principai.
2. Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio
vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.
3. Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.
4. Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso
panaudojimo principas.
Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę turi
būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali
skirtis. Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo
konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.
Įmonės naudotojo principai apima naudingumo, (pa)keitimo, ir laukimo
principus.
Naudingumo principas. Įmonė turi vertę, jei ji gali būti naudinga
potencialiam savininkui. Įmonė gali būti naudinga tik tiek, kiek ji yra
būtina realizuoti visuomenei naudingą funkciją – gaminti tam tikrą
produkciją rinkai ir gauti pelną. Įmonė taip pat gali būti naudinga
konkrečiam savininkui, jei jos turėjimas sukelia jam išdidumo jausmą ar
patenkina kitus savininko psichologinius poreikius.
Naudingumas – tai įmonės sugebėjimas tenkinti įmonės naudotojo
poreikius tam tikroje vietoje apibrėžtą laiko tarpą. Įmonės, duodančios
pelną, atveju, naudotojo poreikių tenkinimas galiausiai paprastai
išreiškiamas piniginių pajamų srauto pavidalu.
(Pa)keitimo principas. Sąmoningas pirkėjas už įmonę nemokės daugiau,
nei mažiausia kaina, prašoma už kitą analogišką įmonę su tokiu pačiu
naudingumo laipsniu. Tai reiškia, kad neprotinga mokėti už veikiančią įmonę
daugiau, nei kainuoja sukurti naują analogišką įmonę per priimtiną
laikotarpį. Ekspertas-vertintojas, analizuodamas konkrečios įmonės pajamas,
nustato jos maksimalią vertę, atsižvelgdamas į kitų analogiškų įmonių,
charakterizuojamų panašia rizika ir produkcijos kokybe, pajamų palyginimus.
Taigi (pa)keitimo principas teigia, kad maksimali įmonės vertė nustatoma
kaip mažiausia kaina, už kurią gali būti nupirkta kita įmonė su
ekvivalenčiu naudingumu.
Laukimo principas. Įmonės naudingumas paprastai susijęs su būsimų
pelnų laukimu. Veikiančių ir duodančių pelną įmonių vertė nustatoma kaip
laukiamo pelno, kuris gali būti gautas iš įmonės turto panaudojimo, masė, o
taip pat piniginių lėšų, gautų perpardavus tą turtą, dydis.
Laukimas – tai būsimo pelno ar kitokios naudos, kuri gali būti gauta
iš vertinamos įmonės naudojimo, tikėjimasis. Kadangi pinigai uždirba kitus
pinigus ir, be to, vyksta infliaciniai procesai, tai piniginis vienetas,
gautas ateityje, turi mažesnę vertę, nei gautas šiandien, t.y. pinigai turi
laiko vertę. Būsimų pinigų dabartinės vertės nustatymas vadinamas
diskontavimu. Nustatant būsimų pelnų, laukiamų iš įmonės naudojimo,
dabartinę vertę, būtina prognozuojamą pelną pakoreguoti jo vertės laike
pataisa.
Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės
turtinį kompleksą, vertinimo principų kategorija apima tokius principus
kaip likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančių ir mažėjančių pajamų,
subalansuotumo, optimalaus dydžio bei nuosavybės teisių paketo
išskaidymo
ir sujungimo.
Likutinis žemės sklypo produktyvumas. Bet kuri ūkinė veikla
paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo
ir žemės (žr. 1. lentelę). Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi
atsipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.
1. lentelė
Gamybos veiksniai ir kompensacija už juos
|Nr. |Veiksnys |Kompensacija |
|1 |Darbas |Atlyginimas |
|2 |Kapitalas |Pelnas |
|3 |Valdymas |Pelnas, atlyginimas |
| | |vadovams |
|4 |Žemė |Renta (mokesčiai, nuoma)|
Žemė yra nekilnojama, o darbas, kapitalas ir valdymas yra „pririšt“
prie jos. Visų pirma apmokami trys „pririštieji“ gamybos veiksniai, o po to
žemės savininkas iš likusio pelno gauna rentą žemės mokestį arba nuomos
mokestį. Tokiu būdu žemė turi „likutinę vertę“ („likutinį produktyvumą“),
t.y. už ją kompensuojama tik apmokėjus visus kitus gamybos veiksnius iš
likusio pelno. Todėl likutinis produktyvumas nustatomas kaip grynasis
pelnas, priskirtas žemei, po to, kai apmokėtos darbo, kapitalo ir valdymo
išlaidos.
Likutinis produktyvumas, charakterizuojamas žemės sklypo vieta,
leidžia naudotojui išgauti maksimalų pelną, minimizuoti išlaidas ir
tenkinti ypatingus poreikius (arba derinti šias tris sąlygas). Pavyzdžiui,
įmonės, gaminančios apdailines marmuro plyteles, naudotojas galės
maksimizuoti savo pelną, jei žemės sklypas, kuriame įsikūrusi nagrinėjama
įmonė, bus šalia karjero, kuriame išgaunamas marmuras. Tai jis galės
padaryti transporto išlaidų minimizavimo sąskaita. Todėl įmonės naudotojas
už šią įmonę sumokės didesnę kainą, nei už analogišką įmonę, nutolusią nuo
žaliavų kasyklos.
Indėlis. Panagrinėkime kitą pavyzdį. Savininkas nusprendė parduoti
savo įmonę. Ekspertas-vertintojas ją įvertino 25 mln. Lt. Norėdamas gauti
maksimalią kainą, savininkas iš anksto surentė naują tvorą, nudažė pastatą
ir įrengimus, įeinančius į įmonės turtinį kompleksą, šiems darbams
išleisdamas 500 tūkst. Lt. Po šių pertvarkymų įmonės vertė pakilo iki 29,5
mln. Lt., t.y. nudažymas ir aptvėrimas, kainavę 500 tūkst. Lt. įmonės vertę
padidino 450 tūkst. Lt.
Šiuo atveju indėlis – tai priedas prie įmonės vertės, kuris padidina
jos vertę dydžiu, viršijančiu faktines išlaidas. Tačiau indėlis gali būti
ir negatyvus, jei faktinės išlaidos mažina įmonės vertę. Tokiu būdu indėlis
– tai suma, kuria padidėja arba sumažėja įmonės vertė arba grynasis pelnas
dėl gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, valdymo, žemės) tam tikrų
patobulinimų ar pakeitimų.
Didėjantis arba mažėjantis našumas. Žemės sklypo, kuriame įsikūrusi
įmonė, savininkas dažnai susimąsto, kaip intensyviai verta užstatyti žemės
sklypą. Pastačius vieną cechą, jis gauna tam tikrą pelno dydį, pastačius
antrą, jis gauna didesnį pelną, pastačius trečią – jis dar labiau padidina
savo pelną, tačiau pastaruoju atveju pelnas uždirbamas per laikotarpius,
viršijančius normatyvinius. Tai reiškia, kad trečiasis cechas pasirodė
neefektyvus atsipirkimo požiūriu.
Didėjančio arba mažėjančio produktyvumo principas teigia, kad prie
pagrindinių gamybos veiksnių pridedant lėšų, grynasis pelnas turi
tendenciją didėti augančiais tempais iki tam tikro momento, po kurio
bendroji grąža nors ir auga, bet lėtėjančiais tempais. Šis lėtėjimas trunka