Verslo vertinimas sistema metodai pinigų srautų prognozavimas
5 (100%) 1 vote

Verslo vertinimas sistema metodai pinigų srautų prognozavimas

VERSLO VERTINIMAS, SISTEMA, METODAI, PINIGŲ SRAUTŲ PROGNOZAVIMAS

1. Verslo vertinimo sistema 2

1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai 2

1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas 3

1. 3. Verslo vertinimo principai 5

1. 4. Verslo vertinimo metodai 11

2. Verslo vertinimas diskontuotų pinigų srautų metodu 14

2. 1. Metodo esmė, privalumai bei taikymo galimybės 14

2. 2. Verslo vertinimas ir verslo gyvavimo ciklas 15

3. Pinigų srautų prognozavimas 19

3. 1. Pinigų srautai: samprata ir ypatybės 19

3. 2. Pinigų srautų planavimas 20

3. 3. Nominalūs ir realūs pinigų srautai 24

3. 4. Pasirinkto nusidėvėjimo skaičiavimo metodo įtaka pinigų srautams 25

Literatūros sąrašas 28

Kitų informacijos šaltinių sąrašas 29

1. Verslo vertinimo sistema

1.1. Verslo vertinimo samprata ir tikslai 

Mokslinėje bei metodinėje literatūroje yra vartojamos įvairios

verslo vertinimo sampratos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintoje

Turto vertinimo metodikoje teigiama, kad verslo vertinimas – nešališkas

verslo vertės apskaičiavimas, apimantis vertinamo verslo aprašymą,

vertintojo nuomonę apie turto būklę, jo tinkamumą naudoti bei tikėtiną

piniginę vertę rinkoje. Viename solidžiame bankininkystės ir finansų žodyne

rašoma, jog verslo vertinimas gali būti apibūdintas kaip procesas,

susiejantis laukiamą grąžą bei riziką, ko pasekoje nustatoma verslo vertė

[16;1186]. Ten pat toliau rašoma, kad šis procesas gali būti pritaikytas

laukiamos naudos iš akcijų, obligacijų, nekilnojamojo turto ar kitų aktyvų

įvertinimui.

Anot Valdaicevo, yra dvi plačiai paplitusios verslo vertinimo

sampratos [17;5]. Pagal pirmąją verslo vertinimas – tai įmonės, turinčios

juridinio asmens statusą, vertinimas. Pagal antrąją verslo vertinimas – tai

ne pačios įmonės, duodančios pajamas, vertinimas, bet nuosavybės teisių,

technologijų, konkurencinių pranašumų, materialių ir nematerialių aktyvų,

kurie suteikia galimybę uždirbti pajamas, vertinimas. Be to, šios teisės,

technologijos, aktyvai gali priklausyti ir fiziniams asmenims. Ši antroji

samprata yra kur kas plačiau paplitusi pasaulyje ne pirmoji.

Taigi, pačiu bendriausiu atveju verslo vertinimą galima apibrėžti

kaip procesą, kurio metu pagal pasirinktą vertinimo metodą nustatoma

vertinamo objekto vertė.

Reikia skirti sąvokas vertė, išlaidos ir kaina [24; 2]. Vertė –

prekių (paslaugų) naudingumo tam tikru metu matas, nustatytas pagal

atitinkamą vertinimo metodą. Vertės ekonominė koncepcija atspindi rinkos

požiūrį į naudingumą. Kaina – pinigų suma, kuri yra paprašyta, pasiūlyta ar

sumokėta už prekes (paslaugas). Kaina už konkrečias prekes (paslaugas) yra

reliatyvus vertės patvirtinimas, padarytas konkrečių pardavėjų (paslaugų

teikėjų) ir pirkėjų (paslaugų gavėjų) tam tikromis aplinkybėmis.

Atstatomoji vertė (išlaidos) – vertinimo metu nustatyta pinigų suma,

kurios reikėtų tokių pat fizinių ir eksploatacinių savybių objektui

sukurti, pagaminti arba pastatyti.

Įmonių, kaip savarankiškų juridinių asmenų, vertinimas dažnai

vykdomas kaip sumarinis verslo linijų verčių visumos nustatymas, pridedant

tų „nefunkcionuojančių“ įrengimų, kurie nepanaudojami vertinamose verslo

linijose, rinkos vertę.

Verslo linija – tai nuosavybės teisių, ilgalaikių privilegijų ir

konkurencinių pranašumų, specialaus ir universalaus turto bei kontraktų

(dėl išteklių pirkimo, įrengimų nuomos, produkcijos pardavimo, darbo

sutartys), užtikrinančių galimybę gauti tam tikras pajamas arba pinigų

srautus (stream of cash-flows), visuma. Verslo linija gali būti vadinama

produktų linija, investicinėje analizėje ji gali būti vadinama investiciniu

projektu. Todėl darbe toliau nagrinėdami verslo vertinimą dažnai vartosime

terminus verslas, įmonė, produktų linija, investicinis projektas kaip

sinonimus.

Galima išskirti šiuos verslo linijų vertinimo tikslus [17;9]:

1)      įvertinti visas įmonės verslo linijas ir tokiu būdu

nustatyti tikrąją įmonės rinkos vertę;

2)      nustatyti orientacinę pagrįstą maksimalią kainą,

kuria vadovaujantis verslo linijų kontraktų savininkas galėtų

tretiesiems asmenims parduoti kontraktinės cesijos būdu savo

kontraktinę poziciją (teises į kontraktą);

3)      įvertinti vienproduktę įmonę, kurios vertė

(neįskaitant nefunkcionuojančių įrengimų) sutampa su jos

vienintelės verslo linijos verte;

4)      nustatyti investicinio projekto, sutampančio su

nagrinėjama verslo linija, rinkos vertę;

5)      nustatyti orientacinę pagrįstą įmonės nuosavo

kapitalo rinkos vertę.

Galima išskirti šiuos įmonės ar jos dalies vertės nustatymo

tikslus [17;14]:

1)      patikrinti įmonės akcijų dabartinės rinkos

kotiruotės objektyvumą, nustatyti jų kitimo rinkoje tendenciją;

2)     
sekti uždarų įmonių arba įmonių, turinčių

nepakankamo likvidumo akcijas, rinkos vertę;

3)      ruošti įvairias rekomendacijas dėl uždarų įmonių

arba įmonių, turinčių nepakankamai likvidžias akcijas, pirkimo-

pardavimo;

4)      suteikti įmonės savininkams išsamią informaciją apie

įmonės finansinę padėtį ir ateities perspektyvas.

 

 1. 2. Verslo vertinimo teisinis reglamentavimas

 

Šiuo metu Lietuvoje dar tik kuriama turto ir verslo vertinimo

sistema. Būtina, kad tokia sistema gerai atitiktų tarptautinius Europos

turto ir verslo vertinimo standartus. Tokios sistemos buvimas paskatins

užsienio investicijų pritraukimą ir padės Lietuvai integruotis į Europos

Sąjungos bendrąją rinką.

1994 metais Lietuvoje buvo įkurta Lietuvos turto vertintojų

asociacija (LTVA). Viena iš svarbiausių LTVA veiklos krypčių tapo

unifikuotos turto ir verslo vertinimo sistemos, pagrįstos tarptautiniais

turto vertinimo principais ir standartais bei atitinkančios Lietuvos

pereinamojo laikotarpio į rinkos ekonomiką realijas, kūrimas ir

įgyvendinimas. Tokiu būdu LTVA pradėjo bendradarbiauti su tokiomis

tarptautinėmis turto vertintojų organizacijomis kaip Tarptautinis turto

vertinimo standartų komitetas (TIAVSC), Europos pagrindinių fondų

vertintojų grupė/Europos vertintojų asociacija (TEGOVOFA/EUROVAL),

Tarptautinė matininkų federacija (FIG). Šiuo metu LTVA yra šių organizacijų

narė ir aktyviai dalyvauja jų veikloje.

1994-1995 metais iš anglų kalbos buvo išversti ir išplatinti šie

leidiniai: TEGOVOFA parengtos „Pagrindinių fondų vertinimo metodinės

pastabos“ bei TIAVSC parengti „Tarptautiniai vertinimo standartai“.

Tuo pat metu, vadovaudamiesi minėtais standartais bei kita

užsienio šalių literatūra, LTVA nariai parengė „Turto vertinimo

laikinuosius metodinius nurodymus“. Šio dokumento tikslas – pereinamuoju

ekonomikos laikotarpiu reglamentuoti LTVA narių profesinę veiklą.

Vėliau, LTVA iniciatyva, bendradarbiaujant su suinteresuotomis

Lietuvos valstybinėmis institucijomis, buvo parengtas ir 1995 m. kovo 28 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės (LRV) priimtas nutarimas Nr. 440 „Dėl

turto vertės nustatymo“. Šiuo nutarimu LRV, siekdama, kad turto vertė būtų

nustatoma laikantis vienodos tvarkos, pagrįstos tarptautiniais turto

vertinimo metodais ir kriterijais, patvirtino „Bendruosius turto vertės

nustatymo principus“. Šių principų tikslai ir paskirtis yra:

a)              reglamentuoti vienodus visai Lietuvos

Respublikai, harmonizuotus pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą

turto bei verslo vertės nustatymo metodus ir turto vertintojo

profesionalumo bei etikos reikalavimus;

b)              nustatyti turtinių santykių sritis, kurioms

taikytini turto bei verslo vertės nustatymo metodai;

c)              sudaryti sąlygas objektyviai nustatyti turto ar

verslo vertę nepriklausomai nuo jo nuosavybės formos.

Šiuo nutarimu LRV taip pat nutarė įsteigti Turto vertintojų

atestacinę komisiją (TVAK), kurios nuostatai buvo patvirtinti 1995 m.

birželio 23 d. LRV nutarimu Nr. 895 „Dėl Turto vertintojų atestacijos

komisijos nuostatų patvirtinimo“. TVAK tikslas – diegti Lietuvos

Respublikoje nekilnojamojo ir kilnojamojo turto bei verslo vertės nustatymo

sistemą, apimančią teisinių, ekonominių, finansinių, informacinių,

metodinių ir kitų priemonių kompleksą ir pagrįstą tarptautiniais turto

vertinimo metodais ir kriterijais, taip pat atestuoti turto vertintojus.

Komisija sudaroma iš valstybės institucijų specialistų, turto vertintojų

profesinių organizacijų bei mokslo institucijų atstovų.

1995 m. rugsėjo 6 d. LR Finansų ministro įsakymu „Dėl turto

vertintojų atestacijos nuostatų tvirtinimo“ buvo patvirtinti Turto

vertintojų atestacijos nuostatai, kuriuose reglamentuojami kvalifikaciniai

reikalavimai turto vertintojui, egzaminų laikymo ir kvalifikacinių turto

vertintojų pažymėjimų tvarka fiziniams asmenims – turto vertintojams.

Finansų ministerija 1995 m. rugsėjo 14 d. įsakymu Nr. 100 sudarė

dvi laikinąsias darbo grupes „Turto vertinimo metodikai“ ir „Turto

vertintojų kvalifikacinių egzaminų testams“ parengti.

1996 m. vasario 14 d. nutarimu Nr. 244 „Dėl Turto vertinimo

metodikos“ LRV patvirtino „Turto vertinimo metodiką“, kuri reglamentuoja

Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytų,

harmonizuotų pagal tarptautinę turto vertinimo sistemą turto ir verslo

vertės nustatymo metodų parinkimą, taikymo tvarką ir procedūras, taip pat

turto bei verslo vertinimo dokumentų turinį.

Siekdama užtikrinti turto vertintojų profesionalumą bei

kvalifikuotą veiklą, 1998 m. rugsėjo 28 d. LRV savo nutarimu Nr. 1157 „Dėl

Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo tvarkos patvirtinimo“ patvirtino

Turto vertintojų kvalifikacijos suteikimo
tvarką.

Šiuo metu yra parengtas LR Turto ir verslo vertinimo pagrindų

įstatymo projektas, kuriame nustatoma turto ir verslo, nepriklausomai nuo

jų nuosavybės formos, vertinimo principai, vertės nustatymo metodai bei jų

taikymas konkrečiomis turtinių santykių sritims, turto ir verslo vertinimo

būdai, turto ir verslo vertintojų veiklos pagrindai, teisės, pareigos ir

atsakomybė.

Minėto įstatymo projekte nustatoma, kad turtas ir verslas gali

būti vertinami, kai: a) keičiasi jo savininkas, t.y. turtas parduodamas,

perduodamas kaip nepiniginis (turtinis) įnašas, mainomas, dovanojamas,

paveldimas; b)jis apdraudžiamas; c) jis apmokestinamas, deklaruojamas; d)

jis jungiamas su kitu turtu, padalijamas ar atidalijamas iš bendro turto;

e) jis įkeičiamas; f) jis įrašomas į finansinės apskaitos dokumentus; g)

jis išnuomojamas arba perduodamas kitiems asmenims pasaugos, panaudos

pagrindais ar patikėjimo teise; h) jis paimamas įstatymų nustatyta tvarka

visuomenės poreikiams; i) jis pripažįstamas bešeimininkiu; j) įmonėms

taikomos bankroto procedūros; k) vykdomi teismų sprendimai, nutartys ir

nutarimai civilinėse bylose, teismų nuosprendžiai ir nutartys

baudžiamosiose bylose dėl turtinių išieškojimų, hipotekos teisėjų nutartys

įkeistą turtą parduoti iš varžytinių; l) to pageidauja turto savininkas

arba turto vertinimo užsakovas.

Taigi turto bei verslo vertinimas turi būti vykdomas daugelyje

situacijų, todėl ši veiklos sritis turėtų būti nuodugniai ištyrinėta.

1. 3. Verslo vertinimo principai

Verslo vertinimo teorine baze yra laikoma tarpusavyje susijusių

vertinimo principų sąranka, suformuluota remiantis daugiamete užsienio

ekspertų-vertintojų patirtimi. Šie principai išskiriami į keturias

kategorijas [ 19;65]:

1.      Įmonės naudotojo principai.

2.      Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio

vieningą įmonės turtinį kompleksą, vertinimo principai.

3.      Rinkos išorinės aplinkos veiksniai.

4.      Geriausio ir efektyviausio įmonės turtinio komplekso

panaudojimo principas.

 Analizuojant įmonės finansinę-ūkinę veiklą ir vertinant įmonę turi

būti mobilizuoti visi vertinimo principai, tačiau jų reikšmingumas gali

skirtis. Kiekvieno vertinimo principo reikšmingumo laipsnis priklauso nuo

konkrečios situacijos, susiklosčiusios verslo vertinimo metu.

Įmonės naudotojo principai apima naudingumo, (pa)keitimo, ir laukimo

principus.

 Naudingumo principas. Įmonė turi vertę, jei ji gali būti naudinga

potencialiam savininkui. Įmonė gali būti naudinga tik tiek, kiek ji yra

būtina realizuoti visuomenei naudingą funkciją – gaminti tam tikrą

produkciją rinkai ir gauti pelną. Įmonė taip pat gali būti naudinga

konkrečiam savininkui, jei jos turėjimas sukelia jam išdidumo jausmą ar

patenkina kitus savininko psichologinius poreikius.

Naudingumas – tai įmonės sugebėjimas tenkinti įmonės naudotojo

poreikius tam tikroje vietoje apibrėžtą laiko tarpą. Įmonės, duodančios

pelną, atveju, naudotojo poreikių tenkinimas galiausiai paprastai

išreiškiamas piniginių pajamų srauto pavidalu.

 (Pa)keitimo principas. Sąmoningas pirkėjas už įmonę nemokės daugiau,

nei mažiausia kaina, prašoma už kitą analogišką įmonę su tokiu pačiu

naudingumo laipsniu. Tai reiškia, kad neprotinga mokėti už veikiančią įmonę

daugiau, nei kainuoja sukurti naują analogišką įmonę per priimtiną

laikotarpį. Ekspertas-vertintojas, analizuodamas konkrečios įmonės pajamas,

nustato jos maksimalią vertę, atsižvelgdamas į kitų analogiškų įmonių,

charakterizuojamų panašia rizika ir produkcijos kokybe, pajamų palyginimus.

Taigi (pa)keitimo principas teigia, kad maksimali įmonės vertė nustatoma

kaip mažiausia kaina, už kurią gali būti nupirkta kita įmonė su

ekvivalenčiu naudingumu.

 Laukimo principas. Įmonės naudingumas paprastai susijęs su būsimų

pelnų laukimu. Veikiančių ir duodančių pelną įmonių vertė nustatoma kaip

laukiamo pelno, kuris gali būti gautas iš įmonės turto panaudojimo, masė, o

taip pat piniginių lėšų, gautų perpardavus tą turtą, dydis.

Laukimas – tai būsimo pelno ar kitokios naudos, kuri gali būti gauta

iš vertinamos įmonės naudojimo, tikėjimasis. Kadangi pinigai uždirba kitus

pinigus ir, be to, vyksta infliaciniai procesai, tai piniginis vienetas,

gautas ateityje, turi mažesnę vertę, nei gautas šiandien, t.y. pinigai turi

laiko vertę. Būsimų pinigų dabartinės vertės nustatymas vadinamas

diskontavimu. Nustatant būsimų pelnų, laukiamų iš įmonės naudojimo,

dabartinę vertę, būtina prognozuojamą pelną pakoreguoti jo vertės laike

pataisa.

 

Žemės, statinių, įrengimų ir kito turto, sudarančio vieningą įmonės

turtinį kompleksą, vertinimo principų kategorija apima tokius principus

kaip likutinio produktyvumo, indėlio, didėjančių ir mažėjančių pajamų,

subalansuotumo, optimalaus dydžio bei nuosavybės teisių paketo
išskaidymo

ir sujungimo.

 Likutinis žemės sklypo produktyvumas. Bet kuri ūkinė veikla

paprastai reikalauja šių keturių gamybos veiksnių: darbo, kapitalo, valdymo

ir žemės (žr. 1. lentelę). Kiekvienas naudojamas gamybos veiksnys turi

atsipirkti naujai sukurta verte, kurią generuoja konkreti veikla.

1. lentelė

Gamybos veiksniai ir kompensacija už juos

|Nr. |Veiksnys |Kompensacija |

|1 |Darbas |Atlyginimas |

|2 |Kapitalas |Pelnas |

|3 |Valdymas |Pelnas, atlyginimas |

| | |vadovams |

|4 |Žemė |Renta (mokesčiai, nuoma)|

 

Žemė yra nekilnojama, o darbas, kapitalas ir valdymas yra „pririšt“

prie jos. Visų pirma apmokami trys „pririštieji“ gamybos veiksniai, o po to

žemės savininkas iš likusio pelno gauna rentą žemės mokestį arba nuomos

mokestį. Tokiu būdu žemė turi „likutinę vertę“ („likutinį produktyvumą“),

t.y. už ją kompensuojama tik apmokėjus visus kitus gamybos veiksnius iš

likusio pelno. Todėl likutinis produktyvumas nustatomas kaip grynasis

pelnas, priskirtas žemei, po to, kai apmokėtos darbo, kapitalo ir valdymo

išlaidos.

Likutinis produktyvumas, charakterizuojamas žemės sklypo vieta,

leidžia naudotojui išgauti maksimalų pelną, minimizuoti išlaidas ir

tenkinti ypatingus poreikius (arba derinti šias tris sąlygas). Pavyzdžiui,

įmonės, gaminančios apdailines marmuro plyteles, naudotojas galės

maksimizuoti savo pelną, jei žemės sklypas, kuriame įsikūrusi nagrinėjama

įmonė, bus šalia karjero, kuriame išgaunamas marmuras. Tai jis galės

padaryti transporto išlaidų minimizavimo sąskaita. Todėl įmonės naudotojas

už šią įmonę sumokės didesnę kainą, nei už analogišką įmonę, nutolusią nuo

žaliavų kasyklos.

 Indėlis. Panagrinėkime kitą pavyzdį. Savininkas nusprendė parduoti

savo įmonę. Ekspertas-vertintojas ją įvertino 25 mln. Lt. Norėdamas gauti

maksimalią kainą, savininkas iš anksto surentė naują tvorą, nudažė pastatą

ir įrengimus, įeinančius į įmonės turtinį kompleksą, šiems darbams

išleisdamas 500 tūkst. Lt. Po šių pertvarkymų įmonės vertė pakilo iki 29,5

mln. Lt., t.y. nudažymas ir aptvėrimas, kainavę 500 tūkst. Lt. įmonės vertę

padidino 450 tūkst. Lt.

Šiuo atveju indėlis – tai priedas prie įmonės vertės, kuris padidina

jos vertę dydžiu, viršijančiu faktines išlaidas. Tačiau indėlis gali būti

ir negatyvus, jei faktinės išlaidos mažina įmonės vertę. Tokiu būdu indėlis

– tai suma, kuria padidėja arba sumažėja įmonės vertė arba grynasis pelnas

dėl gamybos veiksnių (darbo, kapitalo, valdymo, žemės) tam tikrų

patobulinimų ar pakeitimų.

 Didėjantis arba mažėjantis našumas. Žemės sklypo, kuriame įsikūrusi

įmonė, savininkas dažnai susimąsto, kaip intensyviai verta užstatyti žemės

sklypą. Pastačius vieną cechą, jis gauna tam tikrą pelno dydį, pastačius

antrą, jis gauna didesnį pelną, pastačius trečią – jis dar labiau padidina

savo pelną, tačiau pastaruoju atveju pelnas uždirbamas per laikotarpius,

viršijančius normatyvinius. Tai reiškia, kad trečiasis cechas pasirodė

neefektyvus atsipirkimo požiūriu.

Didėjančio arba mažėjančio produktyvumo principas teigia, kad prie

pagrindinių gamybos veiksnių pridedant lėšų, grynasis pelnas turi

tendenciją didėti augančiais tempais iki tam tikro momento, po kurio

bendroji grąža nors ir auga, bet lėtėjančiais tempais. Šis lėtėjimas trunka

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2580 žodžiai iš 8573 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.