Propaganda užsienio politikoje
5 (100%) 1 vote

Propaganda užsienio politikoje

Propaganda užsienio politikoje

Propaganda, kaip nurodo Dž. Frankelis (J. Frankel),— sistemingas bandymas paveikti kitos valstybės atitinkamos žmonių grupės protus, jausmus ir veiksmus, nukreipiant juos ypatingiems savo valstybės tikslams. Svarbiausia propagandos ypatybė yra ta, kad ji skiriama ne kitų valstybių vyriausybėms, bet piliečiams, taigi tikimasi veikti kitų valstybių vyriausybes per viešąją nuomonę.Propaganda atsirado tik pradėjus vystytis masinei politikai, t. y. didėjant žmonių, turinčių galimybę įsitraukti į viešąją politiką, skaičiui ir plečiantis keliaujančių, bendraujančių su kitų valstybių piliečiais žmonių ratui. Tuomet visuomenės, taip pat atskiros jų dalys, klasės, grupės tapo propagandos taikiniu.

Pats terminas „propaganda“ atsirado iš Šventosios Kongregacijos, sukurtos katalikų tikėjimo propagavimui ir besivadinusios „de propaganda fide“. Ypač greitai propaganda vystėsi tarpukaryje, susikūrus fašistiniams ir nacistiniams režimams. Po Antrojo pasaulinio karo susikūrus dviems blokams propagandos mastai dar išaugo, nes tiek JAV, tiek TSRS siekė ne tik paveikti priešiško bloko piliečius, bet ir skatinti vadinamojo „trečiojo pasaulio“ šalių apsisprendimą. Be šių „išorinių“ propagandos tikslų, buvo ir vidinis — kiek įmanoma labiau suvienyti savo bloko piliečius, kad būtų minimizuotas pažeidžiamumas ir maksimizuota jėga.

Pasibaigus „šaltajam karui“, propagandos apimtys ir jos finansavimas sumažėjo, tačiau propaganda anaiptol neišnyko, ypač turint omeny tai, kad propaganda užsiima ne tik didžiosios valstybės, bet kiekviena vyriausybė. Pagrindinis tokios propagandos tikslas yra sukurti kuo geresnį savo šalies įvaizdį užsienyje.

Efektyvi propaganda yra sudaryta iš keturių komunikacijos proceso etapų:

1) paties propagandos skleidėjo ketinimų;

2) auditorijos;

3) simbolių, kurie bus naudojami;

4) komunikacijos priemonės

pasirinkimo.

Kas yra propagandos skleidėjas ir kokie gali būti jo tikslai?

Propaganda užsiima ne tik valstybės, bet ir tarpnacionalinės korporacijos, siekiančios gauti kuo palankesnes investicijų ir kitos veiklos sąlygas. Kalbant bendriau, galima skirti keturias tarptautinės politinės komunikacijos formas:

1) oficiali komunikacija, turinti tikslą paveikti užsienio visuomenes (VOA, „Laisvės“ radijas ir kt.);

2) oficiali komunikacija, neskirta daryti įtakos užsienio auditorijai (JAV karinių pajėgų RTV stotys Europos šalyse);

3) neoficiali komunikacija, kurios tikslas — daryti politinę įtaką (taikos šalininkų grupės) — iš dalies šiai kategorijai galima priskirti ir teroristinius aktus;

4) neoficiali komunikacija, nesiekianti daryti politinės įtakos (naujienų agentūros, Holivudo filmai).

Nepaisant to, kad tik dvi minėtų kategorijų (oficiali ir neoficiali komunikacija su tikslu paveikti užsienio šalių piliečius) galima pavadinti tikra propaganda, labai sunku nustatyti šių kategorijų praktinius skirtumus, nes labai sunku įvertinti, kokį poveikį politinei socializacijai ir vadinamajam „įkultūrinimui“ (acculturation) daro tarptautinė kultūrinė komunikacija. Tarp tokių pavyzdžių galima paminėti ir Amerikos centro bei Britų Tarybos veiklą Vilniuje. Be to, net privačios tarptautinės visuomenės informavimo priemonės pateikia daug informacijos, kuri ne visada yra nešališka. Nekalbant apie tokius skandalingus pavyzdžius kaip tikslingai paties CNN kanalo organizuotas S. Huseino interviu Persų įlankos krizės metu, vyriausybės paprastai stengiasi organizuoti ar pakreipti įvykius taip, kad jie pateiktų kuo daugiau reikalingos informacijos net „bešališkai“ nupasakoti.

Kalbant apie propagandą kaip apie vyriausybių veiklos formą, būtina pabrėžti, kad ji jokiu būdu nėra savitikslė politika. Kitaip sakant, propaganda visąlaik yra viena iš priemonių, padedančių siekti tam tikrų politinių tikslų. Jos ypatybė yra stabilumas: politika gali nuolat keistis, tuo tarpu propaganda visąlaik turės vienintelį tikslą — tarnauti tai politikai kiek įmanoma efektyviau. Kaip sakė J. Gebelsas (J. Goebbels), „Propaganda neturi politikos, ji turi tikslą“. Kai kurie teoretikai mini keturis valstybės politikos įgyvendinimo instrumentus: diplomatiją, propagandą, ekonomiką ir karą. Tiesa, propaganda negali būti efektyvi, jei ji neparemta kitais veiksmais — todėl propaganda negali pakeisti, pavyzdžiui, ginklavimosi, o tik jį kaip poveikio priemonę papildyti.

Taigi propaganda gali keisti nuomones apie sąlygas, bet negali keisti pačių sąlygų. Ji negali priversti, tik bando įtikinti. Be to, propagandos veikimas gali būti dvejopas: ji gali siekti pateikti įvykį norimu aspektu ir, plačiau, skatinti tokias auditorijos pažiūras, kad ji pati įvykį matytų būtent tuo aspektu. Todėl propaganda turi įtikinti, ne kad asmuo veiktų, bet kad jis norėtų veikti.

Tiesa, įvertinti propagandos sukeltą efektą gana sunku, nes „noras“ yra sunkiai išmatuojamas. D. Lerneris siūlo jį vertinti pagal tokius kriterijus, išdėstytus pagal jų patikimumo mažėjimą:

1) stebimi veiksmai, kurių priežastis veikiau negu kas kitas gali būti propaganda;

2) stebimas reiškiamų nuomonių kitimas;

3) apie propagandos poveikį pasakoja liudytojai;

4) netiesioginiai indikatoriai, rodantys propagandos populiarumą.

Kokie yra
propagandai keliami tikslai ir jų įgyvendinimo būdai? Bendrieji tikslai gali būti gero valstybės įvaizdžio kūrimas ir palaikymas, siekimas informuoti užsienio auditorijas apie savo valstybės ketinimus ir pan. Specifiniai, ekstremalių situacijų tikslai, pasak H. Špajerio (H. Speier), yra penki:

1) pasidavimas;

2) nuvertimas, arba, anot K. Holsčio, tam tikrų piliečių grupių lojalumo vyriausybei modifikavimas;

3) bendradarbiavimas;

4) privatizavimas;

5) panika.

Dar galima išskirti siekimą eksploatuoti potencialius ar esamus visuomenės lūžius (kiršinti vienos valstybės piliečius) bei, atvirkščiai, suvienyti visuomenę, kad ji pasipriešintų vyriausybės sudarytam aljansui su kita draugiška valsybe (kiršinti valstybes tarpusavyje).

Kad propaganda pasiektų jai skirtą tikslą, būtina, kad ji atitiktų keletą sąlygų:

1) turi būti užtikrintas auditorijos dėmesys;

2) turi būti užtikrintas auditorijos pasitikėjimas;

3) auditorija turi būti pasiruošusi svarstyti propagandos siūlomus pokyčius, o ne iš anksto juos atmesti;

4) auditorijos aplinka turi leisti veikti pagal propagandos siūlomą veiksmų planą, kitaip sakant, pats planas turi būti įgyvendinamas.

Auditorijos dėmesį sunku užtikrinti, jei ji iš anksto nusiteikusi priešiškai, nes daugelis žmonių linkę kreipti kuo mažiau dėmesio į nemėgstamus argumentus. Todėl K. Holstis nurodo, kad propaganda lengviau sustiprina jau egzistuojančias pažiūras negu įtikina priešininkus. Tad ji turi būti skiriama tiems, kurių požiūriai jau iš anksto bent iš dalies atitinka propagandos skleidėjo ketinimus. Kartu taip patenkinamas ir pasitikėjimo propagandos skleidėju reikalavimas. Kitas būtinas dalykas, norint, kad propagandos skleidėju būtų pasitikima, yra bent tam tikras propagandos atitikimas realiems vyriausybės veiksmams. Priešingu atveju propagandą gali paneigti sveikas protas.

Šiuo metu Jūs matote 55% šio straipsnio.
Matomi 1035 žodžiai iš 1866 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.