Protas pats nusistato ribas
5 (100%) 1 vote

Protas pats nusistato ribas

Protas pats nusistato ribas

„Žmogaus protą vienoje iš jo pažinimo rūšių ištinka ypatingas likimas; jį apgula klausimai, kurių jis negali išvengti, nes juos jam pateikia jo paties prigimtis, tačiau jis negali ir atsakyti į juos, nes jie pranoksta visas žmogaus proto galimybes.

<…> kadangi <…>klausimai niekada nesibaigia, tai jis priverstas ieškoti prieglobsčio pagrindiniuose teiginiuose, kurie išeina už bet kokio galimo patyrimo ribų ir vis dėlto atrodo tokie neabejotini, kad ir įprastinis žmogaus protas su jais sutinka. Tačiau dėl to žmogaus protas nugrimzta į sutemas ir atsiduria prieštaravimuose, iš kurių, tiesa, jis gali padaryti išvadą, kad kažkur pagrinde turi slypėti klaidos, bet jis negali jų atskleisti, nes jo vartojami pagrindiniai teiginiai, išeinantys už bet kokio patyrimo ribų, jau nepripažįsta patyrimo kriterijaus. Ši nepabaigiamų ginčų arena vadinama metafizika“ (I. Kantas, Grynojo proto kritika. Vilnius: Mintis, 1982, p. 27).

Transcendentalinė metafizika, t.y. virš juslinė daiktų pačių savaime metafizika, Kanto nuomone, yra negalima, nes negalime pažinti to, kas yra anapus patyrimo. Atsakymus į klausimus, kas yra Dievas, laisvė, nemirtingumas, gali duoti tiktai tikėjimas, o ne pažinimas.

,, Tad man teko pašalinti žinojimą, kad išlaisvinčiau vietą tikėjimui“ (ten pat, p. 47). Patyrimas negali Dievo egzistencijos bei sielos nemirtingumo klausimų nei atmesti, nei į juos atsakyti, t.y. mėginimas moksliškai įrodyti Dievo egzistavimą yra toks pat beprasmis, kaip ir mėginimas įrodyti, jog Dievas neegzistuoja.

Kantas smerkia metafiziką ne iš principo, kaip empirizmas, o griežtai kritikuoja; smerkia tik už tai, kad ji yra dogmatiška ir dėl to despotiška, leidžianti sau ,,žengti į priekį [remiantis] tik grynu sąvokiniu (filosofiniu) pažinimu pagal principus, nuo seno proto vartojamus, nesidomint jo teise į šiuos principus ir būdu, kuriuo jis prie jų priėjo. Vadinasi, dogmatizmas yra grynojo proto dogmatinis metodas be išankstinės paties grynojo proto, kaip sugebėjimo, kritikos“ (ten pat, p. 50).

Kantas reikalauja, kad metafizika pati taptų mokslu ir šitaip neprarastų savo kaip pažinimo instrumento funkcijų. To pasiekti galima tik vadovaujantis griežta moksline metodologija ir atmetus viską, kas yra tik nuomonė, o ne tikras žinojimas.

,,<…> aš pats sau paskelbiau nuosprendį:

tokiuose tyrimuose jokiu būdu neleidžiama spėlioti, juose visa, kas tik panašu į hipotezę, yra uždrausta prekė <…>“ (ten pat, p. 31).

Reikia kritikuoti patį protą. Tol, kol protas nekritikuoja pats savęs, jis savęs nepažįsta, visų pirma nežino savo ribų. Jam tada iškyla pavojus savo mintis laikyti pažinimu.

,,Aš turiu galvoje ne knygų ir sistemų kritiką, bet paties proto, kaip sugebėjimo, apskritai kritiką visų žinių, kurių protas gali siekti nepriklausomai nuo bet kokio patyrimo, atžvilgiu, taigi klausimo, ar apskritai galima, ar negalima metafizika, išsprendimą ir jos šaltinių, taip pat apimties bei ribų nustatymą, remiantis principais“ (ten pat, p. 29).

Metafizika turi tapti ,,mokslu apie žmogaus proto pažinimo ribas“. Moksliškumo vyzdžiu laikytina matematika ir gamtos mokslai.

,,Objektai turi prisiderinti prie mūsų pažinimo“

Kad kiekvienas mūsų pažinimas prasideda nuo patyrimo, abejonių nekyla.

,,Bet nors kiekvienas mūsų pažinimas prasideda nuo patyrimo, tačiau dėl to ne visas jis kyla būtent iš patyrimo. Visiškai galimas daiktas, kad netgi mūsų patyrimu pagrįstas pažinimas susideda iš to, ką mes suvokiame įspūdžiais, ir iš to, ką mūsų pačių sugebėji- mas pažinti (juslinių įspūdžių tik skatinamas) teikia pats iš savęs; šį priedėlį nuo pagrindinės juslinės medžiagos mes atskiriame ne anksčiau kaip tada, kai ilgalaikės pratybos atkreipia į jį mūsų dėmesį ir įgalina mus jį išskirti.

Tad bent jau kyla klausimas, kuris reikalauja išsamesnio tyrimo ir kurio negalima išspręsti vienu kartu: ar egzistuoja toks nuo patyrimo ir netgi nuo visų juslinių įgūdžių nepriklausomas patyrimas? Tokios žinios vadinamos apriorinėmis ir jos skiriamos nuo empirinių žinių, kurių šaltinis yra aposteriorinis – būtent patyrimas. <…>

Todėl tolesniame tyrime apriorinėmis mes vadinsime ne tokias žinias, kurios nepriklauso nuo vienokio ar kitokio patyrimo, bet tokias, kurios visiškai nepriklauso nuo bet kokio patyrimo. Joms priešingos yra empirinės žinios, arba tokios, kurios tegalimos a posteriori, t.y. per patyrimą. O iš apriorinių žinių grynomis vadinamos tos, kuriose nėra jokių empirinių priemaišų. Pavyzdžiui, teiginys ,,Kiekvienas pakitimas turi savo priežastį“ yra apriorinis, bet ne grynas, nes „pakitimas“ yra sąvoka, kuri gali būti gauta tik iš patyrimo“ .

Kantas skiria dvi iš esmės skirtingas pažinimo rūšis: apriorinį ir aposteriorinį pažinimą.

Aposteriorinis pažinimas yra kilęs iš patyrimo. Vis dėlto,

,,Nors patyrimas mus moko, kad kas nors yra toks arba kitoks, bet jis nemoko, kad negalėtų būti kitaip. <…> Antra, patyrimas savo sprendiniams niekada nesuteikia tikrojo arba griežto visuotinumo <. ..> “ ( ten pat, p. 56-

57), ir protą, kuris taip trokšta šios pažinimo rūšies, jis tik labiau suerzina, o ne patenkina.

Apriorinis pažinimas yra bendras, nuo patyrimo nepriklausantis
pažinimas, kuris nedaug kuo skiriasi nuo būtinybės. Pavyzdžiu šiuo atveju gali būti matematinės aksiomos ir gamtos mokslų dėsniai, tarkim, priežastingumo dėsnis, teigiantis,jog kiekvienas pokytis turi turėti priežastį. Aprioriniai principai būtini ir pačiam patyrimui, nes jie yra būtina patyrimo galimumo sąlyga.

Kanto mokyme svarbiausia yra ne mąstantysis Aš ir ne paties patyrimo objektai arba pirmojo ir pastarųjų santykis; visų pirma jis remiasi patyrimo dėsningumu ir jo logine struktūra. Bet netgi tuo atveju, jeigu pažinimo ištakos yra patyrime, nereiškia, kad jis yra betarpiškai kilęs iš patyrimo, kaip kad teigia empirizmas. Kartu Kantas nukreipia savo mokymą ir prieš racionalizmą ,nes be empirinių duomenų negalimas joks tikrovės pažinimas, taip pat prieš spekuliatyvųjį metafizinį pažinimą protu, „kuris perdėm iškyla virš patyrimu įgytų žinių“. ,,<…> nėra abejonės, kad metafizika iki šiol ėjo tik apgraibomis ir, o tai užvis blogiausia, vien tik tarp sąvokų“ (ten pat, p. 38, 39.) Jeigu protas peržengia savo paties pažinimo galimybių ribas, kurdamas sąvokas ir idėjas, neparemtas jokia patirtimi, tokiu atveju tai yra nors ir galimos mintys, tačiau ne pažinimas. Reikia aiškiai skirti mąstymą nuo pažinimo. Tuo tikslu protas privalo patikrinti ir nustatyti savo galimybes ir ribas, ribas kiekvienai sričiai, kur objektyvus požiūris nėra galimas. Filosofijos uždavinys yra

,,sunaikinti iliuziją, kilusią dėl klaidingo aiškinimo, tegul ir prarandant daugelį pripažintų bei pamiltų fikcijų“ (ten pat, p. 30).

Kantas savo kritikoje stengiasi būti moksliškai griežtas. Kad griežtumas būtų garantuotas, jis laikosi atokiai nuo bet kokių nuomonių. ,,Grynojo proto kritika“ (grynas -laisvas nuo juslinio patyrimo) yra reikalavimas, kad protas,,iš naujo imtųsi visų sunkiausio savo užsiėmimo, būtent paties savęs pažinimo, ir įsteigtų tribunolą, kuris patvirtintų teisėtus proto reikalavimus, o kita vertus, galėtų pašalinti visas nepagrįstas pretenzijas <…>“ (ten pat, p. 29).

Analitiniai ir sintetiniai sprendiniai

„Didelę, o galbūt ir didžiausią, mūsų proto veiklos dali sudaro objektų sąvokų, kurias mes jau turime, skaidymas. Tai mums teikia daugybę žinių, kurios, nors ir yra ne kas ki- ta, kaip aiškinimai arba komentavimai to, kas mūsų sąvokomis jau buvo mąstoma (nors dar padrikai), tačiau bent pagal savo formą vertinamos taip pat, kaip ir naujos pažiūros, nors savo medžiaga arba turiniu jos tik aiškina, o ne išplečia mūsų jau turimas sąvokas. Kadangi šis būdas teikia tikrą apriorini pažinimą, kuris plėtojasi patikimai ir naudingai, tai protas, pats to nepastebėdamas,jų vardu pakiša visai kitos rūšies teiginius, kuriuose prie turimų sąvokų jis būtent aprioriškai prijungia joms visai svetimas sąvokas, nors nežino, kaip prie jų priėjo ir netgi mintyse nekelia tokio klausimo. Todėl aš noriu iš pradžių aptarti skirtumą tarp šių dviejų pažinimo rūšių.

Visuose sprendiniuose, kuriais mąstomas subjekto ir predikato santykis (aš turiu galvoje tik teigiamuosius sprendinius, nes paskui lengva pritaikyti šitai neigiamiesiems sprendiniams), šis santykis gali būti dvejopas. Arba predikatas B priklauso subjektui A kaip kažkas, kas (paslėpta forma) glūdi šioje sąvokoje A, arba B visai yra už sąvokos A, nors su ja ir susijęs. Pirmuoju atveju aš sprendinį vadinu analitiniu, antruoju -sintetiniu“ (ten pat, p. 60-61).

Analitiniai sprendiniai yra aiškinamieji; jie nieko neprideda prie subjekto, čia pasitenkinama objektų sąvokų, kurias jau turime, skaidymu, neklausiant šių sąvokų priežasties ar to, kokią turime teisę priskirti joms konkrečią reikšmę, pavyzdžiui, „Rutulys yra apvalus“.

Sintetiniai sprendiniai yra išplečiantieji; jie prie subjekto sąvokos prideda predikatą, ,,kuris visai ja nebuvo mąstomas ir negalėtų būti iš jos išgaunamas jokiu skaidymu“ (ten pat, p. 61).

Sintetinio sprendinio atveju kalbama ne apie objektų sąvokas, kurias jau turime, o apie tokias sąvokas, kurios dar tik turi vesti prie objektų, pavyzdžiui, ,,Rutulys yra geltonas“.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1534 žodžiai iš 5094 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.