Proto strategija sąveikaujant su gamta ir visuomenėje
5 (100%) 1 vote

Proto strategija sąveikaujant su gamta ir visuomenėje

PROTO STRATEGIJA SĄVEIKAUJANT SU GAMTA

IR VISUOMENĖJE

Referatas

Darbo vadovė

2003

Darbo turinys

1. Civilizacija ir ekologinės krizės

2. Romėnai – pirmieji gamtos užkariautojai

3. Ekologinė pareiga

4. Ekologinė atsakomybė

Civilizacija ir ekologinės krizės

Cicvilizacijų raida visada priklausė nuo visuomenės ir gamtinės aplinkos tarpusavio sąveikos. Tai akivaizdžiai iliustruoja ir vienas iš civilizacijos apibrėžimų, aiškinančių civilizaciją kaip “tam tikrą visuomenės materialinės kultūros lygį, rodantį kiek žmonės yra įvaldę gamtos jėgas”. Tad ir civilizacijos žlugimą iš dalies galima interpretuoti kaip ekologinės krizės pasekmę, t.y., nesugebėjimą išlaikyti harmoningų žmonių ir gamtos tarpusavio sąntykiu, nepavykusį bandymą užvaldyti gamtos jėgas.

Ir jau pirmykštės bendruomenės žmogus pradėjo neigiamai veikti aplinką dėl medžioklės, ugnies naudojimo. Su agrokultūrine revoliucija (žemdirbystės, gyvulininkystės atsiradimu) prasidėjo pastovus, ilgalaikis akumuliacinis procesas, ardantis žmogaus ir gamtos hormoniją. Tai turi įtaką ir šiandien (pvz., veikiant erozijai daug derlingų žemių buvo prarasta, kas mažina apsirūpinimo maistu galimybes dėl tinkamų žemdirbystei žemių stygiaus).

Manoma, kad dabartinė ekologinė krizė yra iš dalies pasekmė utilitarinio, pragmatinio požiūrio į gamtą. Ir toks požiūris pradėjo formuotis jau senovės civilizacijose, kurių žlugimą kai kurie mokslininkai yra linkę sieti su bloga ekologine situacija, atsiradusia dažniausiai dėl žmonių veiklos. Romos imperijos žlugimą iš dalies galima interpretuoti kaip ekologinės krizės išdavą. Ekologinė krizė, turbūt, yra neišvengiama žmonių veiklos pasekmė.

Romėnai – pirmieji gamtos užkariautojai

Pirmykštėse bendruomenėse ir daugelyje ankstyvųjų civilizacijų vyravo animistinis požiūris į gamtą (pirmykštis tikėjimas, kad gyvūnai, augalai, gamtos reiškiniai turi sielą, galinčią daryti poveikį aplinkai; tikėjimas antgamtinėmis dvasiomis). Čia pagarbi baimė gamtai sumišusi su troškimu valdyti ją, o maginiai ir religiniai elementai kartu, dar neatskirti.

Gamta buvo sakralinė erdvė, kupina dievybių. Pavyzdžiui, persų religijoje žemė, vanduo ir ypač ugnis buvo laikomi šventais, saugomas šių objektų švarumas, grynumas. Todėl mirusiuosius, kuriuos laikė esančius didžiausiais aplinkos teršėjais, jie palikdavo uolėtose vietose ar specialiuose bokštuose, kad juos sunaikintų “nešvarūs” gyvūnai.

Ir jau ankstyvosiose civilizacijose pradėta išskirti žmogaus dominuojantis vaidmuo, utilitarinis požiūris į gamtą, antropocentriška mąstysena. Mesopotamijoje (vietovė Vidurinėje Azijoje, Tigro ir Eufrato upių baseine, dabar priklauso Irakui, Turkijai, Sirijai) buvo tikima, kad gamta yra chaosas, kurį žmogus, padedant dievams turi sutvarkyti. Persai tikėjo, kad gamta yra ambivalentiška, t.y., kosmoso elementai buvo laikomi tyrais ir jie tokie turi išlikti (nesugadinti, nepažeisti), tuo tarpu žemės elementai buvo padalinti į gerus (šunys, medžiai ir kiti) blogus (vilkai, gyvatės ir t.t.). Blogųjų naikinimas buvo laikomas nuopelnu.

Į žemdirbystę senovės civilizacijos žiūrėjo kaip į dievų globojamas žmogaus pastangas pagerinti aplinką. Graikai manė, kad žemdirbystė padeda sutvarkyti ir pagražinti aplinką, persai – kad žemdirbystė išreiškia pagarbą gamtai, padaro žemę laimingesnę ir vaisingesnę.

Ypač ryškus praktinis požiūris į gamtą buvo romėnų. Graikų filosofinės koncepcijos, kurios skirtingai nuo tradicinių mitologinių ir religinių gamtinio pasaulio aiškinimų pasuko link racionalios struktūriškos analizės, buvo praktiškai įvertintos romėnų požiūryje į gamtą. Jų pragmatiškumas neturėjo nieko bendro su sakrališkuoju gamtos suvokimu. Gamta tapo objektu, kurią reikia užkariauti. Naudoti. Graikų filosofo Protagoro mintis “žmogus visko matas” bei nuomonė, kad visas aplinkinis pasaulis turi tarnauti žmogui, tapo esmine Romos imperijos visuomenine nuostata. Dažnai ritualų pagalba, aukojant dievams aukas, būdavo pateisinami bet kokie poelgiai (pvz. Šventų girių kirtimas).

Tad senovės civilizacijos buvo pirmosios visuomenės, pradėjusios atsisakyti religinio, mitologinio, vieningumo su gamta požiūrio, ir palaipsniui pradėjusios įvertinti naują, utilitarinę, atsiskyrimo nuo gamtos poziciją. Tokios visuomenės jau nesugebėdavo išlaikyti harmoningų žmogaus ir gamtos tarpusavio sąntykių.

Ekologinė pareiga

Žmogus egzistuoja ne pats iš savęs o sudėtingoje įvairių santykių sistemoje, horizontaliais ir vertikaliais ryšiais susijęs su kitais žmonėmis bei nežmogiška aplinka. Daugelio tų ryšių individas net nesuvokia ir neįsisąmonina. Tačiau kai kurie iš jų yra ypatingi ir negali aplenkti jo sąmonės. Tai pirmiausia doroviniai santykiai.

“Dorovinis santykis pasireiškia pagarba kitų reikmėms ir dažnokai jo rezultatas būna savęs apribojimas bei savanoriškas asmeninės naudos atsisakymas, – rašo britų sociologas Zygmuntas Baumanas. – Savanaudiškai veikiant mano poreikiai (kaip aš juos beapibrėžčiau) yra vienintelis motyvas, o doroviškai veikiant pagrindiniu pasirinkimo kriterijumi tampa kitų poreikiai. Iš principo egoizmas ir moralinė pareiga – tai dvi priešybės”.

Vadinasi, moralinė pareiga yra žmogaus
elgesio motyvas, sudarantis alternatyvą savanaudiškumui. Pareiga – tai tarsi dorovės motina, nes jos jautimas, įsisąmoninimas bei išgyvenimas lemia dorovinį asmenybės elgesį, dorovinį jos charakterį. Kaip tik pareiga pripildo asmenybės savimonę gyvenimo realybės ir svorio, iškelia reikšmingų uždavinių bei reikalavimų, kurie pasako, ką žmogus privalo daryti ir ką jis savo valia daro.

Kadangi pareigos kategorija pirmiausia nusako dorovinio elgesio turinį, paprastai ji konkretizuojama pagal įpareigojimo subjekto santykį su kitu asmeniu ar pačiu savimi, su kokia nors bendrija ar gamta. Remiantis šiuo kriterijumi, pareigas galima klasifikuoti: sūnaus ir tėvo pareiga, pilietinė ir profesinė pareiga ir t.t. Saugoti gamtą, neteršti aplinkos, gerbti gyvybę, rūpintis gyvūnijos ir augalijos klestėjimo sąlygomis – tokie ir panašūs reikalavimai gali būti nusakomi ekologinės pareigos sąvoka.

“… Žmogaus pareiga parodyti gamtai, gyviems padarams ne tik savo jėgą, bet ir savo teisingumą. Žmogus, kuris šios pareigos nepripažįsta, nenusipelno kultūringo žmogaus vardo”, – rašė įžymusis mūsų gamtininkas profesorius Tadas Ivanauskas (1882 – 1971).

Lietuvos gamtosaugos patriarchas profesorius Ivanauskas žmogaus pareigą globoti gamtą laikė akivaizdžia moraline būtinybe ir šią idėją bei įsitikinimą patvirtino ne tik vaisinga moksline veikla, bet ir prasmingomis, gražiomis visuomeninėmis akcijomis: įsteigė Žuvinto rezervatą, organizavo medžių sodinimo vajus, surengė pirmąją nacionalinę parskrendančių Paukščių dieną ir kt. Galima teikti, kad Ivanauskas savo mąstymu bei moksline veikla patvirtino garsiąją I.Kanto tezę, jog intelektualinė žmogaus veikla tampa protinga tik sujungta su dorovine pareiga.

Kita žymi mūsų mokslininkė biologė, nepralenkiama liaudies medicinos ir gamtosaugos tradicijų žinovė Eugenija Šimkūnaitė (1920 – 1996) pabrėžė: “ ne gamtą turime derinti prie savęs, o patys išmokti prisitaikyti prie gamtos”. Tai ir labai paprasti, ir labai turiningi žodžiai, apibendrinantys tūkstantmetę patirtį ir nusakantys ištisą žmogaus gyvenimo programą, kuriai pavadinti geriausiai tiktų kaip tik ekologinės pareigos sąvoka. Pati mokslininkė buvo puiki vaistinių augalų žinovė, bet kartu ir ištikima gamtosaugininkė. Ji buvo linkusi nutylėti ir patardavo kitiems per daug negarsinti vietų, kur auga reti augalai, nes godūs žmonės gali juos visiškai sunaikinti. Tai pavyzdys, įtikinamai liudijantis, kaip žmogus, kalbantis apie pareigą saugoti gamtą, kiekvienu savo poelgiu šventai tą pareigą vykdo. Iš to galima daryti išvadą, kad ekologinė pareiga nėra vien abstraktus konstruktas, bet visai realus ir, be abejo, aktualus šiuolaikinės dorovės turinio aspektas.

Žmonės jau senovėje intuityviai jautė savo santykių su gamta įsipareigojamą galią ir atitinkamai elgėsi. Nemaža dalis privalomo elgesio reikalavimų, išreiškiamų griežtais draudimais, reguliavo žmonių elgesį vienų ar kitų gamtos objektų atžvilgiu. Juos lyg ir galėtume vadinti ekologiniais tabu. Antai senovės Egipte buvo normų, draudžiančių užtvenkti bėgantį vandenį, gąsdinti besiganančius gyvulius. Senovės Kinijoje tam tikrais periodais buvo draudžiama kirsti mišką, deginti ar kitaip naikinti augaliją ir kt. Tokių ir panašių draudimų turėjo ir baltai. Remdamasi rašytiniais šaltiniais, M.Gimbutienė mini “pagalbą miškams, medžiams šaltiniams”. Ji rašo: “Svetimšaliams (krikščionims misionieriams) buvo draudžiama įeiti į šventus miškus (sacrosontas silvas). Juose niekam nebuvo leidžiama kirsti medžių ar šventose upėse ir ežeruose žvejoti. Šventos giraitės, pievos ir laukai buvo vadinami alkais. Tai pirmykštės gamtos draustiniai, neliečiamos ir saugomos vietos”.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1345 žodžiai iš 4466 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.