Psichine savireguliacija
5 (100%) 1 vote

Psichine savireguliacija

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. PSICHINĖ SAVIREGULIACIJA 5

2.1. ELGSENOS SAVIREGULIACIJA 5

2.1.1. Elgsenos savireguliacijos procesai: 5

2.1.2. Individo elgesys bei motyvacija 6

2.1.3. Motyvacijos teorijos 8

2.1.4. Individo poreikių hierarchija 8

2.2. PSICHINIŲ FUNKCIJŲ SAVIREGULIACIJA 9

2.2.1. Emocinės reakcijos 9

2.2.2. Emocinės reakcijos valdymas 10

2.2.3. Emocinių reakcijų korekcijos galimybės 10

2.2.4. Emocinės būsenos 11

2.2.5. Streso komponentai ir veiksniai 12

2.2.6. Elgesys ribojantis neigiamas streso pasekmes 13

2.2.7 Kaip įveikti stresą? 14

2.3. FIZIOLOGINIŲ PROCESŲ SAVIREGULIACIJA 15

2.3.1. Emocinių būsenų korekcijos galimybės 15

2.3.2. Psichinė savireguliacija pavojingoje situacijoje 15

2.3.3. I. Šulco ir E. Džeikobsono metodai 16

2.3.4. Savitaigos pritaikymas 17

3. IŠVADOS 19

4. LITERATŪRA 21

1. ĮVADAS

Psichika savo forma yra idealus procesas, kurio metu organizmas susidaro aplinkos bei paties savęs vaizdą, daugiau ar mažiau atitinkančius tikrovę.

Žmogaus psichika – tai kokybiškai nauja organizmų prisitaikymo prie aplinkos forma. Kai aplinka yra sudėtingas dirgiklių derinys ir kinta nedėsningai, individas turi būti labai lankstus, turėti sudėtingesnį prisitaikymo mechanizmą. Atspindėdama aplinką, psichika parengia organizmą veiklai, numatant efektyviausius veiksmus, tikslui pasiekti. Žmogus – tai aktyvi sistema, sąveikaujanti su aplinka. Žmogaus orientacija aplinkoje vyksta ne tik dėka psichikos gebėjimo pažinti ir suvokti supančio pasaulio savybes, bet ir dėka žmogaus gebėjimo numatyti savo veiksmus ir įtakoti aplinką, priklausomai nuo tuo metu kylančių poreikių. Psichika aprūpina žmogų ne tik galimybe integruotis į aplinką, bet ir galimybe išsiskirti iš aplinkinio pasaulio ir suvokti savo individualumą. Svarbiausia psichikos savybė yra jos aktyvumas.

Žmogus – vienintelė būtybė, veikianti sąmoningai, kelianti sau gyvenimo ir veiklos tikslus, laisvai pasirenkanti elgesį.

Siekiant užsibrėžtų tikslų, žmogui tenka išskirti savo veikloje tai, kas svarbiausia, telkti savo fizines ir dvasines jėgas, nugalėti sutinkamas kliūtis ir sunkumus, atsispirti nepalankioms išorinėms ir vidinėms įtakoms, slopinti įvairius potraukius ar polinkius. Kiekvienam žmogui prieinamas nervinių procesų savireguliacijos metodas, tai – sąmoningas, atkaklus nervinės veiklos lavinimas, ilgametis tam tikrų savo asmenybės savybių keitimas, savo psichikos kryptingas pertvarkymas. Gyvenime susiduriame su daugeliu problemų, kada pergales keičia pralaimėjimai, kilimus – kritimai. Sėkmė priklauso nuo psichinių būsenų ypatumų bei sugebėjimo jas kontroliuoti ir koreguoti. Psichinės būsenos yra psichinių reiškinių grupė, kurios turi įtakos bet kokios veiklos sėkmei, žmonių bendravimo ypatumams. Būsenos susijusios su pažinimo veikla, valia, emocine sfera. Pavyzdžiui emocijos ir valia dominuoja reguliacijos procese, o suvokimas, mąstymas atspindi supančio pasaulio reiškinius. Todėl pasirenkant vienokią ar kitokią veiklą, ją reguliuojant ir įveikiant kliūtis, jei jų kyla siekiant tikslo – būtina valia.

Valia – yra sąmoningas aktyvumas, pasirenkant veikimo kryptis ir įveikiant kliūtis, siekiant tikslo. Ji sudaro charakterio branduolį, yra asmenybės savarankiškumo, jos vidinės laisvės prielaida. Apskritai be valios iš viso neįmanoma įsivaizduoti žmogaus – aktyvios, kryptingai veikiančios asmenybės. Apie valią dažnai kalbama tik tada, kai susiduriama su ypatingais jos pasireiškimais.

Valia glaudžiai susijusi su psichinėmis bei charakterio savybėmis, betarpiškai sąveikauja su žmogaus pažintine veikla: mąstymu, suvokimu, atmintimi. Be šių savybių žmogus negalėtų sąmoningai veikti. Valia yra neatskiriama nuo žmogaus intelekto ir proto. Garsusis čekų pedagogas Janas Komenskis rašė, kad “protas nušviečia valiai kelią, o ši vadovauja veiksmams”.

Labai glaudus yra valios ryšys su emocijomis ir jausmais. Jausmai – galingas valios stimuliatorius. Ypač aktyviai žadina valią dideliems darbams, sukuria ir palaiko emocinį žvalumą, optimistinę nuotaiką. O tai labai svarbu žmogui, siekiančiam užsibrėžtų tikslų. Valia yra psichikos galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Valią žmogus formuoja pagal savo žinias, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, į jas sudėtas vertybes. Prieš išreikšdamas valią, žmogus kaupia žinias, jas analizuoja, vertina ir tik po to priima sprendimą – išreiškia savo valią. O jei žmogus neturi žinių, tvirtos pasaulėžiūros, jis elgiasi pagal iš šalies primestą valią ar tuo metu kilusias emocijas.

Žmogus turi rūpintis savo gyvenimo gerove, todėl turi mokytis reguliuoti savo emocijas.

2. PSICHINĖ SAVIREGULIACIJA

Psichinė savireguliacija – pačio žmogaus galimybė daryti poveikį tiek savo psichinei būsenai, tiek savo organizmui, pagrįstas tam tikrų žodinių formulių bei jas lydinčių atitinkamų vaizdinių panaudojimu.

Psichinės savireguliacijos metodai:

1. Savęs įtikinėjimas; skatinimas;

2. Savitaiga;

Yra trys savireguliacijos sferos:

1. Elgsenos savireguliacija;

2. Psichinių funkcijų savireguliacija;

3. Fiziologinių procesų savireguliacija;

2.1. Elgsenos savireguliacija

Kada mums prireikia elgsenos savireguliacijos?

1. Prisiversti atlikti nepatrauklią veiklą;

2. Siekiant
tikslo įveikti vidines ir išorines kliūtis. Žmogus pirmiausiai turi nugalėti savo paties pasyvumą, tinginystę, neorganizuotumą;

3. Priimti sprendimą kai tenka rinktis iš kelių galimybių;

2.1.1. Elgsenos savireguliacijos procesai:

Supaprastintą savireguliacijos proceso modelį sukūrė Bandūra (1978). Pagal šį modelį yra trys vidiniai mokymosi reguliuoti savo elgesį procesai.

1. Mes stebime savo veiksmus, analizuojame savo elgesį kiekybės ir kokybės, originalumo ir kitais požiūriais.

2. Mes vertiname savo veiksmų atlikimą. Įvertiname juos pagal tai, kaip jie atitinka mūsų asmeninius kriterijus.

3. Mes suplanuojame pasekmes.

Įvertinę savo elgesį, galime pajusti pasitenkinimą, didžiavimasis savimi ar nepasitenkinimą (savikritika) savimi.

Kai kurie dalykai, kuriuos mes gyvenime darome, nėra mums labai svarbūs. Todėl jie paprastai nesukelia nei didelio savęs pagyrimo, nei priekaištų sau. Bet jeigu tai, ką mes darome, iš tikrųjų mums daug ką reiškia, mes linkę save vienaip ar kitaip vertinti. Pavyzdžiui, jeigu aš pasiryžau mesti rūkyti, nes rūpinuosi savo sveikata, tai galiu įvertinti savo elgesį ir nubausti save už tai, kad nesugebėjau atsispirti pagundai ir surūkiau cigaretę. Siekiant tikslo naudinga paskatinimų ir bausmių sistema pačiam sau. Žmogus turi sudaryti sandorį su pačiu savimi. Savęs nubaudimas ar atlyginimas, veikia mūsų veiksmus. Todėl siekiant tikslo, žmogus turi sąmoningai įsivaizduoti ir veiklos pasekmes. Pažintinė veikla, savo aplinkos valdymas sudaro galimybę savo paties sugalvotu atlyginimu ar bausme motyvuoti save.

2.1.2. Individo elgesys bei motyvacija

Individai siekia tikslų įvairiais elgesio būdais, tačiau jų elgesį lemia aktyvumo, poreikių priežastys.

Motyvacija – elgesio (veiksmų, veiklos) skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai. Tai jėgos, kurios teikia energijos ir nukreipia elgesį.

Motyvas ir tikslas yra svarbiausi žmogaus elgesio elementai. Tikslas parodo tai, ko žmogus siekia, o motyvas – kodėl jis to siekia. Motyvais vadiname visa tai kas sužadina aktyvumą ir nulemia to aktyvumo kryptį. Motyvu gali būti žmogaus įsitikinimai, idealai, poreikiai, pažiūros, interesai, siekiai. Mūsų poreikiai ir siekimas juos patenkinti yra pirmasis motyvacijos šaltinis, kurie daro įtaką mūsų elgesiui. Kiekviena sėkmė priklauso nuo motyvacijos. Kuo ketinimas įdomesnis, tuo lengviau jį įgyvendinti. Daug lengviau, greičiau, geriau ir mažiau pavargdami išmokstama namų užduotis tų dalykų, kuriais domiesi. Tam negaili laiko. Jei dalykas nepatinka, sakai, kad jis sunkus, kad mokytis jį beprasmiška. Tada turi prisiversti atlikti šio dalyko namų darbus. Būna ir taip, kad atsiverti vadovėlį ar sąsiuvinį, trumpai pasižiūri ir vėl jį užverti. Kiekvienos veikos ir kiekvieno darbo sėkmė labai priklauso nuo to, ar su noru jį atlieki, kokia yra motyvacija tą darbą atlikti. Mokymasis, kaip ir kiekviena kita veikla ar elgesys, priklauso nuo paties žmogaus, t. y. nuo vidinės motyvacijos, ir nuo aplinkos – išorinės motyvacijos. Kai vidinė motyvacija pakankama, žmogus mokosi, nes nori patenkinti savo smalsumą, jam įdomu ir svarbu tai, ko jis mokosi, pats mokymosi procesas teikia džiaugsmą. Jis mokosi, nes to nori. Išorinė motyvacija taip pat skatina mokytis, bet daugeliui ji vienintelė. “Pamokas ruošiu, nes mokytoja liepė”, “Į mokyklą einu, nes tėvai reikalauja”. Tokie mokiniai mokinasi, nes reikia. Jei mokinys nori mokytis, mokosi daugiau, kad gauti geresnį pažymį, tada galima kalbėti apie stiprią motyvaciją. Tokiu atveju vidinė ir išorinė motyvacija turi tą pačią kryptį ir veda prie to paties tikslo. Motyvaciją palaiko teigiamas pastiprinimas, kai lydi maloni emocinė būsena. Mokantis tai gali būti mokytojo pagyrimas, geras įvertinimas, savo sėkmės supratimas. Svarbu patiems nepamiršti pagirti save, apdovanoti, kai ką nors išmoksti ar pasieki. Dvi svarbiausios motyvacijos yra susidomėjimas ir džiaugsmas. Jei turi tikslą, turi atsikratyti pasenusių bei neteisingų nuostatų ir baimių, įsiklausyti į savo ketinimo sėkmės situaciją, nes niekas taip nepaskatina kaip sėkmė. Sėkmės išgyvenimas didina darbingumą. Ką daryti, jei motyvacijos mokytis nėra? Pirmiausiai reikia išsikelti sau tikslą ir įrodyti pačiam sau, koks svarbus dalykas, kurio mokaisi. Dažnai motyvo mokytis ar ką kitą veikti nėra dėl to, kad iškeltas tikslas atrodo tolimas ir nepasiekiamas, todėl pravartu pradėti nuo lengvesnių klausimų ir eiti prie sudėtingesnių. Gera nuotaika ir tam tikras emocinis fonas padeda mokytis, o per stiprios emocijos ir jausmai – trukdo. Tiek didelis džiaugsmas, tiek pyktis paprastai išmuša iš vėžių ir neleidžia susikaupti. Ypač sukausto ir trukdo mokytis baimė, nerimas ir pyktis. Vienas pavojingiausių emocinės įtampos mokykloje šaltinių – besikaupiantis pyktis. Pyktis – tai jausmas, kurio vaikui dažniausiai neleidžiama parodyti ir išreikšti nei namie, nei mokykloje. Už pyktį vaikas baudžiamas tiesiogiai arba netiesiogiai (atstūmimu, nepriėmimu). Kadangi vaikas dar nesugeba tinkamai atskirti savo jausmų nuo jų išraiškos, neigiamą tėvų vertinimą jis priskiria ne tam tikram savo poelgiui, o sau, kaip asmeniui, kaip visumai – todėl pats jaučiasi blogas, atstumtas ir nepriimtas. Vadinasi “Jei esu blogas, turiu blogai elgtis”.
sutrikusi elgsena gali iškelti gilesnę problemą:

• Staigus mokymosi rezultatų smukimas;

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1532 žodžiai iš 5101 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.