Psichine savireguliacija
5 (100%) 1 vote

Psichine savireguliacija

11213141

TURINYS

1. ĮVADAS 3

2. PSICHINĖ SAVIREGULIACIJA 5

2.1. ELGSENOS SAVIREGULIACIJA 5

2.1.1. Elgsenos savireguliacijos procesai: 5

2.1.2. Individo elgesys bei motyvacija 6

2.1.3. Motyvacijos teorijos 8

2.1.4. Individo poreikių hierarchija 8

2.2. PSICHINIŲ FUNKCIJŲ SAVIREGULIACIJA 9

2.2.1. Emocinės reakcijos 9

2.2.2. Emocinės reakcijos valdymas 10

2.2.3. Emocinių reakcijų korekcijos galimybės 10

2.2.4. Emocinės būsenos 11

2.2.5. Streso komponentai ir veiksniai 12

2.2.6. Elgesys ribojantis neigiamas streso pasekmes 13

2.2.7 Kaip įveikti stresą? 14

2.3. FIZIOLOGINIŲ PROCESŲ SAVIREGULIACIJA 15

2.3.1. Emocinių būsenų korekcijos galimybės 15

2.3.2. Psichinė savireguliacija pavojingoje situacijoje 15

2.3.3. I. Šulco ir E. Džeikobsono metodai 16

2.3.4. Savitaigos pritaikymas 17

3. IŠVADOS 19

4. LITERATŪRA 21

1. ĮVADAS

Psichika savo forma yra idealus procesas, kurio metu organizmas susidaro aplinkos bei paties savęs vaizdą, daugiau ar mažiau atitinkančius tikrovę.

Žmogaus psichika – tai kokybiškai nauja organizmų prisitaikymo prie aplinkos forma. Kai aplinka yra sudėtingas dirgiklių derinys ir kinta nedėsningai, individas turi būti labai lankstus, turėti sudėtingesnį prisitaikymo mechanizmą. Atspindėdama aplinką, psichika parengia organizmą veiklai, numatant efektyviausius veiksmus, tikslui pasiekti. Žmogus – tai aktyvi sistema, sąveikaujanti su aplinka. Žmogaus orientacija aplinkoje vyksta ne tik dėka psichikos gebėjimo pažinti ir suvokti supančio pasaulio savybes, bet ir dėka žmogaus gebėjimo numatyti savo veiksmus ir įtakoti aplinką, priklausomai nuo tuo metu kylančių poreikių. Psichika aprūpina žmogų ne tik galimybe integruotis į aplinką, bet ir galimybe išsiskirti iš aplinkinio pasaulio ir suvokti savo individualumą. Svarbiausia psichikos savybė yra jos aktyvumas.

Žmogus – vienintelė būtybė, veikianti sąmoningai, kelianti sau gyvenimo ir veiklos tikslus, laisvai pasirenkanti elgesį.

Siekiant užsibrėžtų tikslų, žmogui tenka išskirti savo veikloje tai, kas svarbiausia, telkti savo fizines ir dvasines jėgas, nugalėti sutinkamas kliūtis ir sunkumus, atsispirti nepalankioms išorinėms ir vidinėms įtakoms, slopinti įvairius potraukius ar polinkius. Kiekvienam žmogui prieinamas nervinių procesų savireguliacijos metodas, tai – sąmoningas, atkaklus nervinės veiklos lavinimas, ilgametis tam tikrų savo asmenybės savybių keitimas, savo psichikos kryptingas pertvarkymas. Gyvenime susiduriame su daugeliu problemų, kada pergales keičia pralaimėjimai, kilimus – kritimai. Sėkmė priklauso nuo psichinių būsenų ypatumų bei sugebėjimo jas kontroliuoti ir koreguoti. Psichinės būsenos yra psichinių reiškinių grupė, kurios turi įtakos bet kokios veiklos sėkmei, žmonių bendravimo ypatumams. Būsenos susijusios su pažinimo veikla, valia, emocine sfera. Pavyzdžiui emocijos ir valia dominuoja reguliacijos procese, o suvokimas, mąstymas atspindi supančio pasaulio reiškinius. Todėl pasirenkant vienokią ar kitokią veiklą, ją reguliuojant ir įveikiant kliūtis, jei jų kyla siekiant tikslo – būtina valia.

Valia – yra sąmoningas aktyvumas, pasirenkant veikimo kryptis ir įveikiant kliūtis, siekiant tikslo. Ji sudaro charakterio branduolį, yra asmenybės savarankiškumo, jos vidinės laisvės prielaida. Apskritai be valios iš viso neįmanoma įsivaizduoti žmogaus – aktyvios, kryptingai veikiančios asmenybės. Apie valią dažnai kalbama tik tada, kai susiduriama su ypatingais jos pasireiškimais.

Valia glaudžiai susijusi su psichinėmis bei charakterio savybėmis, betarpiškai sąveikauja su žmogaus pažintine veikla: mąstymu, suvokimu, atmintimi. Be šių savybių žmogus negalėtų sąmoningai veikti. Valia yra neatskiriama nuo žmogaus intelekto ir proto. Garsusis čekų pedagogas Janas Komenskis rašė, kad “protas nušviečia valiai kelią, o ši vadovauja veiksmams”.

Labai glaudus yra valios ryšys su emocijomis ir jausmais. Jausmai – galingas valios stimuliatorius. Ypač aktyviai žadina valią dideliems darbams, sukuria ir palaiko emocinį žvalumą, optimistinę nuotaiką. O tai labai svarbu žmogui, siekiančiam užsibrėžtų tikslų. Valia yra psichikos galia, pasireiškianti sąmoningu veiklumu. Valią žmogus formuoja pagal savo žinias, pasaulėžiūrą, pasaulėjautą, į jas sudėtas vertybes. Prieš išreikšdamas valią, žmogus kaupia žinias, jas analizuoja, vertina ir tik po to priima sprendimą – išreiškia savo valią. O jei žmogus neturi žinių, tvirtos pasaulėžiūros, jis elgiasi pagal iš šalies primestą valią ar tuo metu kilusias emocijas.

Žmogus turi rūpintis savo gyvenimo gerove, todėl turi mokytis reguliuoti savo emocijas.

2. PSICHINĖ SAVIREGULIACIJA

Psichinė savireguliacija – pačio žmogaus galimybė daryti poveikį tiek savo psichinei būsenai, tiek savo organizmui, pagrįstas tam tikrų žodinių formulių bei jas lydinčių atitinkamų vaizdinių panaudojimu.

Psichinės savireguliacijos metodai:

1. Savęs įtikinėjimas; skatinimas;

2. Savitaiga;

Yra trys savireguliacijos sferos:

1. Elgsenos savireguliacija;

2. Psichinių funkcijų savireguliacija;

3. Fiziologinių procesų savireguliacija;

2.1. Elgsenos savireguliacija

Kada mums prireikia elgsenos savireguliacijos?

1. Prisiversti atlikti nepatrauklią veiklą;

2. Siekiant
tikslo įveikti vidines ir išorines kliūtis. Žmogus pirmiausiai turi nugalėti savo paties pasyvumą, tinginystę, neorganizuotumą;

3. Priimti sprendimą kai tenka rinktis iš kelių galimybių;

2.1.1. Elgsenos savireguliacijos procesai:

Supaprastintą savireguliacijos proceso modelį sukūrė Bandūra (1978). Pagal šį modelį yra trys vidiniai mokymosi reguliuoti savo elgesį procesai.

1. Mes stebime savo veiksmus, analizuojame savo elgesį kiekybės ir kokybės, originalumo ir kitais požiūriais.

2. Mes vertiname savo veiksmų atlikimą. Įvertiname juos pagal tai, kaip jie atitinka mūsų asmeninius kriterijus.

3. Mes suplanuojame pasekmes.

Įvertinę savo elgesį, galime pajusti pasitenkinimą, didžiavimasis savimi ar nepasitenkinimą (savikritika) savimi.

Kai kurie dalykai, kuriuos mes gyvenime darome, nėra mums labai svarbūs. Todėl jie paprastai nesukelia nei didelio savęs pagyrimo, nei priekaištų sau. Bet jeigu tai, ką mes darome, iš tikrųjų mums daug ką reiškia, mes linkę save vienaip ar kitaip vertinti. Pavyzdžiui, jeigu aš pasiryžau mesti rūkyti, nes rūpinuosi savo sveikata, tai galiu įvertinti savo elgesį ir nubausti save už tai, kad nesugebėjau atsispirti pagundai ir surūkiau cigaretę. Siekiant tikslo naudinga paskatinimų ir bausmių sistema pačiam sau. Žmogus turi sudaryti sandorį su pačiu savimi. Savęs nubaudimas ar atlyginimas, veikia mūsų veiksmus. Todėl siekiant tikslo, žmogus turi sąmoningai įsivaizduoti ir veiklos pasekmes. Pažintinė veikla, savo aplinkos valdymas sudaro galimybę savo paties sugalvotu atlyginimu ar bausme motyvuoti save.

2.1.2. Individo elgesys bei motyvacija

Individai siekia tikslų įvairiais elgesio būdais, tačiau jų elgesį lemia aktyvumo, poreikių priežastys.

Motyvacija – elgesio (veiksmų, veiklos) skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai. Tai jėgos, kurios teikia energijos ir nukreipia elgesį.

Motyvas ir tikslas yra svarbiausi žmogaus elgesio elementai. Tikslas parodo tai, ko žmogus siekia, o motyvas – kodėl jis to siekia. Motyvais vadiname visa tai kas sužadina aktyvumą ir nulemia to aktyvumo kryptį. Motyvu gali būti žmogaus įsitikinimai, idealai, poreikiai, pažiūros, interesai, siekiai. Mūsų poreikiai ir siekimas juos patenkinti yra pirmasis motyvacijos šaltinis, kurie daro įtaką mūsų elgesiui. Kiekviena sėkmė priklauso nuo motyvacijos. Kuo ketinimas įdomesnis, tuo lengviau jį įgyvendinti. Daug lengviau, greičiau, geriau ir mažiau pavargdami išmokstama namų užduotis tų dalykų, kuriais domiesi. Tam negaili laiko. Jei dalykas nepatinka, sakai, kad jis sunkus, kad mokytis jį beprasmiška. Tada turi prisiversti atlikti šio dalyko namų darbus. Būna ir taip, kad atsiverti vadovėlį ar sąsiuvinį, trumpai pasižiūri ir vėl jį užverti. Kiekvienos veikos ir kiekvieno darbo sėkmė labai priklauso nuo to, ar su noru jį atlieki, kokia yra motyvacija tą darbą atlikti. Mokymasis, kaip ir kiekviena kita veikla ar elgesys, priklauso nuo paties žmogaus, t. y. nuo vidinės motyvacijos, ir nuo aplinkos – išorinės motyvacijos. Kai vidinė motyvacija pakankama, žmogus mokosi, nes nori patenkinti savo smalsumą, jam įdomu ir svarbu tai, ko jis mokosi, pats mokymosi procesas teikia džiaugsmą. Jis mokosi, nes to nori. Išorinė motyvacija taip pat skatina mokytis, bet daugeliui ji vienintelė. “Pamokas ruošiu, nes mokytoja liepė”, “Į mokyklą einu, nes tėvai reikalauja”. Tokie mokiniai mokinasi, nes reikia. Jei mokinys nori mokytis, mokosi daugiau, kad gauti geresnį pažymį, tada galima kalbėti apie stiprią motyvaciją. Tokiu atveju vidinė ir išorinė motyvacija turi tą pačią kryptį ir veda prie to paties tikslo. Motyvaciją palaiko teigiamas pastiprinimas, kai lydi maloni emocinė būsena. Mokantis tai gali būti mokytojo pagyrimas, geras įvertinimas, savo sėkmės supratimas. Svarbu patiems nepamiršti pagirti save, apdovanoti, kai ką nors išmoksti ar pasieki. Dvi svarbiausios motyvacijos yra susidomėjimas ir džiaugsmas. Jei turi tikslą, turi atsikratyti pasenusių bei neteisingų nuostatų ir baimių, įsiklausyti į savo ketinimo sėkmės situaciją, nes niekas taip nepaskatina kaip sėkmė. Sėkmės išgyvenimas didina darbingumą. Ką daryti, jei motyvacijos mokytis nėra? Pirmiausiai reikia išsikelti sau tikslą ir įrodyti pačiam sau, koks svarbus dalykas, kurio mokaisi. Dažnai motyvo mokytis ar ką kitą veikti nėra dėl to, kad iškeltas tikslas atrodo tolimas ir nepasiekiamas, todėl pravartu pradėti nuo lengvesnių klausimų ir eiti prie sudėtingesnių. Gera nuotaika ir tam tikras emocinis fonas padeda mokytis, o per stiprios emocijos ir jausmai – trukdo. Tiek didelis džiaugsmas, tiek pyktis paprastai išmuša iš vėžių ir neleidžia susikaupti. Ypač sukausto ir trukdo mokytis baimė, nerimas ir pyktis. Vienas pavojingiausių emocinės įtampos mokykloje šaltinių – besikaupiantis pyktis. Pyktis – tai jausmas, kurio vaikui dažniausiai neleidžiama parodyti ir išreikšti nei namie, nei mokykloje. Už pyktį vaikas baudžiamas tiesiogiai arba netiesiogiai (atstūmimu, nepriėmimu). Kadangi vaikas dar nesugeba tinkamai atskirti savo jausmų nuo jų išraiškos, neigiamą tėvų vertinimą jis priskiria ne tam tikram savo poelgiui, o sau, kaip asmeniui, kaip visumai – todėl pats jaučiasi blogas, atstumtas ir nepriimtas. Vadinasi “Jei esu blogas, turiu blogai elgtis”.
sutrikusi elgsena gali iškelti gilesnę problemą:

• Staigus mokymosi rezultatų smukimas;

• Pastovus melavimas apie nereikšmingus dalykus;

• Staigūs nuotaikos pasikeitimai, užsisklendimas savyje;

• Save žlugdanti elgsena;

• Pasimetimas tarp to kas teisinga, ir to kas klaidinga;

• Neįprasta agresija ar pyktis;

• Vogimas, užsispyrimo priepuoliai;

2.1.3. Motyvacijos teorijos

Motyvacijos teorijos siekia paaiškinti, kokius tikslus nori pasiekti individai, kokie jų poreikiai, kokios elgesio alternatyvos.

Motyvacijos teorijos skirstomos į dvi pagrindines kryptis:

• Turinio teorijos – Maslow poreikių hierarchija;

• Proceso teorijos – Maslow poreikių hierarchija;

2.1.4. Individo poreikių hierarchija

Mūsų elgesio motyvaciją nusako siekimas patenkinti savo poreikius. Žmogus turi penkis pagrindinius poreikius. Išsamiai apie juos yra aprašęs amerikiečių psichologas Abrahamas Maslow. Jis nurodo, kad jie yra žemiausios ir aukščiausios kategorijos. Žemiausieji poreikiai būtini, kad žmogus išgyventų, todėl jie yra pagrindiniai ir patys stipriausi. Aukštesnieji poreikiai susiję su žmogaus egzistavimu aukštesniame, ne biologiniame lygyje, tai: ko nors ieškojimas iš smalsumo; ko nors mylėjimas nesavanaudiškai; aukščiausiųjų vertybių, kaip gėris, mokslas, tikėjimas, realizavimas. Poreikiai turi būti tenkinami hierarchine tvarka.

Maslow poreikių hierarchija:

• Fiziologiniai poreikiai (alkis, troškulys, poreikis miegoti).

• Saugumo poreikiai – siekiai, kurie garantuoja saugų, stabilų gyvenimą.

• Priklausymo ir meilės poreikiai – žmogus turi jausti, kad kiti jam yra palankūs, trokšta gerų ir nuoširdžių santykių su aplinkiniais.

• Savojo orumo ir savosios vertės poreikiai – žmogui reikia, kad jis turėtų už ką pats save gerbti, kad jaustųsi pripažintas ir gerbiamas kitų.

• Savęs realizavimo poreikis – esmė – įžvelgti ir įgyvendinti potencialias savo galimybes ir gabumus, realizuoti savo potencialias galimybes ir tobulėti kaip asmenybei.

2.2. PSICHINIŲ FUNKCIJŲ SAVIREGULIACIJA

2.2.1. Emocinės reakcijos

Su žmogaus elgesiu ir jo veikla labai glaudžiai susijusios emocijos, kai kiekvieną poelgį lemia atitinkama emocinė reakcija.

Emocijos – tai tam tikru momentu kylantis išgyvenimas, kuris parodo kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu. Jas paprastai sukelia ne pats įvykis, o požiūris į tą įvykį. Emocinės reakcijos yra labai reikšmingos bet kokios veiklos motyvacijai atsirasti.

Žmogaus veikla yra tokio pobūdžio:

Motyvas  Veikla  Emocinis efektas

V. Miasiščevas visus emocinius reiškinius suskirstė į tris grupes:

1. Emocines reakcijas, kurių metu kilę pergyvenimai tiesiogiai susiję su jas sukėlusiomis aplinkybėmis;

2. Emocines būsenas, kurioms būdingi bendri neuropsichinio tonuso pokyčiai;

3. Emocinius santykius arba jausmus;

Tokios trumpalaikės situacinės emocijos kaip džiaugsmas, nustebimas, pyktis, pasibjaurėjimas ir pan., priskiriamos emocinių reakcijų grupei, o ne emocinėms būsenoms. Emocinės būsenos laikomos šiek tiek pastovesnėmis ir ilgiau trunkančiomis. Psichologinėje literatūroje įprasta išskirti tris pagrindines emocines būsenas – nuotaikas, afektus, aistras, tačiau jų yra ir daugiau. Dabartiniu metu plačiai nagrinėjamos emocinės būsenos, kylančios veikiant stipriems, neįprastiems dirgikliams, žmogui esant ekstremaliose sąlygose (pvz. studento būsena prieš egzaminą). Vieni autoriai šias būsenas vadina “emocine įtampa”, kiti “frustracija”, o dažniausiai vartojamas terminas “emocinis stresas”.

2.2.2. Emocinės reakcijos valdymas

Stresinėje būsenoje mums būdinga:

• Tai, kad nebegalime sąmoningai kontroliuoti savo mąstymo, todėl mintys kyla “automatiškai”, chaotiškai;

• Stipri psichinė reakcija, lydima stiprių neigiamų jausmų, kuriuos taip pat sunku kontroliuoti;

• Nebegalime reguliuoti norimu lygiu savo elgsenos, spontaniškai prasiveržia toks elgesys, dėl kurio vėliau galime apgailestauti;

• Kyla specifinės fiziologinės reakcijos;

Visos šios reakcijos yra susijusios tarpusavyje, įtakoja viena kitą ir reiškiasi kartu. Dauguma stresinių situacijų sukelia skirtingo stiprumo pyktį arba baimę. Norint valdyti stresą, reikia išmokti reguliuoti savo emocinę įtampą. Tai vienas sunkiausių žingsnių.

2.2.3. Emocinių reakcijų korekcijos galimybės

Mintys ir jausmai – du vidiniai faktoriai, sąlygojantys stresinės būsenos ir stresinės reakcijos intensyvumą. Mintys gali stiprinti jausmus arba juos slopinti, nes psichinės reakcijos tiesiogiai priklauso nuo to, ką mes galvojame apie įvykį ar situaciją, kaip juos vertiname. Ne tiek išorinė situacija, kiek jos interpretacija įtakoja mūsų elgseną. Tarp objektyvaus įvykio ir mūsų reakcijos įsiterpia mūsų mintys, dažnai paremtos subjektyviomis, iki galo neįsisąmonintomis prielaidomis. Taigi, vienos mintys skatina streso kilimą, kitos palaiko jį ir stiprina. Ir kyla spontaniškai. Stiprėjantis stresas apsunkina mąstymo lankstumą, produktyvių sprendimų priėmimą. Todėl streso įveikimo procese ypatingai svarbus žingsnis – išmokti reguliuoti savo mintinius procesus. Susidūrus su tam tikra sudėtinga, komplikuota situacija, gali kilti pozityvios mintys, kurios veikia kitaip, nei negatyvios pvz.,
negatyvios – “Koks aš kvailys”, pozityvios – “Nesu kvailesnis už kitus”. Taigi pozityvios skatina pasitikėjimą, viltį, pristabdo neigiamą reakciją.

2.2.4. Emocinės būsenos

Emocinė įtampa – tai būsena dažniausiai kylanti tais atvejais, kai dėl emocinio susijaudinimo padidėjęs aktyvumas blokuojamas, t.y. nepasireiškia nei gestais, mimika, nei veikla. Emocinė įtampa atsiranda kilus baimei ir negalint bėgti, kilus įniršiui arba džiaugsmui ir negalint to parodyti.

Frustracija – tai būsena atsirandanti dėl sunkumų, pasitaikančių siekiant tam tikro svarbaus tikslo, t.y. esant stipriai veiklos motyvacijai. Kliūtys, trukdančios pasiekti tikslą, gali būti fizinės (užrakintos durys); fiziologinės (liga); psichologinės (baimė, nepasitikėjimas savo jėgomis); socialinės (visuomenėje priimtos elgesio normos).

Frustracinėje situacijoje žmogus reaguoja tam tikromis specifinėmis elgsenos formomis (agresija, regresija ir pan.), taip pat tam tikromis emocinėmis reakcijomis (nerimu, pykčiu, emocine įtampa). Frustracijos terminas daugiau apibūdina elgsenos formas susidūrus su kliūtimis, o ne aprašant emocinę būseną. Frustracijų bei emocinės įtampos išorinė išraiška esminiais skirtumais nepasižymi.

Emocinis stresas – žmogaus reakcijos į situaciją rezultatas. Psichikos srityje stresas pasireiškia įtampa, susierzinimu, baime, pykčiu ir kitomis emocijomis. Tokioje būsenoje gali mažėti dėmesingumas, mąstymo lankstumas, logiškumas, valia ir sąmoninga elgsenos kontrolė. Todėl streso būsenoje esančio žmogaus elgesys dažnai tampa kitoks, nei jam įprastas: vangesnis arba, priešingai, aktyvesnis. Dažna ir besikaupianti įtampa alina žmogaus fizines ir psichines jėgas, daro jį dirgliu, depresyviu ar agresyviu. Mažėja jo darbingumas, blogėja santykiai su aplinkiniais. Štai kodėl mokytis įveikti stresą reiškia realiai rūpintis savo gyvenimo gerove. Visiškai įveikti streso neįmanoma, bet ir nereikia, nes pasak streso tyrinėtojo H. Selje, gyvenimas be streso – tolygus mirčiai. Kiekviena stresinė situacija reikalauja tam tikro fizinių ir psichinių jėgų sutelkimo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2567 žodžiai iš 5101 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.