Psichologijos mokslas šakos kryptys ir galimybės
5 (100%) 1 vote

Psichologijos mokslas šakos kryptys ir galimybės

PSICHOLOGIJOS MOKSLAS: ŠAKOS, KRYPTYS IR GALIMYBĖS



Psichologija yra jaunas mokslas. Jo šaknų yra daugelyje disciplinų: nuo fiziologijos iki filosofijos. Wilhelmas Wundtas, 1879 m. Leipcigo universitete (Vokietija) įkūręs pirmąją psichologijos laboratoriją, buvo ir fiziologas, ir filosofas. Ivanas Pavlovas, pirmasis ėmęsis tyrinėti mokymąsi, buvo rusų fiziologas. Sigmund’as Freud’as, įžymus žmogaus asmenybės teoretikas, buvo austrų gydytojas. Jean Paget garsus šio amžiaus vaikų tyrinėtojas, buvo šveicarų gamtininkas. Willjamas Jamesas, 1890 m. parašęs psichologijos vadovėlį, buvo Amerikos filosofas. Psichologija terminas pradėtas vartoti XVIII a., paskelbus K. Volfo „Empirinę psichologiją” (1732) ir „Racionalistinę psichologiją” (1734).

Žodis psichologija yra kilęs iš dviejų graikų kalbos žodžių: psyche – siela ir logos – mokslas. Taigi psichologija pažodžiui lietuviškai reiškia „sielos mokslas”.

Psichologija – mokslas, tiriantis psichinius reiškinius, jų kilmę, raidą, reiškimosi formas ir mechanizmus. Mokslas apie mūsų elgesį ir psichinius procesus.

Psichologiją galima apibūdinti kaip žmogaus susidomėjimo sritį, kurios pagrindinis klausimas yra: kodėl žmonės mąsto, jaučia ir elgiasi būtent taip kaip mąsto, jaučiasi ir elgiasi?

Psichologijos objektas kito priklausomai nuo psichinių reiškinių prigimties sampratos kitimo (psichika, sąmonė, pasąmonė).

Pagal tai, kokiu aspektu tiriamas psichologijos objektas, skiriamos psichologijos šakos.

Kartais psichologijos šakos skirstomos pagal tyrimo uždavinius, metodus, rezultatų pritaikymo sritis.

Bendriausia prasme galime skirstyti psichologiją į akademinę ir taikomąją, arba į fundamentaliąsias (pamatines) ir taikomąsias šakas.

Akademinės arba fundamentaliosios šakos:

Bendroji psichologija – tiria bendriausias suaugusio sveiko žmogaus psichikos apraiškas ir jų dėsningumus, apibendrina kitų psichologijos šakų duomenis, analizuoja tyrimo metodus, teorinius principus, psichologijos sąvokas.

Raidos psichologija (amžiaus tarpsnių psichologija, vystymosi psichologija) – tiria psichinių procesų ir asmenybės ontogenezę; skirstoma į vaiko, paauglio, subrendusio žmogaus psichologiją ir gerontopsichologiją.

Medicininė psichologija – tiria medicinos personalo ir ligonio santykius, psichologinių veiksnių įtaką ligai.

Psichopatologija – tiria psichinės veiklos, psichinio vystymosi sutrikimus.

Socialinė psichologija – tiria žmonių grupėms būdingus psichinius reiškinius.

Zoopsichologija – tiria gyvūnų psichiką; jos tikslas – pažinti ir paaiškinti gyvūnų elgesį.

Psichologija, kaip savarankiškas mokslas pirmiausia vystėsi fundamentaliųjų tyrimų kryptimi. Tik vėliau ėmė formuoti taikomoji psichologija, kurios tikslas paaiškinti žmogaus psichikos dėsningumus atskirose veiklos rūšyse ir pateikti konkrečias rekomendacijas.

Taikomosios psichologijos šakos:

Pedagoginė psichologija – tiria mokymo ir auklėjimo psichologinius dėsningumus, santykių tarp moksleivių ir mokytojų ypatybes.

Šeimos psichologija – analizuoja partnerio pasirinkimo, šeimos kūrimo, šeimos ir santuokos transformavimosi problemas, šeimos narių tarpusavio ryšius, tėvystės ir motinystės aspektus ir pan.

Darbo ir inžinerinė psichologija – tiria profesines asmenybės ypatybes, darbo, mokslinio organizavimo problemas, žmogaus ir mašinų sąveiką, darbo produktyvumo didinimo psichologines sąlygas, asmenybės tobulėjimo darbe galimybes ir pan.

Vadovavimo psichologija – tiria efektyvius vadovavimo būdus, moko kaip plėtoti partnerinį bendradarbiavimą, spręsti konfliktus, vesti derybas ir pan.

Sporto psichologija – tiria sportininkų rengimo psichologines sąlygas, sportininkų elgesį varžybose, sportinių įgūdžių formavimosi ypatybes.

Organizacinė psichologija – tiria konkrečioje organizacijoje vykstančius reiškinius ir jų ryšį su organizacijų veiklos efektyvumu.

Kūrybos psichologija – tiria mokslinės, meninės, techninės kūrybos procesų dėsningumus.

Šiandien intensyviai vystosi reklamos, teisės, ekologinė ir kitos psichologijos šakos.

KAS BŪDINGA PSICHOLOGIJAI KAIP MOKSLUI:

1. Kaupia, klasifikuoja ir analizuoja faktus (remiasi empiriniu tyrinėjimu).

2. Esminius ir pasikartojančius faktus suklasifikuoja; tam reikalingi dėsniai.

3. Apibendrinantys teiginiai, leidžiantys numatyti būsimus faktus ir interpretuoti įvykius – tai teorijos.

4. Moksliniai metodai. Psichologijoje galima išskirti tris mokslinio tyrimo strategijas:

Aprašomoji arba stebėjimo, kuri leidžia gauti naujų duomenų apie elgesį, savižiną, nepaaiškina priežasčių, o tik konstatuoja faktus.

Eksperimentinė, kai reiškiniai tiriami aktyviai juos veikiant, sudarant ir keičiant sąlygas. Ši strategija leidžia spręsti apie priežastis.

Koreliacinis tyrimas naudojamas tuomet, kai ieškomas ryšys tarp tam tikrų psichinių reiškinių, taikant matematinius statistinius metodus.

Duomenų rinkimo bei matavimo būdai:

1. Stebėjimas.

2. Apklausa.

3. Atvejo tyrimas.

4. Psichologiniai testai.

Kiekvienas mokslas turi savo terminus – žodžius, kurie turi tikslią, apibrėžtą mokslinę reikšmę.

Psichologija – tai mokslas
apie psichikos faktus, dėsnius ir mechanizmus.

PSICHOLOGIJOS RAIDOS APŽVALGA

Žymus vokiečių psichologas H. Ebbinghausas yra pasakęs, kad psichologijos mokslas turi seną praeitį, bet trumpą istoriją.

Psichikos reiškiniais jau domėtasi gilioje senovėje, indų vedose, Kinijos išminčių darbuose keliami klausimai susiję su žmogaus būtim, esme, siela. Ilgą laiką psichologinius klausimus kėlė filosofai, remdamiesi loginio protavimo principais, tačiau nebandė tų išvadų patikrinti ar įrodinėti. Filosofija, nagrinėdama savo svarbiausias problemas, negalėjo apsieiti be sielos ir materijos santykio klausimo. Jau ankstyvuoju minties istorijos laikotarpiu susidūrė dvi priešybės – materializmas ir idealizmas. Atomistinio materializmo pradininkas senovės Graikijoje Demokritas (460-370m.prieš Kristų) sakė, kad siela materiali, kad ji sudaryta iš smulkių dalelyčių – atomų, tačiau jų forma kitokia negu kūno atomų, jos panašios į ugnies atomus.

Žymiausias idealizmo atstovas – Platonas (427 – 347m. prieš Kristų) pripažino nepriklausomų idėjų egzistavimą. Jo manymu, siela yra amžina ir iki žmogui gimstant egzistavo idėjų pasaulyje. Patekusi į žmogaus kūną siela pamiršta, ką pažinojo, ir pažinimas yra prisiminimas to, ką ji jau buvo patyrusi idėjų pasaulyje. Platonas yra dualizmo pradininkas psichologijoje, nes jis pripažįsta, kad yra du nepriklausomi pradai – siela ir kūnas. Siela yra žmogaus lemtis. Kokią sielą žmogus gavo, tokį jis gavo ir gyvenimą. Žmonės, gavę sielą su stipriu jusliniu pagrindu, trauks paprastas daiktiškas gyvenimas – jie mylės žemę, namus, šeimą, darbą. Impulsyvią sielą gavę žmonės turės polėkių, sieks kažko aukščiau, daugiau, jiems rūpės daugelis dalykų. Arčiausiai idėjų sferos skriejusią siela turintys žmonės – bus įžvalgūs, susivaldantys, mokantys gyvenimo aplinkybes pakreipti sau norima linkme – protingi.

Platono dualizmą iš dalies įveikė jo mokinys Aristotelis (384-322m. prieš Kristų).Tai buvo universalaus proto filosofas, susisteminęs beveik visas to meto pažinimo sritis. Jo veikalas „De anima” („Apie sielą”) paliko gilų pėdsaką psichologijos raidoje. Aristotelis priartino psichologiją prie gamtos mokslo ir medicinos ir aiškino, kad siela neatskiriama nuo kūno: siela, esanti gyvybės principas, kūną formuojanti jėga (entelechija) ją aptinkame visuose gyvuose individuose. Siela nedaloma, bet trejopai pasireiškia gyvo organizmo veikloje: žemiausioji siela yra maitinančioji. Ji leidžia augalams maitintis ir daugintis; gyvūnai turi jaučiančią sielą, dėl to jie gali jausti, džiaugtis, liūdėti, kentėti ir t.t. Aukščiausia mąstančioji siela – yra žmogaus siela. Įdomu, kad šis modelis sutampa su žmogaus smegenų sandara: seniausia dalis – smegenų kamienas – valdo tokias gyvybiškai svarbias funkcijas kaip kvėpavimas ir kraujotaka. Virš kamieno esančios vidurinės smegenys veikia tarsi emocijų ir instinktų valdymo pultas. Jas dengia didžiosios smegenys, atsakingos už aukštąją nervinę veiklą – asociacijų ryšius ir mąstymą. Nuo šio veikalo pasirodymo iki XVIIIa. Mokslas apie vidinius žmogaus išgyvenimus (sielą) buvo vadinamas animastika (taip jis buvo vadinamas ir Vilniaus universitete teologijos fakultete). Aristotelio pažiūros buvo populiarios ir XVI-XVII amžiais.

XVIIa. filosofijoje atsirado racionalistinė kryptis, kuri mąstymą ir protą (lot. ratio) laikė vieninteliu arba bent svarbiausiu pažinimo šaltiniu. Prasidėjo nauja gamtos mokslų epocha, keitėsi pažiūra į kūną, jo sandarą ir funkcionavimą. Dualistas R. Dekartas (1596-1650) teigė, kad žmogaus sielą sudaro reiškiniai, kurie pačiam žmogui pažįstami, apie kuriuos jis žino. Juos ir reikia tirti. Tai apie ką kalbėjo Dekartas dabar vadiname sąmone. Mąstymą Dekartas laikė svarbiausia sąmonės savybe, o kūnas, veikiantis pagal mechanikos dėsnius, yra materialus, jis pirmasis pavartojo reflekso sąvoką:žmogaus smegenys yra tarsi veidrodis, atspindintis išorės poveikius. Garsus R. Dekarto teiginys „Cogito ergo sum” (lot. Mąstau, vadinasi, esu). Jis teigia, kad galima abejoti, jog egzistuoja išorinė realybė, bet abejoti sąmonės reiškiniais negalim.

Vėliau filosofijoje kaip priešprieša racionalizmui atsiranda empirizmo srovė, kuri pagrindiniu pažinimo šaltiniu laikė ne mąstymą, bet patyrimą [gr.empeiria – patirtis]. Anglų filosofas ir pedagogas Dž. Lokas (1632-1704) teigė, kad žmogus gimsta kaip tabula rasa [lot. švari lenta], kurioje viską pojūčiais įrašo patirtis.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1370 žodžiai iš 2514 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.