Psichologinis konsultavimas
5 (100%) 1 vote

Psichologinis konsultavimas

112131

Psichologinis konsultavimas

TURINYS

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………………………………….2

2. Konsultavimas…………………………………………………………………………………………………………..3

3. Konsultanto ir kliento kontaktas…………………………………………………………………………………..5

4. Konsultavimo rezultato samprata…………………………………………………………………………………6

5. Konsultavimo eiga…………………………………………………………………………………………………….8

6. Apibendrinimas……………………………………………………………………………………………………….10

7. Literatūra………………………………………………………………………………………………………………..12

ĮVADAS

Augantis žmogus nuolat patiria psichologinių problemų, kylančių dėl tam tikrų amžiaus krizių ir asmenybės formavimosi dėsningumų, savęs aktualizavimo sunkumų, tarpusavio santykių keblumo, įsitvirtinimų formaliose ir neformaliose grupėse, adaptavimosi mokykloje ir įvairių socialinių priežasčių – tėvų skyrybų, ekonominio, fizinio ar seksualinio smurto, panaudoto prieš jį patį, materialinio skurdo ir t.t.

Trapi vaiko psichika be tinkamos šeimos, pedagogo ar psichologo paramos neretai palūžta slegiama šių sunkumų naštos, ir elgesys įgauna įvairiai pasireiškiančių negatyvių bruožų.

Psichologinės pagalbos poreikį daro dar aktualesnį vis naujų išraiškos formų įgyjantis visuomenės susiskaidymas pagal socialinę ir ekonominę padėtį, bendri ekonominiai šalies sunkumai. Dėl ekonominių problemų išklibinta ne tik materialinė šeimos gerovė, bet ir jos kultūrinis bei vertybių pamatas. Šios blogybės atitinkamai veikia vaikų elgesį. Psichologai, pedagogai ir tėvai nuolat susiduria su įvairiomis vaikų ir paauglių elgesio, bendravimo sutrikimų apraiškomis. Dažniausiai skundžiamasi:

1. Neadaptyviu, situacijai neadekvačiu bendravimu su tėvais, pedagogais ir bendraamžiais.

2. Agresyviu, delinkventišku elgesiu.

3. Emociniais sutrikimais – nerimastingumu, slogia nuotaika, baime.

4. Sutrikusia mokymosi motyvacija, nenoru ir nesugebėjimu mokytis dėl priežasčių, nesusijusių su intelekto ar specifinių pažintinių funkcijų sutrikimais.

5. Visuomenėje įprastų elgesio normų nepaisymu.

6. Atsipalaidavimo tendencijomis, pasireiškiančiomis malonumų ir nepatirtų įspūdžių ieškojimu alkoholyje, narkotikuose, orgijose ir t.t.

Taigi galima teigti, kad psichologinės pagalbos poreikis šiuo sudėtingu gyvenamuoju metu yra labai aktualus, todėl labai svarbu išsiaiškinti svarbiausias efektyvaus psichologinio konsultavimo prielaidas. Vilniaus universiteto klinikinės ir socialinės psichologijos katedros vedėjas dr. Rimantas Kočiūnas (1995) išskiria keturias tokias prielaidas:

1) pats konsultantas, jo nuostatos, pasirengimas, mokėjimas būti su klientu;

2) konsultanto ir kliento kontakto kokybė jų bendras buvimas konsultavimo erdvėje;

3) konsultavimo rezultato, dar vadinamo terapiniu kliento pokyčiu, samprata;

4) tinkamos konsultavimo eigos užtikrinimas.

Šiame darbe minėtos prielaidos bus aptariamos detaliau.

KONSULTAVIMAS

Nuo pat psichoterapijos pradininko S.Freudo laikų iki šių dienų taip ir nerasta vienareikšmio atsakymo, kaip psichologai ir psichoterapeutai padeda žmonėms. Vienas iš paplitusių atsakymų – psichoterapijos ir konsultavimo efekto paslaptis slypi konsultanto asmenybėje. Efektyvus konsultantas – tai brandus žmogus. Jis turi gebėti atrasti savyje vietos pačioms įvairiausioms, net prieštaraujančioms viena kitai nuomonėms, nuostatoms, jausmams, mintims, potyriams. Neprisirišdamas prie kokio nors vieno požiūrio, konsultantas turėtų žvelgti į savo ir kliento gyvenimo realybę per platų perspektyvų spektrą. Reikia kritiškai vertinti situacijas, žmones ir idėjas, svarbu mokėti su humoru pažvelgti į sudėtingas žmonių gyvenimo aplinkybes.

Psichologiniame konsultavime ir psichoterapijoje įžvelgiami trys matmenys (K.Schneider, 1992)):

1) vidinis konsultanto brandumas – mokėjimas efektyviai spręsti savo gyvenimo problemas, atvirumas ir nuoširdumas sau;

2) tarpasmeninis konsultanto brandumas – mokėjimas padėti kitiems spręsti jų gyvenimo problemas, atvirumas ir nuoširdumas jiems;

3) konsultanto brandumas yra procesas, o ne būsena. Tai reiškia, kad negalima būti brandžiam visur ir visada.

Dar viena svarbi efektyvaus konsultanto darbo pusė – jo nuostatos į klientą ir pagalbą jam. Svarbiausia yra nuoširdumas, įsijautimas ir pagarba. Taip pat labai svarbu priimti visa, su kuo ateina klientas. Konsultantas turėtų ne vertinti, o klausytis, girdėti ir suprasti. Kiekvienas klientas atsineša į konsultaciją ne tik savo sunkumus, konfliktus, bet ir savo pažiūras į gyvenimą, į tai, kas jame vertinama ir kas ne. Negalima vertinti šių pažiūrų kaip blogų ar mėginti įtikinti klientą jas keisti. Konsultantas gali suteikti erdvę, laiką ir savo supratimą, kad pats žmogus galėtų atrasti, kas yra tikra ir teisinga. Tik pats klientas gali nuspręsti, ar verta ir toliau
įsikibus laikytis jo gyvenimą griaunančių principų.

Nors ir buvo minėta, kad konsultanto darbo sėkmė daug priklauso nuo jo asmenybės bruožų ir svarbiausių nuostatų, tačiau negalima visiškai atmesti teorinių konsultavimo pagrindų svarbos. Mėginimas kvalifikuotai padėti kitam žmogui spręsti jo problemas nesiremiant jokia pažiūrų sistema, o tik sveika nuovoka, panašus į skrydį be žemėlapio, kuriame nubrėžtas maršrutas. L.M.Brammer ir G.McDonald (1996) požiūriu, yra keturi svarbiausi matmenys:

1) filosofinį pamatą, pagrindžiantį teorijos puoselėjamas vertybes ir leidžiantį suformuluoti svarbiausias psichologinės praktikos prielaidas bei galimą rezultatą;

2) struktūrinį matmenį, kurį galima vadinti savitu kognityviniu visybiško žmogaus matymo žemėlapiu;

3) vystymosi matmenį, leidžiantį matyti žmogų tapsme, einantį per tam tikrus raidos etapus;

4) proceso matmenį, padedantį suprasti, kaip žmogus gali keistis, kieno dėka ir kur link.

Taigi sudėjus į vieną konsultanto gyvenimo patyrimą, asmenybės brandą, pakankamą teorinį pamatą ir profesinį pasirengimą, turėtų būti svarbus rezultatas – gebėjimas suprasti klientą. Be šito konsultavimas neįmanomas – konsultantas turi mokėti kaip galima nuodugniau suprasti kito žmogaus buvimo pasaulyje, gyvenimo būdus ir gebėti šį mokėjimą pritaikyti prie kiekvieno kliento gyvenimo aplinkybių bei konkrečių problemų.

Norint padėti klientams labiau suprasti savo sunkumus, be galo svarbu jiems parodyti mūsų gyvenimo prieštaringą pobūdį. Gyvenimo prieštaringumo supratimas ir priėmimas – vienas iš pagrindinių dalykų, kuriuos išryškindamas konsultantas gali padėti daugeliui pas jį ateinančių žmonių. Gyvenimas – nuolatinė priešybių kova. Kiekvienam argumentui yra kontrargumentas, teigiami gyvenimo aspektai eina kartu su neigiamais ir t. t. Žmogus visada yra kurioje nors amžino kontinuumo vietoje – tarp gimimo ir mirties, tarp gero ir blogo, tarp teigiamo ir neigiamo, tarp aktyvumo ir abejingumo. Šį priešybių sąrašą galima vardyti be galo. Iš tikrųjų šie prieštaravimai tik tariami – tai du vienos lazdos galai. Įtampa tarp jų ir sudaro gyvenimo esmę.

Kliento supratimo rezultatas – gebėjimas pakankamai tiksliai įvertinti jo problemas, kelti jų priežasčių ir raidos hipotezes ir perduoti šį supratimą klientui, skatinant jį nuspręsti, ką su šiuo naujuoju supratimu daryti. Svarbu atkreipti dėmesį į du pavojus, slypinčius vertinant kliento problemas ir keliant terapines hipotezes. Pirma, įsigilinus į kliento sunkumus, neretai gali kilti pagunda priskirti juos ar patį klientą kokiai nors kategorijai. Šiuo metu tikrai nestokojama asmenybės, charakterių, temperamentų tipologijų ir diagnostikos sistemų, kurios vis tobulinamos, kad „lentynėlės“ būtų patogesnės į jas sudėlioti gyvus žmones. Tokiu atveju kliento suvokimas yra stereotipizuojamas ir jam gali būti priskiriamos visos tam tikrai kategorijai būdingos savybės. Konsultantui klientas nustoja būti unikali būtybė, o tikroji kliento esmė negailestingai iškraipoma.

Antrasis pavojus – tai per didelis konsultanto pasitikėjimas savo gebėjimu suprasti. Galimybės suprasti kitą žmogų, net patį artimiausią, yra ribotos. Hipotezės apie klientą, jo gyvenimą ir galimybes – tai iš tikrųjų tik hipotezės, ir negalima pradėti jų laikyti tiesomis. Geriausias savo problemų ekspertas visada yra pats žmogus, todėl konsultantui svarbu daugiau klausytis jo ir sekti paskui jį, o ne skubėti savo „giliomis įžvalgomis“ gelbėti.

Daugelis žmonių ateina pas psichologą konsultuotis vildamiesi, kad šis ką nors jiems ar dėl jų padarys. Tačiau klientų iliuzijos neturėtų skatinti konsultantą pamiršti bene svarbiausią konsultavimo tikslą – padėti žmogui suprasti, kad būtent jis pats yra tasai, kuris gyvenime turi ir gali spręsti, veikti, keistis, tapti.

KONSULTANTO IR KLIENTO KONTAKTAS

Svarbiausias efektyvaus konsultavimo garantas yra konsultavimo kontaktas. Išsamiau pažvelgus į konsultavimo procesą, paaiškėja, kad padeda, gydo ne konsultantas, o jo santykio su klientu pobūdis, tinkama tarpusavio ryšio kokybė. Ryšyje su konsultantu atsispindi dauguma kliento gyvenimo sunkumų. Dažnai apie juos ne tiek išgirstama iš kliento, kiek pajuntama ir pamatoma stebint, koks klientas yra kaip partneris.

Konsultavimo kontaktas yra labai specifiškas dviejų žmonių bendravimo atvejis. Čia vienas žmogus kreipiasi į kitą, nepažįstamą, žmogų ir pasakoja jam kartais giliausias, intymiaiusias savo gyvenimo detales, tai, ko galbūt niekas daugiau nežino. Kartais jam tenka pripažinti apie save labai nemalonių dalykų. Visa tai konsultavimo kontaktą daro intymų, nors šis intymumas yra kitoks nei tarp dviejų draugų ar vienas kitą mylinčių žmonių – jis vadinamas terapiniu.

Kyla klausimas, kas turėtų būti būdinga konsultavimo kontaktui, kad jis taptų kliento terapinių pokyčių laidininku. Jis turėtų būti emocingas, itin svarbus paciento pasitikėjimas konsultantu. Tačiau konsultantas, palaikydamas klientą, dėmesingai jo klausydamasis, kurdamas pasitikėjimo ir empatiško supratimo atmosferą, neturėtų pamiršti, kad jo atsakomybė tuo nesibaigia. Konsultavimas nėra paprastas draugiškas rūpinimasis klientu kaip žmogumi, patekusiu į bėdą. Konsultantas nesiekia tapti ir
kliento draugu.

Svarbu ne tik pasitikėjimo atmosfera ar mokėjimas klausytis – konsultantas turi mokėti pajausti. Kaip klientas gyvena, kaip supranta savo gyvenimo pasaulį, pajusti tai, ko klientas dar nesugeba aiškiai išreikšti. Konsultantas turėtų padėti klientui galvoti ir apie tai, apie ką galvoti jam nesinori, sunku. Atėjęs pas konsultantą, žmogus paprastai jaučiasi prislėgtas gyvenimo ir neretai ieško savo problemų, savo gyvenimo būdo pateisinimo. Nedera jam prieštarauti ar pamokslauti, bet neverta ir skubėti su tuo sutikti, pritarti. Konsultantas tiesiog padeda klientui analizuoti svarbiausias jo gyvenimo nuostatas, santykius su kitais, kol dažniausiai kartu padaroma išvada, kad žmogus pats susikuria savo problemas.

Konsultanto požiūris į klientą turi būti empatija ir neutralumas vertinant kliento gyvenimo patyrimą. Empatija padeda šiek tiek suprasti, kaip klientas jaučiasi savo gyvenime, o neutralumas užkerta kelią vertinti kliento patyrimą, jį kritikuoti, mokyti. Žinoma, neutralumas jokiu būdu nereiškia abejingumo. Nuoširdus neutralumas rodo konsultanto domėjimąsi klientu mėginant jį suprasti besąlygiškai.

Taip pat svarbus dalykas yra atsakomybės tarp kliento ir konsultanto pasiskirstymas. Kiekvienas konsultantas yra patyręs, kad dauguma klientų savo problemas yra linkę aiškinti išorinėmis priežastimis. Dėl savo nesėkmių jie kaltina aplinkybes, kartais juos ribojančius fizinius veiksnius (esu negraži arba sveikatos stoka kliudo ką nors daryti). Dauguma žmonių anksčiau ar vėliau savo problemų priežastis įžvelgia santykiuose su tėvais ar partneriais, kaltina vaikystę, auklėjimą ir t.t. Į konsultaciją retai ateinama su savo atsakomybės už patiriamus sunkumus suvokimu. Nuo pat pirmojo susitikimo pradžios konsultantas turėtų daryti viską, kad klientas prisiimtų atsakomybę už savo problemas, t.y, pripažintų, kad jis pats jas sukūrė savo gyvenimu. J.F.T.Bugentalis ir M.M.Sterlingas (1995) suformulavo kliento ir konsultanto atsakomybės pasiskirstymą. Jie teigia, kad klientas atsako už tai, kokie klausimai bus aptariami konsultuojant, koks bus konsultavimo turinys, jo galutinis rezultatas ir kaip jis pasireikš realiame gyvenime. Konsultantas atsakingas už darbo būdus ir procesą, taip pat už tai, kad konsultuojant nuolat būtų palaikoma terapinė įtampa, o tai daroma nuolat grąžinant žmogų į jo gyvenimo pasaulio realijas, skatinant jo savistabą, atkreipiant dėmesį į tai, kaip keičiasi jo jausmai ir požiūriai.

Apibendrinant visa, kas yra svarbu konsultavimo kontaktui, būtų galima įvardyti tokius svarbiausius elementus:

• pagarba klientui, o ne jo atstūmimas;

• įsijautimas į kliento gyvenimą, o ne patarinėjimas, kaip jam gyventi;

• nuoširdumas, o ne apsimetinėjimas;

• atvirumas, o ne mėginimas „slėptis“ už savo profesijos;

• konkretumas bendraujant, o ne abstraktus intelektualizavimas.

KONSULTAVIMO REZULTATO SAMPRATA

Įvertinus aptartus dalykus aišku, kad galutinis konsultavimo tikslas – padėti klientui pasikeisti pačiam arba pakeisti savo gyvenimą (kas praktiškai yra tas pats), taip, kad jis tuo būtų patenkintas. Tačiau lieka neaišku, ką ir kaip keisti. Ką tai reiškia klientui ir konsultantui. Pokyčius kliento gyvenime galima suvokti labai įvairiai. Vieniems tai „simptomų“ – konfliktų, nerimo, baikštumo ir t.t. – sumažėjimas, kitiems – gebėjimas geriau priimti sprendimus, dar kitiems – elgesio ir gyvenimo būdo pokyčiai. Kaip galimas konsultavimo rezultatas dažnai nurodomas savo problemų įsisąmoninimas ir supratimas, požiūrio į save pakeitimas ar tiesiog kančios pašalinimas. Kai kurie konsultantai savo darbą orientuoja į asmeninį kliento tobulėjimą. Taigi galutinis konsultavimo tikslas – rezultatas – nemažai priklauso nuo teorinių konsultanto pažiūrų. Vis dėlto formuluojant galimą konsultavimo rezultatą svarbiausia, žinoma, yra kliento nuomonė. S.Oldfieldas (1983), domėjęsis, ko dažniausiai klientai tikisi iš psichologinės konsultacijos ir psichoterapijos, nurodė šiuos dalykus:

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2006 žodžiai iš 3992 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.