Rambyno regioninis parkas
5 (100%) 1 vote

Rambyno regioninis parkas

Turinys:

Tikslas, uždaviniai 3

Įžanga 3

Bendri duomenys 4

Struktūra ir direkcija 5

Kutūros paveldas 6

Materialiojo kutūros paveldo būklė (2003) 6

Gamtos paveldas 8

Kraštovaizdis 9

Augalija 10

Gyvunija 10

Rekreacijos objektai 10

Parko teritorijos sanitarinė būklė (2003 metai) 11

Kita informacija 12

Informacinė sistema 12

Kaip atvykti 12

Lankytinų objektų planas 12

Išvados 14

Literatūros sąrašas 15

Tikslas: supažindinti su Rambyno regioniniu parku.

Uždaviniai:

1. Pristatyti Rambyno regioninio parko istorinę praeitį.

2. Informuoti apie regioninio parko struktūrą, direkciją bei teisinius aktus, reglamentuojančius jos veiklą.

3. Atskleisti svarbiausias gamtos vertybes.

4. Pateikti svarbiausias kultūros paveldo vertybes.

5. Įvertinti rekreacijos išteklius.

Įžanga

Rambyno kalnas yra 2 km į pietus nuo Lumpėnų, Pagėgių savivaldybėje, dešiniajame Nemuno krante. Tai viena iš Lietuvos saugomų teritorijų, esanti Europos Sąjungos pasienyje su Kaliningrado sritimi.

Legendomis ir padavimais garsėjantis Rambyno kalnas vasarą sulaukia tūkstančių turistų, susipažįstančių su Panemunės įžymybėmis. Lankytojus čia traukia nuo kalno apžvalgos aikštelių atsiverianti panorama į Nemuno žemupį ir plačias jo pakrantes bei kitapus tolumoje kylančius Tilžės (dabartinio Sovetsko) miesto bokštus.

Rambyno regioninis parkas įkurtas pietvakarinėje Lietuvos dalyje, kur nuo Nemuno ir Jūros upių santakos prasideda Nemuno žemupys. Prieš daugelį tūkstančių metų galinga Nemuno tėkmė perskrodė Vilkyškių kalvagūbrį, kuris jai pastojo kelią link Baltijos jūros. Didinga ketera, privertusi upę pakeisti savo kryptį, nuo seno vadinta Rambynu. Iki šių dienų ją gaubia paslapties, didingumo ir šventumo skraistė, įvairiais istorijos tarpsniais savaip išsiliejusi čia gyvenusių žmonių sukurtais ir iš kartos į kartą perduotais pasakojimais ir padavimais. Ir ne tik… Čia pasakojimais apipinti kalneliai ir piliakalniai, kurių virtinė nutįsta toli palei srauniąją Jūros upę. Net parko maži prūdeliai, ežeriukai ir upelyčiai čia pavadinti skambiausiais vardais, kaip Bitė, Žiogis, Skriaudupis, Dainuojančių rupūžių prūdas, Mergežeris, Bitežeris ir t.t. Kiekvienas jų turi savo istoriją, kurioje paslaptis ir mistika persipynusi su sudėtinga ir tragiška šio krašto tikrove.

Dėl savo etnokultūrinio savitumo dabar penktąja Lietuvos etnine sritimi vadinamos Lietuvos dalies kultūra susiformavo įtakoje daugelio istorinių veiksnių. VI-VII a. šiose žemėse gyveno baltų gentis – skalviai, nuo XIII a. čia viešpatavo šią ir daugelį kitų baltų genčių pavergęs Kryžiuočių ordinas, XVI-XVIII a. kraštas priklausė Prūsijai, nuo XIX a.-Vokietijos imperijai, 1920-1920 metais šią teritoriją administravo net prancūzai. Ir tik po 1923 metais įvykusio Mažosios Lietuvos „priglaudimo“ prie Didžiosios Lietuvos mažlietuviams, gyvenusiems dešiniajame Nemuno krante, pagaliau likimas lėmė tapti Lietuvos gyventojais.1939 metais šis kraštas vėl buvo atplėštas nuo Lietuvos ir atiteko hitlerinei Vokietijai.1944-1969 metais dėl sovietų valdžios pabrėžtinos nemeilės ilgus metus Vokietijos valstybėje gyvenusiems žmonėms, kraštą paliko beveik visi gyventojai, su savimi išsiveždami ir gyvąją šio krašto etnokultūrą.

Ant senovėje buvusio vienos seniausių baltų šventviečių – Rambyno alkakalnio nuo seno buvo švenčiamos įvairios šventės. Viena seniausių krašto lietuvių kultūrinių organizacijų Mažojoje Lietuvoje buvo „Birutės“ draugija, leidusi knygas lietuvių kalba, įsteigusi knygyną ir senienų muziejų, skaitydavusi paskaitas apie tautą, jos praeitį draugijos susiėjimuose, švietusi to meto lietuvius. Per 1895 metų Jonines ant Rambyno kalno buvo paminėtas šios draugijos veiklos dešimtmetis, žodį šventės dalyviams tarė Jurgis Zauerveinas, Mažosios Lietuvos himno „Lietuvninkai mes esam gimę“ autorius. Ir vėliau čia kasmet vykdavo lietuvninkų šventės ir susirinkimai.

Liko Mažojoje Lietuvoje (XVII a. L.Rėzos pirmasis liaudies dainų rinkinys) pradėta užrašinėti tautosaka; dar M.Mažvydo laikus menanti senoji šio krašto raštija (XVI a. M.Mažvydas „Katekizmas“, XVII a. K.Donelaičio „Metai“ ir kt. ); europietiška mūrinė miestelių architektūra ir savita medinė kaimų architektūra; dvasinė ir materialinė kultūra, užsifiksavusi puikių bažnyčių architektūroje, apleistų senųjų evangelikų-liuteronų kapinių ornamentuose bei laidosenos papročiuose; skalvių genties klestėjimą ir nuožmias kovas su kryžiuočiais menantys archeologijos paminklai – piliakalniai, senovės gyvenvietės ir kapinynai; klestėjusią krašto ekonomiką liudijantys dvarai. Šio krašto kultūros paveldas yra ypatingai nukentėjęs – tiek dvasinis , tiek materialusis.

Religija. Kryžiuočiams sunaikinus pagoniškąjį skalvių genties tikėjimą, ypatingą deivės Laimos garbinimą, bemaž visi Mažosios Lietuvos gyventojai tapo evangelikais liuteronais. Po paskutiniojo karo nelikus vietinių gyventojų, krašte beveik neliko ir čia vyravusio bei savitų bruožų etnokultūrai pridavusio tikėjimo.

Krašto tarmė. Dėl to, kad krašte nebėra vietinių gyventojų, beveik visai sunyko ir iki1944 metų čia plačiai vartota Klaipėdos krašto vakarų aukštaičių patarmė.

Bendri duomenys

Rambyno regioninis

parkas – tai viena iš Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų. Parkas įkurtas 1992 metais Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos rugsėjo 24 dienos nutarimu Nr. I-2913, siekiant išsaugoti Nemuno žemupio kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes, jas tvarkyti ir racionaliai naudoti.

Pagrindiniai Rambyno regioninio parko uždaviniai yra:

 išsaugoti esamas gamtos ir kultūros paveldo vertybes ;

 atkurti sunaikintus ir pažeistus gamtos ir kultūros paveldo objektus;

 vykdyti tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją gamtosaugos ir kultūros paveldo apsaugos srityse, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą, jo apsaugą;

 sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą.

Parko plotas – 4876 ha. Parko teritorija pagal gamtos ir kultūros paveldo apsaugos formas ir panaudojimo galimybę suskirstyta į zonas: konservacinės apsaugos prioriteto – tai 6 draustiniai (85,8 % ), rekreacinę (1,8 %) , apsauginę (5,4% ) , ūkinę (4,5 %) ir gyvenamąją (2,5 % bendro parko ploto). Teritorija išraizgyta gana tankiu kelių tinklu, 100 ha tenka apie 5,4 km kelių.

Parko teritorijoje esančiuose 6 draustiniuose saugomos didžiausios parko vertybės – Nemuno slėnio kraštovaizdis; užliejamos pievos su tik joms būdingomis augalų bendrijomis; Rambyno kalnas su vertingais medynais; gamtos ir kultūros vienovę išsaugoję Bitėnų ir Bardėnų kaimai; išraiškinga Vilkyškių kalvagūbrio ketera; regiono miškams būdinga medynų įvairovė; Šereitlaukio dvaro aplinka; Vilkyškių miestelio senoji dalis.

Parko teritorijoje yra 8 kaimai (Bitėnai, Bardėnai, Šereitlaukis, Opstainys, Raudondvaris, Pempynė, Vilkyškiai, dalis Lumpėnų ), kuriuose gyvena apie 1340 žmonių, 247 ha vandens telkinių (5,2 % parko ploto ). 13 km, t. y. nuo Nemuno ir Jūros upių santakos iki Rambyno alkakalnio, parko riba tęsiasi didžiausia Lietuvos upe – Nemunu ir Lietuvos valstybės siena su Rusijos federacijos Kaliningrado sritimi. Nemuno slėnyje išsibarstę 33 senvaginiai ežerai, didžiausi – Merguva (44,8 ha ) ir Bitežeris (13,8 ha ).

Struktūra ir direkcija

Rambyno regioninio parko direkcija – tai Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos pavaldi biudžetinė įstaiga, įsteigta 2001 metų sausio 01 dieną.

Svarbiems uždaviniams spręsti direkcijoje veikia šios komisijos ir darbo grupės:

1. Projekto „Rambyno gamtos ir kultūros pritaikymas pažintiniam turizmui“ darbo grupė.

2. Valstybės tarnautojų vertinimo komisija.

3. Dokumentų ekspertų komisija (DEK).

4. Viešųjų pirkimų komisija.

5. Rambyno regioninio parko Taryba.Remiantis Rambyno regioninio parko direkcijos nuostatais, Rambyno regioninio parko direkcija savo veikloje vadovaujasi:

 Aplinkos apsaugos įstatymu,

 Saugomų teritorijų įstatymu,

 Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymu,

 Teritorijų planavimo įstatymu,

 Miškų įstatymu,

 Biudžetinių įstaigų įstatymu,

 Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis,

 Rambyno regioninio parko nuostatais,

 Aplinkos ministro bei Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos direktoriaus įsakymais, Rambyno regioninio parko direkcijos nuostatais,

 Rambyno regioninio parko apsaugos reglamentu.

Rambyno regioninio parko direkcijos tikslai:

1. Organizuoti Nemuno žemupio kraštovaizdžio su senvaginiais ežerais – Bitežeriu, Juodežeriu, Merguva – Ragainės vingio kilpoje, Vilkyškių moreninio kalvagūbrio su eroziniu palikuoniu – Rambyno kalnu, vertingų Rambyno miško ir Nemuno pievų biocenozių apsaugą;

2. Organizuoti Mažosios Lietuvos kultūros paveldo vertybių apsaugą;

3. Organizuoti gamtinės ekosistemos stabilumo, biotos komponentų, savitos augalijos ir gyvūnijos apsaugą;

4. Organizuoti sunaikintų ir pažeistų gamtos, kultūros kompleksų bei objektų atkūrimą;

5. Sudaryti sąlygas plėtoti pažintinį turizmą ir poilsiavimą tam skirtose zonose bei vietose, nustatytose regioninio parko planavimo schemoje;

6. Reguliuoti ūkinę veiklą bei urbanizacijos plėtotę pagal regioninio parko planavimo schemą;

7. Vykdyti švietėjišką ir kultūrinę veiklą, propaguoti gamtos ir kultūros paveldą bei jo apsaugą.

Kutūros paveldas

Prieš 14 tūkst. metų, pasitraukus paskutiniam ledynui iš vakarinės Lietuvos dalies, šiame krašte pradėjo kurtis pirmieji žmonės – klajokliai elnių medžiotojai. Patogi geografinė padėtis – t.y. Nemuno ir Jūros upių artumas – lėmė intensyvų senovės baltų genčių judėjimą ir jų kultūrų maišymąsi šioje vietovėje. I-VI mūsų eros amžiais minėtame regione susiformavo etninė grupė, ryškiai išsiskyrusi savo kultūra iš gretimų genčių. Istoriniuose šaltiniuose ji minima skalvių vardu. Manoma, kad Rambyne buvo dvasinis skalvių centras. Archeologiniai radiniai liudija skalvius išsiskyrus iš kaimyninių genčių turtingumu. Tą akivaizdžiai nulėmė gyvenimas šalia Nemuno, tuomet buvusio pagrindiniu prekybos keliu.

1807-1811 metais šį kraštą palietė maro epidemija. Išmirė daug vietinių gyventojų, o į ištuštėjusias sodybas iš germaniškų kraštų kraustėsi svetimtaučiai.

Baigiantis antrajam pasauliniam karui ir artėjant Rusijos frontui apie 85 % šio krašto gyventojų pasitraukė į Vokietijos gilumą. Po karo į ištuštėjusius kaimus kėlėsi žmonės iš kitų
Lietuvos vietų. Tarp likusių vietinių gyventojų ir atsikėlusiųjų įsivyravo nesantaika, kuri dalinai buvo sąlygota religinių skirtumų. Dėl tos priežasties daugelis likusių senbuvių iki 1969 metų emigravo į Vokietiją, tad vietinių gyventojų liko vos keletas. Sovietmečiu traktuotas kaip svetimas, ypatingai nukentėjo šito krašto kultūros paveldas. Buvo sugriauta, išniekinta daugybė tradicinės architektūros statinių, senųjų evangelikų kapinių, bažnyčios pritaikytos kitai paskirčiai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1585 žodžiai iš 5163 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.