Sveika Mamyte,
Štai ir vėl tau rašau šį ilgą ir kupiną naujienų laišką. Labai pasiilgau ir nekantraudama laukiu tavęs sugrįžtant. Gaila, kad tu buvai priversta išvažiuoti į tą niūrią sanatoriją.Dažnai pasigendu to protingo, kupino meilės žvilgsnio, tų švelnių it šilkas rankų bei gausybės meilių žodžių. Norėčiau aplankyti tave, paklaust kaip sekasi, prisiglausti prie šono ir ramiai užmigti. Tačiau viskas savu laiku, nes tu dabar sergi ir esi toli.
Kiekvieną vakarą aš atsisėdu ir vis mąstau, kada tu grįši, pabelsi į duris.Praeidama pro jas visada stabteliu ir pasiklausau ar niekas už jų nekrebžda. Jei kas nors pasigirsta, tuoj pat puolu link išėjimo ir beveik visada nusivylusi pasuku atgal.
Vakar sapnavau sapną, mačiau tave, rodės, prieini prie lovos krašto, pasilenki, švelniai paglostai mano plaukus, pabučiuoji lyg atsisveikindama, apsisuki ir iš lėto išeini. Pabundu su šypsena lūpose, bet apsidairiusi ir pastebėjusi, kad tavęs nėra, imu šaukti. Su ašarom akyse bėgu pas tėvelį ir viską papasakoju. Šis pradeda pasakoti apie tave, mamyte, kokia tu gera, graži, rūpestinga ir be abejo mylinti. Kiek aprimstu, tačiau ilgesys vis tiek neduoda ramybės, tuomet ir vėl neturiu kur dėtis, vaikštau po kambarius lyg ko ieškodama ir vis nerasdama.