Turinys:
1. Įvadas 2psl.
2. Iš rašto istorijos 3psl.
3. Pagrindiniai rašto tipai 5psl.
4. Abėcėlės 12psl.
5. Skaitmenų ženklai 14psl.
6. Išvados 15psl.
7. Naudota literatūra 16psl.
ĮVADAS
Kalba yra svarbiausia žmonių bendravimo priemonė, be kurios negali būti visuomenės, pažangos, kultūros. Kitas galingas žmogaus įrankis, kultūros ir pažangos laidas yra raštas. Kalba yra gamtos dovana žmogui. Ji atsirado kartu su žmogumi. Raštą sukūrė pats žmogus. Buvo laikai, kai žmonės dar nemokėjo rašyti. Kaip jie išmoko rašto? Juk taip tobulai rašyti, kaip mes dabar rašome, žmonės išmoko ne staiga, bet palengva, per ilgą laiką, per ištisus tūkstantmečius.
Dabar sunku tiksliai nustatyti, kada žmonėms atsirado reikalas rašyti. Tačiau sunku, kad tai atsitiko labai seniai. Mokslininkai nustatė, kad tikrojo rašto pradžios, jo užuomazgų reikia ieškoti priešiniuose. Nes nuo seniausių laikų žmonės mėgdavo visokiais įrankiais ant uolų ar kitų daiktų piešti juos supančius objektus. Piešdavo įvairiais tikslais:ir pagražinimui, ir todėl, kad tikėjo jog piešinys juos apsaugos nuo nelaimių. Ilgainiui piešiniuose imti vartoti ir kaip minties išreiškimo priemonė. Tačiau paveikslėliais rašyti žmonėms buvo nepatogu, nes sugaišdavo daug laiko. Todėl paveikslėlius ėmė prastinti ir per daugelį šimtmečių taip juos supaprastino, kad jie virto ženklais. Su raštu susijęs ir rašymo būdai, kurie taip pat buvo nepanašūs į dabartinį. Senovėje niekas nežinojo nei plunksnos, nei pieštuko, nei rašalo, nei popieriaus. Vienose šalyse buvo rašoma ant molio plytelių specialiu pagaliuku, egiptiečiai piešė hieroglifais ant papiruso lakštų arba iškaldavo ant pastatų sienų. Senovės Romoje buvo rašoma ant vaško lentelių smailiu pagaliuku, vadinamu stiliumi. Vėliau žmonės ėmė rašyti ant tam tikru būdu išdirbtos odos, vadinamos pergamentu. Tik daug vėliaus atsirado ir paplito popierius. Dėl skirtingų rašymo būdų ir priemonių ir knygos senovėje atrodė ne taip, kaip dabar. Knyga buvo ir molio plytelių rinkinys, pergamento ritinys. Tik viduramžiais atsirado knygos. Tad rašto kilmė ir raida turi seną ir įdomią istoriją.
IŠ RAŠTO ISTORIJOS
Garsinė žmonių kalba paskutiniaisiais tūkstantmečiais susijusi su rašto ir raštijos istorija. Susipažinti su raštu (koks jis buvo ir koks jis yra dabar) patogiausia pradėti nuo terminų. Dabartinis kalbos mokslas raštą apibūdina taip: raštas- tai tam tikra braižomųjų ženklų sistema, leidžianti perteikti mintis ir jausmus. Tokios sistemos atsiradimas buvo labai reikšmingas įvykis žmonijos istorijoje. Raštas padėjo išsaugoti kitoms kartoms praeityje sukauptą patyrimą, tačiau nereikia painioti su raštija, žyminčia rankraščių, kokiu nors raštu spausdintų veikalų, dokumentų visumą. Raštas taip pat daug prisidėjo ir tebeprisideda prie žmonių abstraktaus mąstymo plėtojimosi, mokslo ir kultūros pažangos, visuomenės nacionalinės ir politinės konsolidacijos.
Raštas daug vėlesnis už garsinę kalba. Nuo rašto atsiradimo mus skiria vos keli tūkstantmečiai, o nuo garsinės kalbos atsiradimo-ne mažiau kaip 400-500 tūkstančių metų. Rašto atsiradimą lėmė žmonių poreikis vis daugiau bendrauti per laiko ir erdvės atstumą. Nėra abejonės, kad jo atsiradimas susijęs su pirmaisiais žmonių mėginimais piešti, braižyti. O seniausi Europoje piešiniai, rasti ant uolų, dabar priskiriami laikotarpiui tarp 20000 ir 10000m. pr. Kr.. Ypač daug piešinių ant uolų surasta Afrikoje, šiaurės ir pietų Amerikoje, bet jų didžioji dalis ligi šiol dar nedatuota. Vieni iš tų piešinių galėjo būti grynai estetinio pobūdžio (tam tikros puošmenos), kiti simbolizavo įvairius religinius įvaizdžius, dar kiti žymėjo daikto priklausomybę tam tikram asmeniui ar kt. Todėl tie piešiniai paprastai dar nelaikomi raštu: jie sudaro tiktai rašto priešistorę. Tikrasis raštas, matyt, atsirado vėlesniais laikais (kai kurie mokslininkai mano, kad jo užuomazgos siekia VIII—VI tūkstantm. pr. m. e.). Lietuvių kalbos raštas atsirado XVI amžiuje.
Vienoje 1503 metais išleistoje lotyniškoje knygos paskutiniame puslapyje buvo atrastas lietuviškas poterių tekstas, parašytas nežinomo asmens. Tyrinėtojai nustatė, kad rašyta XVI amžiaus pradžioje. Tai pats seniausias iš visų iki šiol žinomų lietuvių kalba tekstų. Pirmoji lietuviška knyga išleista Martyno Mažvydo katekizmas, išleistas 1547m. Karaliaučiuje.
Iki krikščionybės įvedimo
(XVI a.pab.- XV a.pr.) Lietuvoje buvo vartojami tik tam tikri ženklai laikui ar nuosavybei žymėti. Lietuviškas raidynas buvo sudarytas lotynų alfabeto pagrindu. Tačiau sektasi, kai kuriomis lenkų, iš dalies vokiečių, o vėliau ir čekų rašybos manieromis. Todėl lietuvių abėcėlė XVI a. gerokai skiriasi nuo dabartinės.
PAGRINDINIAI RAŠTO TIPAI
PIKTOGRAFIJA. Terminas sudarytas iš lotynų kalbos žodžio pictus “pieštas” ur graikų grapho “rašau. Piktografiniu vadinamas toks raštas, kurio ženklai (vadinami piktogramomis) yra schematiniai piešiniai, akivaizdžiai rodantys tikrovės daiktus ir reiškinius (žmogaus, paukščio, žuvies, medžio, lūšnos ir t.t. piešiniai. Įvairios tokių ženklų kombinacijos perteikdavo įvairius pranešimus apie ženklais pavaizduotus daiktus ir reiškinius. Iš tokių piktogramų ilgainiui išsirutuliojo visi rašto ženklai, net raidės. Tačiau tam reikėjo labai daug laiko, ištisų šimtmečių, net tūkstantmečių.
Piktografinio rašto pavyzdžiu gali eiti prie vienos Aliaskos eskimų jurtos rastas piešinėlis, skirtas atsitiktiniams praeiviams:
Šio piešinėlio prasmė tokia: jurtoje nėra ko valgyti, nes jos savininkai išvykę medžioti. Atskiri piešinėlio elementai aiškinami taip: kairėje pavaizduotas luotelis su dviem žmonėmis (medžiotojais), dešinėje — jų jurta; prie jurtos kairėje esanti žmogaus figūra simbolizuoja neigimą („nieko nėra“), o dešinėje — „valgymo“ sąvoką (ši pastaroji figūra rodo jurtą, kur nieko nėra valgyti).
Piktografinio rašto atskira detalė vadinama piktograma. Tiek piktograma, tiek visas piktografinis piešinėlis dar neatvaizduoja nei žodžio, nei žodžio formos, nei kito kokio kalbos elemento. Todėl iš piktografinio rašto nieko negalima spręsti apie to rašto vartotojų kalbos ypatybes.