TURINYS
ĮŽANGA 2
1. RAŠTO KILMĖ IR JO RAIDOS PAKOPOS 3
2. RAŠTAS IR KNYGA SENOVĖS EGIPTE 6
3. RAŠTAS IR KNYGA MESOPOTAMIJOJE 6
4. SENOSIOS EUROPOS TAUTŲ RAŠTO SISTEMOS 7
5. SENOVĖS RAŠTO SISTEMŲ IŠŠIFRAVIMAS 8
6. FONETINIS RAŠTAS 9
7. RAŠTO RAIDOS CHRONOLOGIJA 10
PABAIGA 11
LITERATŪROS SĄRAŠAS 11
ĮŽANGA
Primityvus žmogus savo gyvenimo patirtį saugodavo atmintyje ir perduodavo ją žodžiu, bet plečiantis žmogaus žinioms apie pasaulį ir didėjant jo gamybinei patirčiai, toks žinių perdavimo būdas tapo nepakankamu. Tokiu būdu vis didesnę reikšmę įgavo raštas, kurio pagrindinės funkcijos: komunikacinė (bendravimo) ir mnemotechninė (įsiminimo). Raštas dažnai apibrėžiamas kaip kalbos grafiška fiksacija tam tikrais sutartiniais ženklais, kurios tikslas išlaikyti kalbos turinį ilgesniam laikui. Rašyta kalba leidžia bendrauti su nesančiu klausytoju (skaitytoju), tai ir yra jos specifinė savybė. Tas nematomas klausytojas gali būti ir rašančiojo bendralaikis, ir gyventi net po tūkstančio metų.
Turėdami tokią aiškią ir nesudėtingą rašto sistemą su keliomis dešimtimis raidžių, mes sunkiai suvokiame abėcėlės išradimo genialumą ir neįsivaizduojame to ilgo tobulėjimo kelio, kurį nuėjo raštas, kol tapo tikslus minčių reiškimo įrankis. Todėl šiuo darbu siekiama apžvelgti visų rašto sistemų atsiradimą ir raidą, nuo pirmykščių ir labai primityvių iki pirmųjų ideografinio rašto sistemų, sukurtų senovės Rytuose: Egipte, Mesopotamijoje, Šumere (valstybėse, susikūrusiose 3500-3000 m.pr.m.e.), ir vėliau evoliucionavusių į dabartines rašto sistemas.
Šiame darbe taip pat bus pateikta informacijos apie pirmąsias knygas, atsiradusias ten, kur susiformavo seniausios civilizacijos, kurių valstybinis aparatas galėjo darniai funkcionuoti tik turint tikslią apskaitą ir tvarkingą susirašinėjimą. Be to, knygos buvo reikalingos valdovo žygdarbiams išgarsinti ir jo vardui įamžinti.
Ruošiant šį darbą visa informacija buvo surinkta iš elektroninio dokumento ir trijų spausdintų knygų, tarp kurių: enciklopedija ir dvi monografijos.
1. RAŠTO KILMĖ IR JO RAIDOS PAKOPOS
Prielaidos raštui atsirasti susidarė ilgame kalbos raidos procese, kai susiformavo pagrindinis žodyninis fondas, kalbos struktūra, gramatinė sandara ir sugebėjimas abstrakčiai mąstyti. Pirmuosius žingsnius į rašto sukūrimą žmogus žengė dar žemiausioje barbarystės stadijoje, prieš 20-30 tūkstantmečių metų. Sudėtingesnės gyvenimo sąlygos, atsiradusi žemdirbystė, gyvulininkystė ir pramonės užuomazgos, iškėlė pirmykščiam žmogui būtiną uždavinį išrasti, be kalbos, dar vieną bendravimo priemonę – raštą. Todėl pirmykštėse žmonių visuomenėse yra daugybė primityvaus „rašto“ tipų ir sistemų, dažniausia neturinčių jokių giminystės ryšių su mūsų dabartiniu raštu.
Žinioms perduoti pirmykščiai žmonės plačiai vartojo įvairius daiktus, simbolizuojančius tam tikras sąvokas arba net mintis. Tai vadinamas daiktaraštis. Tokius „daiktinius“ laiškus (aroko) siuntinėja dar ir dabar kai kurios Afrikos negrų tautelės (jebu, joruba). Pirmykštėse tautose buvo paplitęs ir vadinamasis mazgaraštis. Dar ir dabar indėnų piemenys Peru valstybėje naudojasi skaičiavimo virvutėmis kaip kalendoriumi arba, kad prisimintų, kiek galvijų yra bandoje. Kai kurios indėnų tautelės, tobulindamos mazgaraštį, pritaikė jį gana sudėtingam turiniui perduoti. Tai vadinamasis kipų raštas, kurį vartojo Pietų Amerikoje indėnai – inkai. Prie pagrindinės storesnės virvutės tam tikra tvarka jie pritvirtindavo plonesnes įvairių spalvų virvutes ir siūlelius. Kiekviena spalva simbolizuodavo kokią nors sąvoką, savo reikšmę turėjo virvutės storumas ir ilgumas, mazgų skaičius. Šiuo būdu buvo galima pranešti apie mokesčių rinkimą, derlių, karo grobio dydį, belaisvių skaičių ir t.t. Giminingas kipų raštui yra Šiaurės Amerikos indėnų algonkinų ir irokėzų vampum raštas. Čia taip pat taikomas spalvų derinimo principas. Vampum – tai juostos, sumegztos iš virvučių su suvertomis ant jų dailiai poliruotomis kriauklėmis. Kiekvienas spalvų derinys reikšdavo tam tikrą turinį. Spalvotų kriauklių ir karolėlių deriniais žinioms perduoti naudojosi ir negrai zulai (inivadi raštas) bei kitos tautelės Afrikoje. Pirmykštės tautos taip pat plačiai naudojo ir lazdoraštį. Primityviausias lazdoraščio tipas yra kelrodės lazdelės, kurios ne tik nurodydavo kelią, bet ir informuodavo apie jo ilgumą bei pavojus.
Daugelį tūkstantmečių žmogus ieškojo įvairiausių būdų savo mintims perduoti ir užfiksuoti. Bet pirmykščių rašto tipų pagrindinis trūkumas buvo tas, kad visi jie sunkiai suprantami pašaliniams ir būtinai reikalauja aiškintojo, t.y. komentatoriaus. Be to, šie pirmykščiai rašto tipai savo primityviomis ir nelanksčiomis priemonėmis nepajėgdavo išreikšti visų žmogaus kalbos sąvokų.
Raštas, tai šneką fiksuojančių ženklų sistema, todėl pagal šnekos perteikimo ženklais būdą skiriami šie rašto tipai: piktografinis (piktografija), ideografinis (ideografija), skiemeninis (silabinis) ir garsinis (fonografinis), arba raidinis, raštai.
Piktografija (iš lotynų k. pictus – pieštas ir graikų k. grapho – rašau), – tai mūsų dabartinių rašto sistemų protėvis, nes
visos jos savo genealogiją šiaip ar taip pradeda nuo primityvių piktogramų, nuo tų ženklų ir piešinių, kuriuos paliko dar paleolito žmogus. Šis ne tik piešdavo vaizdus, bet ir raižydavo juos akmenyje ar ant kaulo. Piktografinis raštas nefiksuoja nei žodžių, nei kalbos garsų, o grafiškai perteikia konkretų daiktą arba reiškinį, minčių kompleksą, ištisą gyvenimo situaciją. Šis raštas nereikalauja iš skaitytojo ypatingo raštingumo, be to, jis gali būti suprantamas skirtingomis kalbomis kalbančių žmonių. Muziejuose saugoma daugybė indėnų piktografijos pavyzdžių, užrašytų ant lunko, tošies arba odos. Tai įvairūs privatūs laiškai ir prekybinės sutartys, diplomatiniai dokumentai ir ištisi metraščiai. Pirmykštis žmogus šį raštą naudodavo ir įvairiems kitiems tikslams: užrašams antkapiuose, nuosavybės ženklams, tatuiruotėms ir t.t. Piktografinis raštas turi nemažai trūkumų. Visų pirma, jo primityvus konkretumas neleido perteikti sudėtingesnio turinio, ypač atsietinų sąvokų – abstrakcijų, tikrinių vardų, sąvokų sudėtingiems veiksmams išreikšti ir pan. Be to, nebuvo nustatytų ir visiems privalomų vaizdavimo normų, tad autoriai turėjo neribotą laisvę kurti vis naujas piktogramas, jų atsirado labai daug ir įvairių, o tai darė didelę painiavą.
Didėjant žmogaus mąstymo sugebėjimams, tobulėjo ir raštas. Ankstyvojoje piktografijoje tikrovė buvo atkuriama ištisais paveikslais, vėliau atskiri žodžiai pradėti vaizduoti tam tikrais sutartiniais ženklais – piktogramomis. Šių vaizdinių ženklų kombinacijos sudaro jau nebe paveikslus, bet sakinius, atskiros piktogramos išdėstomos ne pagal paveikslo kompozicijos reikalavimus, o pagal logišką, nuoseklų mąstymą. Tai pagrindinis struktūrinis pakitimas, dėl kurio piktografinis raštas pamažu pereina į vadinamąjį ideografinį raštą. Paskutiniajame raidos etape vis labiau pastebima tendencija kurti atskiroms sąvokoms pastovius ir visiems privalomus sutartinius ženklus. Taip prastinant ir stilizuojant piktogramas jos tampa grafiniais simboliais – ideogramomis. Nuo piktogramos ideograma skiriasi tuo, kad jai nebūtinas vaizdingumas, išorinis panašumas į daiktą, kurį ji simbolizuoja. Nuo mūsų fonetinio rašto raidžių ideogramos skiriasi tuo, kad jos neatkuria fonetinės, garsinės žodžio sudėties, o tik jo prasminę, semantinę pusę. Didžiausias šių rašmenų privalumas – trumpumas, čia galima vienu ženklu išreikšti dešimties ir net daugiau raidžių žodį. Tačiau teigiamas ideografinio rašto ypatybes persveria neigiamos, kurių svarbiausia – rašmenų gausumas. Juk kiekviena sąvoka privalo turėti atskirą ženklą – „hieroglifą“.
Ideografinio rašto ženklai (ideogramos) reiškia žodžius arba reikšmines jų dalis (morfemas). Kadangi ideogramos nerodo žodžių tarimo, jas gali skaityti labai skirtingomis tarmėmis kalbantys žmonės. Kartais prie ideogramų vartojama papildomų ženklelių (determinatyvų): jie patikslina ideogramos reikšmę, rodo žodžio gramatinę formą. Iš pradžių ideograma reiškė bet kurį žodį (sąvokos asociacijų ribose), bet kurią jo gramatinę formą. Vėliau, prie ideogramų pradėjus rašyti papildomus ženklelius, jos ėmė reikšti tik vieną kurį žodį (kartais tik tam tikrą jo gramatinę formą). Dalis ideogramų virto fonogramomis. Priklausomai nuo rašymo priemonių susidarė kelių formų ideogramos. Žinomiausi ideografiniai raštai yra senovės egiptiečių (nuo IV t-mečio pr.m.e.pab.), Mesopotamijos tautų – šumerų, elamitų (nuo III t-mečio pr.m.e.), kinų (nuo II t-mečio pr.m.e.). Iš vėlesnio ideografinio rašto atsirado kai kurie skiemeniniai raštai (pvz.: Kipro, vartotas VI-II a.pr.m.e.). Nuo piktografinio iki ideografinio rašto evoliucionavo ir kita senovės rašto sistema – kinų hieroglifai. Kinijoje rašto sistemos susiformavimas susijęs su pirmosios valstybės kūrimusi t.y. Šan Inio atsiradimu (XVIII a.pr.m.e.). Tačiau piktografinio rašto elementų yra išlikę iš 2800 m.pr.m.e. Prastinamos piktogramos pamažu prarasdavo vaizdinius elementus, buvo kuriamos logogramos abstrakčioms sąvokoms reikšti, vėliau logogramomis imta reikšti panašiai skambančius žodžius, tačiau fonetiniai elementai kinų rašte nebuvo dauginami, todėl gausėjo logogramų. Dabar kinų raštas turi apie 40-50 tūkst. hieroglifų. Šio rašto įtakoje susiformavo japonų, anamitų (vietnamiečių) ir kitų Azijos tautų rašto sistemos.