Realizmas programa
5 (100%) 1 vote

Realizmas programa

Realizmas. Realistinė srovė XIX amžiaus literatūroje.

Realizmas, jo raida, ryškiausios srovės. Pragmatizmo filosofijos įtaka realistinės literatūros plėtotei. Tikrovės vaizdavimo principai realizme. Naujos literatūros atstovų eksperimentai žanro srityje (P. Merimée, Stendhalis, O. de Balzacas). Romanas kaip populiariausias žanras.

Iš Pierre Chartier, Įvadas į didžiąsias romano teorijas, 101-140.

1855 metų gruodį Arsene’o Houssaye’aus žurnale L’Artiste Fernandas Desnoyersas pasirašo manifestą, pavadintą”Apie realizmą” (“Du realisme”); tais pačiais metais atidaroma didžioji Courbet paroda “Realizmas”, o po metų Duranty pradeda leisti žurnalą “Realizmas” (“Le Realisme”). Fernando Desnoyerso manifeste Apie realizmą pirmą kartą viešai yra išdėstoma realizmo doktrina. Autorius sako: “Realizmas yra tikroviškas objektų vaizdavimas[…]. Kadangi žodis “tiesa” visiems reiškia tą patį ir patinka net melagiams, reikia pripažinti, jog realizmas, nors ir nėra šlykštumo ir blogio apologija, turi teisę vaizduoti tai, kas egzistuoja ir yra matoma”. Paskui Desnoyers pareiškia: “Ir tapybai, ir literatūrai reikalauju veidrodžio teisės”. Šias tezes vainikuoja manifesto autorius išvada: “Pagaliau ateina realizmas”.

Ištakos ir prielaidos. Žodžio realizmas kilmė siekia viduramžių ir scholastikos laikus. Šio laikotarpio žodyne realus reiškė bendrybes ir universalijas, kurios buvo siejamos su sakraline sfera – realus (tikras)yra tas, kas betarpiškai susietas su sacrum sfera.

Renesanso epochoje įsigali priešinga šio žodžio vartosena, kadangi apverčiamas santykis realus-idealus. Čia realizmui grąžinama pirminė etimologija, susijusi su res, daiktu, todėl Renesanso epochoje realybei buvo priskiriami materialūs, konkretūs objektai. Mūsų dienomis žodis realizmas yra netgi artimas žodžiui materializmas. Tad realizmas jau nuo Renesanso imamas vartoti kaip mąstymo būdas, mąstymo slinktis, kuri aktualizuoja aiškius tikrovėje egzistuojančius daiktus, taip pat jų egzistavimo pasaulyje dėsnius, kaip prieštarą sapnui arba fantazmui, fikcijai bei nebrandumui arba net “malonumui” (šiai reikšmei labai artima freudiškoji “realybės principo” sąvoka).

Nuo 1850 įsigali nauja žodžio realizmas vartojimo tendencija, kuri buvo taikoma plastiniams menams ir literatūros sričiai. Itin reikšminga buvo 1846 metais leista Arsene’o Houssaye’aus knyga “Flamandų ir olandų tapybos istorija”, kuri suvaidino išties svarbų vaidmenį realizmo sąvokai įsigalėti. Čia buvo kalbama apie tapybą, kur imituojama tikrovė, jos daiktai, vaizduojama kasdienė buitis ir paprastos liaudiškos scenos; be to Houssaye’us vadovavo žurnalui L’Artiste, kur buvo atgaivintas žodis realizmas su šiuolaikine jam taikoma reikšme.

Žodis “natūralizmas” galėjo pakeisti tuo metu terminą realizmas kaip sinonimiškas jam žodis, tačiau tik tapybos srityje, galiausiai natūralizmo vartojimą išstūmė realizmas, kuriuo imta vadinti literatūros kryptį, o vėliau apskritai rašymo būdą. Savo ruožtu žodžiu “natūralizmas” buvo pavadintas vėlesnis judėjimas, tiesioginis realizmo įpėdinis, perėmęs daugelį realizmo bruožų ir ne visada nuo jo atskiriamas.

Iš tiesų žodį Realizmas pirmąkart pavartojo H. Fortoulis (vieną to laiko romaną peikdamas už “perdėtą realizmą, nusižiūrėtą iš pono Hugo […]”), vėliau jį vartojo žurnale “La Revue des Deux Mondes”, kaip naujos mokyklos ir estetinės nuostatos terminą, neologizmą, kurį ilgai vartojo kursyvu.Šiame žurnale 1835-1837 metais vyko diskusijos, kurių pagrindas buvo reazlimo šalininkų pasisakymai, kuriuose svarbią vietą užėmė autoritetų, bendraminčių paieška. Buvo teigiama, kad realistais buvę Homeras, Rabelais, Sorelis, Moliere’as, Pascalis, Lesage’as, Sterne’as, Voltere’aa, Diderot ir kiti. Iš savo amžininkų jie minėjo Balzacą, Hugo, Gautier… Champfleury savo straipsniuose, be kitų užsienio personalijų mini Dickensą, Gogolį ir Turgenevą.

Realistai tarėsi atstovaują grupei, kuri, atseit, pakeis jau išsisėmusius klasicistus ir romantikus. Klasicistus dėl jų pernelyg didelio dėmesio meninio pasaulio vaizdavimo principams, dogmoms ir taisyklėms, romantikus dėl jų pernelyg didelio atotrūkio nuo parankios tikrovės.

Daugiausia kritkos teko romantikams, nes jie buvo realistams geriau pažįstami. Realistų nuomone, romantikai pernelyg yra linkę į “FANTAZIJAS”, LENGVABŪDIŠKUMĄ, GAIVALIŠKĄ “IDEALIZMĄ”, “DVASINGUMĄ”.

1856 metais liepą Assezat žurnale Realisme rašo: “Romantikai literatūros tikslu laikė fantastiškus dalykus, o mums menas yra tikroviškas, realus, suprantamas, matomas, apčiuopiamas: skrupulinga gamtos imitacija.”

Desnoyerso deklaracijoje dar tiksliau nusakomi jautriausi ir daugiausia ginčų kėlę aspektai: itin pabrėžiamas literatūros ryšys su tapyba ir vizualumu (“romanas yra objektų vaizdavimas…”; “tapybai reikalauju veidrodžio teisės”), tuomet gyvai svarstomas realizmo ir bjaurumo, realizmo ir amoralumo ryšys (realizmas turįs ne ginti amoralumą ir šlykštumą, bet turi teisę tai vaizduoti, kaip pasaulyje egzistuojančias blogybes), mat čia reikalaujama siekti meninės tiesos, kuri esą glūdi objektyvioje arba daiktiškoje realybėje (”tikroviškas objektų vaizdavimas”).
Čia mes atpažįstame pragmatizmo filosofijos įžvalgas, kurios buvo suformuluotos truputėlį vėliau, Amerikoje, 8 XIX amžiaus dešimtmetyje Pirso filosofijoje. Pagrindinis pragmatikų teiginys – tikrovė yra formuojama žmogaus sąmonės, todėl tikrovė yra tapatinama su patyrimu, kuris suprantamas kaip “sąmonės srautas”. Žmogus savo praktine veikla įnešąs tvarką į patyrimo duomenų chaosą, ir taip formuoja tikrovę.

Assezato ir Desnoyerso įžvalgose minėti reikalavimai visų pirma taikomi romano žanrui. Žinoma, realizmas pasireiškė ir teatre, tačiau 1843 metais realistų oponentas H. Babou vietoj “realizmo” vartoja “analitinio romano” terminą. Čia Babou suformuluoja terminą, remdamasis Balzacu ir jo “mokiniu” Charlesu de Bernardu:

Analitinio romano kūrėjai pateikia daugybę detalių, iš kurių jiems ir pavyksta sudaryti visumos vaizdą. Materialiuose aplinkos daiktuose jie įžvelgia savo personažų jausmų ir charakterio savybių atšvaitus. Jų supratimu, žmogaus būtis nėra sutelkta vien mintyje, o susideda iš begalės aplink ją pasklidusių atomų; baldų forma ir išsidėstymas, drabužių spalva, būsto savitumas, pro langą krintančios šviesos spindis ir aibė kitų nepastebimų smulkmenėlių byloja apie individo, giminės įpročius ir polinkius. Analitinio romano kūrėjas detales garbina kaip antikvarinių daiktų kolekcininkas.

Realistinės krypties principai. Anot Champfleury, realistinis romanas turi pasižymėti dėmesiu detalėms, o ne “svajonėmis” ar “išmone”. Jis turi susitelkti vaizduoti tik tiesą, turėtų būti nuoširdus, kalbėti apie šiuolaikinį pasaulį, vaizduoti”papročius”, “kasdieninio gyvenimo scenas”. Kita vertus, menininkas negali kopijuoti fotografiškai medžiagos, todėl jis privalo medžiagą, ją surinkęs, atrinkti, ją komponuoti ir išdėstyti taip, kad gimtų meno kūrinys. Paskutinis Champfleury reikalavimas – stiliaus paprastumas. Po kelerių metų Ch. laikraštyje Le Figaro dar priduria, kad “rimtas” romanistas (kitaip sakant, realistas), yra beasmenė būtybė (ji stebi, o ne komentuoja), kuri nei teisia, nei nuteisia (minimali vertinamoji perspektyva, atsiribojimas nuo moralizuojančių tendencijų (didaktinių) mene), nei išteisina, tik pateikia faktus”. . Toks romanistas į personažus žvelgia iš šalies, todėl turi “tam tikru požiūriu tapti enciklopedistu ir būti puikiai susipažinęs su savo epochos mokslo bei moralės tendencijomis”. Šį beasmeniškumo reikalavimą aptinkame ir Xaviero Aubryet reikalavimuose, išdėstytuose žurnale L’Artiste 1856 metų lapkritį.

Antrame žurnalo Realisme numeryje Duranty pakartoja svarbiausius pirmame numeryje išdėstytus realizmo principus kvailiams (“nieko nesupratusiems”):

…buvo labai aiškiai išdėstyta:

jog Realizmas atmeta istoriškumą tapyboje, romane ir teatre, kad juose nebūtų jokio melo ir menininko mintys nebūtų pasiskolintos iš kitų;

jog Realizmas iš menininkų laukia tik jų pačių epochos studijos;

jog toje studijoje rašytojams nieko nevalia iškreipti, visur kur išlaikyti tikslias proporcijas;

jog geriausias būdas išvengti paklydimų – nepamiršti, kad svarbiausia yra atskleisti socialinę žmogaus pusę, kuri yra matomiausia, suprantamiausia ir įvairiausia jo pusė, taip pat stengtis vaizduoti dažniausias instinktų, geismų ir aistrų apraiškas, būdingas daugelio žmonių gyvenimui;

jog Realizmas menininkui kelia užduotį ne šiaip teikti pramogą, o kurti naudingą, praktinę filosofiją, – tai išaukština patį kūrėją;

jog iš menininko reikalaujant naudingos tiesos, ypač tikimasi jautrumo, išmintingo stebėjimo, bet kokiame reginyje (ir prakilniame, ir niekingame – įprastiniu požiūriu) įžvelgiamas pamokymas, emocija ir visuomet gebama tą reginyje apčiuoptą pamokymą, emociją perteikti pilnutinai, susiejant ją su socialine visuma; pavyzdžiui, menui ir realizmui nepriimtinos reprodukcijos a la Henry Monnier, – išplėštos iš visumos, fragmentiškos, nors jas ir norėta priskirti realizmo menui;

jog kūrinyje atskleistus jausmus teisingiausiai įvertina skaitytojai, nes minia taip pat jautri gailesčiui, nelaimei, pykčiui ir t. t., kaip jai bylojantis rašytojas (Realisme, 1856 gruodis).Išsamiausiai realizmo doktriną atskleidė Henri Thulie žurnalo Realisme 2, 3, 5, 6 numeriuose (1856 gruodis-1857 gegužė). Nuo provokuojančio Champfleury, Duranty manifestacijų stiliaus pereinama jau prie konkrečių teorijos kūrimo, personažų paveikslų vaizdavimo, aprašymų, veiksmo, stiliaus dalykų.Thulie teigia, kad realistiniame mene charakteris yra svarbiausias kūrinio elementas: vaizduoti reikią ne tipą, o individą, pasižymintį specifiniais bruožais, kurie atitinka jo socialinę padėtį ir aplinką; apie tipą galima kalbėti tik tada, kai individo bruožai reprezentuoja kokią nors visuomeninę klasę; be to, personažai turį būti rašytojo amžininkai iš įvairių visuomenės sluoksnių. Deramas yra tas aprašymas, kuris padeda charakterizuoti: peizažas, dekoras, interjeras, fizinė išvaizda, drabužiai – visa tai turi kuo tiksliau apibūdinti charakterį. Pasakojimo stilius turįs būti paprastas, aiškus, rašytojas privalo ieškoti “taiklaus žodžio” ir vengti perifrazių.

Realistai savo laiku buvo kaltinami amoralumu, t. y. jie vaizduoją tokius bjaurius dalykus – visuomenės ydas,
nepatrauklumą, kad ir pačius rašytojas apkaltino amoralumu. Realistai į tai atsakydavo, kad idealistinio grožio puoselėjimas dažni nieko bendra su realybe, su tikrove neturi, kad šiuolaikinį gyvenimą reikią vaizduoti aktualiai, taip, kaip jie egzistuoja, tai galį tik “rimti menininkai”, t. y. tokia, kurie vaizduodami šiurpią realybę skatina kritinės minties atsiradimą. Realistiniame mene atsispindi tiek idealas, tiek realybė. Realizmas vaizduoja sugedusius papročius tik todėl, kad pati visuomenė yra sugedusi. Romanas toli gražu nėra atsakingas už moralinį visuomenės pakrikimą, jis tik šitai aprašinėja, todėl kaltinti romaną amoralumu yra absurdiška:

Literatūra negali apsieiti be pasaulio stebėjimo, kaip ir šviesos spinduliai be šešėlių ir kontrastų. Stebėjimas yra ne kas kita, kaip mokslas; tai epochos, jos pažiūrų ir prieštaravimų, bjaurumo ir grožio tyrimų visuma. Vadinasi, literatūra ir mokslas gali gyvuoti, t. y. tobulėti, tik tada, kai apibendrinta forma išreiškia savo epochos, kurią siekia vesti ir apšviesti, poreikius, aspiracijas ir gyvenseną, kad ir kokie šie būtų. Taigi, romanų kūrėjo darbas – vaizduoti gyvenimą tokį, koks jis yra (Le Present, 1857 rugpjūtis).

Realizmo kritika. Realizmo kritikas Babou teigia, kad šios teorinės įžvalgos paverčia rašytojo kabinetą į laboratoriją, kada romanas prisišlieja prie fizikos ir gamtos mokslų srities. Į aistras ir charakterius, anot Babou, romanistas ima žiūrėti kaip medikas, fiksuojantis patologijas. Kita blogybė – materialaus pasaulio aktualizavimas. Ernestas Bersot taip pat teigia, kad mokslinė analizė su menu nesuderinama.

Antrasis realistams taikomas priekaištas – tariamas bjaurėjimasis idealu ir mėginimas tikrovės aprašymą sutapatinti su neišvaizdžia tiesa. Trečiasis priekaištas yra nukreiptas prieš žmogaus sielos vaizdavimo realistiniame mene. Sakoma, kad dėl pernelyg didelio prisirišimo prie išorinių pavidalų nukenčia psichologinė analizė, neįsigilinama į žmogų (Jules Levallois). De Risas sako, kad realistai neatsižvelgia į kūrėjo asmenį, į vaizduotės, skonio, refleksijos, charakterio vaidmenį kūryboje.

Ketvirtas priekaištas – kaltinimas niekingumu, esą realistai pirmenybę teikią vulgarioms temoms, tam, kas žema, niekinga, trivialu, niekšiška, ir prasilenkia su menininko užduotimi vaizduoti grožį, kuris vienintelis yra literatūros kūrinio objektas. Peytelis sako, kad “polinkis į tikroviškumą tapo bjaurumo kultu”. Temų niekingumas realizmo kritikams pasirodė susijęs su žema socialine veikėjų padėtimi, su socialinės aplinkos trivialumu ir vulgarumu, niekingais poelgiais. Anot kritikų, kurie sakosi esą aistringi grožio, idealo, didingumo ir taurumo gerbėjai, realistai voliojasi purve. Štai ką apie realistą sako Louis de Cormeninas;

Paskaitykite jo kūrinius ir pamatysite, po kokias landynes jis vaikštinėja, kokioje visuomenės begėdystėje sukiojasi, kokiose jausmų kloakose naršo, – vagys, lengvo elgesio mergužėlės, sukčiai, niekšai. Užuot žmogaus širdyje puoselėjęs gėrio daigus, jis mėgaujasi vien bjaurastimi ir pasiėmęs ne lancetą žaizdoms tirti ir gydyti, o skalpelį žaizdoms draskyti, vaikštinėja nuo amfiteatro prie lavonų krūvos (Revue de Paris, 1854, kovo 19).

Ši įžvalga atveria mums vieną pagrindinių realistinio romano įdiegtų naujovių – realistinio romano vaizdavimo objektas – žemieji visuomenės sluoksniai, asocialios žmonių grupės (įtartini asmenys, sukčiai, vagys, prostitutės – tai akivaizdu Hugo ir Balzaco kūryboje). Realizme itin opia problema tampa pozityvaus charakterio vaizdavimas. Balzacas pastebi, kad “ydos vaizdavimas yra labiau efektingas; jis krenta į akis… tuo tarpu geraširdiškumas, atvirkščiai, suteikia meniniam vaizduotojui tik plonytes linijas. Geraširdiškumas, dorybė absoliuti, ji vientisa ir nedaloma, tarsi Respublika, tuo tarpu yda daugiaprasmė, įvairiaspalvė, nelygiavertė, keista”. Balzacas mėgo vaizduoti tiek ydingus, tiek pozityvius, dorus herojus, tačiau reikia pripažinti, kad neigiami Balzaciškojo tipo herojai įdomesni, nei dažnai nuobodūs dorybingieji. Ir visgi pozityvių ir negatyvių herojųsantykiai sudaro visuotinumo, išbaigtumo iliuzija. Anot Maskvos mokyklos kritikų, būtent dorybingieji herojai, pasižymintys valios stiprumu, išskirtiniu humaniškumu, dvasios gilumu ir grožiu, beribėmis proto galiomis, vyriškumu ir ištvermingumu, išreiškia Balzaco nepalaužiamą tikėjimą žmonėmis. Ši pozityvi Balzaciškojo romano įkrova suteikia jo romanams ypatingą moralinę galią.

Realistų kritikai mano, kad realistinio romano atšvaitų reikią ieškoti pikareskinio romano tradicijoje bei Defoe kūryboje (Molė Flanders). Realistai nuosekliai sekė jų pavyzdžiu, tačiau padarė dar daugiau, be užuolankų gindami pasirinktos tematikos reikalingumą, laikė ją viena svarbiausių realistinės doktrinos nuostatų. Už tai realistai buvo praminti “bjaurumo mokyklos” atstovais, o Leonas Gautier traktuoja reiškinį kaip blogio kultą;

Realistai žavisi atkaria realybe ir subjauroja grožį, kad šis taptų realus. Turbūt pirmą kartą matome minią, taip aistringai besigrožinčią bjaurastimi: einančią, bėgančią, lekiančią jos ieškoti, džiaugsmingai šūkčiojančią, kai randa, puolančia ant kelių ir ją garbinančią.

Tad

logiška, kad penktasis kritikos priekaištas – dėl stiliaus. Kai kurie vertintojai pripažįsta realistų pastangas siekti išraiškos aiškumo ir paprastumo, priešintis “konvencionalumui, manieringumui, nenatūraliam jausmingumui, dirbtinumui ir perdėtam mandagumui”. Kiti gi priekaištauja už “prastą stilių”, esą jie kelią pavojų kalbai ir geram stiliui. Rašoma netgi, kad realistas yra gramatikos ir gražios kalbos niekintojas (žargonas). Be to, realistas perdeda smulkmenų svarbą, visumą aukoja detalėms.

Tačiau išvardinti priekaištai yra antraeiliai, palyginus su pagrindiniu priekaištu dėl amoralumo, kuris buvo suformuluotas gana vėlai, po romano Ponia Bovari publikacijos ir teismo 1857 metais: pagrindinis priekaištas šiam romanui ir buvo “atlaidumas ydai”. Prokuroras Pinardas, turėdamas galvoje krikščioniškąją moralę, rašė: “Ši moralė kategoriškai smerkia realistinę literatūrą, bet ne todėl, kad joje vaizduojamos aistros – neapykanta, kerštas ir meilė – juk pasaulis tik jomis ir gyvena, tad menas privalo jas vaizduoti, – o todėl, kad jas aprašinėjant nejaučiama ribų ir saiko. Po Pinardo kaltinamosios kalbos realistinė aistrų demonstravimo tendencija imta sieti su liguistu vaizduotojo polinkiu į gašlumą, gėdingumą ir demonstravimą to, kas verčiau būtų saugoma paslaptyje:

Yra tokių mūsų gyvenimo smulkmenų, kurių vieta – anapus scenos; geriausių ketinimų skatinamas, reikalauju, kad jos ten ir būtų paliktos, kad tų gyvenimo užkulisių niekas neatgręžtų ir nevadintų tikruoju spektakliu. Tegu kūniškieji geiduliai ir esti geiduliai, tegu siaubingi potraukiai ir esti potraukiai, – žiūrėkime į juos kaip į praūžiančią audrą (iš kaltinamosios kalbos prieš Flaubertą).

Žinoma, realistai aršiai gynė savo etiškumą. Flauberto advokatas Senardas stengėsi įrodyti, kad kliento etika yra tokia pat tyra ir garbinga, kokia vadovaujasi ir jo kaltintojai. Kiti realistai (Watriponas, Feydeau)ginasi teze, kad kaltinti amoralumu reikia ne kūrinius, bet pačią epochą. Kūriniai tik veidrodžio principu atspindi tiksliai visą socialinės ir moralinės realybės įvairovę.

Romanas – vyraujantis realistinės epochos žanras. Prioritetas atiduodamas romanui, nes jis, anot realistų, yra šiuolaikinės visuomenės atspindys ir išraiška, kitais žodžiais tariant, romanas atskiriamas nuo paikų skaitinių ir prilyginamas rimtam užsiėmimui. Polinkis aprašymui, detalėms, polinkis vaizduoti epinę drobę realistų kūriniuose savo išraiškai atrado tinkamiausią žanrą. Istorinė, visuomeninė realybė, buities akcentavimas reikalauja naujo žanro atsiradimo – taip vadinamo socialinio buitinio romano. Tokio pobūdžio knyga turi pasižymėti enciklopediniu išmanymu, tad yra mokomoji priemone par excellence. Romanas tokiu būdu atlieka savo pareigą – priartinti suvokėją prie tiesos. Auguste Barbier, nors ir pripažindamas romano trūkumus, kartu sako, jog niekas negali paneigti romano galios, puikaus gebėjimo žavėti ir poveikio masėms. Prancūzijoje romanas kaip žanras sugriovė epopėją, asimiliavo filosofiją ir nuvainikavo pamfletą, nes suėmė visus šių žanrų bruožus.

Romano teoretikai – rašytojai. Honore de Balzacas, jo estetinės pažiūros ir reikšmė. Rašytojo paskirtis, visuomenės ir rašytojo santykis. “Žmogiškosios istorijos” sumanymo apibendrinamasis pobūdis.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2818 žodžiai iš 9328 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.