Referatas filosofijos istorine kilme ir saltiniai
5 (100%) 1 vote

Referatas filosofijos istorine kilme ir saltiniai

Turinys

I. Įžanga

II. Dėstomoji dalis:

1. Filosofijos šaltiniai

2. Filosofijos istorinė kilmė

III. Išvados

IV. Literatūros sąrašas

I. Įžanga

Beveik visuose filosofijos esmę aptariančiuose rašiniuose rasime teiginį, kad atsakyti į klausimą, kas yra filosofija, gali tik patys filosofai arba filosofai mokslininkai, nes atsakymo paieška jau yra filosofavimas. Prieštaringos nuomonės aiškinant filosofijos fenomeną, kyla jau iš pačios filosofijos prigimties. Dažnai taip atsitinka dėl atskirų filosofų, pačiam sau keliamų tikslų, dėl filosofinių tekstų samplaikos su mitais, teologija, atskirais mokslais, mistika, politine ideologija ir taip toliau. Nesusipratimus ir painiavą filosofas sampratoje sukelia atsiradusios filosofinės kryptys, atmainos, srovės, mokyklos. Vokiečių filosofas Karlas Jaspersas teigia, kad filosofiją galima suprasti tik iš konkretaus laikotarpio istorinio turinio ir to meto filosofų mąstymo ypatumų. Taigi siekiant suprasti filosofijos fenomeną, neišvengiamai reikia studijuoti tiek visuotinę, tiek filosofijos istoriją. Ši filosofo mintis man pasirodė priimtina nagrinėjant pasirinktą temą, todėl toliau gvildendama šią temą, kaip pagrindinį šaltinį turėsiu Karlo Jasperso “Filosofijos įvadą”.

Jau trumpai perbėgus akimis per šį kūrinį, pastebėjau, kad šis vokiečių filosofas išskiria dvi atskiras temas: “Filosofijos ištakos” ir “Filosofijos istorija”. Iš karto susimąsčiau: ką gi reiškia pats žodis “kilmė”? Kaip aš suprantu, “kilmė” – tai yra sąvoka, apibūdinanti tai, kokiomis sąlygomis, iš kur ir kam kilo, atsirado vienas ar kitas reiškinys, šiuo atveju – filosofija. Kaip ir Karlas Jaspersas, aš būčiau linkus filosofijos kilmę įvardinti dvejopai, nors jis pats savo kūrinyje konkrečiai neįvardino šio atskyrimo. Taigi šiame rašto darbe bandysiu aptarti kilmę, remdamasi vokiečių filosofo K. Jasperso “Filosofijos įvade” pateiktomis dvejomis atskiromis filosofijos “kilmės” kryptimis:

1) kilmė – kaip ištakos, teikiančios paskatą filosofuoti, t.y. kas lėmė filosofijos kaip tokios atsiradimą, kaip metodiško mąstymo kilmę, jo atsiradimą visuomeninėje sąmonėje;

2) kilmė – kaip filosofijos istorija, kaip atsiradimas, reiškiantis naują kultūros vystymosi etapą ir naujos visuomeninės sąmonės ir naujo pažinimo sferos susiformavimą.

Didesnių problemų rašydama šį darbą nepatyriau, nes apie filosofijos kilmę daug žymių filosofų yra pateikę nemažai įdomių minčių, tad literatūros atskaitos taškui surasti nebuvo labai sunku. Pagrindiniu mano šaltiniu buvo K.Jasperso “Filosofijos įvadas” ir A.Maceinos „Filosofijos kilmė ir prasmė“. Savo darbą suskirsčiau į dvi dalis, būtent pagal K. Jasperso “Filosofijos įvade” išreikštą filosofijos kilmės skirstymą į “filosofijos ištakas” ir “filosofijos istorinę kilmę”.II. Dėstomoji dalis:

1. Filosofijos šaltiniai

Taigi yra dvi skirtingos filosofijos kilmės aptarimo temos, todėl aš pabandysiu jas aptarti atskirai.

Filosofija atsirado, kai žmogui ėmė nepakakti tradicinių mitologinių atsakymų į jį jaudinančius klausimus. Filosofijos atsiradimas reiškė naują kultūros vystymosi etapą ir naujos visuomeninės sąmonės ir naujos pažinimo sferos susikūrimą. Prieš filosofijos atsiradimą visuomeninėje sąmonėje dominavo mitai ir religija. Galima daryti prielaidą, kad mitas, susijęs su magija, buvo svarbiausia visuomeninės sąmonės forma, įgalinanti žmogų pažvelgti į pasaulį ir gyvenimą visuminiame pavidale.

Filosofai, bent jau Europos, mitus vertino kritiškai. Vis dėlto, nors filosofija priešino save mitologijai, dirvą jai atsirasti parengė būtent mitologinis pasaulio aiškinimas.

Mitinėje pasaulėžiūroje reiškėsi tiesioginis betarpiškas ir nekritinis žmogaus ryšys su gamtine ir visuomenine aplinka. Su tuo jausmu žmogus betarpiškai išauga iš savo aplinkos ir turi visas savybes, būdingas visiems kitiems aplinkos daiktams. Mitinis mąstymas neskiria fantazijoje atsiradusių objektų nuo tikrovės daiktų: net pačios turtingiausios fantazijos mitinės vaizduotės vaizdiniai priimami kaip tikro pasaulio sudėtinės dalys. Magija įsilieja ir papildo mitą bei tampa tikėjimu. Tuomet simboliniai veiksmai tampa turintys betarpišką materialinę bei sėkmingai veikiančią jėgą. Pavyzdžiui, anksčiau buvo tikima (net ir dabar kai kuriose toli nuo civilizuoto pasaulio žmonių bendruomenėse – tam tikrose gentyse), kad sudeginus kokio nors konkretaus žmogaus iškamšą ir pasakius užkeikimo žodžius, tas žmogus turi mirti.

Pasaulio tautos sukūrė įvairiausių mitų, bet mus labiausiai domina tie, kuriuose aiškinama pasaulio kilmė ir jo dalių santykiai, pasakojama apie jėgas, valdančias stichijas, verčiančias šviesti šviesulius, sukeliančias vėją ir audras. Tokiais mitais kiekviena tauta pateikia palyginti vientisą pasaulio ir žmogaus vietos jame vaizdą. Aiškindamas didžiulį bei paslaptingą pasaulį, žmogus, jį sudvasinęs, ėmė ieškoti žmogų globojančių ir baudžiančių bei gamtos reiškinius sukeliančių veikėjų. Mitologinis pasaulio aiškinimas paprastai turėjo antropomorfinį pobūdį.

Kas būdinga mitologiniam pasaulio ir žmogaus vietos jame aiškinimui?

1. Mite veikia ir paprasto mirtingojo likimą lemia su įvairiais reiškiniais
tapatinami dievai ir pusdieviai.

2. Mite naudojamasi poetiniais įvaizdžiais.

3. Mitas yra paprastas pasakojimas.

4. Jis remiasi tradicija.

Tūkstančius metų tokio pasaulio aiškinimo žmogui užteko. Nors mitas nekėlė tiesioginių klausimų, faktiškai jis davė atsakymus į labiausiai žmogų dominusius klausimus apie jo paskirtį ir lemtį, pasaulio prigimtį ir tvarką, laiką ir amžinybę. Mitologinis pasaulio aiškinimas buvo būtinas žmogaus dvasinės raidos etapas. Mitinė pasaulėžiūra, kaip religijos užuomazgos pradžia, topo išvystyta religine pasaulėžiūra tada, kai mitinių vaizdinių objektus pradėjo suvokti kaip antgamtinius ir juos pradėjo priešpastatyti gamtos daiktams. Religijoje jėgos, kurios valdo pasaulį ir žmogų, suprantamos kaip už pasaulio ir žmonijos esančios jėgos, kurių kontroliuoti žmogus negali.

Mitologija ir religija buvo natūralios filosofijos atsiradimo prielaidos, tačiau ne vienintelis. Anot Karlo Jasperso filosofijos istorija, kaip metodiško mąstymo pradžia, prasidėjo ne anksčiau kaip prieš pustrečio tūkstantmečio, o kaip mitinio mąstymo – daug anksčiau. Karlas Jaspersas skiria du dalykus, dvi sąvokas: filosofijos pradžią ir filosofijos ištaką. Pradžia, kaip jau minėjau savo įvadinėje dalyje, yra pagrįsta istorija, kuri mums palieka vis daugiau gatavų prasmių, kurias kaupia mąstymo vykimas, o ištaka yra šaltinis, teikiantis paskatą filosofuoti. Būtent iš jos kyla filosofavimas ir praeities filosofijos supratimas.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1013 žodžiai iš 3186 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.