Regioninė politika Lietuvoje
5 (100%) 1 vote

Regioninė politika Lietuvoje

TURINYS

Įvadas ……………………………………………………………………………………………. …….. 3

1. Regioninės politikos prielaidos ir bruožai ……………………………………………… 4

2. Regioninės politikos Lietuvoje formavimas …………………………………………… 6

3. Regioninės politikos veikėjai ir instrumentai …………………………………………. 10

Išvados ………………………………………………………………………………………………….. 13

Literatūra ………………………………………………………………………………………………. 14

Įvadas

Lietuvos nacionalinė regioninės plėtros politika yra kryptingų priemonių visuma, kurių pagrindinė paskirtis – mažinti šalies regionų socialinio ir ekonominio išsivystymo skirtumus. Galima skirti dvi Lietuvos regioninės politikos kryptis:

1) pasirengimas dalyvauti Europos Sąjungos struktūrinėje politikoje;

2) nacionalinės regioninės politikos formavimas ir įgyvendinimas.

Regioninė politika Lietuvoje yra nauja besiformuojanti viešosios politikos sritis. Nors tam tikrų jos elementų žemės ūkio politikoje (specialus paramos režimas nenašių žemių atžvilgiu buvo taikomas dar sovietmečiu), teritorinio planavimo ar savivaldybių biudžetų pajamų išlyginimo pavidalu būta ir anksčiau, kaip atskira Vyriausybės darbo sritis ji pradėta plėtoti tik dėl Lietuvos pasirengimo narystei Europos Sąjungoje (ES) poreikių, pirmiausia siekiant pasinaudoti Europos Sąjungos teikiama pagalba. Tik raginama Europos Sąjungos Lietuvos Vyriausybė pripažino, kad Lietuvai būtina efektyviai funkcionuojanti valstybinės ekonominės-socialinės plėtros regioninės politikos formavimo bei įgyvendinimo sistema. Taigi Lietuvos regioninė politika buvo pradėta plėtoti ne dėl vidinių socialinių ir ekonominių plėtros poreikių, bet dėl išorinio spaudimo.

1. Regioninės politikos prielaidos ir bruožai

Per pastaruosius keletą metų suformuotos pagrindinės regioninės politikos prielaidos – Lietuvos regioninės politikos koncepcija, jos institucinis pagrindas ir pagrindiniai politikos instrumentai. Šios prielaidos pasižymi dviem pagrindiniais trūkumais. Pirmiausia, orientacija į siaurą tikslą tik pasinaudoti ES teikiama pagalba sutrukdė net svarstyti klausimą, ar iš viso Lietuvoje reikalinga regioninė politika, kokie turėtų būti jos tikslai, instrumentai bei rezultatai. Antras trūkumas susijęs su ES pagalbos panaudojimo poreikiais. Atrodo, jog sukurta Lietuvos regioninės politikos prielaidų sistema neatitinka ne tik visavertės nacionalinės viešosios politikos poreikių, bet ir nepaklos tinkamo pagrindo ES pagalbai įsisavinti. Dėl to dabartinės regioninės politikos prielaidos neatitinka “visavertės”, t.y. savarankiškos, visuomenės poreikiams skirtos nacionalinės regioninės politikos vykdymo poreikių. Kartu jos yra dirbtinio, “iš viršaus į apačią” orientuoto viešosios politikos formavimo pavyzdys, rodantis, su kokiais sunkumais susiduria Vyriausybė, dirbtinai konstruodama viešąją politiką, neparemtą visuomenės suinteresuotumu.

Regioninės politikos tendencijos Vakarų Europos valstybėse ir Europos Sąjungos struktūrinės pagalbos politika rodo, kad tiek regioninė politika, tiek ES struktūrinės pagalbos įsisavinimas efektyvus gali būti tik tada, kai tiesiogiaisiejamas su valstybės ekonominės plėtros ir investicijų politika. Lietuvos regioninės politikos prielaidose ši būtina jungtis neišplėtota nei institucijų, nei politikos instrumentų lygmeniu.

Regioninė politika suprantama kaip politika, kurios tikslas yra sumažinti atskirų valstybės regionų ekonominio ir socialinio išsivystymo skirtumus. Ekonominis regioninės politikos pagrindimas remiasi rinkos klaidos argumentu. Jo esmė ta, kad rinkos jėgos negali išlyginti regioninių išsivystymo netolygumų, nes nevienodas gamybos veiksnių mobilumas ir “pradinės” ekonominės veiklos sąlygos, tokios kaip infrastruktūros išsivystymo lygis. Europoje, palyginti su JAV, darbo jėga ypač nejudri, jos mobilumą kausto kalbiniai ir kultūriniai skirtumai tiek tarp atskirų regionų, tiek tarp atskirų valstybių. Todėl žmonės nejuda paskui darbo vietas ir dėl to tarp atskirų regionų atsiranda didelių nedarbo ir pajamų lygio skirtumų. Politiškai regioninės politikos būtinumas grindžiamas lygių galimybių ir solidarumo principu, kurį ypač pabrėžia socialdemokratai ir krikščionys demokratai, XX a. ir ypač jo antroje pusėje dominavę Vakarų Europos politikoje. Be to, į regioninę politiką buvo žvelgiama kaip į svarbią atskirų etninių ir socialinių grupių integracijos į nacionalinę valstybę formų ir jų kultūrinio identiteto išsaugojimo priemonę, kurios buvo ypač svarbios po Antrojo pasaulinio karo Vakarų Europoje klostantis nacionaliniam politiniam konsensusui dėl esminių valstybės raidos krypčių.

Tačiau per paskutinius dvidešimt metų daugumos Europos Bendrijų (EB) bei Europos Sąjungos valstybių narių regioninės politikos orientacija pasikeitė. Daugelyje šalių ji buvo pertvarkoma efektyvumo kryptimi ir tapo bendrosios ekonominės politikos regionine dimensija. Atitinkamai
sumažėjo tiek šiam tikslui skiriamų lėšų kiekis, tiek jų panaudojimo forma. Regioninei politikai mažiau buvo priskiriama redistribucinių ir vis daugiau distribucinių funkcijų. Atitinkamai daugelis Vakarų Europos šalių atsisakė didelių subsidijavimo programų ir ėmėsi finansuoti mažesnius atskirus projektus, numatančius naujų darbo vietų kūrimą, naujų technologijų perėmimą bei apskritai atskirų regionų konkurencingumo skatinimą. Regioninės politikos projektai buvo kuriami remiantis strateginio planavimo principais, akcentuojančiais regionų plėtros potencialo analizę ir daugiametį veiklos, orientuotos į konkrečius rezultatus, planavimą. Šie pokyčiai atsispindėjo ir EB regioninėje politikoje, kuri savo ruožtu, daugiausia Europos Komisijos pastangomis, tapo nacionalinės regioninės politikos modernizavimo priemone.

Ekonominiai ir socialiniai Lietuvos ir ES rodikliai *

Rodiklis Metai Lietuva ES Lietuva, 1998 m.

Socialiniai rodikliai

Gyventojų skaičius, tūkst. 1998 01 01 3704,0 374565,7 3700,8 (1999 01 01)

Teritorija, tūkst.km2 1997 65,3 … 65,3

Gyventojų tankumas, gyventojų skaičius / 1 km2 1997 56,8 … 56,7

BVP vienam gyventojui, EUR (PGP) 1997 5800 19000 …

Gyventojų prieaugis, 1000-iui gyventojų 1998/1999 -0,1 3,0 -0,1

Kūdikių mirtingumas, 1000-iui gyvų gimusių 1997 10,3 5,4 9,2

Vidutinė būsimo gyvenimo trukmė: vyrų/moterų, metai 1996 65,0 / 76,0 74,1 / 80,5 66,5 / 76,9

Jaunesnių kaip 15 metų gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, % 1997 21,2 17,3 20,4

Vyresnių kaip 65 metų gyventojų dalis bendrame gyventojų skaičiuje, % 1997 12,4 15,7 13,1

Ekonominio aktyvumo lygis, % 1997 61,5 67,5 61,7

Moterų ekonominio aktyvumo lygis, % 1997 53,9 57,6 54,9

Užimtumas žemės ūkyje ir žuvininkystėje, % 1997 20,7 5,0 21,0

Užimtumas pramonėje ir statyboje, % 1997 28,5 29,4 27,6

Užimtumas paslaugų sektoriuje, % 1997 50,8 65,6 51,4

Nedarbo lygis, % (Darbo jėgos tyrimų duomenys) 1997 14,1 10,8 13,3

25-29 metų asmenys, turintys mažiausiai vidurinį išsilavinimą, % 1998 05 51,2 57,9 51,2

Studentai, kaip visų besimokančiųjų dalis (ISCED 5, 6, 7 kaip ISCED 0-7 dalis), % 1994 – 1995 10 14 13

Moterų dalis bendrame studentų skaičiuje (ISCED 5,6,7) 1994 – 1995 58 51 60

Ekonomika

Bendrosios pridėtinės vertės struktūra

Žemės ūkis ir žuvininkystė, % 1996 12,3 2,9 10,1

Pramonė (įskaitant energetiką), % 1996 25,8 26,8 23,6

Paslaugos, % 1996 54,9 65,0 58,4

Statyba, % 1996 7,1 5,3 7,9

Vidutinis ūkių dydis, ha 1996 10,1 ~17 11,8

Išlaidos moksliniams tyrimams ir technologinei plėtrai, dalis nuo bendros pridėtinės vertės, % 1998 0,57 … 0,57

Bendras vietų viešbučiuose, moteliuose, kempinguose ir turizmo bazėse skaičius vienam gyventojui, vietų skaičius 1996 0,003 0,023 0,003

Plentų ilgis kaip bendro kelių ilgio dalis, % 1996 0,7 1,3 0,6

Elektrifikuotų geležinkelių ilgis kaip bendro geležinkelių ilgio dalis, % 1998 6,1 48,0 6,1

Automobiliai, 1000-iui gyventojų 1997 238 454 265

Telefono linijos, 1000-iui gyventojų 1996 268 499 300

* Nacionalinis plėtros planas, projektas, 2000 m. rugsėjis

2. Regioninės politikos Lietuvoje formavimas

1996 m. Europos Komisijai rengiant savo nuomonę apie valstybių kandidačių į ES nares, tarp jų ir Lietuvos, pasirengimą narystei valstybėms kandidatėms reikėjo atsakyti į daugybę klausimų, taip pat ir į klausimą apie regioninės politikos principus, veikėjus bei instrumentus. Tuomet ir paaiškėjo, kad Lietuvoje nėra atitinkamos regioninės politikos. Atsakyti į tuos klausimus buvo pavesta tuometinei Valdymo reformų ir savivaldybių ministerijai, kuri po to ir tapo pagrindine regioninės politikos plėtros Lietuvoje veikėja. Tuomet Europos Komisija 1997 m. viduryje paskelbtoje nuomonėje apie Lietuvą konstatavo, kad Lietuva susiduria su rimtomis regioninės plėtros problemomis, tokiomis kaip menkai išplėtota infrastruktūra, pramonės nuosmūkio regionų gausa, miesto krizės, menkas kaimo gyventojų pajamų lygis, tačiau “sprendžiant iš turimos informacijos, neatrodo, kad Lietuvos valdžia svarstė regioninės politikos įgyvendinimo šalies teritorijoje klausimą ir artimiausiu metu neketina kurti regioninės politikos”. Komisija taip pat tvirtino, kad Lietuvoje nėra nepriklausomos regioninės valdžios struktūros, valdymas tebėra labai centralizuotas. Ekonominės plėtros skirtumų tarp atskirų regionų nebuvo įmanoma netgi idenfikuoti, nes nebuvo renkama regioninė statistika, pavyzdžiui, nebuvo skaičiuojamas atskiriems regionams tenkantis bendras vidaus produktas. Toliau Komisija tiesiogiai neskatino Lietuvos kurti tokią politiką, bet teigė, kad norint pasirengti ES struktūrinės pagalbos instrumentų taikymui Lietuvoje būtina sukurti reikalingas administracines struktūras ir instrumentus.

Šiuo metu Jūs matote 35% šio straipsnio.
Matomi 1232 žodžiai iš 3526 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.