Regioninė raida
5 (100%) 1 vote

Regioninė raida

TURINYS

REZIUMĖ………………………………………………………………………………………………………………….3

SUMMARY………………………………………………………………………………………………………………..3

1. REGIONINĖ RAIDA: TENDENCIJOS IR PROBLEMOS………………………………………5

1.1. REGIONINĖS POLITIKOS PRIORITETAI ŠALIES RAIDOS KONTEKSTE…………….5

1.2. REGIONINĖS PLĖTROS PLANAI: SUDERINAMUMAS SU NACIONALINIAIS IR REGIONINIAIS PRIORITETAIS…………………………………………………………………………..15

2. ES STUKTŪRINIAI FONDAI. LIETUVOS 2004-2006 M. BENDROJO PROGRAMAVIMO DOKUMENTO PRIEMONIŲ ĮGYVENDIMIMAS……………………38

APIBENDRINANČIOS IŠVADOS……………………………………………………………………………….42

CONCLUSIVE REMARKS………………………………………………………………………………………….45

PRIEDAI…………………………………………………………………………………………………………………….48

REZIUMĖ

Studijos „Regioninė raida: tendencijos ir problemos. ES paramos įgyvendinimas“ tikslas – išanalizuoti šalies apskričių ir savivaldybių parengtus regioninius plėtros planus šiais aspektais:

• Apskričių bei savivaldybių problemų ir poreikių identifikavimas bei atitikimas Valstybės ilgalaikės raidos prioritetams;

• Apskričių bei savivaldybių galimybės įgyvendinti nacionalinės raidos prioritetus pasinaudojant struktūriniais ES fondais.

Studijos tikslams pasiekti buvo analizuojami Lietuvos apskričių bei savivaldybių strateginiai planai pateikti apskričių bei savivaldybių Interneto svetainėse bei oficialiai pateikti duomenys apie ES paramos įgyvendinimą Finansų ministerijos bei Europos socialinio fondo agentūros Interneto svetainėse.

Atlikta analizė leidžia daryti sekančias išvadas:

• Apskričių strateginiai plėtros planai didžia dauguma atspindi Lietuvos viziją bei galimybes kaip turėtų būti įgyvendinama Lisabonos strategija. Iškelti prioritetai bei tikslai visose dešimt apskričių iš esmės atitinka nacionalinius ir Lisabonos strategijos raidos prioritetus. Tačiau dauguma apskričių strateginių plėtros planų yra „infrastruktūrinio“ pobūdžio. Apskričių strateginės plėtros planuose nėra pakankamai įvertintas socialinės-ekonominės sanglaudos prioritetas. Teritoriniai skirtumai nėra tiksliai identifikuoti kaip atskira tolygios raidos problema; dažniausiai nėra numatyti nei prioritetai, nei tikslinės priemonės skatinančios sanglaudą.

• 2005 m. liepos 31 d. ES struktūrinių fondų ir Lietuvos bendrojo finansavimo lėšų buvo tik 3% įsisavinta ir deklaruota EK. 2004-2006 m. pagal BPD numatyta skirti 4.159,372 mln. Lt. Daugiausia lėšų buvo įsisavinta ir deklaruota pagal pirmąjį prioritetą Ekonominės ir socialinės infrastruktūros plėtra, mažiausiai – pagal antrajį prioritetą Žmogiškųjų išteklių plėtra. Skirtumai yra didžiuliai tarp atskirų apskričių, teikiančių paraiškas bei vykdančių ES struktūrinių fondų finansuojamus projektus. Didžiausia dauguma pareiškėjų yra iš Vilniaus apskrities. Nepakankamas ir netolygus ES struktūrinių fondų įsisavinimas apskrityse gali būti siejamas su kompetencijos stoka rengiant paraiškas ES struktūriniams fondams bei nacionalinės sistemos sudėtingumu įgyvendinant BPD prioritetus.

SUMMARY

The analysis of Study “Regional development: trends and problems. Utilisation of EU assistance” is aimed at assessment of development plans prepared by counties and municipalities from the following standpoints:

• Do problems and needs identified by county and municipal plans are consistent in essence with those presented in national strategies;

• What is the capacity of county and municipality administration to attract EU structural funds for implementation of the national development priorities.

The object of analysis are territorial development plans of counties and municipalities presented on their websites and official data on the utilisation EU structural funds provided by the Ministry Finance and Support Foundation European Social Fund Agency.

This analysis allowed for the following conclusions:

• County development plans to a large extent reflect Lithuania’s capacity and vision of how it intends to implement Lisbon strategy. Priorities and goals proclaimed in all ten county strategic plans are generally consistent with the national development priorities in line with Lisbon strategy. However, the majority of county plans are ‘infrastructure’ biased. In all county plans the priority of socio-economic cohesion is underrepresented and its impact on county development is obviously underestimated. Plans lack measures aimed at bridging gaps in territorial development within the county.

• On 31st July 2005, from more than four billion Lt of EU and national funds allocated for all five Single Programming Document priorities for the period 2004-2006, only 3% was absorbed and declared to the European Commission. The highest level of absorption was for the first priority“ Development of social and economic infrastructure“ and the lowest for the second priority „Human resources development“. The gap in the number of
applications and pace of absorption of Structural Funds between the counties is enormous. Vast majority of applications comes from the only Vilnius County. The reason for insufficient utilisation of Structural funds in counties may be related to lack of competence to apply for funding at the local level as well as to faults in the national system of SPD implementation or to both.

REGIONINĖ RAIDA: TENDENCIJOS IR PROBLEMOS

REGIONINĖS POLITIKOS PRIORITETAI ŠALIES RAIDOS KONTEKSTE

Valstybės ilgalaikėje raidos strategijoje numatyta iki 2015 metų Lietuvoje sukurti gerovės valstybę, kurioje būtų žemas nedarbo lygis, didelė darbo kaina, tvirtos socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis.

Valstybės ilgalaikės raidos strategijos nuostatos iš esmes atitinka Lisabonos strategijos nuostatas ir jos prioritetus: konkurencinga, auganti žinių ekonomika, didesnis ir geresnės kokybės užimtumas bei tvirtesnė socialinė sanglauda.

Lisabonos strategija yra Lietuvos ūkio plėtros iki 2015 m. ilgalaikės strategijos ir Valstybės ilgalaikės raidos strategijos sudėtinė dalis. 2005 m. kovo 2 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybė pritarė bendrajai atsinaujintai pozicijai dėl Lisabonos strategijos – Dirbti kartu augimo ir užimtumo skatinimui – naujas startas Lisabonos strategijai .

Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programa.

Lietuvos vyriausybė 2005 m. rugsėjo 1 d. parengė Nacionalinė Lisabonos strategijos įgyvendinimo programos projektą .

Lisabonos strategijos tikslas – ekonomikos augimas ir darbo vietų kūrimas – apima ekonominį, socialinį ir aplinkosauginį aspektus bei gaires dėl darbo vietų kūrimo. Kadangi makroekonominės, mikroekonominės ir užimtumo politikos kryptys yra tarpusavyje susijusios ir turėtų viena kitą stiprinti, 2005 – 2008 m. yra suformuotas integruotų gairių paketas:

1. Makroekonominės gairės:

1.1. Užtikrinti ekonominį stabilumą;

1.2. Užtikrinti ekonomikos augimo tvarumą;

1.3. Skatinti veiksmingą išteklių paskirstymą;

1.4. Užtikrinti, kad uždarbio pokyčiai prisidėtų prie makroekonominio stabilumo ir augimo;

1.5. Skatinti didesnę makroekonominės ir struktūrinės politikos darną;

1.6. Prisidėti prie dinamiškos ir gerai veikiančios EPS.

2. Mikroekonominės gairės:

2.1. Didinti ir gerinti investicijas į mokslinius tyrimus ir technologijų plėtrą;

2.2. Didinti galimybes diegti visų rūšių inovacijas;

2.3. Palengvinti IRT sklaidą ir veiksmingą naudojimą;

2.4. Stiprinti Europos pramonės bazę;

2.5. Skatinti tvarų išteklių naudojimą ir stiprinti aplinkos apsaugos ir augimo sinergiją;

2.6. Plėsti ir gilinti vidaus rinką;

2.7. Užtikrinti atviras ir konkurencingas rinkas;

2.8. Sukurti konkurencingesnę verslo aplinką;

2.9. Skatinti verslumo kultūrą ir sudaryti MVĮ palankią aplinką;

2.10. Plėsti ir tobulinti Europos infrastruktūrą bei įgyvendinti pripažintus prioritetinius tarpvalstybinius projektus.

3. Užimtumo gairės:

3.1. Įgyvendinti užimtumo politiką siekiant visiško užimtumo, gerinant darbo kokybę ir našumą bei stiprinant socialinę ir teritorinę sanglaudą;

3.2. Skatinti požiūrį į darbą kaip visą gyvenimą trunkantį ciklą;

3.3. Užtikrinti imlią darbo rinką ieškantiesiems darbo ir nuskriaustiems bei neveikliems žmonėms;

3.4. Gerinti darbo rinkos poreikių atitiktį;

3.5. Skatinti lankstumą derinant jį su užimtumo garantijomis ir mažinti darbo rinkos segmentaciją;

3.6. Užtikrinti užimtumui palankius darbo sąnaudų pokyčius ir darbo užmokesčio nustatymo mechanizmus;

3.7. Išplėsti ir padidinti investicijas į žmogiškąjį kapitalą;

3.8. Švietimo ir mokymo sistemas pritaikyti naujiems gebėjimų reikalavimams.

Nacionalinės regioninės politikos tikslas – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje, skatinti visos valstybės teritorijos tolygią ir tvarią plėtrą bei sukurti palankias sąlygas šalies raidos prioritetų, apibrėžtų Valstybės ilgalaikės raidos bei Lisabonos strategijose, įgyvendinimui.

Lietuvos Respublikos teritorijos Bendrajame plane teigiama, kad regioninėje politikoje turi būti siekiama dviejų svarbiausių strateginių tikslų:

• užtikrinti teritoriškai diferencijuotą socialinę, ekonominę ir ekologinę plėtrą ir krašto tvarkymą siekiant visapusiškai išnaudoti vietos sąlygų ypatumus bei išsaugoti regionų savastį;

• švelninti gyvenimo kokybės regionines disproporcijas mažinant socialinius ir ekonominius regionų skirtumus.

Socialinė sanglauda yra vienas iš svarbiausių šalies bei regioninės raidos prioritetų, atitinkančių Lisabonos strategijos prioritetus. Siekiant nacionalinės regioninės politikos tikslų – mažinti socialinius ir ekonominius skirtumus tarp regionų ir regionų viduje – apskritys ir savivaldybės turėtų identifikuoti probleminių teritorijų poreikius, planuoti atitinkamas priemones bei instrumentus jų atgimimui, jas įtraukiant į apskričių bei savivaldybių strateginius planus.

Dabartinė probleminių teritorijų išskyrimo kriterijų sistema, pagal kurią identifikuojamos šios teritorijos, turi kai kuriuos trukumus, kurie apriboja sistemos taikymo galimybes bei patikimumą:

• kadangi trūksta statistinių duomenų savivaldybių lygmenyje (miestelių, kaimų, gyvenviečių),
probleminių teritorijų išskyrimo kriterijai nėra pakankamai taikomi, todėl ir nėra galimybių vertinti socialinės – ekonominės sanglaudos teritoriniu požiūriu apskrities ar savivaldybės viduje ar vykdyti monitoringą;

• probleminių teritorijų išskyrimo kriterijai neapibrėžia ribinio skirtumo dydžio tarp teritorinio rodiklio ir šalies vidurkio, kuris leistų įvardinti regiono statusą. Pavyzdžiui, remiantis apskaičiuotais probleminių teritorijų išskyrimo kriterijais, pateiktais Marijampolės apskrities savivaldybės strateginiame plane 2003-2007, galima teigti, kad pagal probleminių teritorijų išskyrimo kriterijus visos Marijampolės apskrities savivaldybėms turėtų būti suteiktas probleminės teritorijos statusas, (nors nuo Lietuvos vidurkio labiausiai atsilieka tik Kalvarijos, Vilkaviškio rajono ir Šakių rajono savivaldybės).

Dėl probleminių teritorijų išskyrimo kriterijų

2003 m. balandžio 8 d. Nr. 428, Vilnius

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos regioninės plėtros įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybė nutaria:

Nustatyti šiuos probleminių teritorijų išskyrimo kriterijus:

1. Pardavimai vienam gyventojui (litais) yra mažesni už šalies vidurkį.

2. Tiesioginės užsienio ir materialinės investicijos vienam gyventojui (litais) yra mažesnės už šalies vidurkį.

3. Nedarbo lygis (procentais) yra 25 procentais aukštesnis už šalies vidurkį.

4. Ekonominio aktyvumo rodiklis – ekonomiškai aktyvių gyventojų ir visų 15–64 metų teritorijos gyventojų skaičiaus santykis (procentais) – yra mažesnis už šalies vidurkį.

5. Gyventojų migracija iš probleminės teritorijos (procentais) yra didesnė už šalies vidurkį.

Tuo tarpu kiekvienoje apskrityje egzistuoja maži miesteliai ar gyvenvietės, kurios yra pakliuvę į gilų skurdą, masinį nedarbą ir atskirtį. 2002-2004 m. Socialinės politikos grupė atliko eilę socialinės atskirties tyrimų Didžiasalyje, kurių rezultatai atskleidžia atskirties gylį bei mastą:

• Probleminis regionas pritraukia gyventojus, turinčius mažiausias pajamas ir žemiausią išsimokslinimo lygį. Dauguma Didžiasalio gyventojų yra atvykę gyventi per paskutinį dešimtmetį. 64 % jų šeimų mėnesio pajamos buvo mažesnės nei 250 Lt.

• 47 % darbingo amžiaus gyventojų yra bedarbiai, iš jų 48 % – nedirba daugiau nei 5 metus;

• 49% ilgalaikių bedarbių turi vaikus iki 18 metų, iš jų 33% – pajamos vienam šeimos nariui yra mažesnės nei 50 Lt.;

• 76 % bedarbių nedirba, nes neranda jokio darbo ir tik 9 % – neranda tinkamo darbo.

• Probleminiame regione skurdas ir socialinė atskirtis įsigali dėl galimybių įsidarbinti nebuvimo ir motyvacijos mokytis neturėjimo. Tik pusė Didžiasalio gyventojų norėtų patys mokytis, tačiau ir jie tokios galimybės beveik neturi, dažniausiai dėl pinigų stokos.

• Dauguma Didžiasalio gyventojų netiki geresne ateities perspektyva, iš jų dar didesni pesimistai yra atvykėliai. Jie nėra linkę patys aktyviai spręsti susiklosčiusias problemas bei prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą.

Dauguma realiai egzistuojančių probleminių regionų Lietuvoje nėra aiškiai įvardinti, kadangi nėra tikslių kriterijų, stinga statistinių duomenų bei nepakanka atliktų socialinės atskirties tyrimų. ES šalių patirtis rodo, kad ekonomikos augimas bei pažanga ne visada pasiekia atskirtus ir skurdžiausius šalies regionus. Kuo ilgiau jie lieka nepastebėti ir tikslingų politikos priemonių nepasiekti, tuo sudėtingiau ilgainiui bus spręsti susikaupusias problemas ir įveikti socialinę atskirtį.

Regioninės plėtros krypties indėlis į nacionalinius prioritetus gali būti vertintinas kaip būtinų sąlygų (prielaidų) sudarymas atskirų krypčių tikslams ir uždaviniams įgyvendinti. Šiuo požiūriu skiriamos dvi regioninės politikos formavimo ir įgyvendinimo problemų grupės:

• Pirmoji problemų grupė susijusi su nacionalinės ir regioninės plėtros suderinamumu. Apskritis gali sėkmingai vystytis naudodama jau pasiektus pažangos rezultatus arba kuriant naujus. Šiuo požiūriu sėkminga nacionalinės bei regioninės politikos integracija didžia dalimi priklauso kiek nacionalinė politika yra palanki sudarydama sąlygas pritaikyti pažangos rezultatus regione ar kurti naujus.

• Antroji problemų grupė susijusi su regionų galimybėmis ir gebėjimais identifikuoti pranašumus (pažangos rezultatus), prioritetus ir apibrėžti suderinamumą tarp nacionalinių bei regioninių prioritetų.

Studijos tikslas išanalizuoti šalies apskričių ir savivaldybių parengtus regioninius plėtros planus šiais aspektais:

• Apskričių bei savivaldybių problemų ir poreikių identifikavimas bei atitikimas Valstybės ilgalaikės raidos prioritetams;

• Apskričių bei savivaldybių galimybės įgyvendinti nacionalinės raidos prioritetus pasinaudojant struktūriniais ES fondais.

Studijos tikslams pasiekti buvo analizuojami Lietuvos apskričių bei savivaldybių strateginiai planai pateikti apskričių bei savivaldybių Interneto svetainėse; LR Finansų ministerijos ir Europos socialinio fondo agentūros duomenys, pateikti interneto svetainėse.

EKONOMIKOS AUGIMAS IR TERITORINIAI SKIRTUMAI

Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strateginis tikslas yra siekti, kad Lietuvos apskrityse:

• vidutinis gyvenimo standartas, apskaičiuotas pagal samdomojo
tenkančias vienam namų ūkio nariui per metus, nebūtų žemesnis nei 75% samdomojo darbo pajamų, tenkančių vienam namų ūkio nariui per metus šalyje;

• nedarbo lygis nebūtų daugiau kaip 35% aukštesnis už vidutinį šalies nedarbo lygį.

Strategijoje teritorinė sanglauda matuojama vertinant sekančius agreguotus rodiklius: tenkantis vienam gyventojui BVP, tiesioginės užsienio investicijos, samdomojo darbo pajamos, tenkančios vienam namų ūkio nariui per metus bei vidutinis metinis nedarbo lygis. Strategijos įgyvendinimo stebėsena vykdoma pagal samdomojo darbo pajamų (SDP) bei vidutinio metinio nedarbo lygio (VMNL) atitinkamoje apskrityje santykį lyginant su vidurkiu.

BENDRASIS VIDAUS PRODUKTAS IR TIESIOGINĖS UŽSIENIO INVESTICIJOS

Lietuvos ekonomika yra viena iš sparčiausiai augančių Europos Sąjungos ekonomikų. Pastaraisiais metais Lietuvos BVP augimas buvo vienas iš didžiausių tarp ES šalių. Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės duomenimis, 2004 metų realus BVP augimas siekė 6,7 %. Išankstiniais duomenimis 2005 metų pirmojo pusmečio realaus BVP augimas (lyginant su 2004 m. I pusmečiu) siekė 7 %. 2004 m. ES (25) vidurkis – 2,3 %.

Pastarųjų metų svarbiausi bendrojo vidaus produkto augimo veiksniai buvo kasmet auganti eksporto, investicijų, energetikos, pramonės, prekybos, transporto ir ryšių pridėtinė vertė bei vidaus vartojimas.

Vienam gyventojui tenkantis BVP, apskaičiuotas pagal perkamosios galios standartą (PGS) 2003 metais sudarė 9800 litus ir siekė 46% ES vidurkio.

2003 metais didžiausias vienam gyventojui tenkantis BVP buvo Vilniaus apskrityje (23,4 tūkst. litų), o mažiausias – Tauragės apskrityje (8,7 tūkst. litų), net 2,7 karto didesnis už Tauragės apskrities rodiklį. Tik dviejose (Vilniaus ir Klaipėdos) apskrityse vienam gyventojui tenkantis BVP buvo didesnis už šalies vidurkį. 2003 metais palyginti su šalies vidurkiu, vienam gyventojui tenkantis BVP šiek tiek padidėjo šešiose apskrityse, kitose – keturiose apskrityse jis sumažėjo. Pastebimi vis didesni nuokrypiai nuo šalies vidurkio tarp atsiliekančiųjų apskričių. 2003 m. vienam gyventojui tenkantis BVP Vilniaus apskrityje buvo 43,9% didesnis už šalies vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė tik 53,5% šalies vidurkio. Tuo tarpu 1997 metais Vilniaus apskrityje vienam gyventojui tenkantis BVP buvo tik 19,7% didesnis už šalies vidurkį, o Tauragės apskrityje sudarė 59% šalies vidurkio. (1 Lentelė).

2004 metų pabaigoje vienam gyventojui tenkančios tiesioginės užsienio investicijos (toliau TUI/gyv.) Lietuvoje sudarė vidutiniškai 4727 litus (2 Lentelė). Tradiciškai didžiausią Lietuvos tiesioginių užsienio investicijų dalį pritraukia Vilniaus apskritis – tiek absoliučiu dydžiu, tiek skaičiuojant TUI/gyv. 2004 metų pabaigoje TUI/gyv Vilniaus apskrityje siekė 11721 litą ir buvo daugiau kaip dvigubai didesnės nei šalies vidurkis. Mažiausios TUI/gyv. buvo Tauragės apskrityje ir siekė 163 litus – 29 kartus mažesnės nei šalies vidurkis (2003 m. – 23,4 kartus) ir net 72 kartus mažesnės nei Vilniaus apskrityje (2003 m. – 56 kartus). Šiuo laikotarpiu mažiausios TUI/gyv. buvo Tauragės, Marijampolės ir Šiaulių apskrityse (2004 metų pabaigoje TUI/gyv. šiose apskrityse sudarė mažiau kaip 12 procentų šalies vidurkio). 2004 m. ir 2003 m. daugumoje šalies apskričių matomas TUI/gyv. augimas, išskyrus Alytaus, Tauragės ir Utenos apskritis, kuriose investicijos mažėjo.

Analizuojant 1997–2004 metų laikotarpio vienam gyventojui tenkančias tiesioginės užsienio investicijas galima teigti, kad 2004 metų pabaigoje skirtumai tarp apskričių pagal šį rodiklį padidėjo daugiau nei 4 kartus (1997 -2003 metais – 3,8 karto).

Pagal Lietuvos regioninės politikos iki 2013 metų strategiją atsiliekančių apskričių (Tauragės, Marijampolės, Alytaus, Šiaulių ir Telšių) ekonomikos augimas yra lėtesnis, o jų centrai yra ne tokie patrauklūs užsienio investicijoms nei labiau išsivysčiusių apskričių. Atsiliekančiose apskrityse trūksta kvalifikuotos darbo jėgos atitinkančios darbo rinkos poreikius, jose nėra pakankamai išplėtota kvalifikacijos kėlimo sistema bei nėra sąlygų naujų technologijų plėtrai, nėra pilnai išvystyta verslo paramos infrastruktūra, silpni kooperaciniai ryšiai tiek tarp stambaus, tiek tarp smulkaus ir vidutinio verslo įmonių, pilnai nėra integruojami į bendrą socialinę-ekonominę erdvę aplinkiniai regionai. Socialiniai-ekonominiai skirtumai atsiliekančių apskričių viduje yra žymiai gilesni ir ryškesni nei tarp atsiliekančiųjų ir pažangiųjų šalies apskričių.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 2697 žodžiai iš 8456 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.