Religijos filosofijos apibrėžtis
5 (100%) 1 vote

Religijos filosofijos apibrėžtis

11

Religija, daugelio supratimu, yra bendravimas su pačia giliausia ir paskutiniąja tikrove. Už šios tikrovės ribų jau nėra nieko, ko dar būtų galima ieškoti ar rasti. Tačiau tai taip pat yra ir už darbo pasaulio ribų. Žmogui ši anapusybė jusliškai yra neprieinama, neapčiuopiama. Čia jau iškyla klausimas, aptarinėjamas daugelis filosofų – tai daiktų pradmens (arché) klausimas. “Didieji mąstytojai mielai tapatino savus aukščiausius pradmenis su Dievybe” kaip galutiniu filosofijos laimikiu.

Formali religijos filosofijos apibrėžtis yra kiek skirtinga, paprasta. Čia filosofijos mokslo tyrimo objektas yra įsivaizduojamas daug plačiau ir religijos filosofija suprantama kaip visos filosofijos sudedamoji dalis. Ji laikosi bendrojo filosofijos kelio ir turi savo objektą.

“Religija yra netikėjimas” (K. Barthas). Toks teiginys griauna visą paprastumą, akivaizdumą. Aukščiau pateikta filosofijos kaip bendravimo su giliausią tikrove apibrėžimas yra nelygus dialektinės protestantų teologijos paskelbimui, jog religija yra žmogaus sukilimas prieš Dievą. Kyla klausimas: kas gi iš tikrųjų yra religija? Ir ką reiškia religiją svarstyti filosofiškai? Taip religijai tapus neapibrėžtai išbluko ir religijos filosofijos rėmai, kuriai pastaraisiais dešimtmečiais teko trauktis filosofijos užnugarin. Religijos filosofija, taip, kaip ji yra suprantama, patenka į aklavietę susidūrusi su apreiškimo sąvoka, nes “visos religijos remiasi tikru ar tariamu apreiškimu”. “Kur tik esama religijos, ten esama ir įsitikinimo apreiškimu; apreiškimo sąvoka – nesvarbu, kokiu pavidalu – yra tiek pat paplitusi, kiek ir Dievo sąvoka”. Jei religijos filosofija įtraukia apreiškimą į savo svarstymus, padarydama jį savo objektu, tai ji virsta teologija, o nepaisydama apreiškimo religijos filosofija padaro religiją tokią, kokią ją savo sąvokomis yra surengęs mąstytojas. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, jog tai yra aklavietė ir filosofija yra neįgali laikyti religiją savo tyrimo objektu. Šį keblų uždavinį būtų įmanoma išspręsti tik kitaip keliant pačius klausimus, ir einant kitokiu keliu, nei iki šiol ėjo religijos filosofija.

Norint tirti filosofiją reikia visų pirma aiškiai suvokti, kas tai yra. Čia vienas kitam yra priešpastatomi suvokimas ir nuvokimas. Kadangi kyla toks klausimas, kas tai yra religija, tai iš čia aišku, kad religija yra nuvokiama. Istorikai tiria religijas, jas grupuoja, išskiria jas iš meno, mokslo, technikos ar kitokio vystymosi. Tačiau nuvokimas dar nėra suvokimas. Tai patvirtina ir visa eilė (apie 150) religijos apibrėžčių. Tai reiškia, kad nėra visiems priimtino religijos suvokimo. Kiekvienas ją gali įsivaizduoti kitaip.

Norint tirti religijos klausimą reikia išsiaiškinti jos pagrindines prielaidas ant kurių ji rymo. Kyla klausimas: kas buvo manyta pradžioje pirmą kartą ištarus žodį “religija”?

Yra trys pagrindiniai žodžio “religija” kildinimai:

1) Iš veiksmažodžio “relegere”, kuris reiškia: surinkti, siūlą suvynioti, praeiti, pravažiuoti, perskaityti, apsvarstyti, paisyti… Remiantis šiomis reikšmėmis religija yra aiškinama kaip rūpestingas kulto taisyklių svarstymas bei jų vykdymas.

2) Iš veiksmažodžio “religare”, kuris reiškia: surišti, pririšti, apvynioti, pakinkyti… Čia suprantama, jog religija yra žmogaus ryšys su Dievu.

3) Iš veiksmažodžio “reeligere”, kuris reiškia: išrauti, išravėti, iš naujo rinktis… Anot šio aiškinimo – religija esanti atnaujintas Dievo pasirinkimas ir paties žmogaus atgimimas.

Visi šie aiškinimai vienas kito neneigia, o greičiau papildo. Tačiau kalbiškai žodis “religija” lieka neišaiškintas. Iš visko, kas pasakyta apie šį žodį jau galima daryti išvadas. Reikia atkreipti dėmesį vieną svarbią šio žodžio savybę – tai priešdėlis “-re”. Priešdėlinis lotynų kalbos skiemuo “re” geriausiai atitinka lietuviškąjį priešdėlį “-at” grįžtamojo veiksmo prasme. Lotynų kalbos veiksmažodžiai, turį priešdėlį “-re” nusako veiksmo ryšį su kuo nors kitu. Dabar jau aišku, kad religijos vardas sako, jog religijos dalykas nėra uždaras ir vienišas, bet atremtas į du polius, tarp kurių susikuria grįžtamasis veiksmas. Šie gi poliai yra: Dievas ir žmogus. Religija – tai Dievo ir žmogaus susitikimas tam tikroje erdvėje, kurią įprasta vadinti šventa. Taigi religija yra dievažmogiškasis atoveiksmis. Religijos filosofijos tyrimo objektas susideda iš dviejų dedamųjų: transcendentinės ir imanentinės. Atitrūkimas nuo vienos iš šių dalių tampa kyšimasis į kito mokslo tyrimo sferą. Nes Dievas atitrauktas nuo žmogaus, gali būti pažintas tik apreiškimo dėka, ir todėl apmąstomas tik teologiškai, o žmogus, atitrauktas nuo Dievo, virsta “psichiniu daiktu”, kurio pažinimas išsisemia psichologija ir sociologija.

Toliau aiškinant ir ryškinant žodžio atoveiksmis prasmę religija gali būti apibrėžta naudojant aiškesnį terminą – santykis, o būtent: religija – tai santykis tarp Dievo ir žmogaus. Šiam apibrėžimui dar būtų sunku paprieštarauti, nes čia naudojami du dar labai abstraktūs terminai: santykis ir Dievas. Nei vienas iš jų nėra sukonkretintas todėl ir susiaurintas. Dievo čia nedera suprasti kaip “begalybės”, “galutinybės”, “šventenybės” ar pan. Taipogi santykis – tai nėra tik
žmogaus įsipareigojimas, atliekami veiksmai skirti tam Dievui. Į santyki reikia žiūrėti ne tik iš žmogaus taško. Santykio apmąstyme turi būti įtrauktas ir Dievas.

Štai čia tam, kad išryškinti religijos dvipoliškumą gali būti įvesta ir religingumo sąvoka. Religingumas kyla iš religijos kaip iš visa ko esmės. Religingumas – tai ta santykio tarp Dievo ir žmogaus dedamoji, kurią pilnai tvarko ir kontroliuoja pats žmogus. Religingas žmogus savo veiksmais parodo, suprantąs jog religija egzistuoja, Dievas kaip būtis yra aukščiau jo – kaip būtybės. Tai yra regimas santykio vykdymas. Tačiau pas santykis glūdi kur kas giliau, nei šis jo antropologinis paviršius.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 936 žodžiai iš 1836 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.