Renesansas
5 (100%) 1 vote

Renesansas

RENESANSO DAILĖ (XIV–XVI)

Renesansas, arba klasikinės antikos dvasios atgimimas, iš esmės pakeitęs estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apėmė laikotarpį nuo Tomo Akviniečio iki Rene Dekarto, nuo Dantės Aligjerio iki Kornelijaus Taso, nuo Džoto di Bondonės iki Mikelandželo, nuo Gotikos iki Baroko. Jis atsirado Italijoje ir pasklido visur, kur tik siekė Italijos įtaka.

Tarp kultūros ir meno istorikų nėra vieningos nuomonės, kada baigiasi Viduramžiai ir prasideda Renesansas. Šių dviejų epochų riba stumdoma tai į vieną, tai į kitą pusę. Nors istoriškai Renesanso laikotarpis sutapatinamas su 1300– 1600 metais, jo sąvokos kilmės pradai slypėjo jau pačiuose Viduramžiuose.

Pradėjus plačiau domėtis klasikine literatūra, imta kalbėti apie jos atgimimą. Žymiausias klasikinės kultūros ir lotynų kalbos propaguotojas Italijoje– Petrarka– laikomas Renesanso pradininku. Tačiau Petrarka galvojo apie naująją erą daugiau kaip apie klasikos atgimimą apsiribojant lotynų bei graikų menine kūryba, grįžtant prie antikinių tekstų originalų. Tai nereiškia , kad Petrarka ir jo pasekėjai norėjo atgaivinti antikinę kultūrą. Jis puikiai suvokė, kad antikos šlovė galėjo būti prikelta tik mąstyme, nostalgiškai kontempliuojant, iš naujo atrandant antikinio meno žavesį, susiejant su idealistiniais ateities planais.

[Kontempliacija– lot.l) įsižiūrėjimas, gilinimasis į savo vidinį dvasinį pasaulį, savęs stebėjimas, apmąstymas; 2) pasyvus tikrovės suvokimas be aktyvaus poveikio jai].

Renesansas neturėjo tikslo kopijuoti antikinių darbų jis tik siekė prilygti jiems ir juos pralenkti. Ir sekimas klasikos pavyzdžiais buvo ribotas. Rašytojai ir poetai stengėsi išreikšti savo mintis pasitelkdami Cicerono iškalbingumą ir tikslumą, bet tai nereiškė, kad jie turėjo rašyti lotyniškai. Architektai ir toliau statė krikščioniškas bažnyčias, bet nekopijavo pagoniškų šventyklų, o kūrė „all’antica“, remdamiesi klasikinėmis antikos architektūros struktūrų studijomis. Lygiai kaip ir humanistai, žavėdamiesi klasikine filosofija, netapo neopagonimis, bet toli pažengė, mėgindami sutaikyti antikos mąstytojų palikimą. su krikščionybe.

Per du vėlesnius šimtmečius atgimimo koncepcija apėmė beveik visas kultūros sritis, įskaitant ir vaizduojamąjį meną. Ji iš tiesų suvaidino nemažą vaidmenį išskleidžiant Renesansą kaip atskirą epochą.

Mene Renesansas suvokiamas kaip stilius– Džordžas Vazaris (George Vasari) savo garsiajame „Tapytojų gyvenimo aprašyme“ dažnai vartoja žodį Rinasoita (ital. atgimimas), kuriuo pažymi naujovišką meno pobūdį. Švietimo laikotarpiu Renesanso sąvoka buvo suvokiama kaip sąjūdis, nukreiptas prieš Viduramžius, kurie buvo pavadinti „tamsos tūkstantmečiu“. Renesanso terminą (Renessance prancūzų kalboje reiškia „atgimimą“) kaip kultūros ir meno suklestėjimo epochos apibūdinimą įtvirtino prancūzų istorikas Žiulis Mišelė ( Jules Michelet, 1855), įžvelgęs Renesanse naują „šviesą, sušvitusią po viduramžių tamsybės“. Jo nuomone, Renesansas atrado Žmogų ir Pasaulį. Vėliau šį terminą savo veikale „Renesanso kultūra Italijoje“ 1860 m. pagrindė šveicarų istorikas Jakobas Christofas Burkhardtas (Jacob Christoph Burckhardt). Šioje studijoje Renesanso samprata apibūdinama asmeninės vertės pajautimu, tuo tarpu kai viduramžiuose asmuo buvo tapatinamas su visuomene. J.Ch.Burkhardtas nematė evoliucinio ryšio taip Viduramžių ir Renesanso. Jo nuomone, Renesansas išaugo iš klasikinės senovės. Si Renesanso samprata, plačiau prigijusi istorijos moksle, veikiai buvo revizuota. Vokiečių meno istorikas Henris Todė (Henry Thode) savo veikale 1855 m. teigė, kad Renesansas seka iš Pranciškaus Asyžiečio religinio atsinaujinimo sąjūdžio, ir atkėlė Renesanso ribas į XII–XIII šimtmetį. Šiuolaikiniai kultūros tyrinėtojai jau įrodė, kad Renesansas nebuvo Viduramžiams priešiška ir juos sunaikinusi srovė. Danų istoriko Johano Huizmigo, vokiečio Ernsto Troeltšo (Ernst Troeltsch) ir kitų mokslininkų nuomone, Renesanso ir Viduramžių ideologija buvo tam tikra sintezė, neišskirianti viena kitos.

Svarbiausią vaidmenį atsirandant Renesansui suvaidino XIII a. antrosios pusės– XIV a Italija. Italijos miestų suklestėjimas politinių ir ekonominių sąlygų dėka buvo itin reikšmingas palyginti su likusia Europa.. Viduramžiais Italija buvo laikoma Šventosios Romos imperijos teritorija, o tai sąlygojo jos puikią geopolitinę padėtį. Pamažu čia susikūrė ypatingas miesto gyventojų luomas, susidedantis iš prekybininkų, pramonininkų, bankininkų, kuris, vėliau susimaišęs su žemės aristokratija, peraugo į patricijų luomą. Valdant patricijams, Italijoje ilgainiui iškilo miestai–respublikos. Iš jų labiausiai suklestėjo Venecija, Milanas, Genuja ir ypač Florencija. Šie Italijos miestai buvo naujoviškos valstybės, kuriose brendo ir naujoviška kultūra.

Jei feodalinėje Viduramžių visuomenėje kultūra telkėsi apie vienuolynus, katedras ir dvarus, naujieji miestų valdovai laikė didele garbe išpuošti miestus bažnyčiomis, rūmais, skulptūromis, įamžinti save literatūros ir meno kūriniuose. Šioji kūryba alsavo jau pasaulietine dvasia. Tačiau būtų klaidinga teigti, kad Renesansas– tai aiškus perėjimas nuo religinio mąstymo
kategorijų prie grynai žemiškos psichologijos. Šventumo dvasia atgimimo epochoje tolydžio stiprėjo, skulptūra, tapyba ir muzika tebebuvo orientuotos į religiją, o daugumą pastatų sudarė bažnyčios. Vėliau Renesanso idėjos ir orientacija į mokslą ir estetiką per antikinių vertybių atradimą iš naujo labai sustiprėjo.

Pakitusios estetinės vertybės padiktavo naujas formas, naujus perteikimo būdus ir galiausiai išaugo į naują pasaulio suvokimą. Pakito ir meno funkcijos. Remiantis teologine Viduramžių koncepcija menas turėjo jaudinti žiūrovą– veikdamas didaktiškai, bauginti arba džiuginti. Jo tikslas buvo ne atvaizduoti pasaulį, o pirmiausia perteikti teologines ir moralines nuostatas. Dailininkas turėjo kalbėti perkeltine prasme, pasitelkdamas simbolių bei alegorijų kalbą, kurią to meto žmonės puikiai suprato.

Italų Renesanso kultūroje plastiniai menai, nepriklausomai nuo jų turinio, įgijo didžiulę reikšmę. Ji išaugo iš naujų kūrėjo funkcijų, iš naujo meno tikslo supratimo dailės kūrinys dabar privalėjo būti tikroviškų daiktų ar įvykių atspindžiu, dailininkas turėjo įsisąmoninti jų pavidalus, ištirti jų struktūrą. Renesanso tapytojams iškilo nauja problema– išspręsti santykį tarp natūraliai gamtoje egzistuojančio objekto ir jo atspindžio paveiksle. Ši problema tapo pagrindine naujoje dailės istorijoje.

Norėdamas natūraliai pavaizduoti daiktus ir figūras plastinėmis figūromis, dailininkas turėjo disponuoti tam tikromis žiniomis. Jis privalėjo pažinti gamtą ir jos dėsnius, suvokti pagrindus, būtinus norint ją tikroviškai perteikti. Kadangi Viduramžiais gamtos pažinimo mokslas nebuvo išvystytas, Renesanso dailininkai patys turėjo pradėti nuodugnias gamtos studijas. Atgimimo laikotarpiu pavyko pagrįsti matematinės perspektyvos taisykles, apskaičiuoti idealias žmogaus kūno proporcijas, jų santykį su aplinka. Gilinantis į mokslines problemas atsirado ir pirmieji menotyros traktatai.

Gerokai praplatėjo ir žanrų, siužetų bei technikų skalė. Pagrindinė Renesanso dailės tema– žmogus kaip visų daiktų matas, herojiška, nepriklausoma, visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Žmogaus leitmotyvas atsispindėjo visose meno srityse. Architektūroje jis pasireiškė pastatų proporcijų derinimu su žmogaus figūros dydžiu, skulptūra ar tapybos darbas, įkūnijantis žmogaus kaip Dievo kūrinio didingumą ir grožį, įgijo savarankiškumo, ėmė nebepriklausyti kaip lig tol nuo pastato architektūros, kur jie dažniausiai atlikdavo dekoratyvinę didaktinę funkciją. Tapybos technikos ištobulinimas dar smarkiau nulėmė paveikslo savarankiškumą. Tai pasakytina ir apie skulptūrą. Čia buvo sugrįžta prie bronzos kaip plastiškos medžiagos.

Nors freskose ir paveiksluose dažniausiai dominuodavo religinė tematika, nebuvo vengiama istorinių bei mitologinių siužetų. Kad dailėje įsitvirtino žmogiškieji idealai, parodė ir portretinio biusto populiarumas, naujai iškilusi nuogo kūno vaizdavimo problematika. Grafikos srityje atsirado naujų technikų. Renesanso dailė sudėtinga, nes nevienalytė. Nauji ieškojimai dažnai sumišę su senomis tradicijomis, kurios dar ilgai buvo gajos Renesanso kultūroje.

Meninė Renesanso koncepcija plėtojosi nuo simbolinio–dekoracinio stiliaus per analitinio, portretinio realizmo stadiją sintetinio klasikinio, išaukštinančio realizmo linkui. Šią evoliuciją įprasta skirstyti į keletą pagrindinių chronologinių periodų.

Pirmasis iš jų apima laikotarpį nuo 1250 metų iki 1420 metų ir yra vadinamas Proto Renesansu. Jis apibūdinamas kaip parengiamasis periodas, kuriame jau buvo nujaučiamos Renesanso problemos. Pastaruoju metu Proto Renesanso laikotarpis apribojamas 1330 metais, o likęs laikas iki XV a. pradžios priskiriamas Trečenti (Trecenti) t.y., XIV a. menui.

Pradedant 1420 metais, visas XV a. vadinamas Ankstyvuoju Renesansu, arba Kvatročentu (Ouattrocento). Tai periodas, kuriame naujos apraiškos mene audringai skynėsi sau kelią, laužydamos tradicines nuostatas. Tai posūkio realizmo link ir matematinio tikslumo periodas, kuriame aiški meninė pasaulėžiūra iki galo dar nesusiformavusi, giliamintiškumas vis dar tebėra susipynęs su naivumu.

Ankstyvasis Renesansas pasiekė savo viršūnę apie 1500 metus didžiųjų dailininkų Leonardo da Vinčio (Leonardo da Vinci), Džordžonės (Giorgione), Rafaelio (Raffaello), Mikelandželo (Michelangelo), Ticiano (Ticiano Vecello) kūryboje. Šių meistrų tolesnis kūrybos laikas – pirmieji XVI a. dešimtmečiai – vadinamas italų dailės aukso amžiumi. Šis brandaus Renesanso laikotarpis, vakaruose vadinamas Aukštuoju, arba Cinkvečentu (Cuiguecento). truko neilgai ir jau apie 1520 – 1530 metus modifikavosi į vėlyvąjį Renesansą, kuriam šiandien prigijo Manierizmo terminas.

Kadangi Italijos miestų – valstybių ekonominis ir kultūrinis išsivystymas buvo nevienodas, atitinkamai skyrėsi ir jų įnašas į Renesanso dailę skirtingais jos raidos etapais. Iš daugelio Italijoje susiformavusių meno centrų reikėtų išskirti Florenciją, Romą ir Veneciją. Šie meno centrai atitinkamais laikotarpiais ištisus tris šimtmečius pirmavo Renesanso dailėje.

Florencijos vaidmuo formuojant Atgimimo epochos kultūrą itin ryškus. Pradedant Proto renesansu iki pat XVI a. pirmųjų dešimtmečių Florencija buvo Naujojo meno avangardas. Čia
kūrė daugelis didžiųjų Renesanso dailės meistrų. XV a. pabaigoje — XVI a. pradžioje šalia Florencijos kaip dar vienas iš pagrindinių kultūros židinių iškilo Roma, nuo seno buvusi katalikybės centru ir dabar tapusi viena svarbiausių Italijos valstybių, pretenduojanti vadovauti ir kitoms. Bažnyčiai išaukštinti popiežius sukvietė į Romą žymiausius tapytojus, skulptorius, architektus. Romos meno suklestėjimo laikotarpis visiškai sutampa su Brandžiojo Renesanso laikotarpiu.

XVI a. penktajame dešimtmetyje iškilo Venecija, vienintelė iš Italijos valstybių išlaikiusi nepriklausomybę, Venecija iki pat XVI a. pabaigos puoselėjo renesanso dailės tradicijas ir buvo svarbiausias Vėlyvojo Renesanso kultūros centras.

Už Italijos ribų Renesansas nebuvo toks ryškus, tačiau jo įtaką jautė visa Europa. Anksčiausiai jis pasireiškė Nyderlanduose, kurie, neturėdami antikinio palikimo, taip ir neišdrįso atsipalaiduoti nuo gotikos. Kitų kraštų tapyboje, skulptūroje ir ypač architektūroje Vėlyvoji gotika išsilaikė iki pat XVI a. Italų Renesanso poveikis čia pastebimas tik nuo 1500 – 1510 metų. Kiekviename krašte jis savitas, vis kitoks, tačiau iki pat XVII a. pradžios Renesansas niekur visiškai neišstūmė Vėlyvosios gotikos.

PROTO RENESANSAS

Šiuo pereinamuoju laikotarpiu buvo parengtas vėlesnis Renesanso meno suklestėjimas, atsirado pirmieji humanizmo daigai, kilo susidomėjimas senosios dailės palikimu. Ryškiausiai šie procesai pastebimi Florencijoje, kur socialiniai pokyčiai buvo spartesni nei kituose Italijos miestuose. Prie Proto Renesanso dailės formavimosi prisidėjo ir Sienos miestas, tačiau viduramžių mąstysena joje dar labai gaji.

Antikinio meno „atgaivinimas“ buvo vienas svarbiausių veiksnių, sąlygojusių naujos kultūros gimimą, bet Renesanso atsiradimą Italijoje lėmė ir tai, kad ši šalis buvo viduramžių kultūros kryžkelėje. Skirtingai negu kitose Europos kraštuose, čia vienodai reiškėsi ir Bizantijos, romaninė ir gotikinė tradicijos. Šios tradicijos turėjo įtakos Renesanso dailės atsiradimui. Iš Bizantijos tapybos Proto Renesansas perėmė jos personažų romumą ir monumentalių tapybos ciklų formas. Vaizdinė gotikos struktūra sąlygojo XVI a. tapybos jausmingumą ir kiek konkretesnį tikrovės suvokimą.

Anksčiausiai meninės Proto Renesanso idėjos pasireiškė apie 1260 metus skulptoriaus Nikolo Pizano (Nicollo Pisano; apie 1220 – 1283) sukurtuose Pizos Krikštyklos – sakyklos reljefuose, kur realistiškai pavaizduotos Biblijos personažų figūros labiau priminė antikinių dievų atvaizdus nei viduramžių skulptūrą. Bet naujoviškas religinių siužetų traktavimas Pizano kūryboje didesnės įtakos XIII a. dailei neturėjo.

Tapyboje naują erą pradėjo Džotas di Bondonė (Giotto di Bondone; 1266 – 67 – 1337) apie 1350 metus. Kai kurie dailės istorikai, atsižvelgdami į giliai religinę Džoto darbų tematiką, mieliau priskiria jo tapybą ne Renesansui, o vėlyvajai gotikai. Tačiau neginčijamai novatorišką Džoto kūrybos reikšmę imta suprasti dar dailininkui kuriant. Italų Renesanso rašytojai šio dailininko paveikslus siejo su nauja epocha, o jį patį vadino didžiuoju reformatoriumi. Dailininko šlovę apdainavo Dantė, o Bokačas teigė, jog „jis atgaivino amžiams palaidotą tapybą“. Pats Džotas neatmetė viduramžių kaip tamsybės amžiaus. Pagrindiniai jo naujojo stiliaus šaltiniai buvo Bizantijos tapybos tradicijos ir gotikos įtaka.

Neobizantinis stilius, arba graikiškoji maniera (maniera graeca), atsirado Italijoje tuoj po Konstantinopolio užkariavimo (1204 m.). Šis stilius Italijoje dominavo iki pat XIII a. pabaigos. Italų architektai ir skulptoriai asimiliavo gotikinį stilių.

Apie 1300 metus gotikos įtaka prasiskverbė ir į italų tapybą. Gotikos ir neobizantinio stiliaus sąveika palyginti greitai pagimdė naują stilių kurio garsiausias atstovas buvo Džotas. Pasak Čenino Čeninio (Ceninno Ceninni), „jis išvertė tapybos meną iš graikų kalbos į lotynų ir taip padarė jį šiuolaikišką.

Florencijoje XIII a. pabaigoje išgarsėjęs tapytojas Džiovanis Čimabuė (Giovanni Cimabue; 1240 – 1302) galėjo būti Džoto mokytojas. Cimabue tapė bizantine maniera, bet vienas žymiausių jo darbų–“Madona soste“ (1280 – 1290) – nuo bizantinių ikonų skyrėsi laisvesniu piešiniu ir išraiškingumu. Be to, pats sostas šiame paveiksle geometrinio piešinio inkrustacijomis priminė Florencijos katedros krikštyklą, o tai jau liudijo dviejų stilių sąveikos užuomazgą.

Sienoje tuo pat metu dirbo tapytojas Dučas (Duccio di Bnomisegna; apie 1255 – 1319), tapęs Marijos ir Kristaus gyvenimo scenas. Jis praturtino tradicinę bizantinę schemą, įvesdamas erdvės ir atpasakojamuosius motyvus. Jo darbuose graikiškoji maniera tarsi ištirpo, suminkštėjo draperijų klostės, o veidai ir rankos dvelktelėjo subtilia trijų išmatavimų gyvybe. Vėlesniuose kūriniuose be galo reikšmingas gotikinių ir bizantinių elementų susiskirstymas. „Apreiškimo Marijai“ scena vaizduojama uždarame architektūriniame interjere, ko Vakarų Europos tapybos istorijoje anksčiau nėra buvę. Antikos meistrų tapyboje architektūra buvo vaizduojama tik už figūrų nugarų, sudarydama joms foną. Dučo figūros gyvena dailininko sukurtoje architektūros ribojamoje erdvėje.

Tačiau Čimabuės ir Dučo šlovę
užtemdė Džoto individualumas ir formos naujoviškumas. To esmę puikiai atskleidžia freskų ansamblis Padujos Arenos koplyčioje (Capella dell’ Arena). Gotikos ir neobizantinio stiliaus ornamentiką čia pakeitė tektoninė kompozicija, pretenduojanti į trimatį erdvės suvokimą tapyboje.

[Tektonika – gr. tektoniki – „statybos menas“; pastato dalių tarpusavio išdėstymo ypatybės ir jų formų bei proporcijų santykiai]

Dailininkas šviesotamsos principu suapvalino figūras, joms suteikdamas gotiškosioms skulptūroms prilygstančią apimtį. Šios figūros yra pirmame plane, vaizduojamos tarsi iš paukščio skrydžio. Tai ne tik formuoja pagrindinę freskų erdvę, bet ir priartina žiūrovą prie to, kas pavaizduota, tarsi paverčia jį patį to veiksmo dalyviu.

Gerokai supaprastindamas peizažo bei architektūros motyvus, atsisakydamas nereikalingų detalių, Džotas pagrindinį dėmesį sutelkia ties figūromis, kurioms ir lemta perteikti vaizduojamojo siužeto esmę. Natūralūs Džoto figūrų judesiai yra tarsi priešprieša statiškam neobizantiškajam stiliui, ne tik perteikia herojų emocinį būvį, bet ir susieja figūras vieną su kita, įtraukia į bendrą veiksmą. Jausmai ir veiksmas atskleidžiami veidų išraiška ir gestais. Vėliau tai tapo vienu svarbiausių Renesanso dailės bruožų.

Lig šiol tapyba buvo neatsiejamai susijusi su architektūros dekoravimu ar rankraščių iliustravimu. Džotas atvėrė kelią naujai paveikslo kaip savarankiško uždaro universumo koncepcijai. Jo kūrybinė veikla buvo tokia reikšminga, jog išplėšė jį iš viduramžiškojo tapytojų anonimiškumo. Nuo to laiko tapytojo figūra tampa vis reikšmingesnė, vis labiau išsiskirianti iš visuomenės tarpo. Simboliniu atskaitos tašku tapo 1334 metai, kai Džotas buvo paskirtas Florencijos katedros dirbtuvių vadovu. Iki tol tą garbingą vietą užimdavo tik skulptoriai ir architektai.

Kaip radikalus novatorius, Džotas buvo vienišas to meto aplinkoje. Tapytojas turėjo nemažai mokinių, bet jo populiarumas užtemdė naująją Florencijos tapytojų kartą, mokiniai tapo tik jo pasekėjais, bet ne naujaisiais pranašais.

Kitą žingsnį italų Proto Renesanso tapybos raidoje žengė Džoto amžininkai Sienoje. Sienos mokykla tradiciškai siejama su vadinamuoju Internacionaliniu stiliumi, kuris beveik visą XIV a. vyravo Šiaurės Italijoje, Prancūzijoje, Flandrijoje, Vokietijoje, Čekijoje. Internacionalinis stilius išaugo susiliejus Italijos ir Šiaurės gotikos tradicijoms. Nors jis susijęs ne tik su tapyba, pirmiausiai jį išvystė tapytojai.

Būdingiausi Internacionalinio stiliaus bruožai – padidintas dėmesys detalėms, spalvų turtingumui, elegancijai, keistumo atmosferai. Piešinio linijos aptakios, žmonių figūros ištęstos, drabužiai gausiai ornamentuoti, gausios detalės vaizduojamos preciziškai tiksliai kaip miniatiūrose.

XIV a. Sienos tapyba buvo veikiama tiek iš Siaurės per prancūzų ir burgundų miniatiūras, tiek iš Rytų per Bizantiją. Sienos dailininkai kūrė dvimates ornamentines kompozicijas, pasižyminčias linijų kaligrafiškumu, detalių turtingumu, puikia tapymo technika, neretai – ir drąsiais chromatinių bei juodos spalvų kontrastais. Dažnai tokios kompozicijos primena inkrustacijas iš brangių medžiagų. Turtingumo įspūdį sustiprina ir gausiai tapyboje naudojamas auksas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2857 žodžiai iš 9312 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.