Renesansas
5 (100%) 1 vote

Renesansas

Įvadas

XIV – XVIa. pirmiausia Italijoje, o vėliau ir kitose V. Europos šalyse ėmė plisti savitas ekonominis, kultūrinis ir politinis atgimimas – renesansas. Po kurio laiko F. Engelsas pavadins jį vienu pažangiausiu žmonijos perversmu, kokius ji tik kada nors išgyveno. Renesanso epochoje vėl atsigręžta į antiką, imta naujai vertinti jos palikimą, o visa renesanso kultūra grindžiama humanizmo idėjomis. Pirmiausia renesansas įsigalėjo literatūroje, vėliau – dailėje, o galiausiai ir architektūroje. Architektai ieškojo naujų fasado ir interjero sprendimų, tobulino statybos techniką. Fasaduose stengtasi pabrėžti horizontalias, statiškas linijas, įsigalėjo elementų pusiausvyra. Pastatams būdinga harmonija, dominuoja aiški erdvės struktūra.

Lietuvoje nauja architektūros kryptis pasirodė daug vėliau negu Italijoje, bet nedaug atsiliko nuo Š. ir V. Europos, kadangi su kai kuriomis Europos šalimis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai. Be to, XVI a. Lietuva dar buvo savarankiška valstybė, jos ekonomika bei kultūra buvo tolygi pietinių šalių ekonomikai ir kultūrai.

Pirmiausia renesansas Lietuvoje ėmė plisti per turtingąjį sluoksnį: didikus, kurie savo vaikus mokė Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetuose, kur šie susipažindavo su humanizmu ir renesanso kultūra. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai, vienas kitas turtingesnis miestietis kolekcionavo dailės kūrinius, meniškus ginklus, komplektavo bibliotekas.

Renesanso stiliaus pamoka Lietuvoje buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendenciją, tačiau Lietuvos renesansas turėjo ir daug unikalių, savitų bruožų, jam būdinga savo krašto tikrovės matymas ir perteikimas.

Dažniausiai didikų pilis, rezidentinius rūmus projektuodavo vietiniai arba iš kitur atvykę architektai. Iš užsienio didikai kviesdavosi architektus dar ir tam, kad pademonstruotų savo pranašumą prieš lenkų feodalus.

Iki XVI a. vidurio renesansas reiškėsi greta gotikos. Abiejų stilių elementai derinami tarpusavyje, tik vėliau pereinama prie renesansinių konstrukcijų, formų, proporcijų. Didžioji dalis Lietuvoje išlikusių renesansinių pastatų yra dviejų epochų kūriniai, o kartais net ir trijų – gotikos, renesanso ir baroko. Daugiausiai išlikę renesanso laikotarpiu statytų bažnyčių, gynybinių rezidentinių pilių, mažiau – gyvenamųjų namų.

I. RENESANSO ARCHITEKTŪRA. BRUOŽAI

Terminas – itališkai – rinascita, rinascimento, Prancūziškai – Renaissance – atgimimas tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha, meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasią ir jos tradicijas.

Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas – žmogus viso ko matas.

Renesansas iš esmės pakeičia estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apima laikotarpį tarp gotikos ir baroko.

Stilius susiformuoja Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte, apie šimtą metų renesansas nesklinda toliau Italijos ribų.

Įprastai Italijos renesansas skiriamas į kelis periodus:

proto renesansas (XIII a. pab. – XIV a.)

ankstyvasis renesansas (XV a., 1420 – 1490, 1430 – 1500) quattrocento

brandusis renesasnsas (XV a. pab. – XVI a. pr., 1490 – 1520, 1500 – 1527)cinquecento

manierizmas (XVI a. vid. Italijoje 1520 – 1610)

Lyginant su viduramžiais labai ryškiai pakinta požiūris į menininką, meniniko padėtis. Nuo XV a. pradedama vertinti autoriaus meistriškumą, kūrybos ypatumą. Renesanse menininkai pradeda vaduotis iš priklausomybės cechams, tampa laisvais menininkais, kuria savo dirbtuves, jose ugdo mokinius. Menininkas tampa laisvai samdomas užsakovų.Užsakovų, fundatorių ir mecenatų ratas nuo bažnyčios ir krašto valdovų plečiasi iki kilmingųjų, turtingų miestelėnų.

Renesanse daug dėmesio skiriama architektūros ir dailės teorijai, rašomi traktatai, pavyzdžiui knygos. Iš naujo atrandamas ir perrašomas Senovės Romos teoretiko ir architekto Vitruvijaus architektūros teorijos veikalas “ 10 knygų apie architektūrą” (I a. pr. K.), Paladio. Analizuojamas antikinis paveldas, kaupiamos antikinio meno (monetų, papuošalų, knygų) kolekcijos. Humanizmo idėjos, architektūros ir meno traktatai sklido Europoje. Tokių knygų būta ir Žemutinės pilies Žygimanto Augusto bibliotekoje.

Pagrindiniai renesanso architektūros bruožai:

■ Statomi naujų formų ir paskirties pastatai: miesto rūmai – palacco tipo, užmiesčio vilos, rotušės, ligoninės, prieglaudos, turgūs, sandėliai, pirmieji bankai.

■ Sprendžiamos miestų palanavimo problemos.

■ Pastatuose dominuoja horizontali linija, naudojama pusapskritimė arka, išnyksta bokštai, stogai plokštėja, lodžijos.

Vyrauja architektūra:

■ Gynybinė:

■ miestų gynybinius įrengimus

■ pilis (kurios savo ruožtu skiriamos į bastionines pilis ir pilis – rezidencijas)

Nestabili XVI a. LDK politinė padėtis, patobulėjusi karybos technika ir ypač šaunamasis ginklas vertė rūpintis krašto gynyba modernizuoti jau esančius ir statyti naujus gynybinius įrengimus, atitinkančius naujas karybos ir architektūros teorijas ir reikalavimus. ■ Visuomeninės paskirties

■ Sakralinė

II. GYNYBINĖS REZIDENTINĖS

PILYS

Tai buvo privačios feodalų pilys, tinkamos nuolatiniam gyvenimui – rezidentavimui ir gynybai, nes Kryno totorių puldinėjimai, karai su Švedija bei Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Dažnai, šalia pilies buvo kuriami sodai – parkai, tapę neatsiejama architektūros ansamblio dalimi.

Ankstyvesniu laikotarpiu statytoms pilims būdingi uždari kiemai, įvairūs gynybiniai įtvirtinimai, vėlesnės jau atviro tipo, iš gynybinių įtvirtinimų likę tik bokštai. Pastarosios vis labiau panašėjo į rūmus. Viena anksčiausių ir žymiausių pirmojo tipo pilių buvo Vilniaus žemutinė pilis, kurioje rezidavo Lietuvos didysis kunigaikštis. Žygimanto senojo iniciatyva 1520 – 1530 metais pastatyta pagal renesanso stilių.

Rūmus sudarė keli korpusai, supę uždarą kiemą. Kiekviename aukšte buvo vis skirtingo dydžio renesansiniai langai su nevienodais apvadais. Fasadai buvo lygūs, be įmantresnių puošybinių elementų, bet sienas užbaigė puošnus atikas. Priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis skaidė keturkampiai bokštai su šaudymo angomis. Nesimetriškai išdėstytos durų ir vartų angos gausiai papuoštos orderiniais elementais. Sprendžiant pagal Smuglevičiaus akvarelę, šiaurinis korpusas buvo dviejų aukštų, irgi su atiku.

Rezidentiniai kunigaikščių rūmai buvo vieni pirmųjų ir svarbiausių renesanso architektūros statinių LDK. Labai gaila, bet 1655 m. gaisras padarė rūmams labai daug žalos, po to jie palaipsniui sunyko ir XIX a. pirmaisiais metais buvo nugriauti, dabar išlikusi tik rytinio korpuso dalis.

Šitame architektūriniame ansamblyje, į rytus nuo kunigaikščio rūmų stovėjo turtingų renesanso stiliaus formų Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia. Žygimantas Augustas perstatė ją iš senesnės, gotikinės Šv. Onos bažnyčios. Manoma, kad ją kūrė italų architektas D. Činis, tačiau po Žygimanto Augusto mirties ji likusi neužbaigta. Tai buvo vienanavė, su pusapskritu pagrindiniu fasadu bažnyčia, dengta nerviūriniu skliautu. 1666 m. Šv. Onos – Šv. Barboros bažnyčia nugriauta ir dabar tik likę pamatai liudija apie originalų renesansinį bažnyčios planą.

Dar vienas aukšto inžinerinio lygio ir savitas architektūros statinys – Biržų pilis, pastatyta 1586 – 1589 m. Kristupo Radvilos Perkūno iniciatyva. Pilis užėmė 9 ha. plotą, o stačiakampį kiemą juosė aukštutinis pylimas, gynybinis griovys ir žemutinis pylimas. Rezidentiniai rūmai buvo 3 – jų aukštų, o galinius fasadus puošė frontonų dekoratyviniai stulpeliai ar bokštai.

Pilis 2 kartus buvo nuniokota švedų, po ko jos atstatymo projektą parengė architektas Teofilis Spinofskis. Įrengti tikslių geometrinių formų pylimai ir gynybiniai grioviai. Rūmai, arsenalas, arklidės ir kiti pastatai buvo vėlyvojo renesanso stiliaus, kai kurios architektūrinės dalys pasižymėjo manieristiniu puošnumu. Pietinio rūmų fasado sienai gyvumo teikė įvairios renesansinės detalės: kampų rustika, vis kitokios formos langai bei karnizai.

XVI pab. – XVII pr. pradėtos statyti rezidentinės pilys pagal naujus statybos principus. Dužiausiai tokios pilys sustiprintos tik gynybiniais bokštais turi uždarus kiemus.

Turbūt pirmas tokią pilį XVII am. Pradžioje pasistatydino Benediktas Sapiega Alšėnuose. Erdvų stačiakampį kiemą juosė dviejų aukštų rūmų korpusai. Korpusų fasadai lygūs, monumentalūs, vyravo horizontalios linijos ir plokštumos. Mūras – mišrios plytų ir akmenų konstrukcijos, rištas kalkių skiediniu. Perdangos, kaip ir būdinga renesansui – sklaitinės, sienos dekoruotos stiuko lipdiniais. Horizontalių korpusų ir vertikalių bokštų tūrių kompozicija komplekso siluetui teikė dinamikos ir plastiškumo. Deja, bokštai, uždengti smailėjančiais stogeliais, buvo gyvenami ir beveik jokios gynybinės reikšmės neturėjo.

Alšėnų pilis artima kitų LDK pilių architektūrai, bet turėjo ir savitų bruožų, kurie buvo būdingi Niderlandų renesansui, ypač dekoratyvinėse formose ir puošyboje.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 1334 žodžiai iš 4401 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.