CENTRALIZUOTŲ ANGLIJOS IR PRANCŪZIJOS VALSTYBIŲ IŠKILIMAS. LUOMINĖS
MONARCHIJOS
Anglijos ir Prancūzijos valstybės susidarė IX a., tačiau jos išgyveno ilgą feodalinio susiskaldymo ir vidaus kovų laikotarpį. Prancūzijos ir Anglijos karaliai teturėjo menką ekonominę ir politinę galią.
CENTRALIZACIJOS PRIELAIDOS:
a) ekonominiai veiksniai (paplito trilaukė žemdirbystė, natūrinę rentą pakeitė piniginė, iškilo amatai, plėtėsi specializacija);
b) X-XI a. atsirado miestai, augantys miestai buvo stipriausia centralizuojanti jėga, nes kūrėsi feodalų žemėse ir nuo jų priklausė, karalius padėjo miestams išsikovoti savarankiškumą, o šie rėmė karalių vienijant kraštą;
c) politinis susiskaidymas, feodalų vaidai trukdė prekybai ir ūkiniams ryšiams, kurie tapo labai svarbūs; dėl išaugusių muitų pirkliai buvo suinteresuoti panaikinti sričių savarankiškumą ir stiprinti centrinę valdžią;
d) centralizaciją rėmė smulkieji ir vidutiniai feodalai (nepatenkinti stambiųjų savavaliavimu), Bažnyčia (patogiau tartis su vienu, o ne keliais valdovais), valstiečiai (kentėjo dėl feodalų vaidų);
e) skatino etniniai procesai, tautybių susidarymas, susidarė anglų ir prancūzų tautybės, anglai ir prancūzai ėmė labiau rūpintis savo valstybių stiprinimu, centralizavimu.
***
Rutuliojantis feodaliniams santykiams, iškilus miestams, Anglijos ir Prancūzijos visuomenėje atsirado luomai: dvasininkai, bajorai ir
miestiečiai. Visi luomai norėjo įtvirtinti ir išplėsti savo teises, siekė politinės valdžios. 1215 m. Anglijos luomai privert karali pasirašyti Didžiąją laisvių chartiją – sutartis, kuria karalius įsipareigojo nesikišti į dvasininkų skyrimą, nereikalauti iš bajorų naujų mokesčių ir nedidinti jau nustatytų, nustatė bendrą matų sistemą, leido užsienio pirkliams laisvai įvažiuoti į Angliją.
***
ANGLIJOS PARLAMENTAS. Karalius nesilaikė Didžiosios laisvių chartijos, todėl luomai sukilo ir nuvertė Henriką III. Anglijos valdytoju tapęs Simonas de Monforas 1265 m. sušaukė trijų luomų atstovus į susirinkimą – parlamentą: Lordų rūmai (posėdžiavo vyskupai, abatai, kilmingieji feodalai) ir Bendruomenių rūmai (po du riterius iš kiekvienos grafystės ir po du miestiečius iš kiekvieno miesto). Parlamentas virto šalies vienijimo veiksniu, nes ribojo feodalų savivalę ir švelnino socialinių grupių
tarpusavio konfliktus. Valstiečiai atstovų parlamente neturėjo.
PRANCŪZIJOS GENERALINIAI LUOMAI. Pirmą kartą juo 1302 m sušaukė karalius Pilypas IV. Generalinius luomus sudarė tarsi treji rūmai – dvasininkų, bajorų ir miestiečių atstovai posėdžiavo atskirai. Dvasininkų ir bajorų atstovus karalius kviesdavosi pats, tik XV a. pab. įsigalėjo atstovų renkamumo pricipas. Tarp luomų dažnai kildavo ginčų, dviejų rūmų nutarimas tretiems nebuvo privalomas, Generalinius luomus karalius šaukė tik aplinkybių prispirtas, tačiau vis tik jei ribojo karaliaus valdžią.
***
Susidarius Anglijos ir Prancūzijos luominėms monarchijoms paspartėjo abiejų šalių centralizacija. Ypač daug nuveikė Prancūzijos karaliai Pilypas II Augustas, Liudvikas IX, Pilypas IV. Vienijimąsi nutraukė šimtametis karas tarp Prancūzijos ir Anglijos (1337-1453) dėl Prancūzijos žemių, kurias valdė Anglija (Normandija, Anžu, Akvitanija, Flandrija). Karo pretekstas – Anglijos karaliaus Eduardo III pretenzijos į Prancūzijos karaliaus sostą.
Karo pabaigoje prancūzus kovai sutelkė Žana d’Akr ir jie atgavo Orleaną bei laimėjo kitus mūšius. 1453 m sudaryta taika. Prancūzija greit atkūrė žemės ūkį, amatus, prekybą, stiprėjo ūkiniai ryšiai, Prancūzijos karalius stirpino valdžią, stambieji feodalai buvo susikompromitavę dėl bendradarbiavimo su anglais. Liudvikas XI XV a. galutinai suvienijo kraštą, imdamasis ir žiaurių priemonių.
***
Anglai, pralaimėj Šimtamet karą, pradėjo Rožių karą dėl sosto. Laimėjo Lankasterių aristokratai. Henrikas VII įsakė paleisti karinius būrius, karaliaus valdžia sustiprėjo ir Anglija XV a. pab. tapo centralizuota valstybe.
DIDIEJI GEOGRAFINIAI ATRADIMAI
Daugiausia ekspedicijų rengė Portugalija ir Ispanija.
Geografinių atradimų prielaidos:
a) musulmonai kontroliavo pagrindinius sausumos kelius;
b) karą prieš krikščionis pradėjo osmanai;
c) tikėta, jog kažkur Rytuose ar Afrikos gilumoje yra krikščioniškų valstybių;
d) išmokta statyti tobulesnius burlaivius – karaveles. Portugalija, XIII a. išsivadavusi iš arabų valdžios – pirmoji pasaulyje tautinė valstybė.
1487 m. portuglas Bartolomėjus Diasas apiplaukė vakarinę Afrikos pakrantę atrado Gerosios Vilties kyšulį.
1497 m. Vaskas da Gama apiplaukė Afriką ir rado vandens kelią į Indiją.
***
Kristupas Kolumbas priėjo išvadą, kad žemė apvali ir plaukiant į vakarus galima pasiekti Indiją. 1492 m. Ispanijos karalienė davė jam tris laivus. Plaukdamas jis atrado Ameriką. Dar po kelių kelionių, neatveždamas nei aukso, nei brangenybių, nei prieskonių, jis pakliuvo Ispanijos valdovų nemalonėn.
1501 – 1502 ekspedicijose į Vakarų pusrutulio pietinio žemyno pakrantę dalyvavo italas Amerigas Vespučis. Jis suprato, kad jo aplankytos žemės – ne Azija ir pasiūlė jas vadinti Naujuoju pasauliu, o vėliau naują žemyną pasiūlyta vadinti Amerika.
***
1519 m. Fernandas Magelanas, palaikomas Ispanijos karaliaus
pradėjo kelionę aplink pasaulį. Magelanas buvo nužudytas Filipinuose bet jo ekspedicija apiplaukė aplink pasaulį.
***
Į naujai atrastas žemes ieškoti turtų ir platinti krikščionybės vyko portugalai ir ispanai. Portugalai įsitvirtino Afrikos ir Indostano pusiasalio pakrantėse bei gretimose jūrose, prasiveržė į Pietų Amerikos rytinę pakrantę ir veržėsi tolyn. Ispanai apsigyveno Karibų jūros salose. Jie išnaikino vietinius indėnus ir ėmė vežti negrus iš Afrikos. Daugiausia negrų prekyba vertėsi portugalai.