Renesansas
5 (100%) 1 vote

Renesansas

ĮVADAS

Visuomenės teorijų raidos tyrinėtojai gana vieningai vertina Europos XV–XVIII a. – Renesanso ir reformacijos laikotarpius: šioje epochoje išryškėjo daug naujų mentaliteto bruožų, prasidėjo pokyčiai visuomenės psichologijoje, kurie savo aiškius pavidalus įgavo jau naujaisiais laikais, kai įsitvirtino prekiniais-piniginiais santykiais paremta ūkio sistema – kapitalizmas.

Iš tolimų laikų liko tik žinių nuotrupos apie žmonių pasaulėjautą, kuri atsispindėjo apeigose, tradicijose ir su jomis susijusiose tautosakoje ir tautodailėje. Lietuva ir kol dar buvo pagoniška, materialine kultūra, ypač ginkluote ir karyba, niekuo nesiskyrė nuo savo kaimynų – krikščionių valstybių. Tai nesunkiai įrodo archeologai. XVI a. pradžioje Lietuvoje, kaip ir visoje Europoje, išplito reformacijos sąjūdis. Reformacija ( lot. reformatio – pertvarkymas ) siekė pertvarkyti Katalikų bažnyčią. Reformacija kilo Vokietijoje. Ją ėmė platinti Martynas Liuteris, vienuolis ir kunigas, Vitenbergo universiteto filosofijos ir teologijos profesorius. Jis skelbė netikįs, kad žmogaus išganymui reikia gerų darbų; pasak jo, užtenka tikėti Kristumi, kaip Išganytoju ir Atpirkėju. M. Liuteris manė, kad Katalikų bažnyčiai esančios nereikalingos žemės valdos ir turtai; visi vienuoliai esą dykaduonaiai. Be to, nepripažino skaistyklos ir indulgencijų, dvasininkų celibato, šventųjų garbinimo, paveikslų ir relikvitų kulto. Iš sakramentų norėjo palikti tik krikštą ir komuniją. Liuteris reikalavo, kad pamaldos vyktų tikinčiųjų gimtąja kalba. Jis iškėlė Biblijos reikšmę, ją paskelbė pagrindiniu krikščionių tikėjimo šaltiniu.

Nauja Europos kultūros istorijos epocha, palietusi XV-XVI a. žmonių gyvenimą, – Renesansas ( pranc. renaissance – atgimimas ), pakeitė senuosius viduramžius. Tais laikais suklestėjo mokslas, literatūra ir dailė. Renesanso kultūros veikėjai sakėsi siekią atgaivinti antikos kultūrą, kuri nusmukusi po Romos imperijos žlugimo. Renesanso kultūros veikėjams prigijo humanistų vardas, nes juos visus jungė naujas požiūris į žmogų, jo intelektą, jausmus, kūrybinius sugebėjimus, kūno grožį, luominės priklausomybės nepaisymas. Tai jie iškėlė šūkį: „Žmogus – savo laimės kalvis“.

Renesanso ir humanizmo sąvokos

Italijoje Renesanso epocha buvo XIV-XVI a., kitose šalyse – XV-XVIIa., Lietuvoje XVI-XVII a. pirmoje pusėje. Pirmasis Renesanso ( rinascila – atgimimo ) terminą pavartojo italų tapytojas ir meno istorikas Dž. Vazaris ( 1511-1574 ). Vėliau jį perėmė prancūzų literatūros ir meno istorikai ir įvesdino į visuotinę istoriją. Renesansas nevirto abstrakčiu terminu, taikomu bet kur ir bet kada. Tokiu su epocha nesusijusiu terminu pasidarė humanizmas.1

„Humanizmu vadiname istoriškai susiklosčiusią visuomenės minties kryptį, kuri aukština ir žadina kūrybinius žmogaus privalumus, gina asmens laisvę, skatina visuomeniniuose santykiuose kovą dėl bendražmogiškų dorovės principų. Ir štai koks paradoksas: už humanizmą kaip didelę žmonių bendravimo vertybę stoja ne tik išnaudojamieji ir engiamieji, bet ir jų valdovai. Viešpataujančios klasės arba jų viršūnės, esančios kapitalistinių valstybių valdžioje, savo biurokratines, despotiškas, fiziniu ir dvasiniu smurtu pagrįstas priemones skelbia humaniškomis, nes jos tarnaujančios ne individų užgaidoms ir jų aistroms, o tautų kultūrai ir liaudies gerovei. Atrodo, kad humanizmą drauge su laisve ir demokratija gina visi, neišskiriant nė vergvaldžių.

Individo santykius su visuomene didžiąja dalimi lemia viešpataujančios socialinės jėgos. Jos formuoja visuomeninę sąmonę, slopina ir tvarko žmogaus instinktus, prigimties potraukius, transformuoja dorovę, o tas jėgas atitinkanti valdžios politika stengiasi piliečius auklėti propaguodama vienokį ar kitokį gyvenimo būdą, grindžiamą ideologija.

Humanizmas – Renesanso laikų pasaulėžiūra. Tai vaisius epochos, turinčios savo pradžią ir pabaigą, tačiau jis drauge su epocha neišnyko. Jį paveldi arba bent stengiasi paveldėti kitų epochų žmonės.

Renesansas Europos kultūros istorijoje buvo nauja epocha, pakeitusi senąją viduramžių kultūrą,. Šis pokytis buvo audringas, jis palietė visas sudedamąsias kultūros dalis.

Renesanso sąvoką sukūrė gimstančios buržuazinės visuomenės ideologai. Jie teigė, kad visas istorijos laikotarpis, prasidėjęs po Romos imperijos žlugimo, yra aukštos antikinės kultūros smukimas ir kad jų veikla reiškia tos kultūros atgimimą.“2

„Humanistai – Renesanso epochos ideologai, kurie buvo suinteresuoti įtaka svetimiems kraštams ir kartu savosios šalies gerove. Jie iš klasikinės senovės paėmė nepriklausomą nuo religijos filosofiją, mokslą, apimantį visas pažinimo sritis. Humanistai buvo individualistai. Politinių programų jie nesudarinėjo ir griauti valstybės valdžios savo šalininkų neragino. Betgi pati jų pasaulėžiūra, žmonių santykius grindžianti laisvo sandėrio principu, buvo miestietiška,

——————

1 J.Jurginis. „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, p. 15;

2 J.Jurginis. „Istorija ir kultūra“, p. 28-29;

atitinkanti ankstyvuosius buržuazijos siekimus, ir griovė feodalinę ideologiją. Humanistai ne niekino dvasininkų, į jų veiklą žiūrėjo kaip į
visuomeninę tarnybą, kaip į pilietines pareigas, atliekamas pagal išmanymą, o ne pagal bažnyčios dogmas ir komomus. Veikdami pagal savo protą ir sąžinę, humanistai darėsi eretikais, pragyvenimo ieškančiais didikų dvaruose. Nemažai humanistų, turinčių dvasininko įšventinimus, eidavo į didikų dvarus dirbti mokytojais ar sekretoriais.“3

Susidomėjimas antikine kultūra

„Poetai humanistai, panašiai kaip Lietuvos metraščių kūrėjai, giminiavo lietuvius su romėnais, aukštino jų sukurtą valstybę, reiškė pagarbą jos valdovams. Lietuvių kildinimas iš romėnų nebuvo išimtis. Renesanso epochoje daugelio tautų mokytieji žmonės ieškojo senųjų kultūros kelių, vedusių į Romą. Antika buvo pradedama beveik kiekvienos Europos tautos istorija.“4 „Vis daugiau imta domėtis antikos menu ir mokslu. Renesanso rašytojai ir filosofai pradėjo skaityti antikos autorių originalus ir žavėtis esminiais dalykais: pasaulietiška, stabmeldiška dvasia, idėjomis ir vaizdais.

Antika pasidarė autoritetu. Pasauliečiai ieškojo joje idėjinės ir moralinės atramos esamai krikščioniškai viduramžių kultūrai pasipriešinti. Humanistai klasikinėje antikoje rado savarankišką, nepriklausomą nuo religijos filosofiją ir mokslą, apimantį visas žmogaus žinojimo sritis, tobulą meną, rado visuomenės įstaigas, sukurtas demokratiniais pagrindais. Pradėta versti ir spausdinti antikinius autorių kūrinius.“5

Renesanso plitimas Lietuvoje

„Renesansui plisti Lietuvoje palankiausios sąlygos susiklostė Žygimanto Senojo ir jo sūnaus Žygimanto Augusto valdymo ( XVI a. ) laikais. Žygimanto Senojo žmona Bona, Milano ir Bario kunigaikštytė, kilusi iš garsios Italijos aristokratų Sforcų giminės, globojo menininkus, kvietė juos atvykti iš Renesanso kultūros lopšio Italijos į LDK. Statyboms Lietuvoje vis dažniau vadovaudavo kviestiniai architektai, daugiausia italai. 1520-1530 m. italams vadovaujant, dideli rekonstrukcijos darbai atlikti Vilniuje – Katedroje ir didžiojo kunigaikščio Žemutinėje pilyje. Nenusileisdami užsieniečiams tiek Vilniuje, tiek kituose miestuose dirbo vietos meistrai. Antai

———————

3 A. Gumuliauskas. „Lietuva: nuo valstybės susikūrimo iki valstybės atkūrimo“, p. 133;

4 J. Jurginis, I. Lukšaitė. „Lietuvos kultūros istorijos bruožai“, p. 97-98;

5 J. Jurginis. „Renesansas ir humanizmas Lietuvoje“, p. 15;

Kauno Rotušės ( 1542 m. ) statybai vadovavo vietinis architektas Benediktas Choinovskis, meniškais dirbiniais XVI a. viduryje garsėjo renesansinė vietos meistrų koklininkystė. XVI a. 5-ajame dešimtmetyje Vilniuje ilgam laikui apsigyvenus didžiajam kunigaikščiui Žygimantui Augustui ir jo motinai karalienei Bonai, Žemutinė pilis virto ne tik žymiausiu Vilniaus renesansiniu pastatu architektūros prasme. Rūmuose buvo kaupiamos meno vertybių, knygų kolekcijos, telkėsi krašto intelektualinis gyvenimas, nuolat lankėsi ir gyveno daug atvykėlių iš Vakarų Europos.“6

Renesanso menas

„Vertingiausia, ką paliko Renesansas, yra menas. Menas pasidarė svarbiausiu Renesanso idealų talkininku. Vietoj dangiškomis idėjomis persunktos tapybos, vaizduojančios išsekusius ir sustingusius negražius šventųjų veidus, mene ėmė vyrauti gražaus kūno sudėjimo, optimistinės nuotaikos žmonės. Realistinis vaizdavimas ir aiški teorinė programa buvo toji jėga, kuri renesansinį meną padarė galingą ir amžiną. Simbolius ir visokius sutartinius ženklus mene pakeitė gyvas, ryškus ir tuo pačiu sudėtingas žmogaus paveikslas.

Renesanso menininkai grąžino žmonėms jų veidus, jų išorinius ir vidinius bruožus; iš bažnyčių, vienuolynų ir dvarų grąžino juos į savo privatų ir netgi intymų gyvenimą.

Pastangos vaizduoti realaus gyvenimo tiesą skatino menininkus tirti aplinką. Anatomijos mokymasis atskleidė teisingas žmogaus kūno proporcijas. Antikinio meno paminklų tyrinėjimas padėjo išspręsti perspektyvos, šviesos ir šešėlių, erdvės ir kitus meninės kūrybos klausimus.

Susidarė nauja pažiūra į žmogaus grožį. Žmogaus kūnas, rūpestingai dangstytas sunkiomis drabužių klostėmis, sukėlė ypatingą renesanso dailininkų susidomėjimą. Ir tapyboje, ir skulptūroje renesanso žmogus gana dažnai vaizduojamas nuogas.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1386 žodžiai iš 4529 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.