Renesansas
5 (100%) 1 vote

Renesansas

Referastas

„ Žymiausi renesanco žmonės“

Fransua Rablė (François Rabelais, 1494 – 1553 m. balandžio 9 d.)



Nemažai tyrinėtojų renesansą laiko kaip milžinišką kultūrinę bangą, kilusią VIII a. prie Ramiojo vandenyno Kinijoje ir nuslūgusią XVII a. prie Atlanto vandenyno Europoje. Prancūzų kalbos žodis renaissance reiškia atgimimą. Nuo XVI a. ši sąvoka vartojama apibūdinti perėjimą iš viduramžių į naujuosius amžius. Atgimimo akcentas atsirado dėl neigiamo viduramžių vertinimo: norėta pabrėžti, kad renesanso laikais iš naujo atrandama humanistinė Graikijos ir Romos kultūra. Iš pradžių lotyniškoji , o vėliau ir graikiškoji antika tapo neginčijamu autoritetu renesanso žmogui, o šimtmečiai, skyrę jį nuo antikos, pavadinti viduriniais amžiais.

Vakarų Europos šalyse renesansas apima 15-16 a. Jis prasideda Italijoje, nes ten suklestėjo miestai. Europoje tuo metu irsta feodalinė santvarka, kuriasi kapitalizmas. Susiskaldžiusios valstybės virsta centralizuotomis monarchijomis, kur valdžia priklauso monarchams ( Anglija, Ispanija, Prancūzija).

Mes manome, kad tai didžiausio kultūros ir mokslo pakilimo laikotarpis. Tačiau yra kita nuomonė. Cambridge’o universiteto Emmanuelio koledžo profesorius Peter Burke, vienas iš autoritetingiausių Renesanso epochos tyrinėtojų, savo knygoje „Renesansas“ pateikia savitą kultūrologinę šios epochos interpretaciją, atkreipdamas dėmesį į daugelį nežinomų Renesanso bruožų. Kita vertus jo žodžio „renesansiškas“ supratimas apsiriboja reikšme „Antiką megžiojantis“ – Renesansui priskiriama tik tai, kas rėmėsi Antika, nepriskiriant Renesansui, pavyzdžiui, reformacijos judėjimo. Peter Burke teigia, kad Renesanso įvaizdis tėra mitas, sukurtas XIX a. viduryje prancūzų istoriko Jules Michelet, kritiko Johno Ruskino ir šveicarų mokslininko Jacobo Burchardto. „Renesansiniai žmonės“ buvo gana viduramžiški. Jų pažiūros, elgesys ir idealai buvo tradiciškesni nei mes linkę manyti ar jie patys tarėsi esą. Dvi garsiausios XVI a. Italijos knygos, Castiglione’s „Dvariškio knyga“ ir Machiavelli „Valdovas“ yra artimos viduramžiams, nes remiasi tų laikų kūrinais ar priklauso viduramžiais paplitusiam knygų tipui. Be to istorikai medievistai yra surinkę argumentų, patvirinančių, kad Renesansas nebuvo toks unikalus reiškinys, kaip manė Burchardtas ir jo amžininkai, ir kad šį terminą reikėtų vartoti daugiskaita. Viduramžiais buvo įvairiausių „renesansų“, pavyzdžiui, XII amžiuje ir Karolio Didžiojo laikais. Abiem atvejais literatūriniai ir meniniai pasiekimai ėjo kartu su domėjimosi klasikiniais mokslais atgijimu ir abiem atvejais amžininkai apibūdino savąją epochą kaip atgimimo ir atsinaujinimo amžių. Vis dėl to Renesanso laikotarpiu vyko tam tikri pokyčiai kultūroje, prasidėję Italijoje.

Renesanso laikais susilpnėjo bažnytinė valdžia (suskyla katalikų bažnyčia, reformacija leidžia atsirasti įvairioms protestantizmo kryptims: liuteronybei, kalvinizmui, anglikonybei), todėl vis daugiau dėmesio skiriama žmogui ir jo pasauliui. Iškyla veržli asmenybė, nebijanti pabrėžti savo subjektyvumą, juntanti savo asmeninę vertę. Šia prasme renesansas skiriasi nuo viduramžių, kur asmuo buvo visai palenktas religijos, valdžios, visuomenės valiai. Iškyla humanizmas.

Renesanso laikotarpiai

ankstyvasis (XIV a. vid. – XV a. pr.), susiformavęs Florencijoje;

brandusis (XVI a. pr.) – visoje Italijoje;

vėlyvasis (XVI a. vid. – XVII a. pr.), iš Italijos paplitęs po visą Europą.

Humanizmas – tai nauja pasaulio vizija, žinių atnaujinimas, naujas literatūros ir meno vertinimas, naujai apmąstyta pedagogika, kritiškas žvilgsnis į tradicijas ir institucijas, naujas požiūris į žmogų. Lotyniškai humanus reiškia žmogiškas, susijęs su žmogumi. Humanistai norėjo atkreipti dėmesį į gyvenimą žemėje, surasti pasaulio prasmę, kiekvieno žmogaus sugebėjimus ir galimybes. Humanistams buvo svarbu ieškoti kultūros ištakų. jie norėjo grįžti prie pirminių antikos raštų ir pagal juos vertinti viduramžių visuomenės gyvenimą. Meno kūriniuose ieškojo objektyvių grožio pažinimo kriterijų, naudojosi įvairiais mokslais – fizikos ir statikos, anatomijos ir geometrijos dėsniais. Humanistai vertino visapusiškai išsilavinusį žmogų, pasireiškiantį įvairiose srityse: moksle, mene, politinėje veikloje. Nemaža humanistų kaip tik ir buvo tokie – rašytojai ir politiniai veikėjai, menininkai ir mokslininkai: L.B.Albertis, T.Moras, F.Rablė, F.Bekonas, Leonardas da Vinčis. Norėdami susipažinti su kitų kraštų gyvenimu, humanistai daug keliaudavo. Humanizmo idėjomis ir mokslu pagrįstas renesanso menas tapo gyvenimiškesnis, daugiau susijęs su žmogaus būtimi. Humanizmo idėjoms plisti padėjo reformacija. Ji suteikė humanizmui politinį klasinį, net revoliucinį pobūdį, nukreipė jį prieš feodalus ir prieš iškylančią buržuaziją. Feodalinėje visuomenėje buvo reikalaujama paklusti autoritetams. Renesanso humanistai įtvirtino naują požiūrį į žmogų- jie tikėjo žmogaus genijumi, jo proto išskirtinumu ir galia, gynė laisvą asmenybę, individualybę, pabrėžė išsilavinimo ir kultūros reikšmę. Naujoji pasaulėžiūra, žmogų laikantį didžiausia vertybe,
vadinama humanizmu. Kaip Renesansiško humanizmo manifestas skamba italų filosofo Džiovanio Piko dela Miradolos( 1463- 1494)“ Kalba apie žmogaus orumą“. Joje aukščiausiasis kūrėjas kreipiasi į žmogų tokiais žodžiais:

Šiuo metu Jūs matote 34% šio straipsnio.
Matomi 816 žodžiai iš 2392 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.