Renesansas
5 (100%) 1 vote

Renesansas

REFERATAS

RENESANSAS

Turinys:

Įžanga……………………………………………….……3

Architektūra………………………………………….…4-8

Vaizduojamoji dailė……………………………………….9

Skulptūra…………………………………………….…..10

Tapyba……………………………………………….11-12

Renesanso menininkai ir mąstytojai…………………….13

Naudota informacija ………………………………….…15

Įžanga

Terminas – itališkai – rinascita, rinascimento, Prancūziškai – Renaissance – atgimimas tai visuomenės ir kultūros istorijos epocha, meno stilius, siekęs atsiriboti nuo viduramžių, atnaujinti visuomenę bei menus antikos dvasią ir jos tradicijas.

Renesansui būdinga humanistinė pažiūra ir antropocentrizmas – žmogus viso ko matas.

Renesansas iš esmės pakeičia estetinį ir intelektualinį Europos klimatą, apima laikotarpį tarp gotikos ir baroko.

Stilius susiformuoja Italijoje, gausiausią antikinio meno paveldą turinčiame krašte, apie šimtą metų renesansas nesklinda toliau Italijos ribų.

Įprastai Italijos renesansas skiriamas į kelis periodus:

• Proto renesansas (XIII a. pab. – XIV a.)

• Ankstyvasis renesansas (XV a., 1420 – 1490, 1430 – 1500)

• Brandusis renesasnsas (XV a. pab. – XVI a. pr., 1490 – 1520, 1500 – 1527)

• Manierizmas (XVI a. vid. Italijoje 1520 – 1610)

Lyginant su viduramžiais labai ryškiai pakinta požiūris į menininką, meniniko padėtis. Nuo XV a. pradedama vertinti autoriaus meistriškumą, kūrybos ypatumą. Renesanse menininkai pradeda vaduotis iš priklausomybės cechams, tampa laisvais menininkais, kuria savo dirbtuves, jose ugdo mokinius. Meninikas tampa laisvai samdomas užsakovas.

Užsakovų, fundatorių ir mecenatų ratas nuo bažnyčios ir krašto valdovų plečiasi iki kilmingųjų, turtingų miestelėnų.

Renesanse daug dėmesio skiriama architektūros ir dailės teorijai, rašomi traktatai, pavyzdžiui knygos. Iš naujo atrandamas ir perrašomas Senovės Romos teoretiko ir architekto Vitruvijaus architektūros teorijos veikalas “ 10 knygų apie architektūrą” (I a. pr. K.), Paladio. Analizuojamas antikinis paveldas, kaupiamos antikinio meno (monetų, papauošalų, knygų) kolekcijos. Humanizmo idėjos, architektūros ir meno traktatai sklido Europoje. Tokių knygų būta ir Žemutinės pilies Žygimanto Augusto bibliotekoje.

Architektūra:

 statomi naujų formų ir paskirties pastatai: miesto rūmai – palacco tipo, užmiesčio vilos, rotušės, ligoninės, prieglaudos, turgūs, sandėliai, pirmieji bankai.

 Sprendžiamos miestų palanavimo problemos.

 Pastatuose dominuoja horizontali linija, naudojama pusapskritimė arka, išnyksta bokštai, stogai plokštėja, lodžijos.

Skulptūra – suformuojama naujųjų laikų apvaliosios skulptūros samprata; skulptūra atsiskiria nuo architektūros, tampa savarankiška, aikštėse pradedamos statyti atskiros savarankiškos apvaliosios skulptūros – pasaulietinės.

• Apskritai renesansui būdingas meno supasaulėjimas.

• Žmogus vaizduojamas realistinis, anatomiškai taisyklingas, atsiranda nuogo žmogaus tapyba.

• Nėra antikinės tapybos pavyzdžių, todėl tenka ne megdžioti ar imituoti, o kurti patiems ir atrasti.

• Didžiausias Renesanso atradimas tapybos srityje – Linijinės perspektyvos.

• Dėsnio atradimas – taisyklingas erdvės vaizdavimas.

• Populiariausias žanras tapyboje – portretas ir autoportretas. Jau senovėje žinomi aliejinaiai dažai, brolių van Eikų išpopuliarinami ir pradedami naudoti molbertinėje tapyboje, aliejiniai dažai Renesanse pasiekia ir Lietuvą. Kelių amžių eigoje aliejiniai dažai praktiškai išstūmė iki tol naudotą temperą. Lietuvoje Renesanso stilius apibrėžiamas XVI a. pr. – XVII a. pr. Vidinio skirstymo kaip ir neturi. Pirmosios stiliaus apraiškos aptinkamao XV a. pab. Ir siejamos su 1495 m. Vilniaus monetų kalykloje išleistais pirmaisiais renesansinio šrifto ir ornamento pavyzdžiais.

Deja, Lietuva priskirtina savos renesanso teorijos ir filosofijos nekūrusioms Šiaurės Europos šalims, šių kraštų renesansas daugiau stiliaus atkartojimo, iš Italijos atėjusių estetinių normų adaptavimo savo vietinei tradicijai pobūdžio.

To meto ginybinę architektūrą galima skirti į dvi pagrindines dalis:

1. miestų ginybinius įrengimus

2. pilis (kurios savo ruožtu skiriamos į bastionines pilis ir pilis – rezidencijas)


Kintant šaunamojo ginklo galimybėms, tenka keisti ir ginybinę architektūrą. Naujos konstrukcijos fortifikaciniai įrenginiai LDK miestuose pradedami statyti XVI a.

Šie ginybiniai miestų įrenginiai – tai miestų sienos su galerijomis apeiti visu parimetru ir šaudymo angomis, jose kas kiek laiko įterpti įtvirtinti, pritaikyti ginybai vartai ir bokštai, kartais įrengiamos bastėjos ar bastijonai. Ginybinės sienos derinamos su žemių sankasomis (redutais) bei grioviais , natūraliais vandens telkiniais.

Tokios miestų ginybinės sienos buvo pasatatytos Vilniuje, Klaipėdoje (tiesa ją valdžiusių vokiečių – kryžiuočių ordino), Biržuose, Kaune. paprastesnes sienas yra
turėję Kretinga, Kėdainiai, Skuodas.

Ryškiausias ir galingiausias tokio tipo statinys – Vilniaus miesto ginybinė siena. Pastatyta 1503 m. Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro įsakymu, kuomet XVI a. santykiai su Maskvos kunigaikštyste tapo vis labiau įtempti, padažnėjo totorių puldinėjimai.

Siena statyti buvo baigta 1522 m., tačiau po truputį keičiama, pastatomi papildomi vartai. Sieną statyti turėjo Vilniaus miestiečiai. Sienos ilgis siekė apie 3 km. ilgio, apjuosė tankiausiai užsatytą Vilniaus miesto dalį, galutinai buvo nubrėžta riba tarp miesto ir priemiesčių. Šiandien senamiesčiu vadiname kaip tik tą Vilniaus dalį, kurią buvo apjuosusi miesto ginybinė siena. Išties Vilniaus ginybinė siena buvo pastatyta vėlai lyginant su visa Europa, ir neatliko tokio svarbaus ginybinio vaidmens kaip viduramžių V. Europos miestų ginybinės sienos. Ji tegalėjo apsaugoti nuo plėšikavimo, dalinai kontroliuoti įvykimą ir išvykimą iš miesto, tačiau to meto pabūklų griaunamosios jėgos jokiu būdu nebūtų atlaikiusi.

Sienos būta vidutiniškai apie 6 m. aukščio, apatinėse mūro dalyse šiek tiek storesnė nei 1 metro, o viršutinėse storis nesiekė metro.

XVI a. Radvilos pagal iš anksto paruoštą viso miesto su ginybine siena ir pilimi plana LDK šiaurinėse teritorijose, netoli svarbiausių kelių į Rygą, statydino Biržų miestą. Miestas taisyklingo išplanavimo, su tvarkingu gatvių tinklų. Miestas buvęs apjuostas ginybiniu pylimų, medžio – mūro sienomis, su mūro vartais. Šiandien jų fragmentai aptinkami tik kaip archeologiniai redinia, rasta vartų pamatai. Išlikę bastioninės pilies pylimai.

Pilys. XVI a. renesansinės pilys skiriamos pagal paskirtį ir to sąlygotus architektūrinius ypatumus skiriamos į bastionines ir ir rezidencines.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 934 žodžiai iš 3046 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.