Renesansas5
5 (100%) 1 vote

Renesansas5

RENESANSO PLITIMAS IR YPATYBĖS

Renesanso menas Lietuvą, kaip ir kai kurias kitas vidurio Europos šalis, pasiekė XVI a. pr. Jį skatino Lietuvos ekonominis stiprėjimas ir naujos humanistinės idėjos, einančios iš tų Europos šalių, su kuriomis buvo palaikomi intensyvūs ekonominiai bei politiniai ryšiai, kurių augantys miestai reikalavo žemės ūkio produktų ir miško gėrybių. Ekonominiam stiprėjimui ir feodalų pajamoms turėjo reikšmės padidėjęs valstiečių baudžiavinis išnaudojimas, įteisintas 1557 m. Žygimanto Augusto Valakų reforma. Nemažai pajamų teikė ir miestai, todėl didikai feodalai rūpinosi jų augimu: plėtė amatus, skatino didesnę jų specializaciją, taip pat produkcijos kokybę bei dailės amatų estetinį brendimą. Prekiaudami vietoje ir su užsieniu žemdirbių ir amatininkų gaminiais, turtėjo miestų pirkliai. Neapsieita ir be sunkumų. Valstiečių priešinimasis, bajorijos nepasitenkinimas ir ypač karai su Maskva ir totoriais alino feodalinę valstybę, stabdė jos kultūros nuoseklią plėtotę ir privedė prie Lietuvos ir Lenkijos unijos (1569), sukėlusios ekonominį ir politinį smukimą.

Kultūrinius ryšius plėtė feodalinės diduomenės kelionės po Europos feodalų dvarus, gilesnis susipažinimas su užsienio tautų buitimi ir papročiais. Didikai, turtingi pirkliai ir amatininkai savo vaikus siuntė mokytis į Prahos, Bolonijos, Sienos, Leipcigo, Vitenbergo universitetus, kur jie susipažindavo su humanizmo ir renesanso kultūra, o vėliau ir su reformacija. Tai matydama, smulkioji bajorija ir miestiečiai reikalavo mokyklų savame krašte. Renesanso kultūros įtakai turėjo Žygimanto Augusto 1568 m. liepos 10 d. leidimu įsteigta Vilniaus kolegija, kuri tų pačių metų rudenį Vilniaus vyskupo Valerijono Protasevičiaus rūpesčiu pradėjo veikti.

Lietuvoje renesanso kultūra plito ne tik sostinėje Vilniuje, bet ir feodalų pilyse. Kai kurie didikai (Goštautai, Radvilos, Sapiegos), vyskupai (Povilas Alšėniškis, Vaclovas Virbickas), net vienas kitas miestietis (S.Lebedys) kolekcionavo vaizduojamosios ir taikomosios dailės kūrinius, meniškus ginklus, rankraščius, miniatiūras, komplektavo bibliotekas.

Lietuvoje XV a. pab. – XVI a. pr. drauge su klasinių prieštaravimų stiprėjimu, su valdančiųjų sluoksnių globojamo meno dideliu sueuropėjimu, reikalavusiu naujos meninės orientacijos, kuri neatitiko liaudies estetinio suvokimo, kilo reikalas kurti savajai liaudies sferai skirtą meną. To meto liaudies meno kūrinių neišliko, tačiau jis, matyt, buvo profesionaliojo meno veikiamas, o savo ruožtu veikė ir profesionalųjį meną. Liaudies menas, lėčiau perimdamas naujoves, stabdė vietinių tradicijų kitimą ir spartesnę renesanso išraiškos priemonių plėtotę, bet jis teikė joms nacionalinio atspalvio. Abi šios meno kultūros formos jungė skirtingai suprantamą tautinę savimonę.

Glaudūs ekonominiai, valstybiniai ir asmeniniai ryšiai tebesiejo Lietuvą su vakarinėmis baltarusių žemėmis. Architektūra ir dailė turėjo daug bendrų ypatybių, nes tų pačių feodalų valdos buvo ir lietuvių, ir baltarusių žemėse (pvz., Radvilos turėjo Biržų, Kėdainių, Dubingių dvarus Lietuvoje ir Nesvyžiaus, Slucko – Baltarusijoje). Vienuose ir kituose dvaruose dirbo tie patys architektai ir dailininkai, dažnai kviesti iš Vilniaus arba parengti Vilniuje; net gabesnieji darbininkai statyboms ir taikomosios dailės dirbtuvėms buvo parenkami iš lietuviškų ir baltarusiškų dvarų.

Šios sąlygos ir veiksniai Lietuvos Renesansui teikė savitumo. Kaip ir kitose Europos šalyse, Lietuvoje šio stiliaus pamatas buvo italų renesansas, įgijęs manierizmo tendencijų. Nauja socialinė Lietuvos aplinka, senojo gotikinio meno vietinių tradicijų gajumas, XVI a. pab.-XVII a. pirmaisiais dešimtmečiais pagausėję iš Vakarų Europos ateinantys kai kurie manieristinio meno bruožai įgalino laisvai interpretuoti renesansines formas; tai ardė renesanso meno vienovę, bet manierizmo bruožai nevirto sistema.

Visi šie, kai kada ir prieštaringi, reiškiniai padėjo įsigalėti ir paplisti Lietuvoje renesanso menui. Karai, valstiečių sąjūdžiai ir gaivalinės nelaimės ne tik stabdė nuoseklią meno plėtotę, bet ir sunaikino didžiąją dalį renesanso kūrinių bei rinkinių.



Renesanso meno mecenatai ir kūrėjai. Lietuvos renesanso meno mecenatai buvo didikai, aukštieji bažnyčios pareigūnai, religinės bendruomenės, vienas kitas turtingas miestietis ir didysis kunigaikštis Žygimantas Augustas, kuris gyveno daugiau Vilniuje negu Krokuvoje. Jie užsakinėjo dailininkams paveikslus, vaizduojančius turnyrų, medžioklių scenas, portretus: užsakymų ypač pagausėjo ėmus organizuoti portretų galerijas. Norėdami parodyti savo turtingumą ir gerą skonį, didikai statydinosi rūmus, juos puošė skulptūromis, molbertinėmis bei sienų tapybos ir taikomosios dailės kūriniais. Dirbo vietos ir užsienio meistrai. Užsienio dailininkų kvietimasis buvo didikų pasididžiavimas, pabrėžiantis ryšius su Vakarų Europa. Užsieniečių kūryba didino Lietuvos meno internacionalinį pradą. Tačiau išprusę užsakovai, pažindami Vakarų renesansą, atvykusiems architektams ir dailininkams kėlė savus reikalavimus, susijusius su gamtos sąlygomis, papročiais ir visuomenės estetiniu suvokimu. Be to, jie kvietėsi meistrus, artimesnius savoms tradicijoms. Lietuvos
Renesansui šalia krašto tikrovės matymas, perteikiamas, savitas grožio supratimas. Net pirkdami užsienyje arba ten užsakydami taikomosios dailės ar kitus kūrinius, užsakovai pasirinkdavo atitinkančius savo krašto estetinį skonį.

Vietiniai architektai ir dailininkai vieni priklausė didikų dvarams (tėvoniniai) arba vienuolynams, kiti – jungėsi į laisvų amatininkų artimų specialybių gamybinius susivienijimus, vadinamus cechais. Pastarieji rūpinosi savo narių gamybos ir jos kokybės reikalais; savo teisėms ginti turėjo didžiojo kunigaikščio patvirtintą statutą. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos šalyse, architektai ir dailininkai buvo skiriami prie amatininkų.

Visas šis kūrybinis gyvenimas: užsieniečių kvietimas, dailės kūrinių pirkimas užsienyje, vietinių tradicijų atstovų cechų pameistrių kelionės, vietinių meistrų stebėjimas užsienio kūrėjų darbų, išprususios Lietuvos visuomenės poreikiai, papročiai skatino Lietuvos meną gyviau plėtotis, lygiuotis į novatoriškiausius Europos architektūros ir dailės reiškinius.

ARCHITEKTŪRA

Renesanso architektūra Lietuvoje pradėjo plisti XVI a. pr. Jai priešinosi katalikų bažnyčia, todėl iki XVI a. vid. Renesansas reiškėsi greta gotikos. Ankstyvuosiuose pastatuose gotikos konstrukcijos derinamos su renesanso dekoru; vėliau pereinama prie renesanso stiliaus konstrukcijų ir architektūros formų, proporcijų, masių pusiausvyros. Išplito tinkavimas; iš pradžių tinkuojama tik aplink angas, o vėliau – ir sienos. Vyravo lygios, ramios sienų plokštumos su negausiais profiliuotais karnizais. Paplito stačiakampės angos ir pusapskritės arkos, cilindriniai su liunetėmis ir kryžminiai skliautai, papuošti dekoratyvinėmis tinko juostomis. Kulto pastatų stogai išliko aukšti, o rūmų ir namų – žemesni, kartais paslėpti atikų.

Miestai

XVI a. vieni Lietuvos miestai buvo valstybės, kiti feodalų žinioje. Per Valakų reformą visi miestai, neturintys Magdeburgo savivaldos teisių, buvo perplanuoti ir rekonstruoti. Jau XVI a. vid. Pradėta pereiti nuo savaime susidariusios radialinės miestų planavimo struktūros prie stačiakampio aikščių ir gatvių plano, perimto iš Vakarų Europos. Iš anksto sudaryta miestų plano schema tapo būdinga Renesansui. Kuriamų ir plečiamų miestų kompozicijos centre tapo ištęsta stačiakampė (Šiauliai) arba beveik kvadratinė (Kretinga) turgaus aikštė. Į kvadratinės turgaus aikštės kampus suėjo po dvi statmenas lygiareikšmes gatves, sudarančias pagrindinių gatvių tinklą. Nė viena jų nepabrėžė miesto ryšio su dvaru, esančiu į šiaurės rytus nuo miesto. Vienaaukščiai mediniai namai, statyti galais arba šonais prie pat gatvių ir aikštės pakraščių, sudarė Lietuvos miesteliams būdingą gatvių bei aikščių išklotinę. Aikštėje ir prie aikštės renesanso laikotarpiu ir vėliau rikiavosi svarbieji miestelio pastatai – dominikonų vienuolynas, katalikų ir evangelikų liuteronų bažnyčios, rotušė. Jie formavo miesto centro erdvę.



Kartais dėl reljefo ar kitų priežasčių būdavo atsisakoma taisyklingo stačiakampio plano; atsirado įvairių tokio plano variantų arba stačiakampio ir radialinio plano derinių.

Gynybinės rezidencinės pilys

Renesanso laikotarpiu turtingieji feodalai pageidavo statydintis patogius ir prabangius gyvenamuosius pastatus. Tačiau Krymo totorių puldinėjimai, karai dėl Livonijos žemių su Danija, Švedija ir Rusija vertė galvoti ir apie saugumą. Atsirado naujos paskirties privačių pilių, tinkamų nuolatiniam gyvenimui – rezidavimui ir gynybai. Jų gyvenamosios patalpos atitiko renesanso žmogaus poreikius, o kariniai įrenginiai tiko naujai priešartilerinei gynybai. Svarbus jų erdvės elementas buvo vidaus kiemas. Šiuo metu atkreipiamas dėmesys ir į pilių aplinką.

Nuo XVI a. vid. Kuriami sodai-parkai, sudarantys neatsiejamą pilių ar rūmų architektūros ansamblio reprezentacinę dalį. Lietuvoje plito daugiausia itališko tipo simetrinės ašies kompozicijos parkai su alėjomis, terasomis, dekoratyviniais tilteliais ir vandens efektais. Vėlyvojo renesanso laikotarpiu įėjo į madą olandiški parkai, kurių svarbiausias elementas-dekoratyviniai tvenkiniai. Biržų Radvilų pilies parkas, iš pradžių juosęs ją iš pietų ir rytų, palaipsniui išaugo iki 25 ha.

Gynybines rezidencines pilis galima suskirstyti į dvi grupes: ankstyvesnės buvo su uždarais kiemais, sustiprintos gynybiniais bokštais, apjuostos aptvarinėmis sienomis ir pylimais arba tik pylimais, dažnai su bastionais ir gynybiniais grioviais; kitos – atviro tipo, tik su uždarais kiemais ir gynybiniais bokštais. Pastarosios jau darėsi panašios į rūmus.

Viena anksčiausių ir žymiausių pirmosios grupės pilių buvo Vilniaus Žemutinė pilis – Lietuvos didžiojo kunigaikščio rezidencija. Joje už seniai pastatytų aptvarinių sienų buvo įvairios paskirties ir tūrių ne vieno meto pastatų kompleksas, kuriame dominavo rūmai. Kintant socialinėms sąlygoms, XV a. pab. Didysis kunigaikštis Aleksandras pradėjo tvarkyti apleistą pilį ir rūmus pagal vėlyvosios gotikos stilių, o Žygimantas Senasis baigė ją perstatyti jau pagal renesanso stilių (dar prieš 1530 m. gaisrą). Labai nukentėjusi per XVII a. vid. Karys, pilis nebebuvo atstatyta, o po trečiojo Lenkijos ir Lietuvos
valstybės padalijimo – nugriauta (1799-1802). Jos vaizdą galima kiek atkurti iš Vilniaus miesto planų, archeologinių tyrimų ir ikonografinės medžiagos (Rosio, Smuglevičiaus ir kt. Piešinių).

Iš Fiurstenhofo plano (1740) ir atkastų pamatų matyti, kad rūmai buvo kelių ne vienu metu statytų korpusų su netaisyklingomis formos uždaru vidaus kiemu. Pagal Rosio akvarelę (XVIII a. pab.), pietinis fasadas buvo trijų aukštų. Apatinis aukštas dengtas rustika, kiti tinkuoti. Kiekviename aukšte buvo skirtingo dydžio kampuoti su vis kitokiais apvadais renesansiniai langai, pabrėžiantys sienų lygumą. Rūmai turėjo atiką, suskaidytą gotikinio skliautimo arkučių ir šaudymo angų. Prie pietinio, rytinio ir vakarinio korpuso stovėjo liekni keturkampiai bokštai su šaudymo angomis ir skaidė priekinius rūmų fasadus į nelygias dalis; jie buvo skirti vartų angų ir sienų flaktinei gynybai. Vartų ir durų angos išdėstytos nesimetriškai, gausiai papuoštos orderiniais elementais. Šiaurinis rūmų korpusas, pagal Smuglevičiaus akvarelę, buvo tik dviejų aukštų, taip pat su atiku.

Apie rūmų interjerą tikrų žinių nėra. Manoma, kad trečiajame aukšte buvo kunigaikščio ir jo šeimos kambariai, iškilmių ir oficialių priėmimų salės, Žygimanto Augusto paveikslų ir kitų dailės kūrinių galerija, garsioji biblioteka, menės su minėtomis kolekcijomis. Pirmame ir antrajame aukšte – kanceliarijos, archyvo, dvariškių bei kitos patalpos.

Kunigaikščių rezidenciniai rūmai Vilniuje buvo vieni iš pirmųjų ir svarbiausių renesanso civilinės architektūros statinių Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje.

Nuo 1552 m. buvo statoma turtingų renesanso stiliaus formų šv. Onos-šv. Barboros bažnyčia pilies kalno šiaurės vakarų pašlaitėje. Ji buvo vienanavė, apvalia apsida ir apvalia įėjimo dalimi. Iš jos galerija buvo galima patekti į kunigaikščio rūmus.

Po 1530 m. gaisro italas Bernardas Zanobis da Džonatis pagal renesanso stilių atnaujino Vilniaus katedrą. Vienas Žemutinės pilies bokštas, stovintis priešais katedros pagrindinį fasadą, pritaikytas varpinei ir 1613 m. Vilhelmo Polio paaukštintas, įgavo renesansines formas.

Jaukumo ir grožio piliai teikė į pietryčius nuo rūmų nusitęsiantis pilies sodas su trimis tvenkiniais, apie 1536 m. užveistas italų architekto-sodininko J.Hartulano.

1610 m. didelis gaisras sunaikino pilį. Rūmus ir kitus pastatus atstatė Nyderlandų architektas Petras Nonhartas, atrodo, be didesnių pakeitimų.

Katedros aikštė XVIII a. pabaigoje. Rūmai Vilniaus Žemutinėje pilyje buvo nugriauti 1799 m. pagal architekto P. Rosio piešinį K. Račinskio atlikta kopija su nauju stafažu. M. Pšibilskio litografija

Taip pat šiai gynybinės rezidencinės pilies grupei priklauso ir: Geranainių pilis(pastatyta XV a. pab. – XVI a. pr.), Biržų pilis (1586-1589), Nesvyžiaus pilis (XVI a. antroji pusė), Klaipėdos pilis (1529-1559).

Antrosios grupės rezidencinės pilys pradėtos statyti XVI a. pab. – XVII a. pr. Jose matyti nauji rezidencinių pilių statybos principai. Dažnai jos susietos su įspūdingu landšaftu, parkais, sustiprintos tik gynybiniais bokštais, turi uždarus kiemus.Prie tokių pilių skirtina buvusi Žygimanto Augusto vasaros rezidencija Viršupyje su dekoratyviniais žuvų tvenkiniais, Sapiegų pilis Rokantiškėse (Vilniaus raj.), Katkevičių (Chodkevičių) pilis Vilniuje; rašoma, kad jos kiemas buvo apjuostas aukštais pastatų mūrais su bokštais. Iš šio tipo pilių išliko Alšėnų ir Panemunės pilių griuvėsiai bei restauruota Raudonės pilis.

Nemuno žemupyje tebestovinčias (kiek perdirbtas) pilis statėsi feodalai, pralobę iš miško prekybos. Iškilusios ant gražių Nemuno krantų, jos raiškiai įsijungia į kraštovaizdį, ypač kampinių bokštų tūriai. Vienas iš pirmųjų tokių statinių panemunėje yra Raudonės pilis (Jurbarko raj.), priklausanti turtingam feodalui Krišpinui Kiršenšteinui. Pilis pastatyta XVI a. paskutiniaisiais dešimtmečiais. Iš pradžių ji tebuvo dviejų korpusų: pietinio –dviaukščio gyvenamojo ir šiaurinio –triaukščio ūkinio. Iš rytų ir vakarų juos jungė gynybinės mūro sienos su šaudymo angomis. Uždaro kiemo sienas skaidė durų, langų bei nišų smailiaarkių ir segmentinių sąramų angos. Kiemas jungė visas patalpas, iš jo buvo įėjimai į abu korpusus. Jis kėlė ramybės bei intymumo jausmą. Į kiemą buvo patenkama pro dviaukščius vartus vakarinėje sienoje. Virš korpusų kilo trys išsikišę cilindriniai kūginiais stogais bokštai: pietinio korpuso viduryje stovėjo 4 ar 5 aukštų bokštas, o šiaurinio korpuso kampuose – du mažesni. Raudonų plytų pilies sienos ir čerpių stogai sudarė kontrastą su aplinkine gamta.

Po pertvarkymų XVII a. pirmoje ir antroje pusėje pakito pilies siluetas ir planas. Pire rytinės kiemo sienos buvo pristatytas siauras gyvenamasis korpusas su išsikišusiu cilindriniu bokštu fasado viduryje, o pietinio korpuso kampus papuošė labiau dekoratyviniai negu gynybiniai bokštai. Rytinio ir pietinio korpuso langų ir durų angos buvo priderintos prie seniausio, šiaurinio, korpuso angų su segmentinėmis arkomis. Įvairumo teikė kiekvienas vis kitoks fasadas.

Anfiladiškai išdėstytų vidaus patalpų interjerai buvo prabangūs: kai kur sienos išmuštos spalvotais ir ornamentuotais odiniais
dekoruotos špaleriais, paveikslais. Be to, kambarius puošė marmuriniai stalai, dekoratyvių formų spintos, koklinės krosnys ir židiniai.

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.
Matomi 2414 žodžiai iš 7961 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.