Respublikos prezidento institutas 1997 m lenkijos konstitucijoje
5 (100%) 1 vote

Respublikos prezidento institutas 1997 m lenkijos konstitucijoje

1121

RESPUBLIKOS PREZIDENTO INSTITUTAS 1997 M. LENKIJOS KONSTITUCIJOJE.

Bet kuriai valstybei reikia atsakingo asmens, užtikrinančio konstitucinę tvarką, garantuojančio valstybinės valdžios tęstinumą ir stabilumą, aukščiausiu lygiu atstovaujančio tarptautiniams santykiams. Tokias funkcijas vykdo valstybės vadovas, turintis pakankamų įgaliojimų bendradarbiaujant su įstatymų leidžiamąja, vykdomąja bei teisminėmis valdžiomis. Esant skirtingoms valdymo formoms, valstybės vadovo įgaliojimų apimtys yra nevienodos, tačiau visų valstybių vadovams yra suteikti išskirtiniai (būdingi tik šiam pareigūnui) įgaliojimai aukščiausiu lygiu atstovauti tautai šalyje ir už jos ribų.

“Valstybės vadovas – tai asmuo, kuris formaliai yra valstybės priešakyje, kaip visos valstybinės bendruomenės atstovas vykdo integruojančią veiklą pagal savo įgaliojimus, nepaneigdamas kitų valdžių galių dalyvauti vadovaujant valstybei. Šitaip Lietuvos Respublikos Konstitucijos 77 straipsnio 1d. įtvirtinamas Respublikos Prezidento statuso pagrindas ar jo veiklos pagrindinis principas, kuris kitų Konstitucijos principų atžvilgiu gali būti vertinamas kaip fundamentalus įgaliojimas papildantis Konstitucijos 84 straipsnyje pateiktą Respublikos Prezidento įgaliojimų sąrašą. Šiuo požiūriu Respublikos Prezidento mėginimą politiškai (t. y. žodine nepasitikėjimo išraiška) priversti atsistatydinti Ministrą Pirmininką legitimuoja valstybės vadovo rangas.”[1, psl. 93]

Nagrinėjant valstybės vadovo teisinę padėtį valstybinės valdžios sistemoje, tenka kalbėti apie jo įgaliojimų santykį su įstatymų leidžiamosios, vykdomosios bei teisminės valdžių galiomis.

Šiame darbe kalbėsime apie Lenkijos Respublikos Prezidento instituto ypatumus, lyginsime su Lietuvos ir kitų šalių prezidentų institutais.

Prezidento instituto atsiradimą Rytų Europos šalyse – Bulgarijoje, Vengrijoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Čekijoje, Slovakijoje – apibūdina sudėtingas istorinis vyksmas. Jo atsiradimą lėmė įvairios istorinės ir nacionalinės aplinkybės, konkrečios valstybės tradicijos, atsižvelgiant į šio politinio instituto atsiradimo būtinumą ir tikslingumą.

Lenkija – antros pasaulyje (po JAV) ir pirmos Europoje konstitucijos tėvynė. Ji buvo priimta 1791m. gegužės 3d. Po 4m. 1795m. Lenkija neišsaugojo savo nepriklausomybės net iki 1918m.

Lenkijos Respublika viena iš pirmųjų valstybių pradėjo ekonominius ir politinius pertvarkymus šalyje, kurie padėjo jai evoliucijos būdu pereiti nuo “socializmo” prie demokratinės, teisinės valstybės. Po nepriklausomybės atstatymo Lenkijoje buvo priimtos dvi konstitucijos – demokratinė (1921m.) ir autoritarinė (1935m.). 1952m. konstitucijoje įtvirtinta komunistinės partijos valdžia. Ši konstitucija buvo keičiama 1976m., 1989m. joje jau atspindi postsocialistinės realijos ( panaikinta Valstybinė taryba, kuri atliko “kolektyvinio prezidento” vaidmenį ir įsteigtas respublikos prezidento postas).

1992 m. konstitucinis įstatymas tapo pagrindiniu konstituciniu aktu, gavęs neoficialų “Mažosios konstitucijos” pavadinimą, kuri veikė apie 5 metus (iki 1997m. balandžio 2d., kai Nacionalinis susirinkimas priėmė Lenkijos Respublikos konstituciją). Šiai konstitucijai buvo pritarta visos tautos referendumu, kuri įsigaliojo 1997m. gegužės 25d.

Prezidento instituto įsteigimas Lenkijoje remiasi istorinėmis tradicijomis, valdžių padalijimo principo realizacija valstybinėje teisinėje praktikoje. Prezidento institutas pirmą kartą įtvirtintas 1947m. vasario mėn. konstituciniame įstatyme dėl aukščiausių valdžios institucijų Lenkijos Respublikoje, kuris veikė iki 1952m. kai buvo priimta konstitucija. Tik 1989m. prezidento institutas buvo atgaivintas.

1997m. Lenkijos Respublikos konstitucijos 126str. pasakyta, kad Lenkijos Respublikos Prezidentas yra aukščiausias Lenkijos Respublikos atstovas ir nenutrūkstamos valstybinės valdžios garantas.

Respublikos Prezidentas rūpinasi, kad būtų laikomasi Konstitucijos, tarptautinių sutarčių, kad nebūtų pažeidžiamas valstybės suverenitetas ir saugumas, valstybės teritorijos neliečiamumas ir nedalomumas.

Prezidento kaip vykdomosios valdžios ir valstybės vadovo institutą charakterizuoja platus įgaliojimų ratas. Institutą reglamentuoja teisės normos, nustatančios valstybės vadovo vietą ir vaidmenį valstybės mechanizme, santykius su kitomis valdžiomis, valstybės vadovo rinkimų tvarką, numato galimą atsakomybę už valstybės išdavimą, Konstitucijos pažeidimą. Reali valstybės vadovo galia priklauso nuo valdymo formos ir politinio režimo.

Valstybės valdymo forma – tai valstybės valdžios organizacijos forma, kuria nusakomas valstybės valdžios šaltinis, aukščiausiųjų valstybės valdžios institucijų sudarymo tvarka, jų struktūra, teisinė padėtis, taip pat šių institucijų tarpusavio santykių principai. Valstybės valdymo formos visų pirma skiriamos pagal tai, kokiu keliu užimamos valstybės vadovo pareigos – paveldėjimu ar išrinkimu. Pagal tai valstybes galima skirstyti į monarchijas ir respublikas. Įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžios institucijų teisinė padėtis, jų tarpusavio santykiai – kriterijai, pagal kuriuos monarchijas ir respublikas galima klasifikuoti į tam tikras grupes.

Klasikinis prezidentinės respublikos modelis – JAV.
Šis modelis sudaro sąlygas politinei sistemai pakankamai stabiliai funkcionuoti, jam būdinga vykdomosios valdžios, sukoncentruotos valstybės vadovo rankose, vienybė. Tai suteikia galimybę Parlamentui efektyviai kontroliuoti vykdomąją valdžią, kadangi valstybės vadovas negali paleisti Parlamento.

JAV Prezidentas renkamas visuotiniais netiesioginiais rinkimais. Prezidentas yra vykdomosios valdžios vadovas, jis formuoja Kabinetą (Vyriausybę) Senatui dalyvaujant nominaliai. Kabinetui vadovauja Prezidentas. Kabinetas nėra politiškai atsakingas Kongresui. Prezidentas neturi teisės skelbti pirmalaikių Kongreso rinkimų. Prezidentas santykiuose su Kongresu gali pasinaudoti veto teise, taip pat turi teisę kreiptis į Kongresą. Prezidentas susiduria su parlamentu, kai: balsuojama dėl biudžeto patvirtinimo, išlaidų, kai reikia parlamento pritarimo skiriant tam tikrus valstybės pareigūnus, ratifikuojant tarptautines sutartis.

Pagrindinis parlamentinės respublikos požymis – vyriausybės politinė atsakomybė parlamentui. Tai solidari atsakomybė. Pareiškus nepasitikėjimą vyriausybės vadovui ar vyriausybei, ji privalo atsistatydinti. Taip pat vyriausybė, kuriai pareikštas nepasitikėjimas, gali siūlyti respublikos prezidentui surengti priešlaikinius parlamento rinkimus. Šioje valstybėje respublikos prezidentas yra tik valstybės, bet ne vyriausybės vadovas.

Parlamentinės respublikos prezidentą dažniausiai renka parlamentas (Vengrija, Bulgarija, Estija, Libanas, Čekija ir kt.) ar speciali kolegija (Italija), kurioje parlamento nariai sudaro svarbią dalį. Nagrinėjant parlamentinės respublikos vadovo teisinį statusą, pažymėtina, kad prezidentui neretai priklauso svarbūs įgaliojimai, nors praktikoje jais nesinaudojama. Paprastai daugelis prezidento veiksmų, taip pat pirmalaikių parlamento rinkimų skelbimas, yra įgyvendinami tik vyriausybei sutikus. Prezidento priimami aktai paprastai įsigalioja tik pasirašius ministrui pirmininkui ar atitinkamam ministrui (kontrasignacija), kuriem ir tenka atsakomybė už tą aktą.

Mišrios respublikos formai būdinga ir parlamentinės, ir prezidentinės respublikos bruožai, bet bruožų derinys gali būti nevienodas (Suomija, Portugalija, Lenkija ir kt.). Politinę sistemą galima vadinti pusiau prezidentine jei ji atitinka šiuos požymius:

• tauta renka prezidentą tiesiogiai,

• teisė naudotis nepaprastais įgaliojimais,

• Ministras Pirmininkas pakankamai nepriklausomas nuo prezidento ir gali vadovauti vyriausybei tik palaikomas parlamento,

• teisė paleisti parlamentą ir kt.

Prezidentas atlieka svarbų vaidmenį kiekvienos šalies valstybingume, tai aiškiai atsispindi analizuojant prezidento kompetenciją, todėl rinkimų sąlygos ir įgaliojimų trukmė yra labai susijusi su jo teisiniu statusu, nors kai kuriose konstitucijose rinkimų sąlygos nėra nurodytos. Nėra abejonių, kad politinėje realybėje tokie rinkimai nėra tautos valios išreiškimas.

Lenkijos Prezidento rinkimų vykdymo tvarką, galiojimą, principus, ir kandidatų registravimą nustato įstatymas. 1990m. rugsėjo 27 d. Lenkijos Respublikos Prezidento rinkimų įstatyme nenumatytas rinkėjų skaičius, kuriuo remiantis Prezidento rinkimai būtų laikomi neįvykusiais; įstatyme įtvirtinta tai, kad kandidatas į prezidentus laikomas išrinktu, jei jis surinko daugiau nei pusę rinkėjų, dalyvavusių rinkimuose, balsų. Jei nei vienas iš kandidatų nesurinko reikiamos daugumos balsų, keturioliktą dieną po pirmojo balsavimo vykdomas pakartotinis balsavimas dėl dviejų kandidatų, gavusių daugiausia balsų.

Lenkijos Prezidentą renka tauta penkeriems metams, remdamiesi visuotine, lygia ir tiesiogine rinkimų teise, slaptu balsavimu. Tas pats asmuo Respublikos Prezidentu gali būti renkamas ne daugiau kaip du kartus iš eilės.

Respublikos Prezidentu gali būti išrinktas Lenkijos pilietis, kuriam iki rinkimų dienos yra suėję 35 metai ir jeigu jis gali būti renkamas Seimo nariu. Kandidatą gali iškelti 100 000 piliečių, kurie turi teisę rinkti Seimą. Lietuvoje kandidatui į prezidentus numatyti tokie reikalavimai: Lietuvos pilietis pagal kilmę, ne mažiau kaip 3 pastaruosius metus gyvenęs Lietuvoje, iki rinkimų dienos turi būti suėję ne mažiau kaip 40 metų ir surinkęs ne mažiau kaip 20 000 rinkėjų parašų.

Šiuo metu Jūs matote 51% šio straipsnio.
Matomi 1285 žodžiai iš 2534 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.