Retorika teisininko darbe
5 (100%) 1 vote

Retorika teisininko darbe

Dėl specialiosios teisininkų retorikos esama dvejopos nuomonės. Nors, kaip matyti iš gausaus tokio pobūdžio literatūros, daugelio šalių filologai yra parašę dešimtis retorikos knygų teisininkams, Lietuvoje kartais teigiama, kad tai atskira, kaip ir bažnytinių kalbų, iškalbos sritis, turinti savas taisykles. Galima visiškai pritarti, kad filologui nedrąsu žengti į teisės sritį, ir pripažinti, kad teisininkų kalbos yra specifinė iškalbos sritis, tačiau ji nėra uždara. Teisininkai kalba ne tik su profesionalais ir ne tik jiems. Teisininkai yra tikrieji visuomenės poreikių tarnai, teisės kalbos interpretatoriai, tarpininkai tarp istatymo ir paprasto žmogaus. Paprastam adresatui skirta kalba turi būti kuo aiškesnė, taigi net ir įstatymų leidėjai turėtų juos išdėstyti bendrine lietuvių kalba, kuri būtų suprantama ne tik profesionalams.

Juridinė retorika yra ne teisės, o filologijos disciplina. Teisininkui labiau rūpi procesiniai klausimai, teisės turinys, o filologui – iškalba, t.y.kokiomis kalbos ir stiliaus priemonėmis teisininkas turėtų tą turinį perteikti kalbėdamas viešai. Jeigu jūsų kalbėjimo forma, tai yra kaip jūs kalbate, nevykusi, tada jau neturi reikšmės, ką jūs sakote, nes jūsų vis sien neklausys.

Retorikoje turinys (res) ir forma (verbum) neatskiriami: turinys turi tikti formai, o forma – turiniui. Retorika – teisės turinio perteikimo ir suvokimo pagalbininkė, taigi ji moko kurti ir vartoti kalbą, tinkamą konkrečiam turiniui, moko išmanyti ir vartoti stilių, tinkamą konkrečiai viešosios kalbos rūšiai ir situacijai, moko formuluoti ir, kas ypač svarbu, suvokti, interpretuoti ir paaiškinti žodžio, pasakymo prasmę tam tikrame turinio kontekste. Lingvistams, rašantiems rettoriką teisininkams, reikia daugiau teisės žinių, bet teisininkams reikia taip pat daugiau lingvistikos žinių.

Juridinės retorikos objektas yra viešosios (ir sakytinės, ir rašytinės, ir monologinės, ir dialoginės) teisininkų kalbos – kaip jos kurtinos, rašytinos ir sakytinos. Kitaip negu teisininkų veikaluose, kuriuose rūpinamasi grynai teisine argumentacija nagrinėjant teisės ginčus teismo tvarka ( tai teisininko profesionalo kompetencija, nes teisiškai argumentuoti reikia specialių tisės žinių).

II. RETORIKOS IR TEISĖS SĄSAJOS

Bylos etimonologija: nuo kalbėjimo iki teismo proceso

Retorika ir tesė turi bendras istorines šaknis, tai rodo pačios retorikos genezė, tik kalbėdamas teisininkas gali veikti teisme iš tiesų, nes, panašiai kaip politiko ar žurnalisto, teisininko darbo pagrindas yra profesionalia kalba konstruojama veikla.

Teisę ir retoriką sieja ir bylos sąvoka. Žodis byla seniau reiškęs tą patį, ką ir kalba, šneka, vėliau reiškė viešą kalbėjimą teisme, o paskui prigijo teisės terminijoje ir ėme reikšti apskritai visą teismo procesą. Vadinasi, klbėjimas teismo procese iškyla kaip dominantė. Tai rodo ne tik lietuviškos bylos etimologija. Aukščiausioji teismo įstaiga Prancūzijoje iki XVIII a. Buvo vadinama parlamentu, šis žodis taip pat kilęs iš veiksmažodžio kalbėti. Ir dabar parlamentas yra teisės įstatymų leidimo ir svarbiausia tautos atstovavimo institucija, aukščiausia daugelio valstybių, tarp jų ir Lietuvos, valdžios institucija, kurios svarbiausias įrankis yra kalba.

Retorinė persvazija – fizinės jėgos alternatyva teisėje

Retorika nuo pat jos atsiradimo siejama su persvazija, arba įtikinėjimu. Pati persvazija idealiu suvokimu yra intelektinių, moralinių ir emocinių kalbos elementų sintezė. Politokoje karo alternatyva yra diplomatija, pedagogikoje fizinės jėgos panaudojimo alternatyva – logoterapija, o teisėje kovos- alternatyva – persvazija. Nors su kova teisę sieja teisingumo deivės Temidės rankoje esantis teisės simbolis – kalavijas, nors visas teismo procesas remiasi rungimosi, arba kirtimosi, principu kirsti- atsikirsti, taciau tas tiesus, tarsi pabrėžiantis teisės etimologiją iš tiesos, kertamasis ginklas skirtas ginti išmintingai pasvertą teisininko žodį, tiesos isškojimą ir galutinį teismo sprendimą.

Senojoje ikonografijoje su kalaviju dešinėje rankoje vaizduojama ir Retorika.

Galutinis teisininko tikslas yra taip organizuoti bylą, kad būtų paveikti teisėjų veiksmai ir vertinimai, kad jie būtų įtikinti. Kai tariamas žodis paveikti, turimas galvoje ne bet koks poveikis, o tok poveikis, kuris yra išėjęs iš įrodymų galios. Manipuliatorius taip pat stengiasi paveikti pašnekovą, bet jis veikia skverbdamasis į adresato pasąmonę. Šioje studijoje mokoma paveiokti sąmoningą klausytojų mąstymą teisėtomis priemonėmis. Tokia nuostata sieja retoriką ir teisę.

Teisme tikslų siekiama ne tik teisinėmis, bet ir retorinėmis poveikio priemonėmis. Psichologinis poveikis – universalus dalykas teisės taikymo procese. Kiekvienas proceso dalyvis bando padaryti poveikį, patiria jį, stebi kitų bandymus, stengiasi numatyti ir neutralizuoti nepageidaujamą ppoveikį. Akivaizdžiausiai psichologinio poveikio metodai taikomi advokatų ir kaltintojų kalbose. Jų teisinis statusas numato, kad jie turi įtikinti teismą, o įtikinti kaip tik ir yra pagrindinis retorikos tikslas.

Juridinės retorikos terminas ir apibrėžimas

Per daugiau negu 2500 metų retorika buvo apibrėžiama labai įvairiai, tačiau pats universaliausias iš senosios Graikijos
atkeliavęs retorikos apibrėžimas: retorika – įtikinėjimo menas.

Šiais laikais retorika laikoma masinės įtikinamosios komunikacijos pagrindu: retorika – įtikinamosios komunikacijos teorija. Lyginant klasikinę retoriką ir iš jos išriedėjusią neoretoiką, taip pat šiuolaikinę komunikacijos teoriją, galima pastebėti bendrą jas vienijantį tikslą – įtikinti, tačiau jas skiria tai, kad pirmoji visą dėmesį skirė, kaip įtikinti kitą, o antrosios – kaip įtikinti vienas kitą. Taigi šiais laikais labiau susitelkta į dialogą, į tarpusavio sąveiką, į kalbančiųjų santykių harmonizavimą.

Su įtikinimo kategorija susijęs ir vienas iš amerikiečių retorikos apibrėžimų: retorika yra proto, dvasios ir jausmų energija, pesitelkiama klausytojams įtikinti. Kaip matome, nuo seniausių laikų iki dabar beveik visose retorikos definicijose neapsieinama be įtikinimo sąvokos.

Dar viena pamatinė klasikinės retorikos sąvoka, įeinanti į daugybę jos apibrėžimų, yra tikimas, arba derėjimas. Tipiškas šiuo požiūriu šiuolaikinis italų retorikos apibrėžimas: retorika – tai pasakyti tinkamus dalykus tinkamu laiku, tinkamoje vietoje, tinkamu būdu, kad būtų pasiektas užsibrėžtas tikslas.

Ir įtikinimą, ir tikimą, ir gerą kalbėjimą vienija tokia šių laikų retorikos samprata: moka gerai kalbėti tas, kas gali savo mintis perteikti aiškiai, pasitelkti tuos argumentus, kurie labiausiai tinka konkrečiu atveju ir konkrečiai auditorijai, suteikti savo žodžiams emocinį atspalvį, kuris tuo momentu pats įtikinamiausias.

Teisininkų retorika yra bendrosios retorikos dalis. Pateiktosios retorikos definicijos ir gero kalbėjimo apibūdinimas bendriausia prasme tinka ir juridinės retorikos apibrėžimui, kaip tiktų kitoms specialiosioms retorikoms: politikų, žurnalistų retorikai.

Teisininkų kalbos apima įvairiausių žanrų viešąsias kalbas. Juridinei retorikai rūpi ne tiek teisės dokumentų kalba, kiek kuriamos ir viešai sakomos teisininkų kalbos, kai vienas iš teisės kalbos žanrų. Jeigu tos kalbos būtų sakomos tik teisme, šią discipliną būtų galima vadinti teismų retorika, kurią apibrėžtume taip: tai teisme sakomos teisininkų profesionalų kalbos, skirtos įtikinamais argumentais formuoti teisėjų ir visų salėje esančių piliečių įsitikinimus. Tačiau toks apibrėžimas nevisiškai atitiktų juridinės retorikos sampratą, nes juridinė retorika, kaip minėta, aprėpia dar daugiau žanrų; juridinis, tai yra susijęs su teisės dalykais, retorikos pobūdis pasireiškia ne tik teismo proceso dalyvių veikloje. Juridinės retorikos sąvoka į savo kompetenciją įtraukia ir notarų, ir juristų, ir juriskonsultų kalbas įvairiose institucijose, ir teisės psichologų, ir politikų, ir diplomatų, ir žurnalistų kalbas, diskusijas, pašnekessius, interviu, kuriems keliami juridinių kalbų stiliaus reikalavimai. Tai yra tokias viešųjų kalbų rūšis ar jų žanrus, kuriuos vienija profesinės, aiškios, tikslios ir įtikinamos kalbos poreikis. Pagal juridinių kalbų modelį šiais laikais vis dažniau analizuojamos politikų ir žurnalistų kalbos.

Apibendrinus įvairiausius retorikos apibrėžimus, galima suformuluoti savąjį: juridinė retorika – tai teisininko kalbėjimo ypatybių visuma, kuri pačiu tinkamiausiu būdu įtikinamais argumentais veikia adresatą ir kuri padeda kalbėtojui pasiekti užsibrėžtus tikslus.

Retorika ir teisė – tarpdalykiniai mokslai

Retorika yra kompleksinis mokslas, universaliai jungiantis filologiją, logiką, filosofiją, psichologiją, etiką. Neoretorika, atgimusi XXa.viduryje, be minėtųjų, dar tvirtai remiasi naujaisiais mokslais – komunikacijos teorija, psicholingvistika, sociolingvistika, hermeneutika, semantika ir semiotika, t.y.tais mokslais, kurie retoriką laiko savo pirmtake. Ribos, nubrėžtos tarp atskirų disciplinų, dažnai susieina ir net susikerta, teisėje ir retorikoje jos apskritai išsitrina: ir teoriniai, ir praktiniai metodologiniai disciplinų elementai skverbiasi iš vienos į kitą. Beje toks požiūris sutampa su teisininkų profesionalų nuostata, kad teisės mokslas taip pat negali izoliuotis nuo kitų mokslų, atvirkščiai, jis privalo remtis kitais mokslais – filosofija, filologija, logika, psichologija, sociologija ir t.t. teisinės argumentasijos taisykles kuria teisės teorija. Tačiau jos gali būti veiksmingos tik kai nesiribojama vien teisės teorija, o žvelgiama plačiau, t.y.taikomos kitų mokslų šakų žinios ir laimėjimai.

Taigi teisininkas turi gerai mokėti kalbą, išmanyti logiką, turi būti geras psichologas, turėti stiprius etikos pagrindus. Teisės ir retorikos studijos yra plataus profilio ir savo universalumu turi daug bendra: jungdamos jurisprudenciją ir elokvenciją, ugdo loginį mąstymą ir drauge kūrybišką kalbėjimą. Teisininkas turi būti ir hermeneutikas, gebantis būti tarpininku tarp įstatymo raidės ir adresato, norinčio jį suprasti ir įtikinti tos raidės teisingumu. Teisė ir retorika turi daug bendra su hermeneutika: retorika moko kurti tekstą, hermeneutika – jį suvokti ir interpretuoti. Teisininkui abu šie mokslai būtini, nes jam būtina suprasti įstatymo tekstą, gebėti interpretuoti oponento įstatymo suvokimą ir interpretuojant kurti savą tekstą. Teisėjas negali būti įstatymo, arba dogmos, vergas, raidės žmogus, bet turi jausti įstatymo dvasią,
interpretuoti jį taip, kad tas tekstas nesikirstų su visuomenės moralės ir teisingumo samprata. O teisingumas yra aukščiau už teisę. Šiuose žodžiuose, kurie tinka ne tik teisėjui, bet ir prokurorui bei advokatui, aiškiai matyti nesutampanti vertikalė: teisingumas – aukščiau ir už pačią teisę. Štai dėl ko teisė ir retorika taip glaudžiai susijusios su etikos mokslu, su dorovinėmis vertybėmis.

Teisės ir retorikos, valstybės ir žmogaus žodžio laisvė, iškalbos ir dorovinių vertybių ryšį ir vienovę pripažino ir senieji autoriai.

Kai nusigręžiama nuo žmogaus teisių, kai valstybės prievarta pasidaro teisės esme, dorovinis vertinimas, ieškojimas normos santykio su moralinėmis vertybėmis teisininkui tampa nereikalingas, tada jam nereikalinga ir retorika.

III. TEISININKŲ RETORIKOS IŠTAKOS

Teisinė retorikos prigimtis

Graikai gindami savo teises teismuose, turėjo patys būti advokatais, nes advokatūros jie netyrėjo. Bet ne kiekvienas Atenų pilietis gebėjo advokatauti, tad samdė sofistus logografus, kurie parašydavo jiems visą gynimosi kalbą nuo įžangos iki pabaigos, atsižvelgdami į bylos pobūdį, teisėjų auditoriją, taip pat kliento amžių, išsilavinimą, charakterį. Klientams likdavo kalbą išmokti atmintinai ir pasakyti teisme. Jeigu dėl kokios nors priežasties klientas neįstengdavo pats kalbėti, galėjo samdytis sinegorą, t.y.patarėją, kuris pasakydavo tą kalbą teisme. Taigi retorika atsirado iš teisės praktikos, iš gyvenimiškos realybės ir paveikti teisėjai, neturėję jokio teisinio pasirengimo, vadovavę tik teisingumo jausmu ir dažnai balsą atiduodavę tam, kuris nugalėdavo iškalbos gebėjimais.

Retorikos teisinę prigimtį, jos genezę iš teismų rodo ir pati žodžio retorika etimologija. Reo senąja graikų kalba reiškia kalbu tiksliai, aiškiai, vadinasi, pagal nustatytą teisės normą rheton, galiojančią tiems, kurie ją priėmė kaip teisę. Jauna ir maištinga išsilavinusio, neprietaringo graiko mintis, jo laisvė tikėti dievais nebuvo varžoma dogmų ar katekizmų, nepripažino aklo paklusnumo tiesai apskritai, be įrodymų ir patikrinimo. Kiekvieno žmogaus tiesa vis kita, taigi gali būti ginčijama. Visų dalykų norma esąs žmogus, o ne dogma. Taigi atsirado teisinis dualizmas rheton kai dianoia. Romėnai šią formulę išsivertė į justum et aequum – teisė ir teisingumas, t.y.teisės norma ir teisingumas. Teisingumą suprantame kaip laisvai ir demokratiškai reioškiamą mintį, arba individualią tos teisės normos interpretaciją, amžiną tiesos ieškojimą.

Tą kalbėtoją kuris gebėdavo rheton kūrybiškai interpretuoti ir svarbiausia – kuriam pavykdavo įtikinti minią nepajudinamos iki tol teisės normos sąlygiškumu, graikai vadino retorium, šį romėnai pažodžiui išsivertė į oratorių, kuris reiškė prašantį leisti viešai kalbėti žmogų, o tokio įtikinomo techniką – retorikos menu, arba retorika. Retoriaus sąvoka turėjo keletą reikšmių:

1) asmuo, skelbiąs teisėjo nuosprendį, taip pat teismo gynėjas ar kaltintojas;

2) valstybės vyras;

3) viešai susirinkime kalbąs žmogus;

4) retorikos mokytojas,tačiau būtina pabrėžti, kad visais atvejais retoriaus vardas reiškė išsimokslinusį, išsilavinusį ir išsiauklėjusį – visapusės kultūros žmogų; atitinka graikų terminą paideja, lotynų – humanitas. Mūsų laikais tokios visapusės kultūros ekvivalentas yra inteligentiškumo sąvoka. Inteligentui nepakanka būti mokytam ir apsišvietusiam, t.y.intelektualiam, nes toks suvokimas lyg ir apriboja jį proto, mokslo ir kūrybos sferomis. Inteligentas be viso to, dar yra išsiauklėjęs, kultūringas, t.y.moka tinkamai kalbėti, bendrauti, orientuotis kasdieniniame visuomenės gyvenime, yra išsiugdęs korektišką elgesį ir humanišką požiūrį į pasaulį.

Teisinė retorikos prigimtis, jos atsiradimas ir teismų praktikos nuolat primena, kad teisininkui oratoriui pirmiausia turi rūpėti realybė.

Retorinio idealo tradicija

Nors per amžius keitėsi retorikos mokslo vertė ir supratimas, teismų retorinis idealas, susiformavęs laisvo žodžio ir demokratijos tėvynėje Graikijoje, lieka aktualus demokratinėse valstybėse iki pat šių dienų.

XX a.trečiąjį ir ketvirtąjį dešimtmetį nepriklausoma Lietuva ugdė tautinį retorinį idealą, artimą demokratinių šalių idealui, kurį galima suvokti iš likusių negausių to laikotarpio teisininkų ir politikų kalbų, iš pabirų teorinių postulatų.

Be išlavinto kalbingumo labai svarbu turėti visuomenėje pasitikėjimo, įgyto kilniais darbais ir tiesiu būdu. Patikimas kalbėtojas jau pačiu savo asmenim, pačiu pasirodymu, lenkia klausytojus. To dėlei senovės graikuose negalėjo būti kalbėtojų: vylingai laimėjęs bylą, pakėlęs ranką prieš tėvus arba atsisakęs juos šelpti, buvo uždrausta viešai kalbėti tiems, kurie turtą niekais leisdavo, nes veltui kleidžiąs tėvų gėrybę alina tuo pat ir tėvynę, skriaudžia visuomenę.

Visai kitoks – vadinamasis tarybinis retorinis – idealas buvo propaguojamas tarybiniais metais. Retorinė persvazija nebuvo reikalinga totalitarinėje visuomenėje. Lėmė ne persvazija, o imperatyvas, nurodymai iš viršaus.

Rusų spaudoje skaitytas kurioziškas tų laikų pavyzdys: susirinkimo pirmininkas, skaitantis padejėjo parašytą kalbą , sako: aš
motina, kaip moteris sakau… regis, taip rretoriškai ir įtaigiai kreipiamasi, be to, vyras kalba moter vardu, bet salėje – jokios reakcijos. Žmonės sėdėjo, tarsi ir klausėsi, bet nieko negirdėjo. Imperatyviniam kalbėjimo būdui, melo, kumščio, jėgos, prievartos retorikai mąstymas apskritai buvo žalingas. Kad ir koks būtų įsakymas, jam, kaip valstybės prievartos aktui, buvo privaloma paklusti besąlygiškai.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2457 žodžiai iš 7955 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.