Įvadas
Savarankiškų gamintojų ir vartotojų sąveika sprendžiant ką, kaip ir kam gaminti, daugelio ekonomistų laikoma geriausia šių amžinų klausimų sprendimo forma šiuolaikinėje visuomenėje. Tačiau ir tarpusavio rungtyniavimo mechanizmas neužtikrina, kad bus išvengta nuostolių. Viena iš pagrindinių tobulos tarpusavio konkurencijos sąlygų yra visiškas gamintojų ir vartotojų informuotumas prekių kokybės, pelno, kurio tikimasi gauti, poreikių klausimais. Ši sąlyga reikšminga ekonominei teorijai kurti, bet negali būti iki galo realiai įgyvendinta. Milijardai, skiriami rinkos tyrimams, dar negarantuoja, kad bus tobulai pažinta vartotojo elgsena, o ir patys vartotojai savo poreikius nujaučia tik apytiksliai.
1. Rinkos ribotumo priežastys
Taigi ekonomikos subjektai nuolat veikia informacijos ribotumo sąlygomis, o žinių stoka neišvengiamai sąlygoja klaidas. Klaidų pavyzdžių rasti nėra sudėtinga (įmonių bankrotai, gamybos disproporcijos, krūvos nupirktų, bet nenaudojamų daiktų mūsų spintose ir t.t.). Ekonomika informacijos ribotumo požiūriu neišsiskiria iš kitų žmogaus veiklos ir pažinimo formų. Klaidų daro vairuotojai (avarijos), teisininkai (nesulaikyti nusikaltėliai), meteorologai, bei nuoširdžiai kritikuojančios ekonomistus namų šeimininkės (prisvilę pyragai). Klausimą, kodėl visiems žinant, kad klysti žmogiška, dažnas ekonominiuose mechanizmuose matome ,,perpetuum mobile“, palikime psichologams ir panagrinėkime, kaip rinkos ribotumas modifikuoja ekonominį gyvenimą.
Ūkinės politikos požiūriu rinkos ribotumo priežastis galime suskirstyti į dvi grupes. Pirmąją grupę sudarytų tie rinkos reguliavimo trūkumai, kurie įveikiami rinką papildžius valstybinio reguliavimo elementais. Vienas iš didžiausių marksizmo teorinių laimėjimų yra prekinės gamybos vidinių prieštaravimų analizė. K. Marksas, nagrinėdamas prekės savybes, išskyrė vertę ir vartojamąją vertę, parodė, kad gamintojas yra suinteresuotas produkto mainomąja verte, o vartotojas – vartojamąja verte. Prieštaravimas tarp vartotojo ir gamintojo didėja, atsirandant ypatingai prekei, atliekančiai visuotinio ekvivalento vaidmenį, bankams, akcinei nuosavybei.
Palikdami marksistinę rinkos ribotumo teorijos analizę studentų savarankiškam darbui, pažymėsime, kad ji suformulavo reikšmingus klausimus, į kuriuos turi gauti atsakymus sąmoningi rinkos šalininkai. Šie klausimai buvo vienas iš svarbiausių teorinių pagrindų šiuolaikinėms ekonomikos mokykloms, nagrinėjančioms už rinkos ekonomikos rėmų išeinančius ekonomikos procesus (pvz., institucionalizmą).
Prekinės gamybos prieštaravimų analizė yra neabejotina marksizmo sėkmė, tai jų sprendimo būdų supaprastinimas, ypač akivaizdžiai pasireiškęs kuriant socialistinę visuomenę, – viena iš klaidų. Daugelį metų tarybinėje literatūroje buvo propaguojama nuomonė, kad valstybė (ekonominis centras), nacionalizavusi gamybos priemones, gali išspręsti visas ekonomines problemas. Ūkinė praktika šio požiūrio nepatvirtino, ir paskutiniuoju laikotarpiu beveik neliko pasaulyje šalių, kurių vadovybė nepritartų rinkos reguliavimo efektyvumo idėjai. Štai kelios priežastys, kodėl organizuota politinė bendruomenė, turinti aukščiausią valdžią, daugelį ekonomikos klausimų sprendžia blogiau nei rinka:
• Tiesa, kad rinkoje gamintojas negali tiesiogiai sužinoti vartotojų poreikių, bet šių poreikių nežino ir valstybinio aparato valdininkai. Pastarieji dažnai turi net mažiau informacijos nei savarankiški gamintojai, nes centralizuotai nustatytos pajamos menkai išreiškia vartotojų poreikius.
• Tiesa, kad rinkos ekonomika dažnai susiduria su sukurtos produkcijos realizavimo problemomis (perprodukcijos krizė – ryškiausias šių problemų reiškimosi pavyzdys), bet planuojama ekonomika dažniausiai gyvena deficito sąlygomis. Dauguma šiuolaikinių ekonomistų deficitą laiko didesne blogybe nei prekių santykinį perteklių.
• Tiesa, kad samdomojo darbuotojo veiklos stimulai privačioje Įmonėje yra mažesni nei savarankiško savininko, bet daugeliu atvejų jie būna didesni nei dirbančių valstybinėje įmonėje.
Taigi rinkos ekonomikai būdingi vidiniai prieštaravimai, sukeliantys jos dalyviams nemažai problemų, bet, daugelį šiuolaikinių ekonominių klausimų sprendžiant organizuotai politinei bendruomenei, turinčiai savo aukščiausią valdžią, problemų net pagausėja.
Antrajai, sąlyginai mažesnei grupei priskiriami klausimai, kurie ne rinkos metodais sprendžiami efektyviau nei rinkos. Suformuluosime informacijos asimetrijos, visuomeninių prekių, gyvenimo lygio diferenciacijos, monopolijos ir kai kurias kitas problemas.
1.2 Informacijos asimetrija
Tobulos tarpusavio konkurencijos mechanizmas veikia efektyviai, kai tiek gamintojas, tiek vartotojas gerai informuotas apie prekių savybes. Jei gamintojo informuotumas daug didesnis negu vartotojo informuotumas arba atvirkščiai, informacija yra asimetriška. Panagrinėkime šią problemą organizuotos politinės bendruomenės, turinčios savo aukščiausią valdžią, dalyvavimo ekonomikoje aspektu.
Daugeliui paprastų vartojimo prekių nurodyta tobulos konkurencijos sąlyga patenkinama (pvz., vartotojas
gerai žino, kokius batus jis norėtų avėti, o tai, kad jam nesuvokiama dalis avalyninkų paslapčių, menkai veikia poreikių tenkinimo lygį). Vartotojo žinios kaupiamos kaip daugybės bandymų ir klaidų rezultatas, lyginant įvairių firmų produkciją, kalbantis su kitais vartotojais, nagrinėjant reklaminę medžiagą ir kitais metodais. Kuo produktas sudėtingesnis, tuo atskiro vartotojo informuotumas mažesnis, tačiau susidariusias problemas masiškai vartojamų produktų atžvilgiu padeda spręsti kolektyvinė vartotojų išmintis. Jaunuoliui, pirmą kartą gyvenime perkančiam automobilį, nėra būtina viską žinoti apie egzistuojančių modelių lyginamąsias charakteristikas. Labiau patyrusio draugo patarimas arba orientacija į modelį, dažniausiai matomą gatvėje, dažnam pradedančiajam vairuotojui padeda minimizuoti klaidų tikimybę.
Kiekvienam aišku jog valstybės bandymai patarti renkantis batus ar automobilį neprisidėtų prie vartotojo naudingumo maksimizavimo. Valstybės dalyvavimas skiriant produktus, sprendžiant informacijos asimetrijos problemas turi prasmę, kai nežinojimas sukuria ypač daug problemų visuomenei bei individui. Pasiaiškinkime, kodėl daugelyje šalių reglamentuojamas vaistų vartojimas. Individui gauti kokybišką informaciją apie vaistus sudėtinga, nes jų poveikis daugeliu atvejų yra individualus, jie skirti tam tikrai ligai gydyti. Tikimybė, kad kaimynas ar giminaitis serga ta pačia liga, nėra didelė. Svarbu ir tai, kad vaistai, be tiesioginio, daro ir šalutinį poveikį žmogaus organizmui: šis poveikis gali paaiškėti tik po tam tikro laiko. Siekiant sumažinti galimą žalą, įvedama valstybinė vaistų kokybės kontrolė, sudaromi vaistų, parduodamų tik pagal gydančiojo gydytojo receptą, sąrašai. Dėl panašių priežasčių reglamentuotai naudojamos medžiagos maisto produktams, jų įpakavimui, žaislams gaminti, gyvenamiems namams statyti.
Valstybės dalyvavimas tikslingas ir tais atvejais, kai klaidingi vartotojų sprendimai, nors ir nekenkia sveikatai, bet yra labai sunkiai atitaisomi. Visose išsivysčiusiose šalyse egzistuoja privalomas mokymasis mokykloje jis riboja šeimos pasirinkimo teisę. Valstybės dalyvavimo vaikų auklėjime paaiškinimas yra toks. Jei mokymasis būtų neprivalomas, dalis tėvų būtų linkę, kad vaikai dirbtų namuose, manydami, kad jei formalių žinių nereikėjo ankstesnių kartų atstovams (aš jokio mokslo nebaigiau, o gyvenu gerai), jų neprireiks ir ateityje. Aišku, tokia prognozė gali ir pasitvirtinti, bet kur kas labiau tikėtina, kad neturintis išsilavinimo jaunuolis suaugęs nesugebės gauti darbo, o suvokus tėvų padarytą klaidą, ją atitaisyti gali būti per vėlu.
Daugeliu atvejų valstybė draudimus bei reikalavimus glaudžiai sieja su ypatinga preke, .atliekančia visuotinio ekvivalento vaidmenį, kurios elementai koreguoja rinkos dalyvių elgseną. Pvz., siekiant aktyviai įtraukti gyventojus Į švietimo sistemą, įvedamas nemokamas mokslas, o Skandinavijos šalių vyriausybės, siekdamos paskatinti gyventojus vartoti daugiau vaisių, moka subsidijas vaisių pardavėjams. Paveikslėlyje parodytas subsidijų poveikis vaisių naudojimui. Jei tobulos konkurencijos sąlygomis (kaina P0) norintieji įsigyti vaisius pirks jų kiekį Q0, tai subsidijų dėka sumažinus kainą iki P1 – Q1 vaisių. Nesunku apskaičiuoti, kad, norint užtikrinti tokio vaisių kiekio tiekimą, valstybei teks už kiekvieną vaisių kiekio vienetą primokėti žmonėms, vykdantiems realizavimo procesą, sumą, lygią P0-P1.
Paveikslėlyje pavaizduota:
Subsidijų poveikis
vaisių vartojimui.
Baigiant aptarti informacijos asimetriją, tikslinga pažymėti, kad valstybė nėra vienintelis šios problemos sprendimo subjektas. Vartotojų asociacijos, rinkdamos ir skelbdamos medžiagą apie kokybiškus ir žalingus produktus, labdaros fondai, remiantys padariusius klaidų individus (pvz., ligonius, kurie anksčiau neapsidraudė, o šiuo momentu neturi kuo užsimokėti už operaciją), ir daugelis kitų jėgų padeda valstybei, o kartais veikia net efektyviau nei valdžios aparatas.
1.3 Visuomeninės prekės
Rinkos reguliavimas veikia efektyviai,jei tas, kuris Įsigyja prekę, yra vienintelis rinkos subjektas, besinaudojantis įsigytu produktu. Pavyzdžiui, nusipirktu lygintuvu gali naudotis tik naujasis savininkas, o likusiems gyventojams konkretus lygintuvas jokios naudos teikti negali. Susidariusi situacija lemia tai, kad lygintuvo pirkėjas jį įsigyja atsižvelgdamas tik į lygintuvo teikiamas teigiamas ypatybes sau (t. y. perkančiajam) ir su pirkimu susijusius galimybių kaštus.
Aptarta logika paaiškina daugelio, bet ne visų prekių Įsigijimo aplinkybes. Jei individas prie savo namo įveis sodą, medžių išgrynintu oru kvėpuos (naudosis sodo paslaugomis) visi aplinkinių teritorijų gyventojai. Vieno savininko poreikiams tenkinti naudojamos gėrybės, kuriomis gali naudotis ir kiti ūkio subjektai, yra vadinamos visuomeninėmis gėrybėmis (prekėmis).
Galimybė naudotis visuomeninių prekių naudingumu jų nenusipirkus, sukuria
,,zuikiavimo“ problemą, kuri suprastinta skambėtų maždaug taip: kodėl aš turiu pirkti tanką, jei galiu pasinaudoti kaimyno įsigyto tanko teikiami saugumu? Kadangi kaimynas ne blogiau nei aš suvokia ,,zuikiavimo“ galimybę jis tanko irgi nepirks, dėl ko galiausiai reikšmingas
visuomenei saugumo poreikis prekių mainų sferos pagrindu nebus patenkintas. Artima visuomeninių prekių klausimui yra išorinės naudos (žalos) problema. Pavyzdžiui, važinėdamas nuosavu automobiliu, žmogus jaučia pasitenkinimą, nors kartu teršia miesto orą. Jis gali sumažinti taršą, naudodamas kokybiškesnį benziną, bet kodėl jis turi papildomai mokėti už kitų žmonių malonumą?! Panašių į aprašytus poreikių tenkinimu turi rūpintis valstybė. Apie tai bus kalbama specialiame skyriuje.
1.4 Gyvenimo lygio diferenciacija