Rinkos ribotumas ir valstybės vaidmuo ekonomikoje

TurinysTurinys 1

Įvadas 2

1. Rinkos samprata ir skirstymas 3

2. Rinkos struktūros 4

3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemos 7

4. Valstybės vaidmuo ekonomikoje 8

5. Fizinių asmenų pajamų mokestis ir socialinė apsauga 12

6. Pelno mokestis 13

7. Funkciniai mokesčiai mažina perskirstymą 14

8. Proliberali mokesčių sistema 16

9. Fiskalinės politikos priemonių panaudojimas 16

10. Fiskalinės politikos pritaikymo problemos 17

11. Monetarinė politika 18

12. Infliacija ir antiinfliacinės priemonės 20

13. Nedarbas 24

Išvados 28

Priedas 30

Įvadas

Dauguma žmonių turi savo nuomonę apie tai, kaip reikia tvarkyti namų

ūkį. Tam dažniausiai visiškai pakanka šeimininko asmeninio patyrimo, o jei

kas suklysta, – pasekmės dažnai būna taip pat asmeninis reikalas. Kitaip

yra, kai imamasi tvarkyti visos įmonės ar šalies ūkį. Todėl neatsitiktinai

žmonijos patyrimas šioje srityje kaupiamas ir apibendrinamas.

Svarbu suvokti, nuo ko priklauso šalies ekonomikos augimas ir ką

reikia daryti, kad būtų pasiekti daugumos pageidaujami tikslai kaip

pakankamai spartūs ir stabilūs gyvenimo lygio augimo tempai, ekonominė

laisvė – teisė pasirinkti veiklos rūšį, išleisti savo uždirbtus pinigus

pagal savo norus ir kt. Svarbus ir ekonominio saugumo jausmas. Žmonėms

turėtų būti kuo mažiau motyvų baimintis, kad liga ar kita katastrofa jiems

sudarys beviltišką finansinę situaciją.

Demokratinėje visuomenėje šie daugumai žmonių svarbūs tikslai tampa ir

valstybės tikslu. Praktiškai šalies gerovė priklauso nuo vyriausybės

vykdomos politikos. Vieną svarbiausių vaidmenų vaidina tai, kaip vyriausybė

paskirsto biudžeto lėšas, kaip planuoja savo išlaidas ir pajamas. Kaip tik

tai atskleidžia valstybės vykdoma fiskalinė politika ir monetarinė

politikos. Svarbu žinoti, kaip valstybė reguliuoja infliacijos lygį,

sprendžia užimtumo problemas, bei kaip reguliuoja rinką.

Lietuvą įprasta laikyti pereinamojo laikotarpio ekonomikos ir

pereinamojo laikotarpio visuomenės šalimi. Tačiau jau ne taip aišku ar šiuo

metu, 1999 metų rudenį, šis požiūris vis dar pateisinamas, ar padeda iki

galo suvokti konkrečius esamo laikotarpio požymius, jau nekalbant apie

plėtros prognozes. Rinkos ekonomikos šalims būdingos ekonominės struktūros

ir ekonominiai mechanizmai buvo sukurti ir atsakyta į dienotvarkėje

numatytus klausimus. Žinoma, šalis turi rimtų darbų, susijusių su įvairių

institucijų veiklos tobulinimu, infrastruktūros privatizavimu, reikia

surasti tinkamą dažnai monopolinių infrastruktūros įmonių kainų priderinimo

modelį ir t.t. Tačiau visus šiuos klausimus viena ar kita forma sprendžia

visos normalios šalys, ne vien išimtinai vadinamos pereinamojo laikotarpio.

Iškilo daug naujų uždavinių, vienu iš svarbiausių tapo įstojimas į ES.

Platesne prasme: klausimas, kuriuo plėtros modeliu pasikliauti ateityje ir

kurių plėtros tikslų siekti.

Lietuvos rinką ir valstybės vaidmenį ekonomikoje bandysime nagrinėti

atsižvelgiant į vyriausybės vykdomas politikas, rinkos skirstymą.

Apžvelgsime ir Lietuvos infliacijos bei nedarbo rodiklius per pastaruosius

keletą metų.

Šiam darbui pasirinkome mokslinės literatūros ir antrinę statistinių

duomenų analizės metodą.

1. Rinkos samprata ir skirstymas

Ekonomistai rinką supranta kaip sudėtingą ekonominį reiškinį, apimantį

visus ekonominius ryšius tarp pirkėjo ir pardavėjo bei įvairias

organizacijas, kurios padeda prekės pirkėjui ir pardavėjui susitikti vienam

su kitu. Rinka – tai sudėtingas mechanizmas, kuris padeda koordinuoti

ekonomikos subjektų veiklą. A.Smitas dar 1776 metais teigė, kad “nematomoji

ranka” kontroliuoja ir koordinuoja ekonomikos subjektų veiklą, kiekvienas

siekia tik maksimizuoti savo naudą, pagrindinis orientyras – kainų

svyravimai. Būtent kainų mechanizmas priverčia žmones veikti taip. Kaip

būtina visai visuomenei. Visuomenėje nusistovi tvarka, visuomeninio

produkto struktūra daugiau ar mažiau sutampa su visuomenės poreikiais.

Rinkoje pirkėjas sprendžia, kiek jis nori ar gali mokėti už prekę,

priklausomai nuo jos naudingumo, o pardavėjas – už kokią kainą jam apsimoka

gaminti ir parduoti tą prekę. Kainos nusistovi tokios, kad rinka

susibalansuoja, t.y. norimų pirkti ir parduoti prekių kiekiai susilygina.

Galima pasakyti, kad rinka – tam tikras tarpininkas tarp pirkėjo ir

pardavėjo. Pirkėjai – vartotojai, kurie perka prekes ir paslaugas bei

firmos, perkančios ekonominius išteklius. Pardavėjai – tai firmos,

parduodančios savo prekes ir paslaugas, darbuotojai, parduodantys savo

darbo jėgą bei kitų gamybos veiksnių savininkai, parduodantys savo darbo

jėgą.| |Išteklių rinka | |

| | | |

|Pirkėjai | |Pardavėjai |

|Firmos | |Namų ūkiai |

|Pardavėjai | |Pirkėjai |

| | | |

| |Produktų rinka | |

1 Schema. Išteklių ir produktų

rinkų sąveika.1 schema rodo, kaip išspręsti klausimus, ką, kaip, kam gaminti. Ką –

firmų tikslas – pelnas ir jos gamins tik tokį produktą, kuris neš pelną.

Pelnas priklauso nuo bendrųjų pajamų ir bendrųjų kaštų, tačiau ir

bendrosios pajamos, ir kaštai yra :

TR ( PP * QP p – produkcija

TC ( PR * QR r –

ištekliai

Taigi kainos, nusistovėjusios produktų ir išteklių rinkoje, padeda

išspręsti klausimą, ”ką gaminti?”. Rinka išsprendžia ir klausimą “kaip

gaminti?”: jeigu tam tikroje šakoje kyla kainos, tai reikia laukti šios

šakos gamybos pagyvėjimo. Į tokią šaką bus perkeliami ištekliai iš kitų

šakų, jei mažėja – atvirkščiai. Taigi, rinkos mechanizmas nukreipia

išteklius į tas šakas, kurių produkcija turi paklausą, pakankamą tam, kad

užtikrinti gamybos pelningumą.

Rinka užtikrina ir trečiojo klausimo “kam gaminti?” sprendimą: bet

koks produktas paskirstomas tarp vartotojų atsižvelgiant į jų galimybes ir

norus sumokėti už šį produktą tam tikrą rinkos kainą. Vartotojo galimybės

sumokėti nusistovėjusią kainą priklauso nuo gaunamų pajamų. Pajamos savo

ruožtu priklauso nuo to, kiek ekonominių išteklių gamybos veiksnių rinkoje

ir už kokią kainą juos pardavė namų ūkis.

Taigi, kaina atlieka svarbų vaidmenį ekonomikoje. Pagrindinės kainų

funkcijos:

• kainos suteikia informaciją ekonomikos subjektams;

• kainos suderina ekonomikos subjektų sprendimus, lemiančius gamybą ir

vartojimą;

• kainos apriboja vartojimą ir signalizuoja apie netobulą visuomenės

išteklių panaudojimą;

• kainos atlieka skatinimo funkciją, parodo, kur gamintojas, investuodamas

pinigus, gali gauti didesnį pelną, o vartotojas – sutaupyti pinigų,

pradėjęs vartoti kitą prekę.

Rinkos funkcijos ekonomikoje:

❖ Rinka užtikrina racionalų ekonominių išteklių paskirstymą

ekonomikoje;

❖ Rinka kaip tarpininkas tarp vartotojų ir gamintojų susieja

gamybą ir vartojimą į vieningą reprodukcijos procesą (pastoviai

kartojasi);

❖ Rinka suderina vartotojo ir gamintojo interesus;

❖ Rinkoje išryškėja prekių ir paslaugų visuomeninis naudingumas ir

jų gamybos sąnaudų visuomeninis pripažinimas;

❖ Rinka gerina ekonomikos sveikatą, nes pašalina nuostolingas,

nekonkurentabilias įmones;

❖ Rinka per kainų mechanizmą užtikrina gamybos apimties ir

struktūros atitikimą vartotojų paklausai;

❖ Rinka skatina techninę pažangą, nes sukelia konkurenciją tarp

gamintojų.

2. Rinkos struktūros

Firmų sprendimai dėl kainų ir gamybos apimties skiriasi priklausomai

nuo to, kokioje šakoje funkcionuoja firma ekonomikoje išskirti kiekvieną

šaką neįmanoma, nes jų labai daug ir skirtingų, todėl ekonomistai išskiria

keletą rinkos modelių arba taip vadinamų rinkos struktūrų. Rinkos struktūra

– tai rinkos organizavimo ir konkurencijos charakteristikos, tai yra

svarbiausių rinkos požymių visuma apibūdinanti firmų elgseną.

Svarbiausi rinkos struktūros elementai:

• firmų skaičius ir dydis;

• gaminamos produkcijos pobūdis;

• firmos poveikis kainai;

• įėjimo ir išėjimo į šaką sąlygos.

Pagal šiuos bruožus skiriamos keturios pagrindinės struktūros:

1. Grynoji (tobula) konkurencija;

2. Grynoji monopolija;

3. Oligopolija;

4. Monopolinė konkurencija.

Grynosios konkurencijos pagrindinis bruožas yra tas, kad rinkoje yra

didelis dalyvių skaičius. Šakoje yra labai daug firmų, jos visos mažos,

todėl jos gamina ir parduoda tik mažą šakos produkcijos dalį. Dar vienas

svarbus bruožas – produkto homogeniškumas (vienarūšiškumas). Visi

pardavėjai siūlo standartizuotą produkciją, t.y. visų firmų produkcijos

kokybė, įpakavimas, dizainas, pardavimo sąlygos ir kt. yra vienodos.

Pardavėjai tokiu atveju turi vienodas produkcijos realizavimo galimybes,

nes pirkėjams nėra jokio skirtumo pas ką ją pirkti. Produkto homogeniškumas

sąlygoja tai, kad tobulos konkurencijos rinkoje nėra nekaininės

konkurencijos. Trečias bruožas yra tas, kad rinkos dalyviai neturi įtakos

rinkos kainai. Kiekviena firma ar pardavėjas rinkoje yra kainų gavėjas,

t.y. pardavėjas rinkoje randa nusistovėjusią kainą, prie kurios turi

prisitaikyti ir kurios negali pakeisti. Grynosios konkurencijos dalyviai

gali laisvai įeiti ir išeiti iš rinkos. Kitaip tariant, ketvirtasis bruožas

yra įėjimo ir išėjimo laisvė.

Tobula konkurencija – kraštutinis ir daugiau teorinis modelis, tačiau

artimų rinkų yra nemažai, pvz.: kai kurių žemės ūkio produktų rinkos,

vertybinių popierių birža, užsienio valiutos rinka. Šis modelis turi didelę

teorinę prasmę, nes grynosios konkurencijos rinka – tai standartas, kuris

leidžia įvertinti kitų rinkos struktūrų bei realiosios ekonomikos

efektyvumą.

Grynoji monopolija – antrasis kraštutinis rinkos modelis. Teisiniu

požiūriu
monopolija – išimtinė teisė tam tikram objektui (gr. mono –

vienas, polija – parduoti). Monopolijos atveju pasireiškia rinkos

ribotumas. Pats pirmas požymis parodo, kad esant vieninteliam pardavėjui,

kitoms įmonėms išlikti nėra šansų. Tokiu atveju viena firma atstovauja tam

tikrai ekonomikos šakai. Antras bruožas yra toks, kad monopolistas gamina

unikalų produktą. Unikalus ta prasme, kad neturi artimų substitutų. Tokiu

atveju pirkėjas neturi alternatyvų, jis arba turi pirkti prekę, arba jos

atsisakyti. Tai irgi yra ribojama vartotojo pasirinkimo laisvė.

Monopolija gali žymiai kontroliuoti produkto kainą, nes ji gamina ir

kontroliuoja bendrą produkcijos pasiūlos kiekį. Monopolinė firma nustato

kainą ir prie jos priderina tam tikrą apimtį. Pasireiškia monopolinė

(rinkos) galia, kurios esmė – galimybė kontroliuoti kainų lygį ir produktų

prieinamumą rinkoje.

Paprasčiausiai esant monopolijai ribojama rinka ne tik vartotojo

atžvilgiu, bet ir kitų firmų, kadangi įėjimas į monopolinę rinką yra

praktiškai neįmanomas, o konkuruoti su stambia korporacija yra beviltiška.

Paprastai rinka vadinama monopoline, jei daugiau nei trečdalis

pasiūlos tenka vienam gamintojui. Monopolijos legalios, kai teisiškai

patvirtintos (Lietuvos paštas). Nelegalios – slapti susitarimai,

draudžiami.

Monopolinė konkurencija – tokia rinkos struktūra, kai veikia

pakankamai daug nedidelių firmų, gaminančių diferencijuotą tos pačios

paskirties produkciją. Toliau išvardinsime keletą bruožų:

1. Tokioje rinkoje yra pakankamai didelis firmų skaičius;

2. Ne taip kaip monopolinėje rinkoje yra produkto diferenciacija:

vieno pardavėjo siūloma prekė kuo nors skiriasi nuo konkurento tos

pačios paskirties prekės;

3. Atskira firma turi nežymią įtaką produkto kainai;

4. Įėjimo ir išėjimo laisvė.

Kad prekė taptų unikali ir pritrauktų pirkėjus, o gamintojas

(pardavėjas) taptų monopolistu, firmos plačiai panaudoja reklamą,

įpakavimus, firmos ženklus, pirkėjų kreditavimą, papildomas paslaugas

(garantinis aptarnavimas ir pan.). parduodamos prekės turi daug substitutų,

todėl daug monopolizuoti negali.

Oligopolija. Tai ketvirta pagrindinė rinkos struktūra. Tai tokia

rinkos struktūra, kurioje žymi pasiūlos dalis tenka kelioms stambioms

firmoms. Pagrindiniai bruožai:

1. Rinkoje dominuoja keletas tarpusavy konkuruojančių rinkų;

2. Gaminamas produktas gali būti arba homogeniškas (aliuminio, plieno

produkcija), arba diferencijuotas ir skirtis pagal techninius parametrus,

įpakavimą, dizainu ir pan.(automobilių, buitinės technikos gamyba);

3. Oligopolinės firmos gali žymiai kontroliuoti kainas, bet dažniausiai

nenori jų keisti;

4. Įėjimas į oligopolinę rinką yra labai sudėtingas: nauja firma į

oligopolinę rinką gali įeiti tik gamindama didelį produkcijos kiekį, kas

jai leistų sumažinti bendruosius vidutinius kaštus. Tai savaime

reikalauja labai didelių finansinių resursų. Kadangi yra tik kelios

firmos, tai reiškia, kad gamyba šakoje labai koncentruota. Pramonės šakos

koncentracijos laipsnis paprastai nustatomas kaip keturių firmų

procentinė dalis pramonės šakos pardavimų apimtyje.

Yra dar tokios rinkų struktūros kaip monopsonija, oligopsonija,

duapolija ir dvipusė (dvišalė) monopolija. Monopsonija – rinka, kurioje

vyrauja vienintelis pirkėjas (pvz.: Ignalinos AE), oligopsonija – keli

stambūs pirkėjai, duapolija – du pardavėjai, dvipusė monopolija –

| | |a | | |

| | |a | | |

|vimas |. |yra |gaminiams |s. |

|rinką kaina)|jos |ir | | |

1 lentelė. Rinkų palyginimai.

3. Rinkos mechanizmo ribotumai ir problemosDauguma ekonomistų kritikuoja rinką. Dažniausiai yra argumentuojama,

kad konkurencija, kaip pagrindinis kontroliuojantis ir reguliuojantis

mechanizmas, silpnėja. Šis procesas turi du šaltinius:

1. Firmos siekia gauti maksimalų pelną – stengiasi išvengti konkurencijos.

Slapti susitarimai, firmų susiliejimai mažina konkurencijos jėgą ir

vaidmenį;

2. Konkurencija silpnėja dėl techninės pažangos visuomenėje. Jų nuomone,

naujausios technologijos reikalauja labai didelio realiojo kapitalo

kiekio, stambių rinkų ir realių bei patikimų išteklių šaltinių. Tai

reiškia, kad gamyba turi būti labai stambių firmų rankose.

Rinkos mechanizmas turi savo pliusus ir minusus. Svarbiausia funkcija –

užtikrinti racionalų išteklių paskirstymą ekonomikoje.

4. Valstybės vaidmuo ekonomikoje

Ekonomika neapseina be valstybės reguliavimo. Vyriausybė kuria

įstatymus, kuriais reguliuoja šalies prekių, paslaugų bei darbo rinkas,

infliacijos bei užimtumo politikos, pinigų bei valiutinės rinkas. Valstybė

rinkdama mokesčius iš įmonių ir gyventojų sukaupia biudžetą, kad galėtų

vykdyti programas vienai ar kitai sričiai plėtoti. Skiriami pagrindiniai

valstybės tikslai reguliuojant ekonomiką:

1. Teisinės bazės ir visuomeninės atmosferos, kuri leistų rinkos sistemai

efektyviai bei lanksčiai veikti, sukūrimas. Valstybė suteikia teisinius

pagrindus privačiam verslui, garantuoja nuosavybės teisę, kontraktų

įvykdymą ir pan. Valstybė atlieka arbitro funkcijas ekonominių ryšių

srityje, įstatymais reguliuoja santykius tarp vartotojo ir gamintojo,

nustato ir kontroliuoja maisto produktų ir vaistų kokybės standartus ir

t.t.;

2. Konkurencijos apsaugojimas. Situacija, prieštaraujanti konkurencijai –

monopolija. Plačiąja prasme, monopolija – situacija, kai gamintojų ar

pardavėjų kiekis yra tos mažas, kad jie turi galimybę įtakoti produkto

bendrą pasiūlą bei jo kainą. Didindami savo naudą, norėdami gauti kuo

didesnį pelną, monopolistai dažnai dirbtinai mažina siūlomą produkcijos

kiekį, o tai savo ruožtu leidžia parduoti prekes už aukštesnę kainą.

Tokiu atveju gaunamas neracionalus ekonominių išteklių paskirstymas ir

nebus pasiektas visuomeninis naudingumas;

3. Pajamų ir turto perskirstymas: rinka ne mažina, o sukelia gerovės

skirtumus. Yra daug žmonių, kurių pajamos dėl tam tikrų priežasčių labai

žemos, be to, tam tikroms žmonių grupėms, pvz.: invalidams, bedarbiams,

rinka išvis neužtikrina pajamų gavimo. Todėl valstybė turi reguliuoti

pajamų paskirstymą ekonomikoje, panaudodama transferinius išmokėjimus,

mokesčius, kainų kontrolę, reguliuodama darbo užmokestį;

4. Išteklių paskirstymo koregavimas: valstybė turi užtikrinti visuomeninių

gėrybių gamybą, vykdyti taršos kontrolę;

5. Ekonomikos stabilizavimas ir ekonominio augimo skatinimas: infliacijos,

nedarbo ir ciklinių ekonomikos svyravimų reguliavimas.

Vyriausybės ekonominis vaidmuo pirmiausia pasireiškia įstatymų

rengimu. Valstybės tikslas – padėti rinkos sistemai veikti lanksčiai ir

efektyviai. Kuria įstatymus ginančius rinkos sistemą, privačią nuosavybę

bei užtikrina kad, jų būtų laikomasi, skatina konkurenciją, užtikrina

ekonominį saugumą, stabilizuoja ekonomikos vystimąsi.

Vyriausybė tvarko firmų rejestrą, licencijų išdavimą tam tikrai

veiklai, rūpinasi gamtos apsauga, socialine rūpyba, gyventojų

sveikatingumu. Ji vykdo šias organizacines verslo funkcijas:

1. Registracija.

2. Sertifikacija, kuri patvirtina, kad firmos gaminamas produktas

tenkina visus jam keliamus reikalavimus. Už sertifikato išdavimą

imamas mokestis, kuris kiek padidina prekės kainą, bet pirkėjui

garantuoja kokybę.

3. Licencijų išdavimą. Licencijos apsaugo vartotojus nuo nekokybiškų

paslaugų tiekimo ir riboja kai kurių prekių, paslaugų tiekimą nuo

griaunančios konkurencijos.

4. Patentų ir autorinių teisių gynimą. Patentinės teisės gynimas

skatina išradėjus ir išradimų panaudojimą, jo rezultatais vėliau

pasinaudoja visuomenė.

5. Suteikia privilegijas. Privilegijos tikslas – pašalinti

pragaištingą konkurencinę kovą.

Nuosmukius ir depresijas sukelia per mažos išlaidos. Siekdama

padidinti visumines išlaidas nuosmukių ar depresijų metu, vyriausybė gali

padidinti nacionalinį produktą ir tokiu būdu suteikti bedarbiams darbą.

Kartais visuminė paklausa didėja per greitai: ekonomikoje pasiekiamas

Šiuo metu Jūs matote 30% šio straipsnio.

Matomi 2593 žodžiai iš 8619 žodžių.

Panašūs įrašai