Bendrosios nuostatos
Žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybos priemonės parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-2004 metų programa, bendraisiais Europos Sąjungos bei Pasaulinės Prekybos Organizacijos užsienio prekybos principais, Lietuvos tarptautinių sutarčių ir kitų teisės aktų nuostatomis.
Siekiant pagerinti žemės ūkio ekonominę būklę būtina didinti pardavimų apimtis tiek skatinant vartojimą vidaus rinkoje, tiek plėtojant eksportą. Didėjant eksportui į šalies ekonomiką įliejama daugiau pajamų, padidinama gamyba, didėja bendroji pagamintos produkcijos paklausa, o tuo pačiu žemės ūkio subjektų pajamos. Importas šaliai naudingas tik tada, kai jis subalansuotas su eksportu, išlaikyta mokėjimų balanso pusiausvyra, kai išlaidas už importą atsveria pajamos už eksportą.
Žemės ūkio ir maisto produktų eksporto ir importo kiekių, struktūros ir krypčių prognozė yra pagrindas žemės ūkio gamybos strateginiams planams rengti, valstybės agrarinės politikos principams formuoti.
Situacija ir problemos
Lietuva yra pajėgi ne tik apsirūpinti visais pagrindiniais žemės ūkio ir maisto produktais, bet ir dalį jų eksportuoti. Nepaisant to, nuo 1996 metų užsienio prekybos balansas yra neigiamas. Nors iki 1998 metų augo ir eksporto, ir importo apimtys, tačiau jų augimo tempai, palyginti su 1994 metais, buvo nevienareikšmiai: eksportas padidėjo 27 proc., o importas – 2,7 karto. 1998 metais eksportas pradėjo mažėti, o importas vis dar didėjo. 1999 metais tiek eksportas, tiek importas mažėjo. 2000-siais, palyginti su 1999 metais, eksportas padidėjo 22,2 proc., o importas 1,5 proc. Tokius pokyčius sąlygojo Rusijos ekonominė krizė ir nesugebėjimas greitai prisitaikyti prie rinkos sąlygų, atsiskaitymų problemos, vidaus rinkos apsaugos priemonių neefektyvus taikymas, blogas informacinis aprūpinimas ir kitos priežastys. Importo augimas ribojo vietinių gamintojų produkcijos pardavimus, turėjo neigiamą įtaką jų veiklos rezultatams.
Lietuvoje gaminami maisto produktai dažnai nepajėgūs konkuruoti su importuojamais produktais dėl didesnių kainų, nors kokybės aspektu dauguma vartotojų pirmenybę teikia lietuviškai produkcijai. Užsienio firmos, norėdamos prasiskverbti į kitų šalių rinkas dažnai taiko paslėptas subsidijavimo formas, kurios leidžia pigiau parduoti produkciją.
Eksporto struktūroje mažėja giliau perdirbtos, didesnės vartojamosios vertės žemės ūkio produktų dalis. Palyginti didelė dalis žemės ūkio produktų, eksportuojamų į Vakarų rinkas, yra žaliava, skirta tolesniam perdirbimui ar reeksportui. Rytų rinkose realizuojami mėsos ir pieno produktai galutiniam vartojimui. Perdirbti maisto produktai ir nealkoholiniai gėrimai sudaro mažiau nei pusę viso žemės ūkio ir maisto produktų eksporto. Tokios tendencijos iš vienos pusės mažina naujų vietų kūrimo galimybes, didina nedarbą, iš kitos – rodo, kad yra rezervas pajamų iš eksporto didinimui.
Dabartinei žemės ūkio ir maisto produktų užsienio prekybai neigiamą įtaką daro pastovių prekybinių ryšių su užsienio partneriais stoka. Dažnai jų paieška prasideda tik atsiradus kurių nors produktų pertekliui. Dėl to ne visada pasiseka sudaryti pelningus sandorius.
Žemės ūkio ir maisto eksporto struktūroje palyginti didelę dalį sudaro pertekliniai produktai. Norint įsitvirtinti užsienio rinkose, reikėtų didinti specialiai užsienio vartotojams skirtų paklausių, turinčių lyginamųjų pranašumų produktų dalį. Persiorientuojant į užsienio šalių vartotojus, būtina pertvarkyti gamybą, diegti naujas technologijas. Nuosavų lėšų, reikalingų investiciniams projektams finansuoti, verslininkai neturi, o kreditai sunkiai prieinami. Užsienio investuotojai kol kas mažai domisi žemės ūkio sektoriumi.
ES, daugumos Vidurio ir Rytų Europos, taip pat kai kurių Azijos ir Amerikos šalių beveik visų maisto produktų rinkos perpildytos. Esant tokiai situacijai, produktų paklausa tiesiogiai priklauso nuo vartotojų nuomonės, nuo gamintojų sugebėjimo pateikti produktus rinkai. Gamintojas (eksportuotojas) turi pastoviai rūpintis savo ir savo produktų įvaizdžiu, reaguoti į bet kokius rinkos pokyčius, tačiau jam dažnai trūksta informacijos ir žinių šiais klausimais.
Žemės ūkio ir maisto produktų importo struktūroje santykinai didelę dalį sudaro produktai, kurių pakankamai gaminama Lietuvoje.
Lietuvoje priimti pagrindiniai įstatymai, ginantys vietinius gamintojus nuo:
• žlugdančio prekių importo į Lietuvos muitų teritoriją (LR protekcinių (apsauginių) priemonių įstatymas, Nr. VIII – 1703, 2000 05 23);
• užsienio valstybės subsidijuotų prekių importo (LR kompensacinių muitų įstatymas, Nr. VIII – 1695, 2000 05 23)
• prekių importo dempingo kainomis (LR antidempingo įstatymas, Nr.VIII – 807, 1998 06 23).
Daugumoje užsienio šalių minėto pobūdžio įstatymai sėkmingai taikomi vidaus rinkų apsaugai, tačiau Lietuvoje kol kas nėra mechanizmo, suteikiančio galimybę šių įstatymų nuostatas taikyti gamintojų gynimui – nepriimti poįstatyminiai aktai.
Tikslai ir uždaviniai
Pagrindinis tikslas, kurio siekiama įgyvendinant žemės ūkio ir maisto produktų vidaus rinkos apsaugos ir užsienio prekybos plėtros priemones, yra:
• didinti eksporto apimtis, subalansuoti žemės ūkio ir
maisto produktų pasiūlą ir paklausą ir užtikrinti teigiamą žemės ūkio bei maisto produktų, turinčių palyginamuosius pranašumus, užsienio prekybos balansą;
Siekiant šių tikslų reikia:
• apsaugoti Lietuvos žemės ūkio ir maisto produktų gamintojus nuo juos žlugdančio importo;
• sukurti eksporto plėtrai palankią aplinką;
• didinti žemės ūkio ir maisto produktų tarptautinį konkurencingumą.
Pagrindinės priemonės