Ritmo ir ornamento reikšmė ir vieta lietuvių liaudies mene
5 (100%) 1 vote

Ritmo ir ornamento reikšmė ir vieta lietuvių liaudies mene

TURINYS

Įvadas………………………………………………………….……….……………..2

I Ornamentas lietuvių liaudies darbuose………………………………………………3

1.1 Ornamentas lietuvių liaudies audiniuose………………………………………….3

1.2 Ornamentas lietuvių liaudies balduose……………………………………………7

1.3 Lietuvių liaudies statinių puošyba…………………………………………………8

1.4 Lietuvių liaudies kryžiai…………………………………………………………..9

1.5 Lietuvių liaudies buitinių daiktų drožinėjimas……………………………………10

1.6 Keramika lietuvių liaudies darbuose……………………………………………..11

II Ornamentas Žemaitijos liaudies darbuose…………………………………………12

2.1 Geometrinis ornamentas………………………………………………………….12

2.2 Dangaus kūnų ornamentas………………………………………………………..13

2.3 Augalinis ornamentas…………………………………………………………….14

2.4 Figūrinis ornamentas……………………………………………………………..15

2.5 Religinis ornamentas……………………………………………………………..15

Išvados…………………………………………………………………………….….17

ĮVADAS

Iš pradžių ornamentai buvo tapomi pačių liaudies meistrų pagamintais teptukais (kartais net pirštais), o vėliau tobulėjo įrankiai, kartu ir ornamentavimo technika.

Keičiantis gyvenimo būdui, atsiradus naujų darbo įrankių ir naujų medžiagų, ornamentinis dekoras tolydžio keitėsi, tobulėjo. Ypač pasikeitė ornamento pobūdis kai atsirado dažymo priemonių. Išmokus naminiu būdu iš natūralių gamtinių medžiagų (suodžių, akmenų,lapų ir t.t) gaminti dažus, puošiamo objekto plokštumas bei ornamento elementus pradėta spalvinti.

Geometrinis ornamentas pats seniausias ir labai paprastas. Pirminiai jo motyvai – taškučiai, brūkšneliai, dantukai ir langučiai. Vėliau geometrinis ornamentas įgijo sudėtingesnes formas – krypučių, pynučių, lankelių ir kitokias.

Augalinis ornamentas iš pradžių turėjo geometrinių bruožų, tačiau vėliau šis ornamentas pasidarė išraiškingesnis ir puošnesnis, ryškiau išsiskyrė iš geometrinio ornamento formų. Augaliniai raštai turi savitus bruožus, savitą ornamentavimo būdą, todėl, žinoma, negali būti komponuojami kaip geometrinių motyvų raštai. Į augalinį ornamentą dažnai įpinami gyvūninio ornamento motyvai.

Kaip matysime II-oje dalyje išskyriau dangaus kūnų ir religinius ornamentus. Juose labiau pasireiškia krikščioniški bruožai, tačiau manau šie ornamentai taip pat atspindėjo lietuvių dvasinę pasaulėjautą.

I Ornamentas lietuvių liaudies darbuose

Šį skyrių padalinau į šešias dalis pagal tai, ant kokių daiktų ornamentas pjaustomas, piešiamas ar štampuojamas.

1.1 Ornamentas lietuvių liaudies audiniuose

Lietuvaitė, per vasarą dirbusi kasdienį lauko darbą, artėjant žiemai ruošdavosi prie kito darbo – audimo. Kas metai ji išausdavo įvairiausių audinių, įvairiausiais raštais. Galime pamatyti turtingai išpuoštas prijuostes, įvairiaspalves juostas, margus, kaip genys, kilimus ir kitus audinius. Prigimtimi pamėgusi grožį, lietuvaitė puošdavo namo vidų savo darbo gražia kūryba: tai lovą užtiesdavo spalvomis išmarginta lovatiese, tai stalą apdengdavo balta, kaip sniegas, staltiese, tai ant sienos pakabindavo rankšluostį. O šventadienį ir pati tautiškais rūbais apsivilkusi, gėrėdavosi ir džiaugdavosi savo darbu. Audinių turtingas įvairumas susijęs ne vien su spalvingumu, bet ir su raštų motyvais, jų išdėstymu bei pačia audinių technika.

Prijuostės – tai seniausia moters drabužio dalis. Jos skiriasi išvaizda ir technika. Seniau lietuvaitės prisijuosdavo jas, kaip papuošalo dalį, o darbo dienomis – prastesnėmis, kaip apsaugą nuo rūbų sutepimo. Prijuosčių yra žinomas dvejopas audimas: žičkinis – panašus į gobeleno audimą; ir strekinis – įaudžiant metalinius siūlus. Pastarųjų pasitaiko retai. Raštai taip pat būna dviejų rūšių: rinktiniai (kaišytiniai) – daromi audimo metu, kaišant spalvotus siūlus; ir rašytiniai (diminiai) – jie audžiami staklėse iš spalvotų metmenų ir ataudų, išminant raštus pakojomis. Šie du raštų būdai yra sunkūs ir lėti. Dominuoja rinktinės (kaišytinės) prijuostės.

Dabar pakalbėsime apie raštus:

· Lelija – tai mėgstamiausias ir daugiausia naudojamas prijuosčių ornamentas. Sumanios audėjos ją visaip stilizuodavo tai suteikdamos įvairią išvaizdą. Taip pat buvo labai mėgiamas atskirų tulpių ir kitų raštų spalvinimas pereinamais tonais. Pradėjus nuo šviesesnių spalvų (arba atvirkščiai), skersai tulpę spalva vis stiprėja, po to vėl silpnėja ir taip pasikartodamos sudaro spalvų ritmiškumą.

· Žvaigždės – kai kur jos didelės, o kitur tarp didelių įterptos daug mažesnės ir kiek kitokios formos žvaigždutės. Žvaigždučių formą įgauna ir stilizuotos, po aštuonias supintos, mažos tulpės. Toks raštas aptinkamas
dažnai.

· Taip pat prijuostėse aptinkami stilizuotų roželių, įvairiausių gėlių, kitų augalinių motyvų bei paukščių raštai.

Prijuosčių dugnas dažniausiai yra mėlynas, raudonas, violetinis, žalias, rausvas ir juodas. Pačios prijuostės kartais susiuvamos iš dviejų dalių; apačioj prisiuvami kuteliai, mezginėliai arba medžiaga su viena eile raštų.

Kaišytinės prijuostės sutinkamos pas zanavykus, kapsukus ir dzūkus. Žemaitijoj jos nesutinkamos. Zarasų apskrityje nerandama nei vienų nei kitų.

Juostos – tai taip pat seniausia moters drabužio dalis. Jos stilius ir forma rutuliojosi tūkstančius metų. Juostų raštai priklauso nuo jų medžiagos (siūlų) bei technikos. Juostų siūlai dažniausiai yra vilnoniai; kitokie, kaip kanapiniai, lininiai ar šilkiniai sutinkami rečiau. Juostų technika yra trijų rūšių: pintinė, kaišytinė ir austinė. Taigi trumpai aptarsime visų rūšių juostas:

· Pintinės juostos yra seniausios. Labiausiai jos yra paplitusios rytų – šiaurės Aukštaitijoje. Šioms juostoms pinti siūlus mesdavo ant sienos. Pats pynimas prasidėdavo nuo vidurio. Taip juosta buvo padalijama į dvi dalis, ir kiekvienos dalies kraštai eidavo į priešingą pusę. Tokios juostos yra plačiausios. Raštai paprasti, dažniausiai besikryžiuojančios kelių spalvų juostelės. Jomis vyrai juosdavosi kailinius arba rudines.

· Kaišytinės – pasitaiko retai, dažniausiai sutinkamos Suvalkų Dzūkijoj. Jų dugnas būna vienos spalvos, tik kraštai šiek tiek margesni. Raštai – augaliniai.

· Austinės juostos – jose pasireiškia visas raštų ir spalvų turtingumas. Jų plotis yra nuo 1cm iki 10cm. Dominuojanti spalva – žalia, raudona, mėlyna ir geltona. Austinės juostos yra daugiausia geometrinių arba augalinių raštų, tačiau augaliniai yra tokie laužyti kad įgyja geometrinio rašto pobūdį. Dažniausiai sutinkami šie raštai: kriputės, vingiai, važeliai, kukučiai, kryžiučiai, greblučiai, suverstiniai greblučiai, dimučiai, stikliukai arba langučiai; tai pat keturakučiai, žvaigždės, kaspynraštis ir ožkanagutis. Rečiau sutinkami eršketučiai, riešutai, eglutės bei šluotelės.

1 pav. Juostų raštai.Aprašyti juostų grožį yra sunku. Tik matant prieš save daugybę juostų galima jas įvertinti. Seniau juostos tarnavo ne vien asmeniniam pasipuošimui, bet ir kaip brangi dovana: vienur mergelė dovanodavo berneliui, kitur per vestuves pamergės dovanodavo pabroliams, o jaunoji – jaunajam.

Kilimai (lovatiesės) – jie savo technika ir raštais vieni kitiems labai giminingi. Raštai, kaip ir prijuosčių, yra dviejų rūšių: rinktiniai (kaišytiniai) ir rašytiniai (diminiai). Tačiau kilimuose dominuoja rašytiniai (diminiai) raštai. Ornamentai būna labai įvairūs: tarp sudėtingo geometrinio, svarbią vietą užima stilizuotas augalinis. Dažniausiai aptinkamos žvaigždės ir lelijos. Taip pat stilizuotų vazonų – gėlių, saugančių puoduose, ornamentas. Patys puodai būna įvairūs: vienur žemas ir platus, kitur daug aukštesnis ir siauresnis, taip pat didelį skirtumą turi proporcijoj su visa gėle bei augalu. Kartais, vietoj puodų vaizduoja taures. Plačiai žinomas ir naudojamas ornamentas buvo iš kvadratų ir keturkampių. Nuo vieno didesnio kvadrato kampų eina kaskart vis mažėdami mažesni kvadratai; juos supa iš siaurų keturkampių susidedąs apskritimas. Kartais vieno apskritimo būna du ir trys. Tarp besipinančių apskritimų ir spinduliuojančių kvadratų tvarkingai išdėstyti smulkūs keturkampiai, kurie palaiko ornamento vientisumą ir padaro jį turtingesnį.

2 pav. Lovatiesių raštai.Kilimai geometriniais raštais dideliu spalvingumu nepasižymi. Didesnis spalvingumas yra kaišytiniuose kilimuose.

Rankšluosčiai ir staltiesės – jų technika grynai rašytinė (diminė). Raštuoti rankšluosčiai turėjo seną dovanojimo tradiciją. Jie šalia juostų būdavo skiriami vestuvių dovanoms arba kalėdojantiems kunigams. Seniau rankšluosčius ir staltieses audė iš nebaltintų namuose verptų lininių siūlų. Gautą audeklą baltindavo lauke, patiesdami prieš saulę. Raštai išeidavo neryškūs, didelio įvairumo juose nebuvo. Daugiausia buvo vartojami kvadratai, stikliukai, langučiai ir į juos panašūs. Dominuojanti raštų spalva – raudona. raštus vadindavo įvairiai: langučiais, akutėmis, vingutėmis, peltakiais, devinakėmis, grūdžiukais; taip pat beržo lapeliais, žuvelėmis, šimtakojais. Beveik prie kiekvieno rankšluosčio buvo prisiuvami arba primezgami mezginiai, kurie jį labai papuošdavo.

3 pav. Rankšluosčių raštai.

Mezginiai (karbatkos) – anksčiau jie buvo mezgami adata. Mezginys būdavo daromas iš paties audeklo. tam palikdavo nebaigtų austi metmenų, kuriuos supindavo bei sumegzdavo adatos pagalba. Tokių mezginių raštai panašūs į langučius, stikliukus, akutes, arba įvairiai išdėstytus paprastus keturkampius. Prie mezginių priskiriamos spalvotos bei raštuotos pirštinės ir kojinės. jos mezgamos virbalais. Pirštuotos pirštinės turtingiausiai išmarginamos viršutinėje dalyje. Jų raštai dažnai smulkūs, tik pačiam viršuje stambesni. Be mažų, taškais nusagstytų, žvaigždelių pasitaiko ir didesnių. Nepirštuotos pirštinės išmarginamos turtingiau. Kartais galima užtikti stambius geometrinius kryžius, tarp kurių pinasi stilizuotos šluotelės ir
kvadratėliai; taip pat galima sutikti gyvūninių ornamentų.

Visa audimo technika buvo milžiniškas lietuvaičių, dažniausiai visai bemokslių, darbas. Raštai ir spalvos yra lietuvaičių audėjų kolektyvinė kūryba. Joje matosi kaip lietuvaitės buvo galingos dvasia, prigimties apdovanotos kilnia siela ir kūrybine galia. Pilkas gyvenimo dienas jos pamiršdavo raštų ir spalvų derinime, o jo vaisiais puošė save ir kuklią, tamsią lūšnelę.

Ėmę nagrinėti iš audinių raštų lietuvių tautos skonį, pasireiškiantį raštų grupavimą audiniuose, matysime, kad mūsų liaudies buvo mėgstama sudaryti atskirus raštus iš nevienodo didumo plokštumų, t. y. prie didesnės plokštumos derinama mažesnė arba šalia jos pritaikoma linija, lyg ir paįvairinanti ir suminkštinantis didžiulę plokštumą. Panašaus grupavimo kitų tautų liaudies audinių raštuose nerandame.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1610 žodžiai iš 5143 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.