Robert a nisbet sociologijos tradicija
5 (100%) 1 vote

Robert a nisbet sociologijos tradicija

11213141

ROBERT A. NISBET

SOCIOLOGIJOS TRADICIJA

ĮVADAS

R.A.Nisbetas savo studijų metais,1930-aisiais, pasigedo tarp tuo metu publikuotų visuotinai pripažintų sociologijos darbų, visumos, kurią galima būtų pavadinti savarankiška sociologijos sritimi. Jo manymu dauguma tų knygų buvo papraščiausi įvadiniai vadovėliai, kurių kiekvienas pretendavo į kokią nors paslaptį apie sociologiją.Vienur sociologijos objektu buvo laikoma kultūra, kitur – psichologijos, politikos mokslo,ekonomikos ar geografijos nuotrupos. Ir niekur – visuma elementarių modernaus universitetinio tipo disciplinų principų.

“Svaigalai, kanalizacija ir skyrybos” – šitaip buvo apibūdinamos Amerikos sociologijos kursų ir vadovėlių temos.Joks kitas socialinis mokslas nebuvo toks provincialus, uždaras kaip Amerikos sociologija iki ketvirtojo dešimtmečio pabaigos.

Nuo 1940-ųjų ptasidėjo modernus Amerikos sociologijos renesansas, kurį nulėmė keletas veiksnių. Harvardo universitetas pagaliau įsileido sociologiją, o žmogus, ją išpopuliarinęs, buvo Pitirimas Sorokinas. Taip pat 1930 m. Harvarde pradėjo dėstytojauti Talcottas Parsonsas, kurio Socialinio veiksmo struktūra ketvirtajame dešimtmetyje buvo gana įtakinga savo srityje.

Antras didelis veiksnys, gelbėjęs Amerikos sociologiją nuo uždarumo ir etnocentrizmo, buvo karo sukelta didžioji emigracijos banga, atvedusi į Ameriką daug didžių protų.

R.A. Nisbeto manymu sociologijos atsiradimą lėmė Edmundo Burke’o knyga Apmąstymai apie revoliuciją Prancūzijoje, pasirodžiusi 1790 m. ir padariusi įtaką tokioms ryškioms Europos figūroms kaip de Maistre’as, Bonaldas, Adamas Miuleris, Savigny, Hegelis ir kt.

R.A. Nisbeto manymu Augustui Comte’ui, modernios sociologijos kūrėjui, išskyrus pažangos teiriją, beveik neturėjo įtakos Švietimo epochos darbai.Comte’as buvo iš dalies susižavėjęs Bonaldo idėjomis. Jį Comte’as kaip socialinės tvarkos anatomijos, Comte’o vadinamos socialinę statika, pradininką.

Trečia svarbi intelektualinė jėga, pastūmėjusi parašyti “Sociojogijos tradiciją”, buvo “ elementarių idėjų” (unit-ideas) samprata, kurią suformulavo Arthuras O.Lovejoy’us savo veikale Didžioji būties grandinė. Pagal tą sampratą idėjas esančias sociojogijos veikaluose galima aptiktiir visoje Vakarų Europos kultūroje, to amžiaus menuose ir literatūroje.

Bendruomenės, autoriteto, statuso, šventenybės ir susvetimėjimo elementariosios idėjos kartu su jų antitezėmis – visuomene, valdžia, ekonomine klase, pasaulietiškumu ir progresu, sąvokos R.A. Nisbeto manymu turėjo tapti jo knygos pagrindu.

PRATARMĖ

R.A.Nisbetas savo knygoje nori išdėstyti tai, kas sociologijos tradicijoje yra konceptualiai esminga ir istoriškai išskirtina. Jo nuomone kiekvienos intelektualinės tradicijos pagrindas yra idėjų branduolys, kuris perduodamas iš kartos į kartą ir išsaugo tradicijos tapatumą su kitomis humanitarinėmis ir mokslinėmis disciplinomis.

R.A.Nisbetas savo knygoje nagrinėja jo pasirinktas penkias idėjas kaip sudedamuosius sociologijos elementus: bendruomenę, autoritetą, statusą, šventenybę ir susvetimėjimą ir mano, kad šios idėjos, funkciškai susijusios viena su kita, sudaro sociologinės tradicijos branduolį.

Dar jis pabrėžia įpatingą Tocqueville’io ir Marxo vaidmenį tradicionalizmo ir modernizmo konflikte.

IDĖJOS IR KONTEKSTAI

Minties istoriją galima aprašyti dviem būdais. Pirmuoju, seniausiu, galima pradėti nuo pačių mąstytojų, kurių veikalai sudaro minties istorijos bibliografinį turinį. Svarbiausias metodo trūkumas yra minties istorijos pakeitimas vien tik minties biografija.

Antrasis požiūris orientuotas ne į žmogų, o į sistemą,mokyklą. Tačiau ir šis požiūris turi pavojų, nes dažnai manoma kad sistema yra nedaloma, o ji iš tikrųjų susideda iš atskirų svarių idėjų.

R.A.Nisbetas siūlo trečią požiūrį ,nukreiptą ne į žmogų ir ne į sistemą, o į idėjas, kurios yra sistemų elementai.

Ši knyga apie elementarias idėjas Europos sociologijoje jos formavimosi periodu, 1830 – 1900 metais, kai tokie mąstytojai kaip Tcqueville’is, Marxsas, Weberis ir Durkheimas, klojo šiuolaikinės sociologinės minties pamatus ir be kurių, anot R.A. Nisbeto, tuometinė sociologija liktų negyvų duomenų ir atsitiktinių hipotezių krūva.

Kriterijai, pagal kuriuos atrenkame sociologijos elementariasias idėjas, yra šie: idėjos turi būti visuotinės: t. y. įžvelgiamos daugumos pagrindinių amžiaus mąstytojų darbuose. Antra, joms būdingas tęstinumas: jos t. b. aptinkamos tiek ankstyvajame, tiek vėlyvajame laikotarpiuose. Trečia, jos t. b. charakteringos: prisidėti prie to, kas discipliną daro visiškai skirtingą nuo kitų disciplinų. Ketvirta, jos turi būti idėjos tikrąja šio žodžio prasme, tai yra nurodyti dėsningumą ir jo atsiradimo priežastis.

Kiekviena idėja iš principo turi savo sąvokinę antitezę, nuo kurios daug priklauso idėjos reikšmė sociologinėje tradicijoje. Taigi bendruomenės idėja yra priešinama visuomenės idėjai, autoriteto priešybė yra galia , statuso – klasė, susvetimėjimo – progresas, o šventenybei – sekuliarumas (turto atėmimas iš bažnyčios).

Visas šias idėjas galima aptikti antikiniame pasaulyje: Platono, Aristotelio darbuose. Vėliau, 17-ame ir 18-ame amžiuse vyravo individualistinio
racionalizmo idėjos, ir tik vėliau – išeities tašku tampa institucinė tvarka – bendruomenė, giminystė, socialinė klasė.

Pagrindiniai šimtmečio sociologai, nuo Comte’o iki Tocqueville’io, buvo priklausomi nuo trijų ideologinių srovių: liberalizmo, radikalizmo ir koncervatizmo.

Liberalai devynioliktame amžiuje paveldėjo iš Švietimo tikėjimą ir vėliau pasižymėjo valstybės ir ekonomikos pripažinimu, skirtingai nuo radikalų laikančių revoliuciją laisvės pagrindu ir pasižyminčiu pasaulietiškumu. Koncervatyvizmas gi iš esmės buvo viduramžiška tradicija su hierarchijos, autoriteto vertybėmis. Koncervatyvizmas darė įtaka Tocqueville’iui, vėliau liberaliam Durkheimui, Comte’ui.

Sociologijos paradoksas, anot R.A. Nisbeto, yra tas, kad sociologija savo tikslais ir politinėmis bei mokslinėmis vertybėmis būdama modernistinė, vis dėlto savo pagrindinėmis sąvokomis ir perspektyvomis yra artimesnė filosofiniam koncervatizmui.

Pagrindinės socialinių mokslų idėjos yra tvirtai įsišaknijusios moralinėje pasaulėžiūroje. Jos ko gero iš pradžių ir gimsta kaip bendruomenės moralinės vertybės, o vėliau įsitvirtina sociologiniame mąstyme. Lygiai taip pat įdėjas akumuliavo mokslininkai: pvz.: Darvinas ir menininkai: Dostojevkis, Kamiu arba Aitmatovas šiandien (pvz.:mankurizmo, kaip bevališkumo ir tapimo sraigteliu fantasmagoriškoje visuomeninėje santvarkoje, kokia buvo Sovietija).

Industrinė revoliucija ir Prancūzijos revoliucija sugriovusios senąją tvarką, buvo priežastis naujos demokratinės visuonenės su naujais santykių tipais susiformuoti. Industrinė revoliucija Anglijoje pakeitė darbo santykių teisinius, darbo pasidalijimo, kapitalo prikalausomybės aspektus. Ypač svarbūs buvo penki aspektai: darbo sąlygos, nuosavybės transformacija, pramoninis miestas, technologija ir fabrikų sistema.

Prancūzijos revoliucija, po Romos imperijos žlugimo buvęs svarbiausias įvykis Europoje, pakeitusi ne tik visuomeninę tvarką, atėmusi žinių monopolį iš bažnyčios, įtvirtinusi demokratijos sąvokas, visų pirma buvo ideologinė, mąstymo revoliucija. Žmogaus teisių deklaracija, Įstatymo viršenybės prieš monarchiją, Užimtumo teisės doktrinos suformavo naują politinę moralę, pasaulėžiūrą, įstatymus. Atsirado pilnametystės, paveldėjimo, darbo sutarties, švietimo kontrolės, bažnyčios turto nacionalizacijos įstatymai.

ELEMENTARIOS SOCIOLOGIJOS IDĖJOS

Bendruomenės idėja atskyrė devyniolikto amžiaus socialinę mintį nuo ankstesnio Proto amžiaus. Tuo ji ir yra svarbiausia tarp visų analizuojamų elementarių sociologijos idėjų.

R.A. Nisbet visuomenę supranta plačiai, ne tik kaip vienetinę bendruomenę, bet kaip jausmo ir mąstymo, tradicijos ir įsipareigojimo lydinį. Bendruomenės samprata kito nuo genties, šeimos, bažnytinės bendruomenės, iki gildijos, darbo kolektyvo ir t.t.

Bendruomenė nulemia ne tik empirinius sociologų interesus – tuo galima įsitikinti iš giminystės, lokalumo ir gildijos tyrinėjimų, – bet ir perspektyvą, metodologiją, kuri sudaro sąlygas religijos, autoriteto, įstatymo, kalbos, asmenybės tyrimams.

Comte’as Pozityviojoje valstybėje bando atkurti bendruomenės modelį remdamasis iki pramoninės demokratinės tikrovės egzistavusia krikščioniška feodaline sistema. Verslininkų klasė pakeistų dvarininkiją, mokslas – religiją, respublikinė forma – monarchiją. Comte’o sociologijos pagrindą sudaro visiškas individo kaip perspektyvos atmetimas. O šeimą, pasak Comte’o, tyrinėti galima dviem požiūriais: moraliniu ir politiniu.

Ne Comte’as, o Frederikas Le Play pradeda esminius empirinius bendruomenės tyrinėjimus devynioliktame amžiuje. Savo Europos darbininkų klasėse jis pabandė susieti empirinius stebėjimus su galutinėmis išvadomis. Kiekvieno individualaus tyrimo esminis objektas yra konkreti, tikra šeima ir jos biudžetas. Jo metodas buvo palyginamasis. Tyrimus galima skirstyti į dvi grupes. Pirmoje Le Play domino šeimos tipai, kuriems būdingas didelis stabilumas, priklausomybė tradicijai ir individo saugumas. Kita – dezorganizaciją patyrusi šeima. Ir jo giminystės tyrimai atvedė jį prie išvados, kad pasulyje galima atrasti tris šeimos tipus: patriarchalinė šeima, ‘nestabili’ šeima ir stiebinė šeima.

Gretinant Le Play su Marxsu galima teigti, kad Marxsui pagrindinė institucija yra socialinė klasė, Le Play – giminystė, Marxsas bjaurisi privačia nuosavybe; Le Play skelbė ją būtina. Toliau kardinaliai priešingas jų santykis dėl religijos, kaimiškos visuomenės, socializmo.

Tonniesas savo veikale Gemeinschaft und Gesellschaft pateikia bendruomenės tipologiją, kuri yra lydinys von Gierke’o, Maine’o ir Fustelo de Coulanges pagrindinių temų: 1) Vakarų valstybės perėjimo iš korporatyvizmo ir komunalizmo į individualizmą ir racionalizmą; 2) Vakarų socialinės organizacijos – nuo priskirto statuso prie sutarties; 3) Vakarų idėjų – nuo šventybės – bendruomenės prie sekuliarumo – asociacijos. Jo sukurtos kategorijos – Gemeinschaft – bendruomenė – kaip viduramžių Europos socialinis eskizas ir Gesellschaft – visuomenė – kaip sąjunga ir asociacija, atspindinti Europos visuomenės modernizaciją.

Weberio žymiose keturių socialinio veiksmo tipų charakterizacijose pagal orientaciją aiškiai R.A. Nisbet’ui matosi ryšys su
dviejų valios tipų ir socialinių normų bei vertybių analize.

Durkheimas bendruomenės sąvoką vartoja ne tik substanciškai kaip Le Play, ne tik tipologiškai kaip Tonniesas, bet ir metodologiškai. Durkheimo rankose bendruomenė tampa analizės schema, kurioje tokie dalykai, kaip moralė, įstatymas, sutartis, religija ir net žmogaus proto prigimtis, įgyja naujas supratimo dimensijas. Bendruomenė iš paprasto kolektyviškumo, substantyvaus žmogiško ryšio tipo virsta žmogaus minties ir elgesio analizės priemone.

Darbo pasidalijime Durkheimas skiria du socialinio solidarumo tipus: mechaninį ir organinį. Pirmasis būdingas visai žmonių visuomenės istorijai, kai individas pajungiamas kolektyvinei sąmonei. Antra grindžiama darbo pasidalijimu.

Simmelis – visuomenės mikroskopistas – domėjosi smulkių intymių ryšių modeliais. Jis tyrė tokias visuomenės grupes, kaip diadas ir triadas, bei tokius socialinius ryšius, kaip draugystė, paklusnumas ir lojalumas. Kai kas jį vadino visuomenės Freudu, nes jis buvo atsidavęs socialinės tvarkos “pasąmoninių” ryšių studijai. Įdomus jo atrastas paradoksas: slaptojoje draugijoje individas stengdamasis įveikti susvetimėjimą, randa ypatingais, stipriais ryšiais sujungtą bendruomenę, bet tuo pačiu ši grupė smarkiai nutolsta nuo likusių bendruomenių.

AUTORITETAS

Laisvės dvasia, atnešta revoliucijos ir sužlugdžiusi senąją tvarką, pakeitė ir tradicinę bendruomenę – ji suvokė praradusi tradicinį autoritetą: prievartos, normatyvinių disciplinų ir patriarchalinių ryšių. Monarchijos žlugimas patriarchalizmui suteikė simbolinį aspektą, kuris ateitį vis stiprės.

Devyniolikto amžiaus sociologijos požiūriu išsiskiria keturi revoliucinės ir Napoleono tvarkos aspektai, teikiantys galingą stimulą sociologų veikalams.

Revoliucinės valdžios totalizmas, pasireiškiantis tikslu pasiekti kiekvieną žmogaus gyvenimo ir būties sferą.

Revoliucinės valdžios masinis pagrindas, kuris vėliau leido viską pateisinti “liaudies” vardu. Ne ekonominis, ne religinis ne moralinis, bet politinis žmogus buvo pagrindinė Revoliucijos figūra.

Revoliucinės valdžios centralizacija, paremta įsitikinimu, kad centralizuota valdžia turi geriausias priemones sužinoti ir išreikšti tautos valią.

Valdžios racionalizacija, pasireiškusi valiutos, matų sistemos, kalendorių racionalizacija.

Comte’as mano, kad autoriteto sistema vargiai atskiriama nuo konservatyvios filosofijos, kita vertus, radikalai Revoliuciją laikė žmogaus išlaisvinimo iš autoritetų. Socialinis autoritetas prieš politinę valdžią – būtent šitaip buvo formuluojama pagrindinė problema.

Antroji Revoliucijos poveikio senajam režimui pasekmė buvo prasidėjęs modernus intelektualinis susidomėjimas politiniais elitais. Burke’as nurodo, kad jie sudarė kažką panašaus į sąmokslininkų kliką.Jos pirmoji paskirtis buvo “sugriauti krikščionišką religiją”. Nuvainikavę religiją, intelektualai ėmė naikinti juos supančią socialinę tvarką. Tuometiniai sociologai su nepasitikėjimu žiūrėjo į “kiekvieną galintį nulaikyti plunksną ir norintį dvasiškai valdyti visuomenę”.

Pagrindinę Tocqueville’io tezę galima išdėstyti paprastai. Visa, kas modernioje visuomenėje nutolina žmogų nuo tradicinio autoriteto – nuo klasės, gijdijos, bažnyčios ir t. t., – dar stipriau stumia jį prie valdžios. Tai vyraujanti Tocqueville’io tema. Tocqueville’is demokratinius valdžios šaltinius randa masinėje modernios istorijos tendencijoje suvienodinti statusus ir išlyginti rangus. Karui, prekybai, miestui, spaudai ir t. t. atėjusi demokratinė valdžia buvo ypač svarbi, nes ji susilpnino senus feodalinius ryšius tarp šių institucijų. Liaudies valdžia paveikia šeimos autoritetą. Aišku, jis tapo gerokai menkesnis. Ir profesijos. klasės, religijos taip pat. Centralizuotai valdžiai atsvara yra teismai, religijos atskyrimas ir kt. asociacijų laisvė. Tocqueville’is skiria politines asociacijas ir pilietines asociacijas; pirmosios reiškiasi per partijas, antrosios didžiulėje socialinių, kultūrinių ir ekonominių asociacijų gausoje. Šios visos asociocijos gyvybiškai svarbios demokratinei visuomenei.

Marxo požiūris į valdžios problemą visuomenėje skiriasi nuo Tocqueville’io požiūrio visais svarbiausiais aspektais. Tocqueville’is didžiausią politinę valdžios grėsmę mato individualizuotose visuomenėse; Marxas – priešingai apibūdintose visuomenėse, kur klasiniai ir kiti socialinės diferenciacijos būdai yra stipriausi. Tocqueville’is tikėjo, kad daugiau asmeninės laisvės yra aristokratijoje, nei demokratijoje; Marx’ui aristokratijoje nebuvo jokios laisvės. Marksui politinė valdžia yra susvetimėjimas; susvetimėjimas specifine marksistine prasme, susijęs vienodai su nuosavybe, klase ir religija. Susvetimėjimas ir politinė valdžia pasibaigs, kai žmonės socializme galutinai išsivaduos iš visų suvaržymų.

Marxso dėmesį patraukia konfliktas tarp pilietinės visuomenės ir valstybės. Jo manymu pilietinė visuomenė – ekonominių, religinių ir socialinių tironijų, kurioms individas yra pavaldus, arena.

Marxsas sugebėlo labai rafinuotai įvertinti biurokratijos vaidmenį europietiškos vyriausybės vystymesi. “Ši vykdomoji valdžia su savomilžiniška biurokratine ir karine organizacija atsirado žlungant
padėjo jį pagreitinti”. Kad socializmui pačiam gali iškilti biurokratijos problema Marxsui nelabai terūpi.

Moraliniu požiūriu Weberį su marxu sieja ta pati gija, kuri su Marxu sieja ir Tocqueville’į. Visų esminių Weberio politinės valdžios istorijos analizės elementų prototipas yra Tocqueville’io nustatytas panašumas tarp socialinio egalitarizmo ir politinės galios centralizacijos. Racionalizacijos principas pasitarnauja Weberio tikslams beveik tuo pačiu būdu, kokiu Tocqueville’iui pasitarnavo lygybės principas. Weberis suteikia pagrindiniams savo valdžios teorijos elementams universalumo, sociologinio pritaikymo visuotinumo, laipsnį, kurio taip stinga Tocqueville’iui.

Weberis išskiria tris dominavimo tipus visuomenėje: tradicinį, racionalų ir charizmatinį. Asmuo arba asmenys, turintys autoritetą, yra skiriami pagal tradiciškai perduodamas taisykles. Tradicinio autoriteto pavyzdį Weberis mato viduramžiuose. Racionalus autoritetas yra visai kitokios prigimties. Jį charakterizuoja biurokratija, asmeninių santykių, kurie yra tradicinės visuomenės esmė, racionalizacija. Charizmatinis autoritetas būdingas individui, kuris gali maginės galios ar beribio asmeninio patrauklumo pagalba įrodyti, kad jis turi charizmą – unikalią įsakinėjimo jėgą.

Biurokratiją, pagal Weberį, yra istorinis procesas, per kurį mes galime įvertinti daugelį dalykų, skiriančių modernųjį pasaulį nuo viduramžių pasaulio. Jei Tocqueville’ie pavaizdavo demokratiją kaip valdžios kolektivizacijos ir centralizacijos fazę, tai Weberis ją vaizduoja kaip biurokratizacijos manifestaciją.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2471 žodžiai iš 4916 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.