Kas yra Rodžeris Bekonas?
Rodžeris Bekonas –anglų filosofas ir mokslininkas. Svarbiausias atstovas vienos iš augustinizmo atšakų, kurios atstovai buvo atsidėję specialiems moksliniams tyrimams, metafizikoje laikėsi Augustino nuostatų, o mokslo srityje – empirizmo3. Rodžerio Bekono ir jo bendraminčių centras buvo Oksfordas.
Rodžerio Bekono pirmtakai
Tiesioginiai Rodžerio Bekono pirmtakai:
a) Oksforde dar prieš Rodžerį Bekoną empirinių tyrimų baruose daug nusipelnė Alfredas Sarešelietis, kartais vadinamas Alfredu Anglu, veikalo “Apie širdies judėjimą” autorius. Tačiau pirmiausia minėtinas Robertas Grosseteste, arba Didžiagalvis (1175 – 1253), pranciškonas, nuo 1235 metų Linkolno vyskupas, pranciškonų studijų Oksforde organizatorius, suvaidinęs svarbų vaidmenį viduramžių mokslo istorijoje. Jis pats pasižymėjo moksle, iškeldamas gamtotyros matematizmo idėją, kuri jam kilo apmąstant šviesos prigimtį. Tai jis, veikiamas arabų optikos traktatų, dar iki Bonaventūro atgaivino seną neoplatonikų4 ožiūrį, jog šviesa yra pirminė materijos būsena, todėl šviesos sklidimo dėsniai yra materialaus pasaulio kūrimosi dėsniai. Taigi neišsiaiškinus linijų, kampų ir figūrų, o ypač pamatinių formų – tiesės, rutulio ir piramidės – neįmanoma pažinti gamtos.
b) už Oksfordo sienų tik pavieniais atvejais buvo daromi empiriniai tyrimai ir skelbiama empirizmo programa.Rodžeris Bekonas kaip savo pirmtaką ypač garbino prancūzą Petrą Marikūrietį, vadino jį “eksperimento lyderiu” (dominus experimentorum), o jo traktatas apie magnetą buvo vertinamas dar XVII amžiuje.
Rodžerio Bekono gyvenimas
Rodžeris Bekonas (gimęs tarp 1210 ir 1215 metų, miręs apie 1294 metus) gimė Ilčesteryje (Anglija), kilmingoje šeimoje, kuri draugavo su karaliumi Henriku III. Studijavo Oksforde ir Paryžiuje, svarbiausias jo mokytojas buvo natūrfilosofas Robertas Grosseteste, taip pat jam dėstė Albertas Didysis ir Aleksandras Hališkis. Paryžiuje apie 1241 – 1246 metus R. Bekonas studijavo Aristotelio raštus ir parašė fizikos, metafizikos, logikos ir matematikos traktatų. Jis kritikavo Albertą Didijį ir Aleksandrą Hališkį. Tapęs menų daktaru, Rodžeris Bekonas iš pradžių kurį laiką dėstė Paryžiaus universitete. Grįžęs į tėvynę, Oksfordo universitete dėstė matematiką, fiziką, kalbas. Amžininkų buvo tituluojamas “nuostabiuoju daktaru” (doctor mirabilis). Apie šimtmečio vidurį įstojo į pranciškonų vienuolių ordiną Oksforde. Bonaventūrui tapus šio ordino generolu, Rodžeris Bekonas buvo priverstas nutraukti pedagoginį darbą, ir ordino vyresnybė iškeldino jį į vienuolyną netoli Paryžiaus, kur jis visiškai atsidėjo moksliniams tyrimams. Dirbo jis sunkiomis sąlygomis, nuolat trukdomas viršininkų. Aplinkybės pasikeitė,kai popiežiumi tapo karštas jo šalininkas Klemensas IV; jis liepė Rodžeriui Bekonui atlikti planuotus darbus, kuriuos ordino viršininkai buvo uždraudę. R. Bekonas nepaprastai greitai, per vienerius metus, parašė savo svarbiausius darbus. Ir vėlesniais metais jis daug rašė. Jo raštai ne tik dėstomąja doktrina, bet ir pasitikinčiu bei agresyviu tonu erzino konservatyviai nusiteikusius mokslininkus ir Bažnyčios valdžią. Mirus globėjui popiežiui Klemensui IV, Rodžerio Bekono raštai buvo pasmerkti, o jis pats už gamtamokslinių idėjų skleidimą ir nepaklusnumą ordinui 1278 metais pasodintas į kalėjimą, kuriame praleido 14 metų ir išėjo tik prieš pat mirtį. Mirė Oksforde.
Rodžeris Bekonas buvo daugeliu atžvilgių ne viduramžiško intelekto žmogus: individualistas, autoritetų priešininkas, kritiškai nusistatęs prieš visus ir viską. Jis pasižymėjo empirinių tyrinėjimų pomėgiu ir filologiniais gabumais; tai buvo ne tik iškilus gamtotyrininkas, jis garsėjo ir kaip mokantis tais laikais daug kalbų.
Rodžerio Bekono raštai
Pagrindinis R.Bekono mokslinis darbas buvo “Didysis veikalas(“Opus maius”, 1276 m.), kurį sudarė 7 dalys, apėmusios žmogaus proto suklydimų teoriją, mokslo ir teologijos santykio sampratą, lingvistiką, matematiką, perspektyvą, “eksperimentinį mokslą” ir moralės filosofiją. “Didysis veikalas” – tikra to meto gamtamokslinės filosofijos enciklopedija. Netrukus sukurtas antrasis darbas – 7 dalių “Mažesnysis veikalas” ( “Opus minus”, 1268 m.) – buvo tarsi “Didžiojo veikalo” santrauka. Juos abu papildė “Trečiuoju veikalu” ( “Opus tertium”, 1268 m.). Trečiajame veikale esama autobiografinių detalių; jame R. Bekonas rašo: “Dvidešimt metų paskyriau išminties studijoms, kurių metu nevertinau bendro mąstymo būdo, išleidau daugiau nei 2000 svarų ir įsigijau slaptų kūrinių, norėdamas tiesiogiai patirti įvairius dalykus, išmokti kalbų, stengdamasis įsigyti mokslinių instrumentų, astronominių lentelių ir kitų daiktų, taip pat susidraugauti su išminčiais…” Šie trys veikalai buvo tik parengiamoji medžiaga Rodžerio Bekono sumanytam, bet nerealizuotam “Pagrindiniam veikalui” ( “Opus principale”). Tas pačias kaip ir šiuose trijuose veikaluose temas R. Bekonas plėtojo ir kituose traktatuose, pavyzdžiui, “Communia naturalium”. “Speculum astronomiae” buvo astrologinio turinio.
Dar paminėtini tokie Rodžerio Bekono veikalai: “Traktatas apie atvaizdų
dauginimą” ( “Tractatus de multiplicatione specierum”, 1272 m.), “Filosofijos kompendiumas6” ( “Compendium studii philosophiae”, 1272 m.), “Teologijos kompendiumas” ( “Compendium studii theologiae”, 1292 m.), kuriame bandoma suvienyti loginį, filosofinį ir teologinį žinojimą, ir kiti.