Turinys
Įvadas 2
Romantinės literatūros bruožai 3
Žymiausi Romantikai 4
Romantikų siekimas kalbos laisvės 5
Išvados 6
Santrauka 7
Summary 8
Literatūros sąrašas: 9
Įvadas
Romantizmas, tai literatūros, meno ir muzikos kryptis, kuri vyravo Europoje pirmojoje XIX a. pusėje, kai pradėjo kilti pirmieji darbininkų sąjūdžiai. Liaudies kova dėl savo teisių veikė ir rašytojus romantikus. Kai kurie jų tiesiogiai atsiliepė į įvykius, kitiems ši kova įkvėpė svajones apie gražesnės visuomenės susikūrimą. Buvo ir tokių, kurie nesuprato tos kovos. Nuivylimas dabartimi vertė romantikus domėtis praeitimi, labiau vertinti senąsias, prieš kapitalistinę santvarką buvusias visuomeninės santvarkos formas: viduramžius, patriarchalinę visuomenę ir pan.3 Didelį poveikį daugeliui romantikų padarė XIX a. pradžioje isšivysčiusi Europos tautų kova dėl nacionalinio išsivadavimo.
Romantizmo terminas kilo iš būdvardžio „romaniškas“ – „kaip romane, knygoje“, o ne kaip gyvenime. Žiūrint, kokios yra istorinės sąlygos, romantizmas esti įvairaus pobūdžio. Sakoma, kad siocialistinis realizmas yra tarybinės literatūros ir kritikos pagrindinis metodas, o tatai suponuoja, kad revoliucinis romantizmas į literatūrinę kūrybą turi įeiti kaip sudėtinė dalis, nes visas mūsų partijos gyvenimas, visas darbininkų klasės gyvenimas ir jos kova yra labiausiai įtempto, blaiviausio praktinio darbo suderinamumas su didžiausia heroika ir didingomis perspektyvomis. Svarbus darosi ir žmogaus, ir tautos individualumas. Kūryboje individualumas virsta individualizmu1. Romantikų dėmesys nukreipiamas į reiškinius ir į žmones, kurie iki tol nebuvo centre, o labiau nustumti į pakraščius (pvz., žydų tema Bairono cikle „Žydų melodijos“, M. Lermontovo „Žydų melodija“).
Romantinės literatūros bruožai
Romantizme kūryba laikoma aukščiausia vertybe ir gyvenimo prasme. Romantikai išaukštino kai kurias temas ( pvz., tampa madingi Rytų kultūrų motyvai), ypatinga vieta tenka meilės temai. Siūlomas ypatingas peizažas ( audringa jūra, Alpių kalnai, vadinamieji angliški parkai, kuriuose medžiai nėra surikiuoti kaip klasicistiniuose parkuose, bet auga natūraliai). Romantikai gynė kūrybinę menininko laisvę, jo vaizduotės galias, neigė meno kanonus. Jie pasisakė už žanrų ir stilių samplaikas, plačiai vartojo sąlyginį vaizdavimo būdą, didelį dėmesį skyrė ironijai, groteskui. Romantizmo veikiamas atsinaujino romanas, poema, drama, ypač populiari tampa lyrika. Mėgstamiausi romantikų žanrai: poetinė filosofinė drama, baladė, lyrinis eilėraštis, poema, istorinis, psichologinis, fantastinis, siaubo romanai bei novelė.
Romantikai iškelia ryškų individą, dvasiškai nepriklausomą nuo jam priešiškos visuomenės, pabrėžia vidinio gyvenimo laisvę, pripažįsta subjektyvų požiūrį, o kūryboje siekia originalumo. Jų kūrinių veikėjų dvasinis pasaulis sudėtingas ir prieštaringas. Pripažindami vidinius žmogaus prieštaravimus romantikai neretai turėdavo suabejoti, ar idealai apskritai pasiekiami. Šis netikrumo jausmas vertė užsisklęsti savyje, įsiklausyti į slapčiausias nuojautas, stūmė į melancholiją, ilgesį. Jiems svarbiausia – „ sujaudintoje sieloje pažadinti švelnius jausmus ir liūdnas mintis“1.
Žymiausi Romantikai
Tik vienas poetas XIX a. iki galo suvokė romantinių aspiracijų implikacijas ir buvo pasirengęs jas pripažinti ir įveikti. Garsiajame laiške Paului Demeny, Rimbaud2 rašytame […], skaitome, kad jis visiškai suprato šią problemą ir pasiryžo radikaliam sprendimui. Kaip tik todėl, kad buvo taip pasišovęs žutbūt išnarplioti romantizmo premisas iki galutinės atomazgos, Rimbaud lieka viena svarbiausių XIX a. asmenybių.
D. Baironas – įžymiausias XIX a. pradžios angų poetas3, ištisos literatūrinės krypties, poezijos pradininkas. Baironas toli peržengė savo tėvynės ribas ir savo kūryba, ir plačia internacionaline veikla. Po mirties jis tapo dar populiaresnis.
A. Mickevičius – įžymiausias lenkų revoliucinio romantizmo rašytojas. Jo gyvenimas ir kūryba glaudžiai susiję su Lietuva. Mickevičiaus poemos, vaizduojančios lietuvių kovas su kryžiuočiais, nauju balsu suskambėjo Didžiojo tėvynės karo metais. Rašytojo kuryboje spindi tėvynės meilė […], kovingas patriotizmas skatino savo krašto ilgesį ir pasiryžimą kovoti su hitleriniais grobikais dėl jos išvadavimo.
Romantikų siekimas kalbos laisvės
Romantikų nusivylimas ir nepasitenkinimas tikrove, jų svajonė apie gražesnį pasaulį ryškiai atsispindi to meto literatūroje. Pasak romantizmo logikos, absoliuti laisvė tegali būti mirtis. Anot jų, poeto uždavinys – perteikti patirtas intensyvių vizijų akimirkas, kurių metu atsiveria gyvenimo prasmė ir vertė. Bet vienintelė poeto išraiškos priemonė – tai kalba, o ji iš esmės priklauso sąmonės ir socialinio bendravimo sričiai. Mat kalba, kaip jau rašė Platonas, gyvuoja tiktai esant tam tikram abstrakcijos ir universalumo mastui; automatiškai pripažįstama, jog tarp kalbos vartotojų esama tam tikro socialinio susitarimo. Žinoma, tai visuomet buvo ir lieka viena iš meno problemų, tačiau romantikų sąmonėje ji iškyla į pirmą vieta. Poetas romantikas pasijunta besineriąs iš kailio, kad tik kalba išreikštų tai,
ką ji išreikšti bejėgė. Jis tampa žmogumi, siekiančiu žutbūt pabėgti nuo savo šešėlio2.