Romėnų civilinė teisė
5 (100%) 1 vote

Romėnų civilinė teisė

11213141516171

ROMĖNŲ CIVILINĖ TEISĖ

Tema. Romėnų teisės dalykas, sistema, šaltiniai.

Romėnų teisės sistema

Ius civile, Ius peregrinorum, Ius gentium

Senovės Romoje nebuvo tokios teisės, kuri būtų privaloma visiems tam tikros teritorijos gyventojams, nesvarbu kokiai bendruomenei jie priklausytų.

Ius civile – Romos piliečių teisė, reguliuojanti visas jų teises ir pareigas, taip pat numatanti atsakomybę už nusikaltimus.

Romoje gyveno labai daug svetimšalių – peregrinų. Jiems buvo taikoma atskira romėnų reisės sistemos dalis – ius peregrinorum (peregrinų teisė).

Romai plečiantis ir virstant imperija, formavosi nauja Romos teisės šaka – ius gentium.

Ius gentium – taikyta visiems Romos gyventojams (tiek piliečiams, tiek peregrinams).

Ius publikum, ius privatum

Ius publikum (viešoji teisė) – teisė, reguliuojanti Romos valstybės reikalus (susijusi su Romos valstybės statusu).

Ius privatum (privatinė teisė) – teisė, taikoma pavieniams asmenims (susijusi su konkrečių asmenų interesais).

Ius commune, ius singulare

Ius commune (bendroji teisė) – universalios teisės normos, taikytos visais atvejais, išskurus tuos, kai specialioji teisės norma numatė tam tikras išimtines teisinio reguliavimo taisykles.

Ius singulare (specialioji teisė) – teisės normos, prieštaraujančios bendrajam principui (pvz. moterims galiojo išimtinės teisės normos)

Romėnų teisės principai

1. Aequitas (teisingumas) – visų asmenų lygybė įstatymui.

2. Humanitas – pagarba žmogaus asmenybei.

3. Natura rerum – reglamentuojant visuomeninius santykius privaloma atsižvelgti į konkrečias gyvenimo problemas ir gyvenimo siūlomus jų sprendimo variantus.

4. Ius naturale (prigimtinė teisė) – nekintamos, amžinos, besąlyginės taisyklės.

Romėnų teisės periodizacija

1. Seniausi laikai (753 m. pr. Kr. – III a. pr. Kr.)

Pagrindiniai teisės šaltiniai: paprotys ir religinė tvarka. Teisminė ir įstatymų leidžiamoji valdžia priklausė karaliams. Nuo 509 m pr. Kr. šią valdžią perėmė magistratai – konsulai ir senatas. Priimti Dvylikos lentelių įstatymai, kuriuose susisteminti iki tol galioję papročiai, įvesta naujovių.

2. Ikiklasikinis laikotarpis (367 -17 m. pr. Kr.)

Prasidėjo prekybiniai santykiai (taip pat ir tarptautinė prekyba), Romoje atsirado daug svetimšalių. Susiformavo ius gentium.

3. Klasikinis laikotarpis (I-III a.)

212 . Imperatorius Karakala išleidžia ediktą, kuriuo visiems Romos imperijos visuomenės narias suteikia Romos pilietybę. Išnyksta skirtumas tarp ius civile ir ius gentium.

4. Poklasikinis (smukimo) laikotarpis (III a. vid. – 565 m.)

Pradėjo žlugti vergvaldinė santvarka, Romos imperija suskilo į dvi dalis – Vakarų ir rytų. Pablogėjo įstatymų kokybė, daugiau reikšmės teikiama imperatorių konstitucijoms.

Romėnų teisės šaltiniai

1.paprotinė teisė;

2.įstatymai;

3.senato nutarimai;

4.imperatorių konstitucijos;

5.pretorių ediktai;

6.jurisprudencija

PAPROTINĖ TEISĖ

Seniausias teisės šaltinis. Vyravo per visą seniausiąjį ir respublikos laikotarpius. Dvylikos lentelių įstatymai juos kodifikavo.

ĮSTATYMAI (leges)

Pasirodė respublikos laikotarpiu ir reiškė tautos susirinkimo priimtą aktą.

Turėjo tris dalis:

1. Įžanga (sudarė įstatymo iniciatoriaus vardas, pavardė, balsavimo vieta, laikas)

2. Teisiniai reikalavimai (dėstomas įstatymo tekstas)

3. Sankcija (numatomos tam tikros priemonės, turinčios garantuoti, kad būtų laikomasi įstatymų)

SENATO NUTARIMAI

Respublikos laikotarpiu senatą sudarydavo princepsas. Formaliai kiekvienas senato narys turėjo įstatymu iniciatyvos teise, bet sprendžiamą išvadą dėl projekto pateikdavo princepsas.

Vėliau senatas tik išklausydavo pranešimą apie senato nutarimo projektą, bet nebalsuodavo.

IMPERATORIŲ KONSTITUCIJOS

Imperatorių leidžiami norminiai aktai, kurie buvo šių rūšių:

1. Ediktai (bendrojo pobūdžio norminiai aktai, labiausiai panašūs į įstatymus)

2. Mandatai (instrukcijos, suteikdavo tam tikru įgaliojimų provincijų vietininkams ir kitiems valdininkams)

3. Dekretai (imperatoriaus kaip aukščiausio teisėjo sprendimai)

4. Reskriptai (atsakymai i teisėjų, valdininkų ar eilinių piliečių teisinio pobūdžio klausimus)

PRETORIŲ EDIKTAI

Tam tikro rango Romos magistratų (valdininkų) manifestai, kuriuose pastarieji skelbdavo būsimo valdymo programą bei formules, kurios suteikė galimybę tenkinti ieškinius ir sąlygas.

TEISĖS MOKSLAS (jurisprudencija)

Žymiausiems Romos teisininkams leista oficialiai aiškinti teisę, atsakyti į probleminius teisės klausimus. Atsakymai privalomi magistratams, teisėjai privalėjo jais vadovautis.

Tema. Civilinių teisių įgyvendinimas ir gynimas Romos imperijoje.

Ieškinio sąvoka ir rūšys

Ieškinys (actio) – pagrindinė subjektinės teisės egzistavimo prielaida, apibrėžiamas kaip asmens teisė įgyvendinti savo reikalavimą teismine tvarka.

Rūšys:

1. Daiktiniai (actio in rem) – gintos nuosavybės, servitutų, įkeitimo teisės. Rūšys:

– Ieškiniai, dėl pažeistų turtinių teisių atkūrimo (ieškovas reikalavo grąžinti ginčijamą daiktą, skolą, atlyginti padarytą žalą)

– Baudžiamieji ieškiniai (tikslas – civiline tvarka nubausti atsakovą)

– Mišrieji ieškiniai (siekta atlyginti padarytus nuostolius ir nubausti
iai (actio in personam) – pateikiami reikalavimams, susijusiems su asmeniniais teisiniais santykiais, ginti. Tai prievoliniai teisiniai santykiai, kurių pagrindas – sutartis, sandoris, deliktas.

3. Geros valios (bonae fidei) – nagrinėdamas šiuos ieškinius teisėjas įsigilindavo į sutarties esmę, o ne tai, kas joje parašyta. Ieškovo teisė grįsta faktinėmis bylos aplinkybėmis.

Civilinis (legisakcioninis) procesas

Buvo penkios pagrindinės legis actiones formos:

1. Legis actio sacramentum

2. Legis actio per manus iniectionem

3. Legis actio per pignoris capionem

4. Legis actio periudicis postulationem

5. Legis actio per conditionem

Legis actio sacramentum

Procesas, lažybos: šalys prieš magistratą iškilmingais iškilmingais žodžiais viena kitai pareiškia pretenzijas ir savo teisingumui patvirtinti paskiria tam tikrą sumą pinigų, kuri vadinosi sacramentum. Teismas sprendė, kas pralošė sakramentum. Neteisiosios šalies pinigai atitenka iždui.

Kai tokiame procese nagrinėtas daiktinis ieškinys buvo būtina pateikti ginčijamą daiktą teismui. Po to prasidėdavo tam tikras ritualas: ieškovas, laikydamas rankoje lazdelę (vindicta), tardamas formulę patvirtindavo, kad teisė į ginčijamą daiktą priklauso jam ir paliečia daiktą. Atsakovas taip pat tai pakartodavo šį veikmą. Tuomet įsitraukdavo magistratas ir daiktą liepdavo palikti, o ieškovas klausė atsakovo, kuom remiantis jis vindikuoja šį daiktą. Po atsakovo atsakymo ieškovas siūlydavo paskirti sacramentum. Paskyrus sacramentum magistras nutardavo, kam priklausys daiktas. Išspendus šį klausimą šalys kreipdavosi į pakviestus iš anksto asmenis ir prašė būti šio įvykio liudytojais. Sekančiame šio proceso etape šalys magistrato akivaizdoje iš privačių asmenų rinkosi teisėją, kuris ginčą nagrinėdavo iš esmės, nedalyvaujat valdžios atstovams.

Legis actio per manus iniectionem

Nagrinėti tam tikri ieškiniai dėl prievolių.

Procesas: Ieškovas atveda atsakovą į teismą ir uždėjęs ant jo ranką taria tam tikrą formulę, jei atsakovas čia pat nesumoka, ieškovas gali jį vestis pas save ir sukaustyti grandinėmis. Laiko 60 dienų ir 3 kartus veda į turgų, kur skelbia skolos sumą. Jei neatsiranda, kas sumokėtu, skolininkas tampa kreditoriaus nuosavybe. Jei kreditorių keletas, jie galėjo sukapoti skolininką į dalis. Atsakovas pats ginčyti skolos negalėjo, už jį tai galėjo padaryti įsitraukęs į procesą asmuo ir prisiimantis atsakomybę.

Legis actio per pignoris capionem

Asmuo, turėdamas reikalavimo teisę, tardamas tam tikra formulę, pasiima skolininko daiktą. Tai jis gali padaryti nedalyvaujant valdžios atstovui.

Galėjo būti taikomas tik kai kuriems religinio ir viešo pobūdžio reikalavimams (pvz. šią formą galėjo taikyti gyvulių, skirtų aukojimui, pardavėjai nesumokėjusiems pirkėjams, taip pat kariai, kuriems neišmokėtas atlyginimas.

Legis actio periudicis postulationem

Proceso esmė ta pati kaip ir legis actio sacramentum, išskyrus tai, kad nebuvo siūloma paskirti sacramentum, o prašyta magistrato paskirti šalims teisėją, kuris išnagrinėtų jų ginčą.

Naudotas, kai šalys nenorėdavo prarasti sacramentum.

Legis actio per conditionem

Vėlyviausia proceso forma, kurios esmė – ieškovas pranešė atsakovui, kad po trisdešimties dienų jis turi atvykti išsirinkti teisėją. Po to byla perkeliama teisėjo nagrinėjimui.

Civilinis (legisakcioninis) procesas

Legisakcioninio proceso sąlyga – šalių dalyvavimas. Užtikrinti atsakovo dalyvavimą procese – ieškovo pareiga. Ieškovo reikalavimas atvykti į procesą atsakovui buvo privalomas. Atsakovui mėginant išvengti ieškovo reikalavimo, jis pats galėjo tapti priklausomas nuo .ieškovo

Formuliarinis procesas

Formuliariniame procese šalys savo reikalavimus magistrato akivaizdoje galėjo reikšti bet kokiais žodžiais, o pretorius turėjo juos teisiškai įvertinti. Pretorius, išklausęs šalių paaiškinimų, nustatydavo ginčo esmę ir išdėstydavo specialiame rašte teisėjui. Šis raštas vadintas – formula.

Formula – šio proceso pagrindas, susidarė iš tokių dalių:

– nurodomas teisėjas, kuriam byla adresuojama;

– dėstoma ieškovo pretenzija;

– teisėjui pavedama priimti spendimą.

Sudėtingesnių bylų formulėse buvo trumpai nurodomi faktai ir aplinkybės, kuriais remiantis ieškovas pateikdavo reikalavimą.

Nedalyvaujant bent vienai šaliai procesas vykti negalėjo, atsakovo dalyvavimu rūpinosi ieškovas. Panaikintas leidimas atvesti atsakovą jėga, naudota poveikio priemonė – bauda.

Procesinis atstovavimas

Legisakcioniniame procese atstovavimas neleidžiamas.

Formuliariniame procese skirtos dvi procesinių atstovų rūšys:

1. Cognitor – pakeitė procese atstovaujamąjį, tačiau visi atsiradę teisiniai padariniai teko atstovaujamajam.

2. Procurator – proceso metu visa kas priteista perduodama procuratoriui, o pastarasis turėjo perduoti atstovaujamajam. Atsakyti pagal teismo sprendimą taip pat turėjo prokuratorius.

Tema. Daiktinė teisė

Daiktas (res) romėnų teisėje — tai bet kuris turtas (gėrybės), priklausantis gyvajai ar negyvajai gamtai ir fiziniu bei erdvės požiūriu izoliuotas arba neatskiriamas nuo kitų gamtos dalių (romėnai daiktu laikė ne tik materialiąją gamtos dalį, bet ir teisinius santykius bei teises).

Daiktų rūšys

Pagal galėjimą
liesti (apčiuopti) :

► Materialūs (res corporales) Materialus buvo toks objektas, kurį galėjo suvokti žmogaus sąmonė ir kurį buvo galima paliesti (pvz., kėdė).

► Nematerialūs (res incorporales) Res incorporales laikyti abstraktūs objektai, kurių egzistavimą lėmė galiojanti teisė. Tai buvo tam tikros turtinės teisės.

Pagal buvimą apyvartoje :

► Daiktai, esantys komercinėje apyvartoje (res in commercio) tai daiktai, kurie galėjo būti privačios nuosavybės teisės objektai ir dalyvauti civilinėje apyvartoje, t. y. kuriuos buvo galima pirkti, parduoti, dovanoti.

► Daiktai, išimti iš komercinės apyvartos(res extra commercium) – negalėjo būti privačios nuosavybės teisės objektai ir dalyvauti civilinėje apyvartoje. Jie dar vadinti res nullius, t. y. daiktais, nesančiais kieno nors nuosavybe. Į kai kuriuos iš šių daiktų, pavyzdžiui, bešeimininkius (paukščius, žuvis), buvo galima įgyti dalinės nuosavybės teisę; kitų daiktų, pavyzdžiui, šventyklų, viešųjų gatvių, jūros, dalyvavimas civilinėje apyvartoje labai ribotas.

Daiktai išimti iš civilinės apyvartos

Daiktai, priklausantys dievo teisei (res divini iuris):

► res sacrae – daiktai, kurie išskirtiniu šventu valstybės aktu paskirti dievams (šventyklos, altoriai, kulto reikmenys);

► res religiosae – daiktai pagarbai mirusiesiems išreikšti (kapai);

► res sanctae – daiktai, kuriuos ir be švento akto gynė dievai (miesto sienos ir miesto vartai).

Daiktai, priklausantys žmonių sukurtai teisei (ius humanum)

Tam tikros grupės daiktai buvo išimti iš komercinės apyvartos. Tai oras, jūros ir jų krantai, keliai, aikštės, teatrai, pirtys. Jie priklausė visiems, todėl kiekvienas, laikydamasis tam tikrų nurodymų, galėjo jais naudotis (jie nebuvo nei privačios, nei valstybės nuosavybės objektai).

Daiktų rūšys

Pagal svarbą ūkiui :

► Res mancipi – itin svarbūs ūkiui daiktai – Italijos žemės, vergai (seniausiais laikais — ir žmona bei vaikai), kinkomieji ir krovininiai keturkojai gyvuliai (arkliai, asilai, jaučiai, mulai), seniausieji kaimo žemių servitutai.

► Res nec mancipi – visi kiti daiktai laikyti.

Pagal galėjimą perkelti erdvėje :

► Kilnojamieji daiktai (res mobiles) – bet kurie daiktai, kuriuos galima perkelti iš vienos vietos į kitą nekeičiant jų esmės arba kurie patys juda (pvz., gyvuliai).

► Nekilnojamieji daiktai (res immobiles) – žemė, jos gelmės, statiniai, sodiniai. Visiems šiems daiktams, kaip sudedamosioms žemės dalims, taikytas toks principas: „Viskas, kas pastatyta ant žemės paviršiaus, jam ir priklauso.“ Oro erdvė virš žemės sklypo taip pat laikyta sklypo dalimi. Taigi nekilnojamieji daiktai — tai objektai, kurių negalima pernešt iš vienos vietos į kitą nekeičiant jų esmės ir kurie susiję su žeme nuolatiniais saitais.

Pagal individualių savybių turėjimą:

► Pakeičiami daiktai (res fungibiles) – neišsiskiria tam tikromis individualiomis ypatybėmis iš kitų tos pačios rūšies daiktų kaip atskiri. Tai neindividualizuoti daiktai, priklausantys kokiai nors bendrai rūšiai (genus), kuriuos galima apskaičiuoti, pasverti ar pamatuoti (pvz.: grūdai, bulvės, kukurūzai).

► Nepakeičiami daiktai (species) – iš kitų, į juos panašių daiktų išsiskiriantys tam tikromis specifinėmis ypatybėmis (species), (pvz.: asmens A kepurė).

Pagal galėjimą suvartoti:

► Suvartojami daiktai – fiziškai sunaikinami vieną kartą pavartoti (maisto produktai). Pinigai taip pat laikyti suvartojamais, nes atsiskaitant jie susimaišo su kitais pinigais ir todėl savininkas juos praranda.

► Nesuvartojami daiktai – naudojami dažniausiai neišnyksta (pvz., žemė), o jeigu ir išnyksta, tai ilgainiui (pvz., avalynė, baldai).

Ši klasifikacija reikšminga prievolių teisei, nes tokių sutarčių kaip nuomos, paskolos ir panašių objektas galėjo būti tik nesuvartojami daiktai

Pagal galėjimą padalinti :

► Dalūs daiktai – galima padalinti į daugiau dalių, nekeičiant jų esmės, vertės ir ekonominės paskirties (pvz.: vynas, smėlis, akmenys).

► Nedalus daiktai – juos padalijus (pvz., arklys ar stalas) praranda turėtas savybes ir paskirtį.

Daikto padalijimu nelaikytas teisės padalijimas į idealias dalis, nedalijant paties daikto. Pavyzdžiui, prireikus padalyti bendrasavininkiams, nedalus daiktas paliekamas vienam iš jų, o kiti turi teisę į piniginę kompensaciją.

Pagal ryšį su tarpusavio atskiromis dalimis:

► Paprastieji daiktai – susiję natūraliais, neatskiriamais ir vientisais saitais tiek ūkiniu, tiek teisiniu atžvilgiu (pvz.: akmuo, vergas, medis, gyvulys ir pan.).

► Sudėtiniai daiktai – sudaryti iš daugelio sudedamųjų dalių, sujungtų tarpusavyje nuolatiniais saitais, kartu sudarančių tam tikrą atskirą ir savarankišką daiktą tiek ekonominiu, tiek teisiniu atžvilgiu (pvz., laivas, namas, spinta ir pan.). Romėnų teisėje sudėtiniams daiktams galiojo principas, kad sudėtinio daikto dalies likimas yra toks pats kaip ir viso daikto.

► Surenkamieji daiktai – fiziniu požiūriu savarankiškų daiktų visuma, kuri kaip vienas daiktas suvokiama tik ekonominiu ir teisiniu atžvilgiu (pvz.: biblioteka, gyvulių banda, bičių spiečius pan.). Nuosavybės teisės objektas galėjo būti tiek kiekviena surenkamojo daikto dalis, tiek visas daiktas.

Pagal svarbą:

► Pagrindiniai daiktai
daiktai – padeda pagrindiniam daiktui atlikti savo paskirtį ir paklūsta jo teisiniam režimui.

Romėnai skyrė trijų rūšių papildomus daiktus: daikto dalis, priklausinius ir vaisius.

Papildomi daiktai

Daikto dalys savarankiškas teisinių santykių objektas galėjo būti tik atskirtos nuo pagrindinio daikto (pvz., tam tikru tikslu nuo stogo nuimta čerpė). Jeigu daikto dalies nebuvo galima atskirti nuo pagrindinio daikto, savininkas prarasdavo nuosavybės teisę į prijungtą dalį.

Priklausiniai buvo susiję su pagrindiniu daiktu ekonomiškai. Pagrindinis daiktas ir priklausinys galėjo egzistuoti savarankiškai kaip atskiri teisinių santykių objektai, tačiau ūkiniams santykiams tikslingiau juos naudoti kartu (pvz., spyną ir raktą). Romėnų teisėje galiojo principas, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutartyje nenumatyta kitaip.

Vaisiai (fructus). Romėnai skyrė dvi vaisių rūšis – tai natūralūs (fructus naturales) ir civiliniai (fructus civiles) vaisiai.

Fructus naturales yra vaisiai, kurių atsiradimą lemia biologinės pagrindinio daikto savybės (pvz., vaismedžio vaisiai, mineralai, esantys žemėje, pienas).

Fructus civiles – tai vaisiai, atsirandantys dėl pagrindinio daikto civilinės apyvartos (pvz., paskolos procentai, nuomos mokestis ir pan.).

Daiktinė teisė

Daiktas kaip daiktinės teisės objektas turėjo atitikti šiuos reikalavimus:

– Būti materialus (res corporales);

– Būti neišimtas iš komercinės apyvartos (res in commercio);

– Būti individualiais požymiais apibrėžtu (nepakeičiamu) daiktu (species).

Daiktinės teisės turėtojas bet kada iš bet kurio asmens gali reikalauti jam priklausančio daikto, o asmuo, turintis prievolinę teisę (pvz., kylančią iš pirkimo pardavimo sutarties), jeigu daiktas nebus perduotas, turės galimybę reikalauti tik atlyginti nuostolius, o ne perduoti patį daiktą.

Tema. Romėnų civilinės teisės subjektai

Teisnumas ir veiksnumas

► Gebėjimas būti civilinės teisės subjektu Romoje vadintas – caput.

► Asmuo, turintis gebėjimą būti civilinės teisės subjektu, vadintas – caput habet, neturintis šio gebėjimo – caput non habet.

► Teisnus žmogus vadintas – persona (asmuo).

► Būti persona Romėnai laikė privilegija, o norint ja tapti reikėjo turėti caput.

Caput

Caput priklausė nuo trijų elementų:

1. Laisvės statuso (status libertatis)

2. Pilietybės statuso (status civitatis)

3. Šeimos statuso (status familiae)

Laisvės statusas (status libertatis)

Status libertatis turėjo visi, nesantys vergai.

Vergas (servus) negalėjo būti teisės subjektas, jis – teisės objektas, daiktas.

Vergas neturėjo turto, negalėjo turėti nuosavybės, negalėjo kreiptis į teismą. Šeimininkui priklausė vergo gyvybės ir mirties teisė.

Vergui tuoktis su laisvuoju žmogumi buvo draudžiama, todėl vergės pagimdyti vaikai tapdavo taip pat vergais.

Vergu galėjo tapti ir laisvasis žmogus, jeigu jis:

► Pagautas nusikaltimo vietoje ką nors vogdamas.

► Nuteistas už nusikaltimą mirties bausme.

► Laisvoji moteris turėjo intymių ryšių su vergu ir nenutraukusi jų po įspėjimo.

► Būdamas tarnas, nepagarbiai elgęsis su šeimininku.

Romos respublikos laikotarpiu šeimininko valdžia vergams ribota:

► Numatyta baudžiamoji atsakomybė už vergo nužudymą.

► Vergo nusikaltimus nagrinėjo teismas.

► Sergantis vergas, paliktas be šeimininko pagalbos, tapdavo laisvas.

Vergovės pasibaigimo būdas, kai laivę vergui suteikdavo šeimininkas, vadintas – manumissio.

Manumissio buvo trys formos:

1. Manumissio testamento – laisvės vergui suteikimas šeimininko testamentu.

2. Manumissio vindicta – laisvės suteikimas, taikant tam tikrą procesą: šeimininkas, vergas ir pakviestas trečiasis asmuo ėjo magistratą. Trečiasis asmuo dėjo ant vergo lazdelę, o šeimininkas tardamas tam tikrus žodžius sutikdavo paleisti vergą. Tuomet magistratas skelbdavo vergą esant laisvu.

3. Manumissio censu – po šeimininko paskelbimo apie vergo laisvę, magistratas įrašydavo vergą į piliečių sąrašus ir šis tapdavo laisvas.

Pilietybės statusas (status civitatis)

Romėnų teisės požiūriu, neturėti pilietybės tolygu neturėti laisvės.

Romos piliečių grupės:

1. Patricijai – ankstyvosios Romos gimininės organizacijos nariai, kurių tėvai priklausė senatui.

2. Klientai – patricijų šeimų nariai, priklausomi nuo jų. Turėjo teisę į žemę.

3. Plebėjai – neįėjo į gimininę organizaciją, Romos imigrantai. Negalėjo eiti aukštų valstybės pareigų, būti senatoriais, neturėjo nuolatinės teisės į žemę.

Visi laisvieji Romos gyventojai status civitatis požiūriu sudarė penkias prupes:

1. Romos piliečiai

2. Peregrinai – svetimšaliai, pilietybės neturėjo, neturėjo politinių teisių, negalėjo sudaryti santuokos su romėnais, dalyvauti legisakcioniniame procese.

3. Lotynai – Lacijaus gyventojai ir jų palikuonys. Pilietybės neturėjo, tačiau turėjo beveik visas turtines teises, galėjo tuoktis su romėnais.

4. Kolonai – smulkūs žemės nuomininkai, ūkininkai, pilietybę turėjo. Žemes nuomodavosi iš turtingų Romos piliečių ir mokėjo pastariesiems žemės nuomos mokestį, todėl tapdavo ekonomiškai priklausomu nuo žemvaldžio. Koloną, savavališkai palikusį žemę, žemvaldys galėjo susigrąžinti. Kolonas šeimininką
galėjo skųsti tik padidinus žemės nuomos mokestį. Kolono vaikai taip pat buvo priklausomi nuo nuomojamo žemės sklypo.

5. Atleistiniai – į laisvę paleisti vergai. Paleistas vergas įgydavo savo buvusio šeimininko teisinį statusą ir pilietybę. Atleistinis savo išlaisvintojui turėjo tris pareigas: visada gerbti išlaisvintoją, patarnauti jam, nepalikus įpėdinių, jo turtas atitekdavo patronui.

Šeimos statusas (status familiae)

Šeima – Romos santvarkos, valstybinio, visuomeninio gyvnimo pagrindas.

Senovės romėnų šeima – patriarchalinė, kurios šeimininkas – pater families. Jo valdžia absoliuti ir šeimos nariams, ir šeimos turtui. Ši valdžia vadinta – manus.

Valdžia vaikams – patria potestas.

Valdžia vergams – dominica potestas.

Šeimos nariai teisnumo požiūriu skirstyti į savo teisės asmenis ir svetimos teisės asmenis. Nuo to, kuriai teisei žmogus priklausė, priklausė ir jo caput.

Savo teisės asmenims priklausė tik pater families, visi kiti – svetimos teisės, todėl visa ką jie įgydavo priklausė pater families.

Teisnumo sumažėjimas (capitis deminutio)

Capitis deminutio įvykdavo netekus vieno arba visų caput elementų.

Skirti trys capitis deminutio laipniai:

1. capitis deminutio maxima (civilinė mirtis) – praradus laisvės statusą.

2. capitis deminutio media – netekdavo Romos pilietybės, bet išsaugodavo laisvės statusą. Paveiktas media prarasdavo teises pagal ius civile, bet turėjo teises pagal ius gentium.

3. capitis deminutio minima – išsaugojo laisvės ir pilietybės statusą, tačiau pasikeisdavo šeimos statusas, t.y. nutrūkdavo ankstesnieji šeimos teisiniai santykiai, kas tiesiogiai atsiliepdavo ir turtiniams santykiams, ypač kylantiems dėl paveldėjimo.

Veiksnumas

Gebėjimas savo veiksmais įgyvendinti civilines teises. Priklausė nuo amžiaus ir sveikatos būklės.

Pagal amžių skirti į tris grupes:

1. Vaikai iki 7 metų – visiškai neveiksnūs (infantes).

2. Mergaitės nuo 7 m. iki 12 m., berniukai nuo 7 m. iki 14 m. – riboto veiksnumo (impuberes). Galėjo savarankiškai sudaryti smulkius sandorius, priimti mažas dovanas, pirkti nebrangius daiktus.

3. Mergaitės nuo 12 m., berniukai nuo 14 m. iki 25 m. – pilnamečiai ir veiksnūs, tačiau iki 25 m. buvo skiriamas kuratorius, kurio leidimu buvo sudaromi sandoriai. Kuratoriaus leidimo nereikėjo testamentui ir sudarant santuoką.

Fiziniai ir psichikos trūkumai taip pat turėjo įtakos veiksnumui.

Kurčnebyliai negalėjo dalyvauti sandoriuse, kuriuose reikėjo valią išreikšti žodžiu, taip pat legisakcioniniame procese.

Silpnapročiai ir psichikos ligoniai – neveiksnūs.

Ribotas eikvotojų (be saiko disponuojantys savo turtu) veiksnumas. Jiems skiriamas rūpintojas, be kurio leidimo sandorių eikvotojas sudarinėti negalėjo.

Tema. Valdymas.

Valdymas (possesio)

Valdymas – faktinis daikto turėjimas siekiant jį pasilikti.

Kad valdymas būtų teisėtas, privalėjo atitikti šiuos elementus:

Objektyvųjį – reiškė faktinį daikto turėjimą (corpus).

Subjektyvųjį – reiškė norą pasilikti daiktą (animus).

Remiantis animus valdymas skiriamas nuo laikymo.

Laikymas (detentio) – faktinis daikto turėjimas, kai asmuo nesiekia pasilikti daikto, bet valdo jį trečiojo asmens vardu.

Valdymo rūšys

Valdymas skirtas į rūšis pagal tai, kokiu būdu jis įgytas.

Kai daikto valdytojas buvo ir jo savininkas, valdymas vadintas possesio iusta.

Kai daiktas užvaldytas neteisėtu būdu, valdymas vadintas possesio iniusta.

Valdymo teisė pripažinta įgyta ydingai (vitiosa possesio), kai:

Valdymas įgytas jėga;

Valdymas įgytas klasta;

Valdymas iki pareikalavimo (kai negrąžina daikto iki nustatyto momento).

Valdyti buvo galima tik materialius daiktus.

Tema. Romėnų šeimos teisė.

Romėnų šeimos charakteristika

Šeima (familia) Romoje – visuma asmenų, susijusių giminystės ryšiais. Ją sudarė vedę sūnūs su žmonoms ir vaikais, klientai ir vergai.

Šeimą siejo ne kraujo ryšys, o šeimos galvos (pater familias) valdžia, kuri seniausiu Romos laikotarpiu mažai skyrėsi nuo jo valdžios vergams. Tokia pater familias valdžia vadinta manus (ranka)(vėlesniais laikais manus turėta tik žmonai).

Romėnų šeimos charakteristika

Svarbiausias asmuo šeimoje – pater familias. Tik jis buvo teisnus bei savos teisės asmuo. Šeimos nariai, esantys pater familias valdžioje buvo laikomi svetimos teisės asmenimis. Pater familias valdžiai priklausė visi (žmona, vaikai, marčios, vaikaičiai, vergai ir pan.).

Pater familias valžia baigdavosi tik jam mirus arba pačiam to panorėjus.

Mirus pater familias, jo sūnūs patys tapdavo pater familias ir jų valdžion patekdavo žmonos, vaikai.

Agnatinė giminystė

Šeima pagrįsta pater familias valdžia, vadinta agnatine.

Visi pavaldūs tam pačiam pater familias laikyti giminėmis ir vadinti agnatais. Kraujo ryšys įtakos neturėjo (ištekėjusi moteris tapdavo savo vyro šeimos agnate ir prarasdavo paveldėjimo teisę ir savo buvusios šeimos).

Agnatinė giminystė nustatoma pagal vyriškosios lyties liniją, nes pavaldumas buvęs tik tėvui.

Bet kurio šeimos nario įgytas turtas priklausė pater familias, šio turto jis negalėjo perleisti savo agnatams, net ir vaikams. Pastaroji priežastis lėmė kognatinės giminystės atsiradimą.

Kognatinė

giminystė

Kognatinė giminystė – giminystė, paremta kraujo ryšiu.

Santuoka ir jos rūšys

Santuoka Romoje – šeimos kūrimo pagrindas.

Skirtos dvi santuokų rūšys:

Teisėta romėniška santuoka

Santuoka, sudaryta tarp peregrinų ir kitų laisvųjų, neturinčių teisės sudaryti teisėtos romėniškos santuokos.

Teisėta romėniška santuoka

Skiriama į dvi rūšis:

Cum manu

Sine manu

Santuoka cum manu – žmona patenka vyro priklausomybėn bei tampa vyro šeimos agnate. Sudarant tokią santuoką reikėjo atlikti tam tikra apeigas. Nutraukti cum manu galėjo tik vyras.

Teisėta romėniška santuoka

Santuoka sine manu – žmona nepatekdavo vyro valdžion ir buvo savo senosios šeimos agnate. Sudarant šią santuoką ritualų nebuvo, pakako jų tarpusavio susitarimo sudaryti santuoką, gauti pater familias leidimą, jeigu sūnus buvo jo valdžioje, bei žmonai ateiti gyventi į vyro namus. Nutraukti sine manu buvo galima tiek abipusiu susitarimu, tiek vieno kažkurio iniciatyva, kas lėmė Romos šeimų irimą.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3918 žodžiai iš 7779 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.