Romėnų teisė vergų teisinė padėtis
5 (100%) 1 vote

Romėnų teisė vergų teisinė padėtis

1121314151

TURINYS

ĮVA DAS 3

1. ROMA – KLASIKINĖ VERGVALDINĖ VALSTYBĖ. 4

2. PIRMIEJI VERGŲ ĮSIGYJIMO BŪDAI. 5

3. ROMOS VISUOMENINĖS DIFERENCIJA, ŽYMUS VERGŲ SKAIČIAUS PADIDĖJIMAS, 7

4. VERGŲ ĮGIJIMO PIRKIMAS IR POŽIŪRIO Į VERGUS PASIKEITIMAS.

5. ASMENYNĖ VERGŲ PADĖTIS. 9

6. TURTINĖ VERGŲ PADĖTIS. 10

7. ŠEIMININKO ATSAKOMYBĖ UŽ TEISINIUS VERGO VEIKSMUS (ACTIONES ADIECTICIAE QUALITATIS) 11

6.1 Pekulijus 12

6.2 Actio institoria 13

6.3 Actio exercitoria

6.4 Actio quod inssus

6.5 Actio de in verso

8. LAISVO ŽMOGAUS TAPIMAS VERGU. 14

9. LAISVĖS SUTEIKIMAS VERGAMS. 15

10. VERGŲ PASIPRIEŠINIMAS. 18

IŠVADOS IR SIŪLYMAI 20

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI 21

ĮVADAS

Pažvelkime į romėnų teisę, kur galima rasti išeitį net iš pačių sunkiausių situacijų. Neveltui romėnų teisę vadino rašytinių protu (ratio scriptum).

Romėnų teisės studijos padeda ugdyti teisininkų profesinį mąstymą, romėnų teisės šaltiniuose randama puikių juridinės technikos ir teisės argumentacijos metodų pavyzdžių. Esu dėkinga dėstytojui, kad taip sudomino ir padėjo suprasti kaip gimė daugelio šalių teisės sistemos pagrindas. Nedaug šiandien yra valstybių, kuriose romėnų teisė galioja beveik nepakeista, bet nedaug rasime ir tų valstybių, kurios būtų atsispyrusios romėnų teisės įtakai. Remdamasi šiais faktais, pasirinkau kursinio darbo temą: “Vergų teisinė padėtis”. Šiuolaikiniame gyvenime ši tema nėra aktuali, bet svarbu nagrinėjant šią temą išaiškintį vergovės atsiradimo priežastis, vergų būklę ar teisinę padėtį įvairiose laikotarpiose. Aptarsių atskyrus laikotarpius, nuo Romos susikūrimo iki žlugimo.

Pastebėjau, kad skirtingi autoriai panašei aprašo įvykius įvykusius Romėnų teisėje, bet geriausiai savo mintis išdėstė rusų autoriai.

Šiame darbe pabandysiu įvairių autorių mintis interpretuoti savaip.

1.ROMA – KLASIKINĖ VERGVALDINĖ VALSTYBĖ.

Romėnų teisė žmonijos istorijos istorijoje užima ypatingą vietą. Romėnų teisė susiformavusi dar žiloje senovėje, daugelį šimtmečių pergyveno ją sukūrusią visuomenę. Jos istorijos turtinga praeitis tapo klasika.

Vienas iš vergovės epochos teisės sistemų yra Romėnų teisė. Ta epocha truko ilgiausiai, jeigu ją lyginsime su kitais valstybės ir teisės tipais. Net kelis tūkstantmečius apima Romos teisės istorija. Teisės norma, kuri susiformavo ant pirmykštės bendruomenės griuvėsių kaip svarbiausią tikslą buvo įteisinti ir įtvirtinti kaip vergvaldžių privatinę nuosavybę. Traktavo vergus kaip daiktus, privatinės teisės beveik visose tos epochos teisės sistemose, o iš vergo buvo atimtos visos teisės viešajame gyvenime. Lygybės prieš įstatymus principu vadovavosi tos epochos teisėje, tai reiške, kad nebuvo nei vergų, nei laisvųjų piliečių visi turėjo vienodas teises. Jų teisinis statusas priklausė nuo šeimyninės ir turtinės padėties, pilietybės, lyties ir kitų dalykų. Visų vergovinės epochos teisės sistemų bruožai yra panašūs ir bendri.

Romėnų teisė tarsi aukso grynuolis palyginus su vergovės epochos teise. Iš visų žinomų tos epochos teisės sistemų Romėnų teisė nėra panaši nei į vieną. Pasaulietinės teisės normos, seniausiuose Romos laikuose, buvo atskira nuo sakralinės. Romėnų teisės normos buvo kuriamos apibendrintiems atvejams, o ne konkretiems. Jos sudarė tam tikrą sistemą. Galima buvo reguliuoti įvairiausius turtinius ir asmeninius santykius pasitelkus mokslinę teisės interpretaciją. Įstatymo, nei senato nutarimo negalima taip suformuluoti, kad kada nors galinčius įvykti įvykius jie apimtų, bet pakanka to, kad kas atsitinka dažniausiai jie numatytų, tai paaiškinta Juliano (Julian) penkiasdešimt devintojoje knygoje. Atvejai kurie gali įvykti tik vieną kartą, teisės normos neliečia, tai nurodyta digestų penktojoje knygoje pagal Celsijų (Celsus) . Teisėjas taikė jau galiojančią teisę, priimdamas sprendimus, o nekūrė naujų teisės normų, tokia tvarka įsigalėjo jau nuo seniausių laikų Romoje. Pagrįstą bendraisiais principais, romėnai pirmieji sukūrė teisės sistemą, o Romos teisininkai ta sistema pagrindė jos svarbiausius principus ir aprašė. Tuo glūdi romėnų teisės nepakartojamas genialumas. Ratio scriptum – užrašytas protas, išmintis, ne veltui ji taip buvo pavadinta ir tapo klasika.

2. PIRMIEJI VERGŲ ĮSIGYJIMO BŪDAI

Dar nuo civilinės teisės atsirado vergų įsigijimo priežastys, bet skirtingose laikotarpiuose jie skyrėsi, senesniais buvo vienokios, o naujasniais kitokios. Yra žinoma tokių atvejų, kalbant apie seniausius laikus, kada Romos pilietį vergijon parduodavo į užsienio šalis. Atsižvelgiant į tai, kad laisvas romėnas savo šalyje negalėjo būti vergu nes galiojo lotynų lyga ”trans Tiberim”, jį galima buvo tik perduoti vergijon į kitą šalį. Kai ”trans Tiberim” nustojo galioti, tai imperijos laiku laisvas pilietis tapęs vergu, atlikdavo prievoles savo šalyje. Laisvas žmogus galėjo parsiduoti
į vergiją ir likti vergu pas tą šeimininką, tuo tikslu, kad galėtų pasidalinti su asmeniu kuris kels ieškinį dėl to parsidavusio asmens, kad jį pripažintų laisvu (preti participandi gratia), toks nuostatas galiojo dar nuo pretoriaus edikto nuostatų, dar tais laikais kai gyveno Mucias scevola. Atvejai, kada laisvas žmogus išsiskolindavo ir negalėdavo išsimokėti tų skolų spręsdamas juos tokiu būdu, kad parduodavo savo šeimos narius ar parsiduodavo pats. 313 m. Konstantinas leido tėvui parduoti savo kūdikį, bet tas parduotas kūdikis tapdavo vergu asmens, kuris jį įsigijo. Pagal Justiniano pakeitimą kūdikis galėjo būti parduotas tik esant dideliam reikalui, bei aptardamas tik su sąlyga šią galimybę. Asmenys tapdavo vergais kuriems:

1. Mtallum – pirmalaikė tremtis kasyklose.

2. In ferrum, ad bestias – paskirta teismo mirties bausmė.

3. Servi poenae – įstatymo nustatytą.

Nuteistojo in metallum ir Klaudiaus senato nutarimas buvo panaikintas Justiniano laikais. Magistras ar kitas įgaliotas asmuo galėjo išsiųsti žmogų į kitą šalį ir jis tokiu būdu galėjo tapti vergu pagal pavergimą jurecivili. Tą galėjo padaryti dėl įvairių priežaščių pav.: jeigu pagavo vogiant, debitorius kurie nesumoka skolų, dezertyrai… Romos piliečius kurie neišsimokėdavo skolininkui buvo draudžiama paversti vergais, klasikinio periodo pradžioje.

Viena iš vergų didinimo būdų yra gimimas. Nežiūrint kas yra vaiko tėvas, galėjo juo būti net laisvas žmogus, bet jeigu jo motina, buvo vergė tai tas vaikas irgi tabdavo vergu, nes vedybinis gyvenimas vergo santuoka nebuvo laikoma, moteris kuri yra vergė negalėjo tekėti nes tokia santuoka neturėjo teisinių pasekmių, tokios nuostatos buvo pagrįstos iš seniausiu laikų. Vaikas negalėjo turėti nieko bendro su tėvu jeigu jo gimimas įvyko be tėvų vedybų. Romoje buvo laikomas atskira būtybe tik gimęs vaikas, nežiūrint į tai kokį jo motina turėjo statusą nėštumo metu, jei gimdymo metu motina buvo vergė tai ir kūdikis gimdavo vergu. Laikui bėgant Romos imperijoje ši nuostata truputi pasikeitė. Pagal infans conceptus pro nato habetur įstatymą, kad vaikas buvo laisvas jeigu bet kurio nėštumo metu jo motina buvo laisva.

Atvejis, kai moteris turėjusi intymių ryšių su vergu ir ignoravusi tuo metu šeimininko paliepimą juos nutraukti, tapdavo verge, pagal 52 m.e.m. imperatoriaus ediktą.

Vergų įsigijimo klausimas tikrai nėra pamirštas mūsų laikų autorių, kurie nagrinėja Romėnų teisės sistemą. Manau, kad iš civilinės teisės ir iš tautų teisės kito pagrindinė vergijos atsiradimo priežastis, bet tą teiginį remia ir kiti. Visais Romos laikais golioja tautų teisė, manoma jos taisyklingi karai buvo pagrindinė vergovės priežastis. Netaisyklingi karai irgi buvo žinomi, jie vykdavo Justiniano laikais. Svetimtaučiai – tai asmenys, kurie su Roma neturėjo jokiu sutarčių. Kiekvienas laisvas Romos pilietis galėjo pasisavinti svetimšalį, nes jie neturėjo Romoje jokių teisių. Tai galėjo padaryti, kaip pamestą daiktą (res sine domino), ar net ne karo priešininką (hostis). Pax Romana – imperatorius Augustas paskelbė taiką, kurioje karai kaip pagrindinis vergovės šaltinis prarado savo reikšmę.

Laikui bėgant visos šios vergovės priežastys keitėsi, manau, kad viena pagrindinė vergovės priežastis ir net venintelė priežastis, tai prekyba vergais atveštais iš kitų šalių kaip Afrika, Azijos vergais.

3.ROMA VISUOMENĖS DIFERENCIJACIJA, ŽYMUS VERGŲ SKAIČIAUS PADIDĖJIMAS, VERGŲ ĮGIJIMAS, PIRKIMAS IR POŽIŪRIO Į VERGUS PASIKEITIMAS.

Iš pradžių vergų kiekis nebuvo didelis, į nelaisvę patekę žmonės iš kaimyninių šalių tapdavo vergais. Stovėdami karo eilėje priešininkai vienas į kitą žiūrėjo kaip į lygiaverčius. Po karo savo buvusį priešininką šeimininkas gerbė. Šeimininkai manė, kad per kitą karą tas pats šeimininkas galėjo pakliūti į nelaisvę pas vergo tėvą, sūnų ir panašiai. Tada vergas dar nebuvo žemesnio luomo žmogus, į vergą žiūrėjo kaip į žmogų, dar tada vergvaldžiai gerbė vergą. Socialinė linija, dar tada į gyvenimo sąlygas taip aiškiai neatskirdavo vergo nuo šeimininko. Šeimininkas ir jo šeimos nariai, mažuose ūkiuose dirbdavo kartu kaip lygiaverčiai žmonės. Šeimininkas ir vergas kartu gyveno ir maitinosi. Kaip šeimos (familija) narys tada dar buvo laikytas vergas ir patriarchalinės valdžios formoje užėmė lygią padėtį, kaip ir kiti nariai ( vaikai, žmona…). Seniausiais laikais buvo laikoma pirmais vergovės šaltiniais karą ir nelaisvę. Nebuvo tokio reikalo masiškai išnaudoti vergą darbo jėgą esant primityviam ekonominiam gyvenimui. Todėl nugalėtojas priešininką, kad anuliuotų išpirką užmušdavo arba pasilikdavo, retai imdavo į nelaisvę sau. Į nelaisvę patekusius žmones naudojo kaip darbo jėgą ūkiniuose reikaluose, tik esant sėslioms gyvenimo sąlygoms ir žemdirbystei. Taip Romoje atsirado vergovės institutas, kuris įsismelkė į socialinį gyvenimą ir rodėsi neišvengiamas. Laikui bėgant viskas keičiasi. Romos visuomenė diferencijavosi: pas turtinguosius, dideliuose ūkiuose, masiškai rinkosi vergai, o neturtingieji vergų neturėjo, nes nebuvo jiems galimybės jų įgyti. Šeimininkas ir vergas nutolo vienas nuo kito ne tik juridiškai, bet ir praktiškai. Vergų kiekis sparčiai didėjo.
Vergu atžvilgiu visuomenės požiūris tapo menkinantis, pažemintas. Dar vienas požymis rodantis, kad į vergą žiūrėjo kaip į daiktą, tai prekyba vergais. Savaime aišku, jog perkant vergą į jį žiūrėjo kaip į daiktą, nustatydavo jo vertę. Vergas tapo ne tik juridine formule, bet ir realaus veikimo principu, nes į vergą žiūrėjo kaip į kažką žemesnio už save, vergą lygindavo su gyvuliu ( quadrupedes ).

Romos teisė realiai nesugebėjo įgyvendinti net pačių tamsiausių vergovės laikotarpiu servi res sunt principo. Patiems verslininkams buvo nenaudinga vergą laikyti kaip daiktą, tobulėjant, vystantis ekonomikai ir prekybiniams santykiams, bet iš kitos pusės vergo asmenybė reikalavo sau kažkokių pripažinimo formų. Taip vergų teises reglamentuojančios normos įgavo dualistinę formą. Imperijos laikotarpiu šios formos, kontūrai tampa itin ryškūs. Parduodamų vergų skaičius sumažėjo itin pirmais mūsų eros amžiais, nes suprato, kad asmeninė jų piniginė vertė išaugo. Visuomenės pasamonėje įtakojant filosofijai ir krikščionybei, iš esmės susiformavo kitokios etikos normos. Siekdami apriboti vergvaldžių savivalę santykiuose su vergais imperatoriai išleido daugybę įstatymų. Tais laikais juristai sakė, kad vergovė prieštarauja jus naturale, vergą gali turėti tik moralinę ir visuomeninę padėtį turintis žmogus, kad būtų apsaugota vergų teisė buvo išleisti keli įstatymai:

Vergas tampa laisvas pagal imperatoriaus Klaudijaus ediktą, jog senas ir ligotas vergas kuris yra paliktas savo šeimininko likimo valiai.

1. “ Supra modum et sine cause servos suos saivire “ – pasak Gajaus buvo draudžiama virš normų be priežasties naudoti žiaurumą prieš vergą.

2. Kai vergas neištvėręs žiauraus elgesio su juo iš šeimininko pusės, pagal Konstituciją, buvo priverstas ieškoti pagalbos bažnyčioje arba prie imperatoriaus statulos, tokiu atveju buvo privaloma ištirti bylą ir priversti šeimininką parduoti vergą kitiems asmenims. Taip pat buvo išleista Konstitucija kuri numatė tokią pačią baudžiamą atsakomybę už nužudymą, kaip ir už svetimo vergo nužudymą ( sine causa). Tas abi Konstitucijas išleido Pijus.

3. XIX a. gladiatorių trupes iš dalies lex Pelronia uždraudė atiduoti vergus ad bestias depugnandas – vergų grupė, kurie privalėjo dalyvauti žiauriose kautynėse su žvėrimis.

Jeigu šeimininkas ar kitas asmuo nevykdė su vergu sudarytos išsilaisvinimo sutarties, vergas galėjo magistrui apskųsti savo šeimininką ar kitą asmenį.Tokio veiksmo pavyzdį galima pateikti, jeigu asmuo įsipareigojo vergui už tam tikrą užmokestį jį išlaisvinti iš vergijos, bet vergui sumokėjus pastarasis susitarimo neįvykdė. Iki kokio lygio šie ir kiti vergų teisės ginantys įstatymai pasiekdavo savo tikslą praktikoje vis dėl to teisiniu požiūriu šeimininko valdžia vergui jau ribojama, toks klausimas kilo po peržiūrėjimo šių įstatymų. Vergų nuosavybė ir kai kurie įgaliojimai tapo dar vienu svarbiu momentu vergų raidoje. Įvedus ekstraordinarinį procesą, imperijos įkūrimo pradžioje, vergai gavo galimybę dėl savo teisių pažeidimų pasiskųsti magistrui, kuris pats sprendė jam patikėtus klausimus. Vergas gali apskųsti įpėdinį magistrui, šiuo laikotarpiu nutolstama nuo draudimo, vergui suteikiama laisvė.

4.ASMENINĖ VERGŲ PADĖTIS

Persona – asmenybė, senesniais laikais caput, tai teisė turėti galimybę būti teisių ir pareigų subjektu. Tai reiškia, kad suteikiama galimybė dalyvauti teisiniame gyvenime. Teisiniai asmenys Romoje buvo ne visi žmonės. Capus – tai, pagal Romos juristus, gebėjimas būti civilinės teisės subjektu. Norint būti laisvu reikėjo būti laisvuoju žmogumi, o ne vergu. Pilietybės atžvilgiu būti piliečiu, o ne peregrinu ar lotynu. Šeimos atžvilgiu būti priklausomu jos nariu, o ne šeimos galva. Jeigu žmogus neteko vienos iš šių trijų ypatybių, tai neteko savaime ir caput ( capitis deminutio). Asmenys, kurie buvo nei vergai nei laisvieji žmonės, tai yra peregrinai, paprasti, priklausomi šeimos nariai, net tie kurios pretoriai skyrė į tam tikrą klasę turėjo status libertatis. Servus – vergas ne teisių subjektas, o jų objektas; res – daiktas, o ne asmuo. Nullum caput habent – vergai, kurie dar buvo vadinami kitaip. Šeimininko teisė į vergą buvo suvokiama kaip ir teisė į nuosavybę dominium ar propietras. Vertė vergo kaip daikto nėra vien tik rezultatas, kad kažkas turi į jį teisę. Jeigu vergas dėl kažkokių priežaščių neturi šeimininko, pavyzdžiui, šeimininkas jį paliko arba jo atsisakė (servus dereliktus) vis tiek vergas lieka vergu. Dėl tokių priežasčių vergas tampa servi nullius, ir dėl tokios priežasties jis tampa niekieno ir gali būti occupatio, o tai yra pasisavintas kito šeimininko. Vergo laidojimo vieta, kapas, yra lacus religiaus – šventa vieta, kaip ir bet kurio laisvo žmogaus kapas. Nors vergas buvo daiktas kaip lugus cetera animulia ( gyvuliai, kaip kiti gyvi objektai) bet nuo senovės laikų buvo priimta, kad jis turi būti palaidotas žmoniškai, kaip pilnavertis žmogus. Romoje kaip laisviems piliečiams taip ir vergams santuoka draudžiama jeigu grėsė kraujomaiša (cognationes sarviles) tai yra su giminaičiais. Perduoti vergą kitam šeimininkui atskiriant vieną nuo kito artimus žmones tokius kaip žmona nuo vyro arba
nuo tėvų buvo griežtai draudžiama. Svarbiausias asmeninės teisės kriterijus buvo suskirstymas į vergus ir laisvus žmones. Persona servi – tai dažnai minimas daugumos teisininkų išsireiškimas. Pripažindami šeimininko teisę į vergą taip kaip į įprastinę nuosavybės forma, romėnai tuo pačiu metu, kartais šią teisę vadina protestas, tai santykiuose tarp šeimininko ir vergo išryškėjantis nuosavybės formos elementas. Šis juridinis faktas laikui bėgant iš esmės nepasikeitė neatsižvelgiant į tai kad padėtis tai gerėjo, tai blogėjo. Servis res sunt (vergai – daiktai) iš pradinio taško nuomonės šiomis daromomis nuolaidomis visuomenėje negalėjo nieko pakeisti. Bet svarbus pastebėjimas, kad tuo metu vergovė tik pradėjo įsigalėti, socialinės ir ekonominės gyvenimo vergovės institutas nebuvo ypač svarbus, o vergovė dar nebuvo sudariusi atskiros klasės. Romos visuomenės pastebėjimas jau pirmaisiais jo gyvenimo metais, ir apie tai randama žinių iš seniausių Romos teisės šaltinių, kad buvo dalijimas žmonių į pagrindines dvi grupes: laisvus ir vergus.

5. TURTINĖ VERGŲ PADĖTIS

Vergas, negali turėti jokių savo teisių, taip kaip ir daiktas negali turėti jokios nuosavybės. Vergo valia ir veika neturi, negali sukelti jokių teisinių pasekmių, tai galima teigti remiantis šiuo principu. Toks principas iš esmės realiai neįgyvendinamas, be to jo realus įgyvendinimas būtų nenaudingas patiems vergvaldžiams. Romos gyventojai suprato, kad suteikus vergui kažkokį teisinį įgaliojimą, statusą, jį galėjo išnaudoti kaip pasiuntinį, prekiautoją, vadybininką. Nepaisydami logiškų prieštaravimų vergams suteikė teisinį statusą, pripažinimą. Ex persona domine – pripažintas vergų sugebėjimas, teisė dalyvauti turtiniuose sandoriuose, sudarydami tokį sandorį jis atstovavo pono teisėms. Cum servo nilla actio est – ieškinio vergui kelti negalima, vergui ieškinys nekeliamas. Dėl šio teiginio susidarė komplikuota situacija. Pareigos kilusios iš sandorių, kuriuos sudarė vergas, nepriklausė vergo ponui, o kaip minėjau, ieškinio vergui kelti negalima. Laikui bėgant nors vergui ieškinys ir buvo nekeliamas, bet šiuose santykiuose pastebėtos kai kurios vergų pareigos. Obligatio naturalis, tai naturali pareiga, nors ji ir neturėjo ieškinio prasmės.

6. ŠEIMININKO ATSAKOMYBĖ UŽ TEISINIUS VERGO VEIKSMUS.

Melior condicio nostra per servos fleri potest, deferior fieri non potest – mūsų padėtis gali tapti geresnė, padedant vergams, bet negali būti blogesnė, apie tokių tasyklių atsiradimą kalbėjo Gajus XI a.

Ponas privalo atlyginti žalą arba atiduoti vergą nukentėjusiam, jeigu vergas padarys kam nors turtinę žalą (pavogs, sugadins daiktą…) tokia taisyklė egzistavo dar nuo senovės civilinėje teisėje. Jeigu ponas atiduos vergą atlygindamas žalą, tai kitam ponui, kuriam atiteko vergas kaip žalos atlyginimas atitenka visi to vergo įsiparejgojimai kartu su juo. Actio de pauperie – tokia pati taisyklė buvo taikoma, kada žala buvo padaryta gyvulio jo šeimininkui. Tačiau atsakomybė už padarytą dar vergijoje ir neatlyginta pono žalą buvo vergo atsakomybė, tai buvo tokiais atvejais taikoma, kai vergas buvo išlaisvintas iš vergijos. Išimtys iš bendrų tasyklių gynė ne vergų interesus, bet vergvaldžių, kurių sluoksniui priklausė ieškovas, nukentėjęs nuo vergų teisių pažeidimų.Vergai vergvaldžio interesui privalėjo atsisakyti nuo pilno beteisiškumo sutarčių įpareigojimuose. Obligatio naturale – buvo pripažįstama, ką iki savo išsilavinimo pasirašė vergas, tai buvo pagrindinė kliūtis vergvaldžiui. Ieškovas neturėjo teisės antrą kartą perduoti vergo kreditoriui, nes ieškinys negalėjo būti iškeltas išlaisvintam vergui, jejgu tik jis įvykdė sutarties įpareigojimus. Pagal sudarytą sutartį valstybės aparatas buvo suinteresuotas pripažinti ne tik vergo atsakomybę bet ir pono atsakomybę, nes ponas paprastai turėjo daugiau turto nei išleistas iš vergijos vergas. Taigi buvo sudaryta ieškinio forma ponui, ją sudarė pretorius. Iš gyvenimiškos ir dalykiškos padėties išryškėdavo visi būtini sprendimai ir struktūra.Verta atreipti dėmesį į vergo kompetetingumą sudaryti didelio ir plataus mąsto sutartis.

Šiuo metu Jūs matote 52% šio straipsnio.
Matomi 3062 žodžiai iš 5873 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.