Rūgštieji lietūs ir miškų nykimas
Pakenkimus sukelia teršalų emisijos; jos sustiprėja saulėtais metais, jei kenkia sausa depozicija. Kenkėjai (grybai, kinivarpos, tipografai) naudojasi medžio susilpnėjimu .
Kenksmingos medžiagos nusėda daugiausia ant lapų ar spyglių arba ant dirvos ir šaknų. Primine lapų ir spyglių pakenkimo priežastimi laikomas ozono arba rūgštis sudarančių oksidų SO2 ir NO poveikis.
Ozonas pažeidžia lapų ir spyglių kutikulą. Per žioteles jis patenka į audinius ir, reaguodamas su ląstelių sienelių vandeniu, sudaro OH radikalus. Jie pažeidžia chloroplastų tilakoidų membranas .
Centrinis chlorofilo Mg atomas rūgščių kritulių yra išplaunamas.
Spygliai pagelsta, jų asimiliacinės galimybes sumažėja. Šaknys įsiurbia mažiau maisto medžiagų ir negali atgaminti prarasto Mg. Medžio augimo greitis sumažėja.
Dėl tiesioginio ozono poveikio išplaunama daugiau maisto medžiagų. O3 užima membranų fosfolifodų dvigubas jungtis ir SH grupės. Dėl to padidėja membranų pralaidumas. Į ozono poveikį žiotelės reaguoja užsiverdamas, dėl to sumažėja fotosintezės intensyvumas.
SO2 atveria žioteles, dėl to daugiau išgarinama. Sausringais metais augalas patiria fiziologinį stresą dėl vandens trūkumo.
Pagausėjus NO lapas įsotinamas nitratais fermentų suskaldomas iki nitrito ir toliau – iki galimo naudoti amonio. Kadangi nitratų redukcija vyksta greičiau nei nitritų, ląstelėje susikaupia nitritų perteklius. Tai kenkia tilakoidų membranoms. Kol dirvoje yra kalkių, jos neutralizuoja patekusias rūgštis:
Hidrokarbonato jonai sujungia metalų jonus .
Metalai iš dirvos išplaunami. Kiti jonai pakeičia molio mineralų jonus. Jei buferinė talpa išeikvota jonai atpalaiduojami. Jie dirvožemyje būna sambemolėkuliniuose aliuminio hidroksido katijonuose.
Su atsipalaidavusiais sunkiaisiais metalais susidariusios katijonines rūgštys ardo šaknų sistemą .
Mažamaisčiai ežerai
Natūralūs gilūs ežerai yra mažamaisčiai ir gamina mažai organinės medžiagos. Tipiniai jų požymiai yra :
Matomumo gylis iki 10 m, vandens spalva – nuo žydros iki žalios, mažai nuosėdų, nėra sapropeli, vienoda deguonies koncentracija, planktonas, bet negausūs individų, prisitaikė prie nedidelių priekrantes juostoje mažai makrolitų deguonies kiekio svyravimų; siauroje.
Vandens rūgštėjimas
Į vandens telkinius patenka vis daugiau rūgščių. Tai įrodo nuosėdose likę titnagdumbliai. Kai kurie titnagdumbliai gyvena tik tam tikrose vandens telkinio rūgštingumo sąlygose. Jie turi atsparius silikatinius kiautus ,net praėjus dešimtmečiams, parodo ežero rūgštingumo kitimą .