Mintis surengti autostopo ekspediciją į Iraną kilo 1998 m. pavasarį perskaičius maskviečių draugų knygas apie jų ekspedicijas į Iraną, Pakistaną bei Indiją. Mane sužavėjo azijiečių vaišingumas, draugiškumas, labai žemos visų prekių kainos.
Deja, tais pačiais metais išvykti į kelionę nepavyko, nors Rumunijos viza jau buvo pase.
Rankų nenuleidom ir su kolege Inga slapčia ruošėmės kelionei. Reikėjo pasidaryti Rumunijos vizas, nusipirkti kelionės reikmenų, rūbų, pastudijuoti kelionių ataskaitas ir patarimus.
Pagaliau, paskutiniąją darbo dieną (1999 liepos 2 d.) prieš atostogas buvome pasirengę startui. Čia mane šiek tiek pavedė mūsų Finansų departamentas laikų nepervedęs atostoginių pinigų. Išvažiavome tą patį vakarą dar neturėdami pakankamai pinigų kelionei.
Kelias į išsvajotąsias šalis driekėsi per jau iki gyvo kaulo įgrisusią Lenkiją, kampelį Slovakijos, kalnų ir vyno šalis Vengriją, Rumuniją, Bulgariją. Kelionė iki Turkijos vyko sklandžiai ir be jokių nuotykių. Kaip ir tikėjomės, Rumunijoje „pasigavome“ turką su SCANIA, su kuriuo ir keliavome iki Turkijos. „Restoran – no problem“ sakė jis. Mūsų vairuotojas Ali maitino ir girdė mus kaip senus bičiulius. Rumunijoje ir Bulgarijoje sustodavome valgyti ar tik pasiilsėti tik turkiškuose restoranuose ir kavinėse.
Atvykę į Turkiją turėjome atsisveikinti su Ali. Mes važiavome į Stambulą, o Ali į Turkijos pietus. Išsiskyrėme su ašaromis Ali akyse.
Stambulas pasitiko mus „namazo“ garsais. „Namazas“ – tai kleis kartus per dieną, tuo pačiu metu vykstanti malda. Prieš pat maldą iš visų mečečių tuo pačiu metu pradeda sklisti į garsajuostę įrašyti mulos giesmės garsai.
Viešbutyje mus globojęs Irako kurdas pamokė kaip elgtis gatvėje, kaip pirkti, derėtis ir pan. Jis buvo ne kokios nuomonės apie turkus – sakė „Dievas davė tokį puikų kraštą tokiems šlykštiems žmonėms“.
Kitą dieną suskatome aiškintis situaciją dėl Irano vizų. Iranas labai nenoriai išduoda turistines vizas, tad mes užsiprašėme tranzitinės. Kad gauti tranzitinę vizą, reikia turėti kitos šalies, į kurią važiuojame tranzitu, vizą. Tad norėdami gauti Irano vizą, mes turėjome per 5 dienas pasidaryti Pakistano vizą. Žinodami, kad Pakistano konsulatas dirba tik iki pietų, mes pagalvojome, kad reikia važiuoti taksi. Policininkas budėjęs prie Irano konsulato mums pasakė, kad tai kainuos apie 20 Lt. Deja, mus vežęs taksistas nė menkiausio supratimo neturėjo apie tai, kuriame daugiamilijoninio miesto gale galima rasti Pakistano konsulatą. Su juo mes gerą pusvalandį važinėjome po miestą kol pamatėme, kad jis prarado viltį rasti mums reikiamą pastatą. Mes nepatenkinti išlipome iš taksi toli nuo centro, o vairuotojas dar išdrįso paprašyti 50 Lt! Jis dar ilgai persekiojo mus vis nuleidinėdamas kainą, kol aš jam kelis kartus pasakiau, jog negaus nė milijono lirų. Galiausiai mums pavyko rasti Pakistano konsulatą ir šis sutiko mums padaryti vizą už 60 USD. Kita dieną, pridavę dokumentus į Pakistano konsulatą, mes išvykome prie Marmuro jūros. Aplankėme kurortinius miestelius Yalova ir Činarčik. Važiavome kaip tik per visus tuos miestelius, kuriuos dabar nusiaubė žemės drebėjimas. Per Marmuro jūrą kėlėmės keltu nemokamai. Technologija „hidrostopo“ paprasta – prieš keltą reikia pasiprašyti į automobilį, važiuojantį į keltą ir su juo įvažiuoti.
Kitą dieną grįžome atsiimti Pakistano vizų ir iškart po to išvykome į Antaliją. Didžiąją kelio dalį važiavome su firmos Mercedes „fura“. Vairuotojas buvo jaunas vaikinukas, o jo bendrakeleivis – 14 metų berniukas. Paprastai Turkijoje visi vairuotojai užduodavo tuos pačius klausimus ir tuo pačiu eiliškumu, tad po kiek laiko jau ir turkiškai suprasdavom pagrindinius klausimus. Pirmiausiai paklausdavo iš kur mes esame, o antras klausimas būdavo arba apie mūsų turkų kalbos mokėjimą arba apie šeimyninę padėtį. Dėl mūsų pačių saugumo, islamo šalyse mums labai patarė sakyti, jog esame vyras ir žmona. Nors taip sakėme ir šitam vairuotojui, bet jis vis vien bandė įkalbėti miegoti draugę su juo, kol aš su berniuku vakarieniavome restorane. Be viso to, privažiavus Antaliją, jie dar paprašė pinigų už pavežimą… Tai buvo vienintelis toks atvejis Turkijoje, kada vairuotojas prašo pinigų. Dauguma jų patys vaišindavo restoranuose, kviesdavosi į namus.
Antalijoje mes teturėjome vieną dieną, nes jau pirmadienį ryte turėjome atsiimti Irano vizas Stambule. Aplankyti Antalijoje buvo galima daug ką, tad mes nusprendėme išsinuomoti automobilį ir juo apvažiuoti aplinkines įžymybes. Kadangi eismas Turkijoje siaubingas, automobilį išsinuomavome kartu su vairuotoju, kuris mus nuvežė į antikinius miestus, parodė amfiteatrą, nuostabaus grožio nacionalinį parką ir pan. Deja, vėl teko konfliktuoti su vairuotoju dėl pinigų, nes jis norėjo užpilti degalų pusantro karto daugiau negu mums reikėjo. Benzinas Turkijoje gan brangus – 4 Lt/l, tad mes būtume apturėję nemažų nuostolių.
Vakare išsimaudėme Viduržiemio jūroje. Svetinga Turkų šeima vaišino mus arbūzais. Beje, ir Turkijoje ir Irane labai populiarūs šeimyniniai „piknikai“. Šeimos, arba tiksliau, ištisos giminės po 15-20 asmenų vakarais nuo 18 val. Pradeda rinktis pajūriuose parkuose ar šiaip ramesnėse vietelėse ir ten vakaroja
iki 24-2 val. Su savimi jie atsineša dujines virykles, termosus, vandens bakelius, dėžes su maistu.
Kita rytą mes vėl buvome kelyje ir per 8 valandas pasiekėme Stambulą. Šį kartą nakvojome „Aladino“ jaunimo nakvynės namuose. Jų savininkas mus „pasigavo“ einant į kitus jaunimo nakvynės namus ir nusiviliojo pas save. Stambule mums nesisekė apžiūrėti vietinių įžymybių, nes pataikydavome apsilankyti nedarbo dieną arba per vėlai vakare. Ačiū Dievui, kad žemės drebėjimas Turkijoje nepalietė europinės Stambulo dalies ir žymiausias mečetes Top Kapi ir Mėlynąją Mečetę galėsime apžiūrėti kitos kelionės metu.
Kitą rytą mes užėjome į Irano ambasadą ir atsiėmėme vizas. Kelias atviras – pirmyn iki Pakistano! Tą pačia dieną leidomės į kelią ir naktį stojant nakvynei buvome nuvažiavę apie 1000 km. Keliai Turkijoje labai geri, o vairuotojai temperamentingi ir važinėja labai greitai.
Pagaliau dvyliktąją kelionės dieną pasiekėme Irano sieną. Prieš kirsdami sieną apsirengėme kaip pridera pagal islamo įstatymus, kad nepažeistume vietos įstatymų. Aš privalėjau apsivilkti ilgas kelnes, o draugė – apsigobti skara. Taip mes kirtome sieną. Turkijos pasieniečiai buvo užsiėmę remontu ir kraustymusi ir nekreipė jokio dėmesio į laukiančią minią. Minia vis didėjo, o pasieniečiai, atrodo, niekados nebaigs gręžti ir nešioti daiktų. Taip pralaukėme margaspalvėje minioje apie 2 val. ir mūsų, kaip užsieniečių, pasus patikrino pirmiausiai. Patekimas į Iraną organizuotas, kaip patekimas į kalėjimą. Patikrinus pasą, stovime prie sunkių metalinių durų, ant kurių kabo didelė spyna. Po kiek laiko ateina turkas pasienietis ir mus įleidžia pro tas duris. Patenkame į kambarį panašų į sandėlį. Ten randame vienas duris į kurias ir beldžiamės. Atrakina tas duris jau Irano pasienietis, kuris perduoda mūsų pasus prie kompiuterio sėdinčiam vyrukui ir tikrina mūsų daiktus. Kai procedūra baigiama, mus įleidžia į Irano teritoriją. Čia mes vikriai išsprunkame iš persekiojančių pinigų keitėjų bei taksistų rankų ir keliaujame keliu artimiausio miestelio kryptimi. Mus paveja autobusiukas ir pakviečia sėstis. Pirma kartą tenka prabilti farsi kalba „Pul nadaram“ („pinigu neturiu“). Vairuotojas tik numoja ranka ir atveža mus iki pasienio kaimelio. Čia mes įsiprašome į vos bepasivelkantį savivartį, su kuriuo nuvažiuojame iki artimiausio miestelio Maku. Jame atsirandame jau sutemus ir ilgai pėdiname per miestelį, link jo išvažiavimo. Miestelį supa labai aukštos rudos uolos, nors jau 21 val. vietos laiku, bet dauguma parduotuvių dar dirba. Užeiname į knygyną ir paprašome Irano žemėlapio. Deja, jie tik farsi kalba, kurios rašto mes nesuprantame.