S gėdos Lietuva vampyrų žemė
5 (100%) 1 vote

S gėdos Lietuva vampyrų žemė

TURINYS:

1. Įvadas……………………………………………………………………………………………..2

2. Eilėraščio turinio analizė…………………………………………………………………..3

3. Išvados……………………………………………………………………………………………6

4. Nauduota literatūra…………………………………………………………………………..7

ĮVADAS

Sigitas Geda (g. 1943 m.) ne vieno lietuvių literatūros kritiko yra pelnytai vadinamas gyvuoju lietuvių literatūros klasiku. Tai vienas iš iškiliausių šio laikmečio lietuvių poetų, kurio kūrybinis kelias apima net penkis dešimtmečius, – pirmasis jo eilėraščių rinkinys „Pėdos“ išleistas 1966 metais.

S. Gedos literatūrinė veikla – tai ne kūryba. Svarbi ir produktyvi jo veiklos sritis yra poezijos vertimai, literatūros kritika. Poetas taip pat visada domėjosi visuomenės gyvenimu, aktyviai dalyvavo Lietuvos persitvarkymo sąjūdyje. Jam rūpi skaudūs ar problemiški visuomenės dalykai, – ne tik Lietuvos aktualijos, tačiau ir globalūs socialiniai klausimai.

Kalbant apie Sigito Gedos kūrybą, reikia pastebėti, kad, šalia gausių poezijos rinktinių, jis yra išleidęs ir kitų žanrų kūrinių – dramaturgijos, esė. Tačiau vis dėlto jis labiausiai žinomas savo poezija. S. Gedos kūrybinis braižas yra savitas, ypatingas savo sodriomis ir net drastiškomis poetinėmis priemonėmis. Kaip pastebi literatūros kritikai, jis yra „ (…) lietuvių poezijos transformatorius, perkeitėjas; poezijos tradicija yra jo perskverbiama, pleištinis judesys, plėšiantis. Nėra prasmės klausti apie plėšiančio judesio teisingumą, jis nėra atsižvelgiantis. Gali būti drastiškas, būtinai provokatyvus“ (Viktorija Daujotytė ,, Metai“ 2002. Nr. 2). Sigitas Geda – novatorius ir eksperimentatorius, jo kūryba kartais vertinama prieštaringai ar sukelia polemiką, ypač dėl savo poetinės išraiškos formų ir priemonių, tačiau nė vieno skaitytojo nepalieka abejingo. S. Gedos kūryba įvertinta gausiais apdovanojimais už literatūrinius nuopelnus. Poeto kūryba įtraukta į mokyklines literatūros programas. Net keletas jo rinktinių išverstos ir išleistos užsienio kalbomis.

EILĖRAŠČIO TURINIO ANALIZĖ

Analizuojamas eilėraštis „Lietuva vampyrų žeme“ sukurtas 1991 metais. Pavadinimas skamba iššaukiančiai, provokuojančiai, – iškart kyla klausimas, kas Lietuvoje galėtų būti vadinama vampyrais. Eilėraščio paantraštė paaiškina, kad bus kalbama apie aktoriaus gyvenimą. Kūrinio tema sena kaip pasaulis ir tuo pačiu visada aktuali: menininko ir visuomenės santykis. Ši tema šakojasi į kelias ryškias potemes.

Eilėraštis pradedamas pasvarstymu apie aktoriaus reikalingumą visuomenei:

Žmonės žino; kad esi tu,

kartais prašo pasirodyt,

reikalingas tavo žestas,

tavo akys, tavo žodis.Tokia yra menininko paskirtis – duoti žmonėms tai, ko jie iš tavęs tikisi, ir prasmingas būna gyvenimas to menininko, kurio veiklos vaisiai iš tiesų laukiami ir reikalingi. Toks yra ir eilėraščio lyrinis „aš“, kuris įkūnytas vienaskaitos antrojo asmens forma „tu“ – ši meninė išraiškos priemonė suteikia kūriniui intymumo, betarpiškumo. Iš šio menininko, aktoriaus, norima „pasirodymo, žestų (lietuviška transkripcija turėtų būti „gestas“), akių, žodžių“ – tai yra, vaidybos, aktoriaus meninio meistriškumo rezultatų.

Tačiau jau kitame poetiniame vaizde iškyla problema: atsiskleidžia lyrinio „aš“ tam tikrų vidinių abejonių, prieštaravimų, netgi pajuntamas tam tikras jo vidinis nestabilumas, disharmonija:

Tu esi kažkur nugrimzdęs,

didis, mažas, nelaimingas,

tau taip pat kažin ko trūksta, nori

būti reikalingas.

Eilėraščio lyrinis „aš“ savo viduje jaučiasi „mažas ir nelaimingas“, jam kažko trūksta, kad galėtų pajusti dvasinę harmoniją. Gal jis abejoja ar nėra pakankamai tikras savo meno, savo darbo reikalingumu? Kad ir būdamas didis visuomenės akyse, menininkas sielos gelmėse dažnai kenčia dėl įvairių sudėtingų peripetijų, – ir tai natūralu, juk menininkai paprastai subtiliau ir jautriau negu kiti priima tikrovę su visais jos iššūkiais, ir jų išgyvenimai dažnai būna gerokai gilesni ir intensyvesni.

Tolesnės eilėraščio eilutės patvirtina, jog lyrinis „aš“ – aktorius – labiausiai jaudinasi dėl to, kaip kuo geriau atlikti savo, kaip menininko, paskirtį ir tuo įprasminti savo būtį: Ir, kliedėdamas iš džiaugsmo,

mintyse renkies drabužį,

su žmona, vaikais tariesi (…)

Išgyvenimų stiprumą pabrėžia hiperbolė „kliedėdamas iš džiaugsmo“.

Žinoma, aktoriaus, kaip ir kiekvieno menininko, darbo galutinis įvertinimas yra visuomenės pripažinimas:

(…) mintyse esi užbūręs

visą šalį, visą tautą,

arba bent jau vieną žmogų (…).

Menininko darbas tik tuomet prasmingas, kai jis susilaukia pripažinimo. Taigi ir eilėraščio lyrinis „aš“ svajoja apie tai. Žodis „užburia“, panaudotas kaip hiperbolė, parodo tos svajonės mastą. Užburti „visą šalį, visą tautą“ … Na tebūnie kad ir ne minios pripažinimas, tebūnie nors „vieno
žmogaus“. O jei ne? Jei pripažinimo nesulaukiama? Nuo tokių būgštavimų neapsaugotas niekas. Ir staiga kitame vaizde iškyla visai netikėta eilėraščio kulminacija:

Bet skambutis ir – iš aukšto, iš

vienas, turbūt šis jaudulys visuomet glūdi kiekvieno menininko pasąmonėje ir yra jo veiklos varomoji jėga. Ši problema yra amžina kaip ir pats menas.

Nieko, arba šlykščiai tau

Meluoja, velia, kleidžia (…).

Paaiškėja, jog eilėraščio lyrinis „aš“, kaip menininkas, yra visiškai priklausomas nuo neįvardytos aukštesnės jėgos, kuri „vienu skambučiu“ gali pakeisti menininko likimą. Šiose metaforose – „skambutis“, „iš aukšto“, „iš aukštai“, „nuleidžia“ – nesunku atpažinti biurokratinės, korumpuotos visuomenės realijas, kur menas gali būti perkamas ir paperkamas, kur veikia „savo klano“ dėsniai, kur menininkas yra tik sraigtelis didžiulėje biurokratinėje sistemoje, kur jis neturi jokios meninės laisvės, ir visi jo kūrybiniai sumanymai atsimuša į direktyvas, „nuleistas iš aukščiau“. Čia galima įsivaizduoti įvairias konkrečias situacijas: koks nors funkcionierius suvaržė aktoriaus kūrybinę laisvę? Primetė nepriimtinus meninius sprendimus? O gal tiesiog „nušalino nuo vaidmens“? Bet kuriuo atveju, esmė yra visiška menininko priklausomybė nuo „force majeure“, tai yra, nuo nenugalimų jėgų, ir būtent tai yra pagrindinė, ryškiausia eilėraščio problema, eilėraščio kulminacija. Ši skaudi menininko problema vėlgi yra sena kaip pats menas ir aktuali bet kurioje visuomeninėje santvarkoje, jei joje egzistuoja biurokratija, korupcija, kitos skaudžios socialinės negerovės.

Šiuo metu Jūs matote 58% šio straipsnio.
Matomi 1007 žodžiai iš 1741 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.