Sąjūdžio susikūrimas ir jo radikalėjimo procesas
5 (100%) 1 vote

Sąjūdžio susikūrimas ir jo radikalėjimo procesas

TURINYS:

ĮVADAS………………………………………………………………….3

I. LPS SUSIKŪRIMO VEIKSNIAI IR VERSIJOS………………………………………………5

II. SĄJŪDŽIO RADIKALĖJIMO PROCESAS………………………………………………….8

III.TARP DVIEJŲ BARIKADŲ PUSIŲ:

1. Sąjūdis ir LLL…………………………………………………………………………………11

2. Sąjūdis ir LKP…………………………………………………………………………………12

IŠVADOS…………………………………………………………………..15

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA………………………………………………………………….17

ĮVADAS

Sakoma, kad tol kol gyvas bent vienas žmogus, menantis istorinius įvykius, istorijos dar nėra, egzistuoja tik versijos. Praėjus kiek daugiau nei 15-ai metų nuo tų nepamirštamų Sąjūdžio laikų, susiduriame su įvairiomis tų atmintinų dienų interpretacijomis. Daugelio, tiek tų laikų amžininkų, tiek ir pačių Sąjūdžio dalyvių gretose, netyla disputai apie šio reiškinio fenomenalumą mūsų tautos istorijos terpėje, juolab, kad tai turėtų būti ir manau yra aktualu ir jaunajai kartai. Toks dėmesys nestebina, kadangi kiekvieno iš mūsų nemažą pasaulėžiūros dalį sąlygoja pačių išgyventa ar išorinių veiksnių suformuota patirtis. Lietuvių tauta dar niekada nebuvo taip konsoliduota bendram tikslui kaip Sąjūdžio laikais. Tad savaime suprantama, kad šios temos aktualumas yra tame, jog tautinio atgimimo istorija yra labai svarbi mūsų tautinės savimonės ugdymuisi, kadangi kiekvieno žmogaus pasaulėžiūra, istorinė atmintis atspindi visuomenės kultūros, tautinės savimonės lygį.

Šiame darbe norėčiau iškelti dvi problemas susijusias su Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžiu (toliau LPS). Pirmiausia mane domintų veiksniai, lėmę LPS susikūrimą, taip pat versijos, vyraujančios istoriografijoje. Tai ir būtų mano darbo pirmosios dalies tikslas. Kita problema – tai LPS radikalėjimo procesas, kur mano tikslas būtų išryškinti veiksnius, lėmusius LPS radikalėjimą. Aptarsiu LPS santykius su Lietuvos Laisvės Lyga (toliau LLL), Lietuvos komunistų partija (toliau LKP) bei pačia Rusijos valdžia. Šiuos aspektus pasirinkau pirmiausia dėl asmeninio intereso. Be to, manau, kad šios problemos istoriografijoje susilaukia daugiausia dėmesio.

Anot A. Sakalo, vieno iš tautinio atgimimo istorijos liudininko, apie Sąjūdžio įkūrimą neturime, nei memuarų, nei publicistikos . B.Genzelio nuomone: “Nemažai yra rašyta atsiminimų. Esama ir kitų rašinių iš Sąjūdžio istorijos. Kiekvienas vertina įvykius savo matymo kampu. Ir tai yra natūralu. Visi jie įdomūs ir vertingi” . Pažvelgus plačiau, istoriografijoje Sąjūdžiui yra skiriama dėmesio netiek jau mažai, nemažai, tačiau jis nepakankamas. Dabartinėje spaudoje ( atgavus nepriklausomybę) galima įsitikinti, kad apie Sąjūdį yra prirašyta tiek daug, kad net galima “pasiklysti’ medžiagos gausoje. Tik kyla klausimas, kiek visa tai yra vertinga Sąjūdžio istorijai? Imant 1992- 2003 m. periodą, galima rasti apytiksliai apie 50 straipsnių, ir atskirai imant periodą nuo 2003 m., galima rasti dar daugiau, apie 600 straipsnių. Tačiau, vėlgi, atsirenkant informacijos vertingumą ir patikimumą, skaičius sumažėja keliasdešimt kartų. Kaip nebūtų gaila yra labai daug autorių kurie, galima sakyti spekuliuoja Sąjūdžiu, taip bandydami savo nagrinėjamoms temoms duoti daugiau intrigos, taip suplakant į vieną vietą visiškai skirtingus dalykus.

Rašant šį darbą rėmiausi daugeliu šaltinių, kuriuos galima suskirstyti į: 1) publikuotus dokumentus; 2) ano meto periodiką; 3) memuarinę literatūrą; 4) to meto liudininkų pasakojimus (A.Terlecko, V.Bogušio). Be abejo, kaip pagrindiniu ir bene svarbiausiu pirminiu šaltiniu, rašant šį darbą rėmiausi to laikmečio spauda: “Sąjūdžio žinios”, “Atgimimas”, Kauno iniciatyvinės grupės leistu periodiniu leidiniu “Kauno aidas”, kuriame didžiausias dėmesys skiriamas Kauno LPS rėmimo grupės radikalėjimo apraiškoms. Šiose Sąjūdžio leidiniuose plačiai atsispindi Sąjūdžio veiklos įvykių registras: pirmieji žingsniai ir pagrindiniai siekiai, įvairūs nutarimai, bei tolesnės veiklos perspektyvos; daugybė įvairaus pobūdžio straipsnių atskleidžia to laikotarpio visuomenės dvasią, bei poreikius. Šiai temai taip pat svarbi oficialiai sovietinės valdžios kuruojamos spaudos kaip “Tiesa” ir “Komjaunimo tiesa” teikiama medžiaga. Apžvelgiant šiuos leidinius, svarbiausias akcentas bus skiriamas nepriklausomybės siekio idėjos apraiškoms. Svarstydama įvairius klausimus, rėmiausi V.Lanzbergio darbais. Taip pat V. Radžvilo mintimis .

Apžvelgiant literatūrą, skirtą aptariamam laikotarpiui, reiktų paminėti neseniniai pasirodžiusią R. Batūros dviejų dalių parengtą faksimilinę publikaciją , kurioje publikuojama Sąjūdžio leidinių faksimilės pirmųjų, ar kiek vėlesnių, Lietuvoje leistų laikraščių numeriai. Rašant šį darbą vertingas buvo A.E. Senn veikalas , savotiškai nušvietęs to meto situaciją. Įdomūs V.Tinino samprotavimai, leidžiantys giliau vertinti aptariamojo laikotarpio problemas. Taip pat J.Juozaičio ir
kitų mintys.

I. LPS SUSIKŪRIMO VEIKSNIAI IR VERSIJOS

Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio gimimą lėmė keletas veiksnių. Yra nemažai bandymų pateikti trumpą ir aiškų atsakymą į klausimą, kodėl gimė Sąjūdis? Tačiau bandantieji atsakyti į šį klausimą, skirtingai interpretuoja to meto aplinkybes, tad šis klausimas reikalauja žymiai platesnio aptarimo.

Pirmiausia, kur reiktėtų ieškoti atsakymo į klausimą, kodėl gimė Sąjūdis? Istoriografija beveik sutartinai tvirtina, jog tai būtų Sąjūdžio priešistorė – disidentinė veikla, visuotinis priešinimasis okupaciniai veiklai. Taip pat vyrauja nuomonė Sąjūdžio ištakas sieti su visoje Tarybų Sąjungoje skelbiamomis, ekonominių reformų būtinybę turėjusiomis palaikyti, persitvarkymo idėjomis ( bendru, gerai visame pasaulyje žinomu pavadinimu, “Perestroika”), kurių priešakyje priešpastatomas, 1985 m. generaliniu TSKP sekretoriumi tapęs Michailas Gorbačiovas. Jo paskelbta “Perestroika” (reforma arba pertvarka) ir jos loginiai koreliuotai “Glasnost“ (viešumas), „demokratizacija“ ir „teisinė valstybė“ , buvo pateikiami kaip impulsas keistis visuomenei, suteikiant jai daugiau laisvių, gerinant ekonomikos padėtį. „Viešumas“ turėjo reikšti ne tik praeities atskleidimą, bet ir dabarties problemų nagrinėjimą. Būtent dėl to reikėjo analizuoti daugelį visuomenėje ir ekonomikoje vykusių procesų, o tai savo ruožtu atvėrė duris kritinei minčiai . Toji kritinė mintis gana greitai peraugo į nacionalinį judėjimą, paskatintą pačios „Perestroikos“, panaikinusios daugelį suvaržymų. Tarybų Sąjungos tautos, netikėtai pačiam Gorbačiovui, atsiliepė į jo šūkius. „Iškilo nauji lyderiai, kurie išvertė tuščius savivaldos ir „savarankiškumo“ lozungus į įvairaus intensyvumo separatistines tendencijas“ . Kaip teigia V. Landsbergis, visu tuo jau nebebuvo galima nepasinaudoti ir Lietuvoje .

Anot B. Genzelio 1987 m.- pasirengimo tarpsnis. Pradedama vis aktyviau diskutuoti kaip pasinaudoti imperijoje prasidėjusiu demokratėjimo procesu . Pati istoriografija ryškiai išskiria LLL (Lietuvos Laisvės Lygos) 1987 m. rugpjūčio 23 d. suorganizuotą mitingą prie Adomo Mickevičiaus paminklo, Ribentropo- Molotovo pakto ir jo slaptiesiems protokolams pasmerkti, kuris sukėlė didelę visuomenės ir valdžios reakciją, taip suteikiant daug vilčių, laisvesnei minčiai, nes parodė valdžios bejėgiškumą ir nesugebėjimą blaiviai vertinti susiklosčiusią situaciją.

1988 m. Lietuvai buvo lemtingi, anot A. E. Senno prasidėjo nuostabūs Lietuvos istorijos įvykiai . Prasidėjo daugybės, tuo metu neįtikėtinų įvykių seka. JAV prezidentas R. Reiganas oficialiai pakvietė visuomenę paminėti Vasario 16- ąją, taip pabrėžiant, jog JAV niekada nepripažino ir nepripažins TSRS įvykdytos Lietuvos okupacijos ir aneksijos. Komunistai iš kart sureagavo, į šį JAV valdžios pareiškimą, apkaltinant kišimusi į Sovietų Sąjungos vidaus reikalus. Valstybės patriotai atsiliepė į šį JAV padrąsinimą, paminint Vasario 16-ąją nesankcionuotais susibūrimais, kai kur iškeliant ir trispalves vėliavas, anot istoriko V. Tininio Lietuvoje brendo nacionalinė revoliucija .

Komunistų, ortodoksų puolimas prieš pačią M. Gorbačiovo pertvarkos politiką, sukėlę dar didesnę politinę įtampą. Gegužės pradžioje Estijoje įkurtas liaudies frontas- neformalus judėjimas reformoms vykdyti, jau galėjęs savo tikslus išreikšti televizijoje ir savo laikraštyje. Balandžio 20- ąją filosofas A. Juozaitis, Dailininkų Sąjungoje, perskaitė straipsnį , “Politinė kultūra ir Lietuva”, kuriame buvo viešai pasmerkiami Lietuvos istorijos sovietiniai klastotojai ir pati stagnatoriška Lietuvos valdžia. Taip pat iškart sekęs, pačioje “Komjaunimo tiesoje“ išspausdintas S. Pečiulio straipsnis , “Akla praeities nostalgija”, kuriame smerkiamas stalinistinis teroras pokario metais ir teisinama Lietuvos žmonių priešiškumo kova. J. Jarmalavičiaus straipsnis , “Vienpusiškai be atsakomybės”, išreiškė bolševikinės reakcijos kontrapuolimą Lietuvoje. Specialioji komisija “išslaptintino” daugybę, anksčiau draustų, Lietuvos ir išeivijos lietuvių autorių veikalų. Vilniaus miesto valdžia suorganizavo mitingą, tariamai “nekaltoms Stalino aukoms paminėti”, prie Angariečio paminklo. LLL gegužės 15 d., Gedimino aikštėje suorganizavo minėjimą 1948 m. gegužės 22-osio masinių deportacijų 40-osioms metinėms paminėti. Aktyviai pradėjo reikštis filosofų, Rašytojų, Kompozitorių, Dailininkų Sąjungų, kultūrologinių, gamtosauginių, paminklosauginių klubų, kitų draugijų veikla. Galų gale birželio 2 d. įvykusi mokslo ir meno inteligentijos diskusija “ar įveiksime biurokratiją?”, kuriai akstiną davė biurokratinio aparato savivalė, skiriant delegatus į XX partinę konferenciją, galutinai subrandino visuomeninio masinio judėjimo organizavimo idėją. Visą šių įvykių seką sąlygojo visoje SSRS ir Lietuvoje susikaupęs nepasitenkinimas esama padėtimi.

Birželio 3 d. Lietuvos TSRS Mokslų Akademijos konferencijų salėje akademiko E. Vilko vadovaujamas posėdis, dėl TSRS Konstitucijos pataisų, gausiai susirinkusios inteligentijos įtakoje, įgavo visiškai kitokią prasmę. Ši diskusija baigėsi Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio 35 asmenų
grupės išrinkimu, kuri buvo naujo judėjimo branduolys. Sąjūdis buvo Estijos Liaudies Fronto analogas, tačiau šis naujasis judėjimas Lietuvoje, neabejotinai turėjo savąjį išskirtinumą ir atvertė visiškai kitą naujų įvykių puslapį, kurį mes vadiname ”Tautos atgimimu”.

A. E. Senno teigimu iniciatyvinė grupė paneigė, kad jos nariai parinkti iš karto, tačiau kai kurie lyderiai vėliau neoficialiai prisipažino, kad dešimties narių sąrašas buvo paruoštas iš anksto . Na, tikriausiai reiktų sutikti, jog ši idėja jau ganėtinai senokai brendo Sąjūdžio iniciatorių galvose. Ši idėja buvo rutuliuojama “Žinijos”, “Talkos”, “Istorija ir kultūra” klubuose, Rašytojų Sąjungos užkulisiuose. A. Juozaitis jau dalyvavo Estijos Liaudies fronto organizuojamame mitinge. Tuo metu tiek A. Juozaitis tiek ir pats R. Ozolas kalbėjo, kad tokiam judėjimui subrendo sąlygos ir Lietuvoje . Ekonomistai, K. Prunskienė, K. Antanavičius, A. Buračas, E. Vilkas buvo įsteigę savo ratelį, kuriame gvildeno ekonominio savarankiškumo idėją. Anot B. Genzelio buvo organizuojamos diskusijos, įvairiose kuluariniuose pasitarimuose, buvo numatyta naujam judėjimui 25 asmenų vadovybė .

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1677 žodžiai iš 5364 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.