Saltojo karo pradžia
5 (100%) 1 vote

Saltojo karo pradžia

KIETAVIŠKIŲ PAGRINDINĖ MOKYKLA

REFERATAS

“ŠALTOJO KARO“ PRADŽIA

Evaldas Jankauskas 10 kl.

2005, Kietaviškės

Iš V. Čerčiliaus kalbos, pasakytos Fultone

1946m. kovo 5d.

Pasibaigus kariu, sąjungininkų santykiai su Sovietų Sąjunga ėmė blogėti. Rytų Europoje, Sovietų Sąjungos įtakos sferoje, buvo kuriami totalitariniai režimai. 1946 m. kovo mėn. V. Čerčilis pasakė kalbą, kurioje nurodė, kad Rytų Europą atskyrė „geležinė uždanga“, ir ragino ginti demokratyją ir priešintis komunizmui. Dauguma istorikų šią kalbą laiko „šaltojo karo“ pradžia.

Didžiąją šio pusšimčio dalį pasaulio politikos pobūdį diktavo šaltasis karas. Šis karas buvo itin brangiai kainuojantis ir destruktyvus konfliktas, nepaisant to, kad nusinešė palyginti nedaug gyvybių. Tai buvo panašių jėgų kova tarp vienas kitu nepasitikinčių varžovų, be to, apnuodytų idealoginių įpročių, tačiau ši kova turėjo du išskirtinius giliai klaidinančius bruožus. Varžovai, kuriems pavadinti buvo sugalvota nauja supervalstybių kategorija, nesirungė kaip išskirtinės autokratijos – tai nebuvo dviejų imperijų, tokių, kaip Kinijos, Romos ar Mangolų, dvikova. Tai nebuvo ir nepastovus keliata valstybių žvaigždynas, kaip Europos valstybių sistema, kuri jas pakeitė. Buvo dvi supervalstybės ir, kaip manyta, maždaug lygios. Tačiau ištiesų jos niekada nebuvo lygios. JAV lenkė SSSR meterialiniais ištekliais, išsimokslinimu ir išradimais, valdymo įgudžiais ir principingumu; šis skirtingumas pasidarė akivaizdus, kai šaltasis karas sugriovė sovietų komunistinę ekonomiką, bet nepadarė tokiu pat nuostolių kapitalizmui.

Antrasis būdingas šaltojo karo bruožas – branduoliniai ginklai. Buvo manoma, kad jie būdingi super valstybėms – yra jų simbolis ir bjaurus karštojo karo pranašas. Galiausiai šie ginklai paplito ir kitose valstybėse įvairiose valstybės vietose, taigi amžiaus pabaigoje atrodė ne tokie pavojingi supervalstybių rankose kaip regioniniuose konfliktuose. Nors galėjo tapti naikinančiais, bet buvo neveiksmingas karo ginklas, tiesą sakant, greičiau politinis ginklas, kurio panaudojimas vargiai tikėtinas, o po Antrojo pasalinio karo ir tikrai nenaudotas. Šie ginklai padarė karą visiškai neprotingu, suteikia daugiau galių fanatikams nei blaiviai mąstantiems valstybės veikėjams, nukreipė dėmesį nuo nesiliaujančių incidentų ir vis didesnių nebranduolinių karų nuostolių.

Dviejų pokario supervalstybių šaltasis karas nebuvo panašus į kitus šių laikų karus. „Šaltojo karo“ terminas buvo vartojamas tarptautyniams santykiams apybūdinti. Svarbiausi tokių tarptautynių santykių elementai buvo abipusis priešiškumas ir baimė prarasti svarbiausią vaidmenį. Šio požiūrio ištakas glūdėjo istorinėse ir politiniuose valstybių skirtumuose, beto, ji palakė ir mitai, kurie priešiškmą neretai paversdavo neapykanta. Šaltasis karas ilgiau nei ištisą kartą buvo svarbiausias tarptautinių santykių klausymas.

Prezidentas D. Franklinas Rooseveltas tikėjo, o gal tik vylėsi, kad gali įtikinti Staliną, užuot kūrus atskyrą sovietų įtakos zoną Rytų Europoje, kartu su JAV kurti pasaulio ekonomiką, pagrįstą laisvąja prekyba ir visų dalyvaujančių valstybių, iskaitant SSSR, nauda, karo meto lendlizas, suteiktas SSSR, buvo pirminis žingsnis šio tikslo link; pokarinis Maršallo planas buvo tarsi šio beviltiško reikalo paskutinė viltis. Tačiau netgi po Roosevelto mirties 1945 metų balandį Vašingtone buvo tokių, kurie pasisakė už Vakarų Europos politiką be karinės konfrontacijos su SSSR. Vis dėlto daugelis amerikiečių manė, kad SSSR siekė pati sau bei komunizmui užkariauti

Europą ir visą pasaulį. Be to, amerikiečiai tikėjo, kad SSSR yra pajegi ar bent jau gali pradėti įgyvendinti šį tikslą savo karinėmis pajegomis. Šiuo požiūriu JAV kartu su Europos valstybėmis ir kitais sąjungininkais į tokius galimus SSSR veiksmus turėjo būti pasiruošusios atsakyti karinėmis priemonėmis, remdamosi priemonėmis, jog sovietų priešiškumas neišvengiamas ar bent jau tikrai ne laikinas reiškinys.

Šaltojo karo metu svarbiausias Vokietijos klausimas, kuris ypač griežtai keliamas 1948 – 1949 m., nesutariant dėl Berlyno. Vėliau šie nesutarimai vos nevirto karinė konflikto pradžia, bet pasibaigė vakarų pergalė be karinių priemonių. Šis kontroliuojamas galios išbandymas stabilizavo padėtį Europoje, kur kelis dešimtmečius buvo ramiausia pasaulio vieta, tačiau priešiškumas beveik tuo pačiu metu įsiliepsnojo Azijoje. Ši konfrontacija prasidėjo komunizmo triumfų Kinijoje ir Korėjos karu. Pastarieji įvykiai savo ruoštu paspartino Vakarų Vakietijos atstatymą bei perginklavimą naujojo europiečių – amerikiečių aljanso ribose ir konfliktų Azijoje plėtimąsi, iš kurių Vietnamo karas tapo labiausiais niokojančiu. Nei vienu atveju priešininkai nebuvo tiesiogiai įtraukti į konfliktą, tačiau abi pusės ieškojo būdų, kaip išplėsti įtakos zonas, tirėti teritorinį pranašumą gretimose pasaulio vietose, pvz.: Artimuosiuose Rytuose ir po dekolonizacijos – Afrikoje. Ne vienas iš šių ekskursų neturėjo lemiamos reikšmės ir beveik pusę amžiaus svarbiausia regima šaltojo karoišraiška buvo ne puolimas ir atsitraukimas, o
priemonių, kuriomis šalys norėjo įbauginti viena kitą, kaupimas ir tobulinimas: kitaip tariant ginklavimosi išvaidos ir laipsniškas mitų, kuriais rėmėsi šaltasis karas, sklaidymasis.

Karinė ekonomika sukuria patogiu nišų dešimtims tūkstančių biurokratų su kariškių uniformomis ir be jų, kurie kasdien skuba į savo įstaigas kurti branduolinių ginklų ar planuoti branduolinį karą, milijonams darbininkų, kurių darbo vietos priklauso nuo branduolinio terorizmo sistemos, mokslininkams ir inžinieriams, samdomiems ieškoti to galutinio „ technologinio persilaužimo“, kuris garantuotų visišką saugumą, rangovams, nenorimtiems atsisakyti lengvo pelno, karingiems intelektualams, kurie pardavimėja grasinimus ir šlovina karus.

Richard Barnet (1981)

1945 metų vasarą Vašingtone ir Maskvoje buvo žinoma, kad Japonija yra pasirengusi pripažinti savo pralaimėjima ir daugiau nebekariauti karo, kurį pradėjo 1941 metais užpuldama Perl Harborą. Birželį amerikiečiai pirmą kartą žmonijos istorijoje atliko branduolinio ginklo bandymus, o rugpjučio mėnesį numetė dvi atomines bombas virš Hirosimos ir Nagasakio. Japonija nedelsdama pasidavė, ir po šios grėsmingos amerikiečių pergalės rusams teko tik nežymus vaidmuo sprendžiant Tolimųjų Rytų klausimus.

Kurį laiką Europoje konfliktas buvo dangstomas. Karo metu bendradarbiavimo organai ir principai turėjo būti ne panaikinti, o pritaikyti taikos problemas spręsti. Rusų puolimas 1944 metų pavasarį prilygonebent Aleksandro I įžengimui į Paryžių 1814 metais ir garantavo karinį ir politinį SSSRvyravimąplanuojant nugalėtojamsbendrai valdytiir palaikyti tvarką Europoje.

Dvidešimtojo amžiaus viduryje supervalstybių įtaka pasauliui buvo diskutuotinas klausimas: kiek galingiausios valstybės tvarkys pasaulį kartu ir kiek kiekviena atskyrai gali vyrauti savo sektoriuje. Rusai ir Britai, nenoriai pritariant prezidentui Franklinui D. Rooseveltui (ir visiškai prieštaraujant JAV valstybės sekretoriui Kordellui Hului), tarėsi dėl neatideliotino įtakos zonų nustatymo, o 1944 metų spalio mėnsį, Maskvos susitikimo metu, kur dėl prasidejusios rinktinės kompanijos JAV prezidentas nedalyvavo, šie kitinimai buvo išdėstyti skaičiais daugelyje konkrečių susitarimų.

JAV ir Sovietų Sąjunga 1945-1948 m.

„Jei rusai neis kartu su mumis, tai tegul eina jie tada

po velnių.“

Haris S. Trumenas, 1945 m. Balandžio mėn.

Nuo 1945 m. tarp JAV ir Sovietų Sąjungos išaugo nepasitikėjimas ir įtampa, o nuo 1947 m. Šios supervalstybės – pagrindinės priešininkės pasaulio politikoje. Įtempti santykiai tęsėsi iki pat 1989m. Ir vadinosi šaltuoju karu.

Šios dvi šalys turėjo ekonominių ir politinių prieštaravimų. Jav viekė demokratinė politinė sistema su dviem dominuojančiomis partijomis ir kapitalistinė rinkos ekonomika. Sovietų Sąjunga buvo komunistinė vienpartinė diktatūra su valstybės reguliuojama planime ekonomika.

Jeigu santykiai tarp JAV ir SSSR buvo išbandomas per tarpininkus. Tai buvo karai, kai JAV ir SSSR aprūpindavo savo ginklais ir patarėjais kariaujančias šalis arba kai viena didžioji valstybė pati kariavo, o kita rėmė priešininką politiškai ir ekonomiškai. Pvz.: Korėjos, Vietnamo ir Afganistano karai.

Prielaidos ir varomosios jėgos

Viena šaltojo karo priežasčių – susidariusi jėgų tuštuma, kurią paliko Vokietija ir Japonija po Antrojo pasaulinio karo. Į šaltąjį karą galima žiųrėti, kaip į bandymą užpildyti tą susidariusią jėgų tuštumą.

Koks buvo jėgų santykis tarp JAV ir SSSR 1945 m. ?

JAV teritorijoje beveik nevyko jokių karo veiksmų, patirti palyginti nedideli nuostoliai. 1945 m. Šalis gamino pusę bendrosios pasaulio produkcijos ir teikė tiek pat paslaugų. Pagaliau JAV turėjo atominės bombos monopolį ir buvo labai pralenkusi SSSR technologijos ir materialinio pragyvenimo lygiu.

SSSR buvo taip išsekinta po karo, kad Stalinas laikė paslaptyje žuvusiųjų skaičių ir nuniokojimo apimtį. Per karą žuvo nuo 20 iki 30 mln. SSSR gyventojų, o gamyninis aparatas buvo nusidėvėjęs ir sugriautas. Tačiau SSSR turėjo svarbų kozirį: Raudonoji armija pasiliko Rytų Europoje, o joje buvo daug daugiau kareivių negu Vakarų valstybėse. SSSR buvo išsikovojusi didesnį prestižą Vakaruose, kadangi daugelis žavėjosi šios valstybės indeliu kovoje su nacizmu.

Kokios šaltojo karo varomosios jėgos?

Nepasitikėjimo tarp SSSR ir JAV šaknų galima ieškoti 1917 m. Rusijos revoliucijose. Naujoji Rusijos valstybė buvo baisiausia, apie ką tik galėjo pagalvoti JAV: sistema, kuri sukilo prieš kapitalizmą bei demokratiją ir skelbė pasaulinę revoliuciją. JAV nepripažino SSSR kaip valstybės iki 1933 m.

Sovietų lyderiai taip pat neužmiršo, kad amerikiečių kariniai daliniai dalyvavo bandymuose nuslopinti revoliuciją. Sovietų požiūriu, visa istorija nuo pat 1917 m. yra Vakarų bandymas izoliuoti SSSR politiškai ir ekonomiškai. Stalinas keletą kartų karo metu pabrėžė, kad jis užsitikrins teritorijas, korios turėjo lemiamą reikšmę SSSR saugumui. Baltijos valstybės, dalis Suomijos, Lenkija ir Rumunija buvo tie kraštai, kurių stalinas nenorėjo išleisti iš nagų. Jis taip pat norėjo daryti lemiamą įtaką Vokietijos vystymuisi.

Tačiau tie saugumo politikos principai ėjo koja kojon su jėgos politikos ir ekonominiais bei politiniais motyvais.
Naujų teritorijų kontroliavimas leido Stalinui jas išnaudoti ekonomiškai bei plėsti komunistinę sistemą.

● Sąvoka „šaltasis karas“ nusako, kad tarp Sovietų Sąjungos ir JAV niekada nevyko „karštojo“, t.y. tikrojo karo. Vyko propogandinis, politinis ir ekonominis karas, buvo varžomasi dėl įtakos sferų atskirose pasaulio dalyse.

Skirtingi požiūriai į šaltąjį karą

Tarp istorikų vyrauja trys pagrindiniai požiūriai į šaltojo karo priežastis ir jo varomąsias jėgas.

Tradicionistai žiūri į JAV kaip į pasyvų dalyvį, kuris atsakė į agresyvius priešininko veiksmus. Jie pažymi, kad šaltasis karas buvo idealoginis vertybių konfliktas tarp dviejų skirtingų visuomeninių sistemų. JAV gynė Vakarus nuo bandymų sukurti pasaulynę komunizmo viešpatiją.

Revizionistai mano, kad agresyviausia buvo JAV, kad šalies užsienio pilitiką diktavo stambiosio pramonės noras kontruoliuoti žaliavas bei kainas ir stiprus antikomunizams. Jie pabrėžia, kad SSSR privalėjo kontroliuoti Rytų Europa, kad apsaugotų savo sienas.

Postrevizionistai sujungia keliatą požiūrių. Jie pažymi, kad JAV, kaip ir SSSR, turėjo gynybinių, ekonominių ir palitinių motyvų. Norint paaiškinti šaltąjį karą, reikia paminėti visus šiuos motyvus.

Geležinė uždanga

„ Nuo Baltijos iki Adrejos jūros nusileido geležinė uždanga ant Europos. (…) Tirono pergalės grėsmė yra pakibusi virš kiekvieno namo stogo, kiekvieno žmogaus galvos. Karo patirtis mane išmokė, kad rusai gerbia tik jėgą.

Čerčelio kalba JAV, 1946 m.

Vakarų jėgos suprato SSSR saugumo reikmes, tačiau nesutiko, kad Lenkija prarastų nepriklausomybę. Didžioji Britanija stojo į karą, Vokietijai užpuolus Lenkiją 1939 m. Lenkijos įvykiai buvo bandymas įsitikinti, ar Stalinas pripažins nepriklausomas valstybes Rytų Europoje.

Jaltoje ir Potsdame Stalinas pažadėjo laisvus rinkimus enkijoje, tačiau jie niekada nebuvo surinkti. Priešingai – lenkų komunistų ir sovietų talkininkų vyriausybė buvo pasodinta į valdžią jau 1945 m. Rytų Europoje vyko laipsniškas komunizmo įsigalėjimas nuo 1945 iki 1948 metų. Šalys buvo valdomos koalicijų vyriausybių, kuriose komunistų ir sovietų įtakos silpnėjo arba stiprėjo. Po kiek laiko nekomunistinės partijos buvo uždraustos, o jų nariai pašalinti iš vyriausybių. Iki 1948 m. Lenkija, Rumunija, Bulgarija, Vengrija ir Čekoslovakija buvo visiškai priklausomos nuo SSSR. Taip pat Jugoslavijoje ir Albanijoje valdžią paėmė komunistai, iš dalies savo jėgomis išviję vokiečius.

SSSR nesilaikė įsikibusi visų teritorijų, kurias buvo užemusi Raudonoji armija. Jau 1945 – 1946 m. sovietų kariuomenė buvo išvesta iš Norvegijos Šiaurės (Finmarko), Borholmo (Švedija), Čekislovakijos ir Jugoslavijos, o 6-ojo dešimtmečio viduryje sovietai atsitraukė iš Austrijos ir iš bazių Suomijoje.

Atsiribojimo politika – Trumeno doktrina ir Maršalo planas

Europa buvo pirmasis šaltojo karo „mūšio laukas“. JAV iš principo buvo prieš interesu sferų ir kolonijų politika bei prieš prekybos tarp šalių suvaržymą. Tačiau JAV užsienio politika turėjo rūpintis ir amerikiečių interesais.

1947 m. JAV pareiškė, kad SSSR užsienio politika Europoje pasidarė tokia agresivi, kad amerikiečiai pradėjo atsiribojimo nuo komunizmo politiką. Po karo britai ekonomiškai padėjo Graikijai ir Turkijai, bet ilgainiui jie to daryti nebeįstengė. Abi šalys turėjo besikeičiančias politines sistemas. Graikijoje vyko pilietinis karas, JAV bijojo, kad nugalėję komunistai paims valdžią. SSSR spaudė Turkiją, kad leistų jai turėti savo bazes Viduržemio jūros prieigose ir Juodojoje jūroje. JAV bijojo, kad tai atvers sovietams Artimuosius Rytus. Dėl to JAV 1947 m. nutarė skirti ekonominę pagalbą Graikijai ir Turkijai, ir tai buvo Trumeno doktrinos įžanga.

Praėjus keliems mėnesiams po Trumeno doktrinos pasirašymo, užsienio reikalų ministras Dž. K. Maršalas savo kalboje pasakė, kad „Jungtinėms Valstijoms yra protinga daryti viską, kad įmanoma, kad pasaulis grįžtų į normalias ekonomines sąlygas; kitaip negali būti kalbos apie politinį stabilumą ar tvirtą taiką. Mūsų politika nėra nukreipta prieš kokią nors šalį ar prieš kokį nors pilitinį mokymą, bet prieš badą, skurdą, neviltį ir chaosą (…).“

Tai buvo įžanga į didelę pagalbos Europai programa – Maršolo planą. Už humanitarinių pagalbos motyvų slypėjo ekonominiai ir politiniai motyvai. JAV buvo ekonomiškai sustiprėjusi kare, bet pokario ekonomikoje vyravo nepasitikėjimas. Stabili Europos rinka galėjo suteikti saugumo Amerikos ekonomikai. Pagrindinis motyvas sutapo su Trumeno doktrina – užtverti kelią komunistenei ekspancijai. Ekonominės krizės galėjo sustiprinti komunistų pozicijas. Italija ir Prancūzija, kurių ekonomika buvo silpna, o komunistų partijos stiprios, didžiąją dalį Maršalo pagalbos gavo dovaną.

● JAV valstybės sekretorius D. Maršalas Harvardo universitete pasakė garsiąją kalbą (kuri buvo pavadinta Maršalo planu), kurioje išdėstė pagrindinius JAV užsienio politikos tikslus, atstatant pokarinę Europą. Valstybės sekretorius išreiškė nuomonę, kad Europos ekonomiką galima atkurti bendromis JAV ir pačios Europos jėgomis. Po konsultacijų su Didžiąja Britanija, Prancūzija ir TSRS, 1947 m. liepos 3 d. buvo išsiųsti pakvietimai 22
Europas valstybėms dalyvauti konferencijoje, kurioje numatyta svarstyti Europos atstatymo planą.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 2386 žodžiai iš 7711 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.