Sandorių rūšys
5 (100%) 1 vote

Sandorių rūšys

11213141

TURINYS

1. ĮVADAS…………………………………………………………………………………………………………..2

2. Sandorių samprata……………………………………………………………………………………………..3

3. Sandorių rūšys…………………………………………………………………………………………………..4

4. Sandorių negaliojimas………………………………………………………………………………………..8

5. IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………13

6. LITERATŪRA………………………………………………………………………………………………..14

ĮVADAS

Sandoriais yra laikomi asmenų veiksmai kurias siekiama sukurti pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Sandoris yra teisinis veiksmas tam tikram tikslui pasiekti, tuo jis skiriasi nuo įvykio. Nuo juridinio poelgio skiraisi tuo kad šie teisėti veiksmai specialiai nukreipti civiliniams teisiniams santykiams sukurti pakeisti ar panaikinti.

Civilinėje teisėje sandorių institutas yra visuma civilinės teisės normų, reguliuojančių sandorių sąvoką, jų sudarymo tvarką ir formas, jų teisinį turinį, galiojimo sąlygas, negaliojančių sandorių pagrindus ir teisines pasekmes. Pagal savo struktūrą šis institutas skirstomas j dvi dalis – bendrąją ir specialiąją. Šio instituto bendrosios dalies normos taikomos visiems civiliniams sandoriams. Specialiosios dalies normos reguliuoja tiktai atskiras prievolių rūšis, santykius (pavyzdžiui, sutartines -pirkimo-pardavimo, gyvenamosios patalpos nuomos, rangos ir kt., nesutartines prievoles – prievoles, atsirandančias dėl žalos padarymo ir kt.).

Sandorių samprata

Sandoriai yra teisėti teisiniai veiksmai, kurie atliekami laikantis įstatymo numatytų reikalavimų ir neprieštarauja įstatymams. Šiuo požymiu sandoriai skiriasi nuo neteisėtų teisinių veiksmų, dėl kurių atsiranda civiliniai teisiniai santykiai. Pavyzdžiui, prievolė atlyginti padarytą žalą, prievolė grąžinti įgytą turtą be pagrindo ir kt.

Sandoriams atskirti nuo kitų teisėtų veiksmų reikalingas papildomas požymis. Toks sandorio, skiriančio jį nuo kitų teisėtų veiksmų, požymis yra tas, kad šie teisėti veiksmai specialiai nukreipti civiliniams teisiniams santykiams sukurti, pakeisti arba panaikinti. Pavyzdžiui, testamentas, pirkimo-pardavimo sutartis ir kt. Tuo sandoris skiriasi nuo kitų teisėtų veiksmų, būtent nuo juridinio poelgio, su kuriuo įstatymas taip pat sieja atsirandančius teisinius santykius, nepriklausomai nuo to, ar šie veiksmai buvo į tai nukreipti.

Asmuo, sudarydamas sandorį, gali turėti įvairių tikslų. Įstatymai negali numatyti kiekvieno sandorio tikslo. Be to, tai ir nereikalinga, nes teisės normos reguliuoja santykius pagal vienarūšius santykius. Sandorių rūšis nesikeičia nuo jo dalyvių konkrečių poreikių, tikslų. Pavyzdžiui, pirkimo – pardavimo, tiekimo kontrakcijos sutartis nesikeis nuo to, ar ji sudaryta maisto, ar pramoninių prekių įmonių gamybos poreikiams tenkinti. Kiekvienas įstatyme numatytas sandoris skirtas tam tikram tipiniam teisiniam tikslui tenkinti. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo sutartis – perduoti daiktą kito asmens nuosavybėn ir už tai gauti nustatytą pinigų sumą, nuomos sutartis -leisti nuomininkui už mokestį laikinai naudotis turtu ir t.t.

Sandoriai turi svarbią civilinę teisinę ir socialinę ekonominę reikšmę. Tai labiausiai paplitęs pagrindas atsirasti turtiniams ir neturtiniams teisiniams santykiams.

Sandorių dalyviai yra visi civilinės teisės subjektai – fiziniai ir juridiniai asmenys, o atskirais atvejais – valstybė ir savivaldybės.

Asmenys, sudarydami sandorius, turi turėti subjektiškumą (t. y. teisnumą ir veiksnumą), kuriam atitinkamus reikalavimus nustato įstatymas. Šie reikalavimai fiziniams ir juridiniams asmenims skirtingi.

Sandoris yra valios aktas, sąmoningai nukreiptas tam tikram teisiniam aktui pasiekti. Kiekvieno žmogaus valios veiksmo priežastis yra jo ūkiniai, buitiniai, kultūriniai ir kiti poreikiai. Jie nulemia žmogaus norą sudaryti sandorį. Šis žmogaus noras sudaryti sandorį vadinamas vidine valia (valia). Jai susiformuoti svarbią reikšmę turi tikslas ir motyvai:

1. Sandorį sudarančio asmens laisva valia gali būti išreikšta žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokia valios išreiškimo forma.

2. Asmens valia gali būti numanoma atsižvelgiant į konkrečias sandorio sudarymo aplinkybes.

3. Tylėjimas laikomas asmens valios išraiška tik įstatymų ar sandorio šalių susitarimo numatytais atvejais. (Civilinio kodekso 1.64 straipsnis)

Valia gali būti išreikšta tiesiogiai – žodine arba rašytine forma, netiesiogiai-konkliudentiniais veiksmais. Konkliudentiniai veiksmai tai toks asmens elgesys kuris patvirtina jo valią sudaryti sandorį.

Tačiau sandoriui sudaryti nepakanka vien tik asmens vidinės valios. Būtina, kad jo valią žinotų kiti asmenys. Todėl reikalinga kokiu nors būdu viešai ją pareikšti. Toks valios išreiškimas vidinei valiai suteikia įstatymu numatytas teisines pasekmes. Vidinis – neišreikštas – psichinis būvis pats savaime civilinių teisinių pasekmių sukelti
negali. Išreiškiant valią, sudaromas sandoris ir nustatomas sandorio turinys. Valia turi būti išreiškiama įstatyme numatyta forma. Išorinis valios išreiškimas turi atitikti vidinį – tikrąjį valios turinį. Būtina vidinės valios – subjektyvaus elemento – ir valios išreiškimo – objektyvaus elemento – vienybė.

Sandorių rašytinė forma būna notarinė ir paprasta. Sandoris laikomas niekiniu, jeigu jis, vadovaujantis įstatymu, negalioja, nepaisant to, yra ar ne teismo sprendimas pripažinti jį negaliojančiu; šalys negali niekinio sandorio patvirtinti. Sandoris kurį pripažinti negaliojančiu būtinas teismo sprendimas vadinamas – nuginčijamu.

Sandorių rūšys

Galiojantys įstatymai reguliuoja įvairius sandorius, turinčius specifinių ypatumų. Civilinės teisės teorija pagal įvairius kriterijus sandorius klasifikuoja į rūšis. Sandoriai klasifikuojami į rūšis pagal sandorio dalyvių valios išreiškimo pobūdį, pagrindo specifiką ir sandorio sudarymo būdus.

Sandoriai skirstomi į vienašalius, dvišalius ir daugiašalius. Į rūšis skirstoma atsižvelgiant į tai, ar sandoryje išreiškiama vienos ar daugiau šalių valia. Sandorio šalies sąvoka nesutampa su sandorio dalyvio sąvoka, todėl jų negalima painioti.

Sandoriai gali būti vienašaliai, dvišaliai ir daugiašaliai:

• Vienašaliu laikomas kuriam būtina ir pakanka vienos šalies valios.

• Dvišaliu yra toks sandėris kuriam būtina dviejų šalių suderinta valia.

• Daugiašaliu sandoriu laikomas sandoris kuriam būtina trijų ir daugiau šalių suderintos valios.

Atlygintini ir neatlygintini sandoriai.

Šių sandorių skirstymo į rūšis pag¬rindas yra atlygintinumas.

Atlygintini – yra tie sandoriai, kuriais remdamasi viena šalis atlieka kitai šaliai tam tikrus veiksmus (perduoda daiktą, atlieka darbus ir t.t.), gaudama iš jos materialinį ekvivalentą (atlyginimą). Toks ekvivalentas dažniausiai būna pinigai, bet taip pat gali būti ir daiktai, darbai ar kitokie patarnavimai. Atlygintiniems sandoriams būdinga, kad viena sandorio šalis, atlikdama veiksmą kitos šalies naudai, įgyja teisę į kitos šalies priešpriešinį veiksmą. Pavyzdžiui, pagal pirkimo-pardavimo sutartį pardavėjas perduoda daiktą, o pirkėjas privalo sumokėti nustatytą pinigų sumą, pagal mainų sutartį už parduodamą daiktą – perduoti kitą daiktą ir t.t.

Neatlygintinais – vadiname sandorius, pagal kuriuos šalis, perduodanti kitai šaliai tam tikrą turtą ir atliekanti jos naudai tam tikrą veiksmą, iš jos ekvivalento negauna. Pavyzdžiui, neatlygintini sandoriai yra dovanojimo, panaudos ir kitos sutartys.

Dauguma sandorių pagal savo objektyvią teisinę prigimtį yra atlygintini. Tokie sandoriai, pavyzdžiui, yra pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos, pervežimo ir kitos sutartys. Kiti sandoriai gali būti tik neatlygintini. Pavyzdžiui, dovanojimo, panaudos sutartys ir kt. Neatlygintinų sandorių yra gerokai mažiau. Paprastai juos sudaro fiziniai asmenys.

Trečiąją grupę sudaro sandoriai, kurie pagal šalių susitarimą gali būti atlygintini ir neatlygintini. Tai paskolos, pavedimo, pasaugos ir kitos sutartys.

Konsensualiniai ir realiniai sandoriai.

Sandoriai į šias rūšis skirstomi atsižvelgiant į jų sudarymo būdą. Šis skirstymo kriterijus nulemia momentą, nuo kurio sandoris laikomas sudarytu.

Konsensualiniu – vadiname sandorį, kuris laikomas sudarytu nuo to momento, kai šalys tarpusavyje susitarė dėl visų esminių jo punktų ir įstatymo nustatyta forma reiškia suderintą valią. Šiems sandoriams sudaryti pakanka tiktai šalių suderintos valios pareiškimo ir įstatymo nustatytos formos. Tokių sandorių yra daugiausia. Pavyzdžiui, pirkimo-pardavimo, tiekimo, rangos ir kitos sutartys. Nuo šalių suderintos valios pareiškimo momento sandoris laikomas sudarytu.

Realiniu – vadiname sandorį, kuris sudaromas, kai viena šalis perduoda kitai šaliai daiktą ir įstatymo nustatyta forma patvirtina šalims savo suderintą valią. Šiems sandoriams nepakanka tik šalių suderintos valios išreiškimo, o reikalinga perduoti daiktą. Pavyzdžiui, pervežimo sutarčiai sudaryti, reikia perduoti krovinį, daiktus.

Kauzaliniai ir abstraktūs sandoriai.

Taip sandoriai klasifikuojami pagal tai, ar sandoryje nurodytas jo pagrindas, t. y. teisinis tikslas.

Kauzaliniu – vadiname sandorį, kuriame nurodytas jo pagrindas. Šiame sandoryje nurodomas tiesioginis teisinis tikslas, kurio siekia šalys, sudarydamos sandorį. Kauzalinio sandorio teisinis pagrindas nustatomas pagal sandorio turinį arba pagal konkretaus sandorio tipą (pirkimo-pardavimo, tiekimo, pervežimo, rangos ir kt.). Jeigu sandoryje nenurodomas pagrindas arba tas pagrindas prieštarauja įstatymams, sudarytas sandoris nesukelia teisinių pasekmių. Dauguma sandorių civilinėje apyvartoje yra kauzaliniai, nes juridiniai asmenys dalyvauja turtiniuose teisiniuose santykiuose, o fiziniai asmenys sudaro sandorius vien vartojimo tikslais.

Abstrakčiu – laikome tokį sandorį, kuriame nenurodytas jo pagrindas. Iš tokio sandorio turinio negalima numatyti, kokio teisinio tikslo siekiant jis sudarytas. Tai nuo savo pagrindo atitrauktas, atskirtas sandoris. Paprastai įstatymas sandorį pripažįsta galiojančiu, jeigu sandoryje nurodytas jo pagrindas ir jis neprieštarauja įstatymams. Tiktai atskirais atvejais galiojančiais pripažįstami tie sandoriai, kuriuose jų pagrindas nenurodytas.
Toks abstraktus sandoris yra vekselis, kuriuo nustatoma prievolė sumokėti tam tikrą pinigų sumą, nenurodant jo išdavimo priežasties. Pirmasis vekselio gavėjas gali vekselį perleisti trečiajam asmeniui, o šis – atitinkamai kitiems asmenims. Sudarius šį sandorį, tiktai pirmasis vekselio davėjas gali atsikirsti pirmajam vekselio laikytojui, kad šiam sandoris sudarytas neturint teisinio tikslo – be pagrindo. Kiti vekselį perleidę asmenys negali atsikirsti, kad vekselis sudarytas be pagrindo.

Fiduciariniai sandoriai.

Šiai grupei priskiriami sandoriai, atsižvelgiant į šalių tarpusavio pasitikėjimo reikšmę, kai sandoris sudaromas.

Fiduciariniu (pasitikėjimo) – vadiname sandorį, kurio dalyvių vidiniai ir išoriniai santykiai turi sutapti. Šių sandorių esmė remiasi jų dalyvių tarpusavio pasitikėjimu. Tai būdinga tiems tarp dviejų šalių sudaromiems sandoriams, kuriais siekiama, tarpininkaujant vienam sandorio dalyviui, sudaryti, pakeisti, nutraukti kito šio sandorio dalyvio teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis. Tokiu būdu tarp sandorio dalyvių atsiranda vidiniai teisiniai santykiai ir vieno šio sandorio dalyvio su trečiaisiais asmenimis išoriniai santykiai. Vienu iš tokių sandorių, kuriuo siekiama, vienam sandorio dalyviui tarpininkaujant, sudaryti teisinius santykius su trečiaisiais asmenimis, yra pavedimo sutartis.

Įprastiniai ir sąlyginiai sandoriai.

Įprastiniais – vadiname tokius sandorius, kuriuose teisės ir pareigos paprastai atsiranda sandorio sudarymo momentu arba per numatytą laikotarpį.

Sandoriuose teisių ir pareigų atsiradimas, pasikeitimas ar pasibaigimas priklauso nuo tam tikrų sąlygų. Sąlyginio sandorio sąlygomis gali būti aplinkybė, kuri turi šiuos požymius:

1. Aplinkybė turi atsirasti ateityje. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, sandorio sudarymo momentu jau yra įvykusi arba apskritai negali įvykti, ši sąlyga neturi teisinės reikšmės ir sąlyginis sandoris negalioja;

2. Sudarant sandorį, šalims ir kitiems asmenims turi būti nežinoma, ar ši sąlyga įvyks ar ne. Jeigu aplinkybė, esanti sandorio sąlyga, neišvengiamai turi įvykti, sandoris iš sąlyginio tampa terminuotu. Sąlyga nuo termino skiriasi tuo, kad gali įvykti ir gali neįvykti. Tuo tarpu terminas, nežiūrint kaip jis apibrėžtas (kalendorine data, įvykiu), visada pasibaigia.

Sandorio sąlyga negali nusakyti termino, bet šalys gali susitarti, kad sandoryje numatyta sąlyga per tam tikrą laiką turi atsirasti arba neatsirasti. Šiuo atveju toks terminas nekeičia sandorio esmės.

Kiekvienam sandoriui terminas yra būtinas jo turinio elementas. Jis gali būti šalių numatytas sandoryje arba nustatomas pagal įstatymo taisykles. Tuo tarpu sąlyga nėra bet kurio sandorio būtinas elementas, nes gali būti sąlyginiai ir nesąlyginiai sandoriai. Dauguma sandorių yra nesąlyginiai.

3. Sandorio sąlygos turi būti teisėtos, nes neatitinkančios įstatymų reikalavimų sąlygos negalioja.

Sandoris gali būti sudarytas su atidedamąja ir naikinamąja sąlyga. Su atidedamąja sąlyga sandoris laikomas sudarytu tada, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų atsiradimą padarė priklausomą nuo tokios aplinkybės, apie kurią nežinoma, įvyks ji ar ne. Tai reiškia, kad sudarant sandorį jokių teisių ir pareigų neatsiranda.

Sandoris laikomas sudarytu su naikinamąja sąlyga, jeigu šalys sandoriu nustatomų teisių ir pareigų pasibaigimą padarė priklausomą nuo aplinkybės, apie kurią nežinoma, ar ji įvyks ar ne. Esant naikinamajai sąlygai, šalims teisės ir pareigos atsiranda nuo sandorio sudarymo pradžios. Įvykus sandoryje numatytai naikinamajai sąlygai, sandoris nustoja galioti. Tačiau iš šio sandorio atsiradusios teisės ir pareigos nutrūksta tiktai dėl prievolės ateities, nuo to momento, kai įvyksta teismui nutraukiant aplinkybę.

Sąlyginio sandorio šalys privalo sąžiningai vykdyti sandorį, neskatinant arba netrukdant sandoryje numatytoms sąlygoms įvykti arba neįvykti. Sandorio šalims nesąžiningai vykdant sandorį, atsiranda neigiamos teisinės pasekmės.

Sąlyginiai sandoriai dažniausiai paplitę tarp fizinių asmenų. Tačiau jie gali būti sudaromi ir tarp organizacijų.

Įstatymas atskirais atvejais, be nustatytos sandorio formos, reikalauja dar įregistruoti sandorį. Taip kontroliuojamas sandorio turinys.

1. Įstatymas gali nustatyti privalomą tam tikrų sandorių teisinę registraciją. Šalims sandoris galioja, nors ir nėra privalomai įregistruotas. Šalių teisės ir pareigos tokiais atvejais atsiranda ne nuo sandorio įregistravimo, o nuo to mo¬mento, kuris yra nustatytas įstatyme ar šalių susitarimu, išskyrus atvejus, kai šis kodeksas nustato, kad šalių teisės ir pareigos atsiranda tik nuo sandorio įregistravimo.

2. Neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais.

3. Jeigu tą patį daiktą ar daiktines teises įgijo keli asmenys, tačiau vienas asmuo sandorį įregistravo, o kiti ne, tai laikoma, kad daiktą ar daiktines teises įgijo sandorį įregistravęs asmuo. Jeigu nė vienas asmuo sandorio neįregistravo, laikoma, kad teises įgijo pirmasis sandorį sudaręs asmuo.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 2122 žodžiai iš 4203 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.