Santuoka ir šeima
5 (100%) 1 vote

Santuoka ir šeima

1121

TURINYS

ĮVADAS…………………………………..…………………………………………………………………………..…….3

1. ŠEIMOS SAMPRATA……..…………………………………………………………….…4

1.1 Šeimos sąvoka……………………………………………………….….…………………..4

1.2. Asmenybė ir šeima…………………………………………………………………………..5

1.3 Šeima ir vaikai………………………………………………………………………..………5

1.4 Šeimos formos………………………………………………………………………………..6

2. SANTUOKA……………………..…………………….……………………….………………8

2.1. Santuokos sąvoka…………………………………………………………….………………8

2.2. Santuokos motyvai………………………………………………….…………………………8

2.3. Sutuoktinių pareigos………………………………….………..…….………………………..9

IŠVADOS…………………………………………………………….………………………………….………………11

LITERATŪRA………………………………………………………………………………………..………………12

PRIEDAI…………………………………………………………………………………………13

ĮVADAS

Ši tema aktuali tuo, kad keičiantis laikams daugelis šeimą atskiriame nuo santuokos. Šiandien daugelio supratimu šeima, tai ne būtinai santuoka. Šeima yra viena svarbiausių civilizacijos institucijų. Ji kyla iš giliųjų žmogaus prigimties gelmių. Žmogaus prigimtis padalyta tarp dviejų būtybių: vyro ir moters. Kaip ir visuomenė, ši ląstelė tiek nepaprasta ir sudėtinga, jog vėliau šeimą derėtų vadinti mažute valstybėle. Nors ir mažytė žmonių valstybėlė turi didžiausios įtakos tautai ir valstybei. Šeimoje tėvai pirmi tampa savo vaikų auklėtojais. Jie saugo ir gina savo atžalas, perduoda jiems šeimos ir tautos tradicijas, skiepija žmoniškąsias vertybes su kuriomis auga ir vaikai.

TIKSLAS:

Šeimos, kaip socialinės mikro grupės apibūdinimas.

UŽDAVINIAI:

1. Apibūdinti šeimos sampratą bei jos formas.

2. Išsiaiškinti santuokos sudarymo motyvus ir sutuoktinių pareigas.

3. Apžvelgti skirtumus tarp santuokos ir šeimos.

1. ŠEIMOS SAMPRATA

1.1. Šeimos sąvoka

Civilizuotoje visuomenėje šis gamtinis biologinis būtinumas žmonių giminei išlaikyti yra visuomeniškai įforminamas atitinkamais vyro ir moters ryšiais vadinamais santuoka, kurioje bendrai įgyvendinamas ir natūralus pareigų bei darbo sričių pasiskirstymas tarp vyro ir moters. Šį pareigų pasiskirstymą lemia ir biologinės, ir socialinės, ir kultūrinės aplinkybės. Biologiškai moters paskirtis – išnešioti, gimdyti, maitinti vaikus; vyro, kaip fiziškai stipresnio – moterį, vaikus aprūpinti materialai, apsaugoti fiziškai (J. Vaitkevičius, 1995).

Lietuviai turi šimtametes šeimos tradicijas. Šeima – tai pirmiausia galimybė mylintiems žmonėms būti drauge, rūpintis vienas kitu, sukurti būtiną gyvenimo ritmą, turėti ir auklėti vaikus.

Norėdami tikslai apibrėžti šeimą galėtume prisiminti, kad šeimą tiria įvairūs mokslai: istorikai nagrinėja šeimos formų kaitą, juristai – šeimos įstatymus, ekonomistai – ūkinę veiklą, psichologai šeimos narių tarpusavio bendravimą ir t. t. Visi moksliškai siūlo apibrėžimus, kurie iš esmės yra teisingi. Ar mums svarbu įsigilinti į apibrėžimus? Ne, nes viena: apibrėžimas tarsi įrėmina, sukausto tiriamųjų reiškinių problematiką, antra: dažnai apibrėžimas nėra tikslus. Pavyzdžiui, dabarties šeimoje mažesnę reikšmę turi ūkinė veikla, nes nei bendras biudžetas, nei butas nelaikomi svarbiausiais jos požymiais. Šeimoje labiausiai dominuoja sutuoktinių dvasinis artumas, rūpinimasis vaikais ir šeimos vertybėmis. Taigi šeimą galėtume suvokti, kaip istoriškai konkrečią sutuoktinių, vaikų ir tėvų tarpusavio santykių visumą, kaip mažą socialinę grupę, kurios narystę sieja santuokos ir giminystės ryšiai, bendras ūkis ir savitarpio dorovinė atsakomybė (J. Bikuličius, 1996).

Yra nepaprastai daug bandymų apibrėžti šeimą:

Šeima – yra daugiau negu vien teisinis, visuomeninis ir ekonominis vienetas, tai meilės ir solidarumo bendruomenė, unikaliai suderinta mokyti ir perduoti kultūrinėms, etinėms, visuomeninėms, dvasinėms bei religinėms vertybėms, kurios esminės jos narių ir vystymuisi ir gerovei.

Dažniausiai nurodoma, jog ji yra mažoji socialinė grupė; beveik visur pabrėžiama, kad ji egzistuoja kiekvienoje visuomenėje ir, kad jai būdinga savita gyvenimo organizacija, papročiai bei tradicijos. Kai kurie šeimos tyrinėtojai linkę akcentuoti gyvenimą kartu; ekonominę kooperaciją bei seksualinę reprodukciją.

(G. Matulienė, 1997).

Apibendrinant galima teigti, kad Šeima – tai pirmiausia galimybė mylintiems žmonėms būti drauge, rūpintis vienas kitu, sukurti būtiną gyvenimo ritmą, turėti ir
auklėti vaikus.

1.2. Asmenybė ir šeima

Žmogus asmenybe tampa gyvendamas tarp žmonių, perimdamas iš jų santykių aplinkos dvasines vertybes. Asmenybės savikūra šeimoje – sudėtingas procesas. Pirmiausia ji priklauso nuo įgimtų savybių. Dėl žmogaus genų sudėtingumo, kiekvieno kūdikio anatominė sistema savita, nepakartojama. Vėliau, augant, anatominės – fiziologinės kūdikio organizmo savybės lemia psichinių reiškinių formavimąsi, veikia asmenybės emocingumą, temperamentą ir charakterį. Naujagimis neatsineša jokios socialinės patirties, jis tėra tik asmenybės potencija. Jau pirmaisiais gyvenimo mėnesiais vaikas junta stiprų poreikį bendrauti su tėvais, aplinkiniais žmonėmis, todėl asmenybės įtaka vaiko asmenybei neginčytina. Vaikas kasdien regi aplink save realią tikrovę ir pats joje dalyvauja. Kasdien nuo ryto iki vakaro šeima – tėvų, vyresniųjų brolių ar seserų, senelio ar močiutės asmenyje prieš vaiko atskleidžia pačius įvairiausius elgesio pavyzdžius, savotišką žodžių, gestų, manierų puokštę. Jų poveikyje nejučia vaikas įtraukiamas į socialinius santykius, kurie vėliau sudarys asmenybės esmę. Besiformuojantį vaiko požiūrį į kitus žmones lems artimiausių žmonių (tėvų, seserų, senelių) pažiūra į jį patį kaip į vaiką. Šių pažiūrų įtakoje formuojasi vaiko savimonė. Iš mažumės bendraudamas su vyresniais, vaikas išsiugdo savyje dvasingumą ir dorumą, sąžiningumą, gerumą, dvasingumą, taupumą.

Lietuvių šeimos praeitis rodo, kad vaikas dvasingumą ir dorumą perima iš kasdieninės aplinkos, santykių su kitais šeimos nariais. Namų aplinka tuo brangi, kad dvasines vertybes kiekvienas gimęs vaikas rasdavo kaip ilgaamžę, tradicijoje įkūnytą senolių išmintį.(J. Bikuličius,1996).

Gražus lietuvių šeimos bruožas – visiškas tėvų atsidavimas vaiko auginimui, jo laimei. Pasak V. Žemaičio (1994), suaugęs žmogus be šeimoje išugdyto dvasingumo negali būti pilnavertis. Jis nebus sukaupęs savyje gimtųjų namų šilumos, nebus prisirišęs prie motinos, jis bus menkavertis. Šeimos įtaka vaiko charakteriui ypač vertinga. Augdami neapykantos ir beširdiškumo atmosferoje, vaikai nemoka suprasti ir užjausti kitų. Vaiko kelias į gyvenimą prasideda tėvų namuose. Šiuo keliu jis jau suaugęs, susiformavęs, kaip asmenybė tarsi vėl sugrįžta atgal į tuos pačius namus. Tik jau ne tėvų, o savo paties pastatytus savo vaikams(J. Bikuličius,1996).

Apibendrinant galima teigti, kad žmogus asmenybe tampa gyvendamas tarp žmonių, perimdamas iš jų santykių aplinkos dvasines vertybes, o jo savikūra labiausiai pasireiškia ir tobulėja šeimoje.

1.3. Šeima ir vaikai

Žodį “šeima” neišvengiamai mintimis jungiame su vaikais. Šeima proto ir valios tvarinys. Pagrindinis šeimos bruožas yra dvasinė ir fizinė tėvų ir vaikų sąveika. Šeima pati pirmoji teikia vaikui pradinį aplinkos ir gyvenimo reiškinių sprendimą.

Viena svarbiausių sąlygų, padedanti pasiekti harmoningos būsenos šeimos vidiniame gyvenime ir išauklėti gerus ir dorus vaikus yra šeimos mikroklimatas – tai toks gyvenimo būvis, kad kiekvienas jos narys jaučia savo reikšmingumą, yra reikalingas, tai šeimos dvasinė raida, taika ir tarpusavio supratimas.

Šeimos mikroklimatas – ne šiaip koks atskiras šeimos požymis, kaip materialinės, buitinės sąlygos, struktūra, kiekybinė sudėtis, tėvų išsilavinimas, profesinės savybės. Kaip vieno klimato sąlygomis augalai gali nuskursti ir nulūžti, o kitame vešliai sužaliuoti, taip ir žmogus šeimoje patiria žmogiškumą, laimę, kitoje – psichologinį diskomfortą, stresą. Žmogui svarbi gamtinė aplinka, taip pat ir socialinė, ypač pirminė šeima – šilta ji, ar šalta, švelni ar atšiauri. Kur tėvus lydi optimizmas, ten jis lydi ir vaikus, ir atvirkščiai tėvų nesėkmės yra išgyvenamų nemalonių emocijų šaltinis. Kur moters ir vyro duetas harmoningas, šeimos nariai jaučia savo vertę, yra reikalingi vienas kitam. Nestabilioje vyro ir moters santuokoje iškyla daugybė konfliktinių situacijų, abejingumas.

Nuo vyro ir moters suderinamumo priklauso ne tik šeimos darna, bet vieno ar kito dominavimas.

Kiekvienoje visuomenėje egzistavo ir egzistuoja šeima ar jai atstovaujanti žmonių bendrijos forma su sava struktūra. Dabartinėje visuomenėje nėra šeiminė, o ir pačios šeimos narių tarpusavio ryšiai nėra griežtai apibrėžti. Tačiau šeimoje vyksta svarbiausi asmeninio, privataus gyvenimo įvykiai, žmogų jungiantys su socialine grupe, visuomene. Laikas, realios gyvenimo sąlygos daro didelę įtaką šeimai. Taigi ir mūsų laikotarpio industrinis visuomenės gyvenimas daro įtaką nūdienos šeimai, išryškina, kuo ji skiriasi nuo ankstesnės tradicinės šeimos. Tai laisvas partnerio pasirinkimas, šiuolaikinės šeimos dažniausiai kuriamos romantiškos meilės, susižavėjimo, todėl labai nukentėjo šeimos tvirtumas, padaugėjo skyrybų, kas tradicinėje šeimoje buvo retas dalykas.(J. Bikuličius, 1996).

Apibendrinant galima teigti, kad pagrindinis šeimos bruožas yra dvasinė ir fizinė tėvų ir vaikų sąveika. Šeima pati pirmoji teikia vaikui pradinį aplinkos ir gyvenimo reiškinių sprendimą.

1.4. Šeimos formos

Dabartinės santuokos formos yra kilusios iš grupinės santuokos, iš kurios
atsirado porinė santuoka, o iš pastarosios monogamija.

Monogamoja – tai vieno vyro su viena moterim santuoka, ir tik jie gali tarpusavyje turėti seksualinius santykius. Monogamija – vyraujanti santuokos forma pasaulyje.

Poligamija – tai daugiapatystė, kelių žmonų turėjimas tuo pat metu. Poligamija turi dvi savo formas:

a) poliginija – kai vyras turi keletą žmonų;

b) poliandrija – kai viena moteris turi keletą vyrų (G. Matulienė, 1997).

L. Rupšienė (2001) papildomai išskiria šias šeimos formas pagal jos sandarą:

· nepilna šeima – vienas tėvas (mama) augina vaiką (vaikus);

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1459 žodžiai iš 2904 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.