Santuokos sudarymas lietuvos statutuose
5 (100%) 2 votes

Santuokos sudarymas lietuvos statutuose

112131415161

ĮVADAS

P

irmojo Lietuvos Statuto priėmimas 1529metais Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje pasižymėjo savosios teisės atsiradimo pradžią, kuri gana sėkmingai rutuliojosi ir iki šimtmečio pabaigos buvo priimti net dar du – 1566 metais Antrasis ir 1588metais Trečiasis Lietuvos Statutai.

Statutai pirmiausiai reglamentavo bajorų teises ir pareigas, daugelis Statutų skyriai nebuvo pritaikomi valstiečiams, kurie priklausė feodalo jurisdikcijai. Taip pat reikia pastebėti, kad tuo metu LDK egzistavo dvi atskiros teismų sistemos: pasaulietiniai ir bažnytiniai teismai. Turtiniai ir bausmių taikymo reikalai buvo sprendžiami pasaulietiniuose teismuose, tuo tarpu bažnytiniai teismai tik nustatydavo pvz. ar yra ar ne nusikaltimas, bei atlikdavo jiems patikėtas funkcijas, tokias kaip sprendimas suteikti ištuoką ar ne. Lietuvos Statutai pirmiausiai reglamentavo pasaulietinių teismų veiklą, o bažnytiniai teismai rėmėsi dar ir kanonų teise.

Pasirinkome studijuoti vieną iš privatinės teisės šakų – šeimos teisę. Ji yra genetiškai, kaip ir pati šeima susijusi su beveik visais Lietuvos Statutų teisinėmis šakomis – baudžiamąja, administracine, civiline, taip pat teismo procesu. Šeimos teisė privačiuose santykiuose tapo vienu iš būdų išsaugoti šeimoje dvasines , materialines vertybes ir jas paveldėjimo būdu perduoti savo palikuonims. Šeima buvo tarsi visų politinių, ekonominių, socialinių santykių reguliavo centras, kartu taip pat ir atspindys.

Didelę įtaką šeimos teisės santykiams turėjo bažnyčia. Iš pradžių tai buvo išpažįstama krikščioniškoji religija , vėliau tie asmenys, išpažįstantys šią katalikybės formą, išsisklaidė. LDK sudarantiems lietuviams priimant krikščionybę buvo taip pat prijungti ir slaviškų teritorijų gyventojai, kurie išpažino stačiatikybę. Vėliau prasidėjęs religinis reformacijos judėjimas (XVIa.) taip pat atnešė naują krikščionybės formą. Visos tos permainos darė įtaką šeimos santykiams, kadangi kiekviena tikėjimo forma turėjo savo būdingų bruožų, reguliuojančių šeimos asmeninius santykius.

Skirtingai formavosi ir atskirų luomų šeimos politika. Bajorijos luomui priklausanti šeima tapo natūralinio ūkio vienetu, tačiau kartu turėjo stiprų ryšį su visuomene ir valstybe. Bajoro šeimoje vyro ūkinės veiklos funkcijos buvo susietos su atliekama karine tarnyba, taip pat valstybine tarnyba. Tai esminis šio luomo darbo pasidalijimo bruožas. Valstiečio, kaip maisto produktų gamintojo, šeimoje vyras iš pradžių išlaiko savo ekonominį nepriklausomumą, tačiau stiprėjant baudžiavos procesui, ši šeima tampa vis daugiau priklausoma nuo bajorų (ponų) tiek ekonomiškai, tiek asmeniškai, kadangi ponas pavergdamas vis labiau kišasi į valstiečio asmeninių santykių sferą.

Susiformavus luomams LDK jau XVIa. Pastebimi pokyčiai šeimų turtiniais klausimais tiek tarp bajorų, tiek tarp valstiečių. Vykdydama karinę prievolę bajorija labai atitrūkdavo nuo savo ūkinės veiklos, todėl tebegyveno pagal senuosius ryšius, pagrįstus gimininiais, o ne santuokiniais ryšiais. Tie ryšiai gyvavo, nes dar buvo atskirtas vyro bei žmonos turtas. Mirus vyrui, žmona likdavo su tuo, su kuo ateidavo pas savo sutuoktinį. Tačiau XVIa. antroje pusėje, pereinant prie samdomos karinės tarnybos, pradedamas „auginti“ savas ūkis, miestiečių luomas tampa konkurentais prekyboje ir tuo pačiu pradedami kurti nauji šeimos santykiai, kuriems plėstis trukdo buvęs žmonos ir vyro turtinis atskirumas. Iškyla poreikis tuos turtus suimti į vienas rankas, nevaržant jokiais apribojimais. Šiuos šeimos asmeninius ir turtinius santykius kaip tik ir fiksuoja Lietuvos statutai.

Taigi, Pirmasis Lietuvos Statutas išsamiai neatspindi faktinės šeimos teisinės padėties. Šiame statute visų šeimos teisės institutų kūrimas anaiptol nebuvo planingas. Geriausiai atspindi visus šeimos santykius Trečiasis Lietuvos Statutas, kuriame sisteminis šeimos teisės reguliavimas buvo pasiekęs savo viršūnę ir toliau beveik nekito, jame gana ryškiai matosi teisės normų užbaigtumas, galima atsekti kiekvieno instituto ryšį su visuomenės luomais, ekonomine situacija ir t.t.

Pirmasis ir Antrasis Lietuvos Statutai liudija tik tam tikrus teisės formavosi etapus, tiesa, labai svarbius, bet ne tiek esminius teisinės kultūros augimo prasme.

Feodaliniame laikmetyje šeimos teisė nebuvo priskirta vien privatinei teisei. Tokie šeimos teisiniai institutai kaip santuokos sudarymo sąlygos, sutuoktinių asmeniniai ir turtiniai klausimai, tėvų ir vaikų santykiai priklausė viešajai teisei (ius publicum).Ši teisė taip pat skyrėsi ir į skyrius: apie asmenis, apie nuosavybę, apie nusikaltimus ir bausmes, apie teismus. Šeimos teisės institutai buvo išmėtyti po visą šią sistemą.

L

DK vyraujančioje visuomenės dalyje, kurios pagrindą sudarė lietuviai, santuokos raida skirtina į du periodus. Tai papročių reguliuota santuoka ir krikščioniškoji. Šių dviejų periodų riba yra laikoma Lietuvos valstybės pripažinimu tarp Vakarų Europos valstybių ir Mindaugo karūnavimu 1253metais, bei krikščioniškos santuokos įtvirtinimu 1387metais, oficialiai pripažinus katalikybę valstybine religija. Kurį laiką buvo toleruojamos abi santuokų rūšys, nes krikščionybė visuomenėje įsigalėjo palaipsniui,
tuo labiau, kad kaimyninėse valstybėse buvo įsigalėjusi ne katalikiškoji, o stačiatikybės forma.

Taigi, panagrinėkime konkrečias santuokos sudarymo sąlygas XVIa.

I. SANTUOKINIS AMŽIUS

Amžius visuomenės teisiniuose santykiuose buvo vienas iš esminių

požymių, nusprendusių asmens teises ir pareigas. Tačiau asmeniniuose santykiuose santuokinis amžius buvo susietas su lytimi ir skirtingomis lyčių funkcijomis. Moteris to meto visuomenėje nebuvo lygiateisė su savo sutuoktiniu. Jos vaidmuo dažniausiai atsispindėjo vaikų gimdymu ir siaura ūkine veikla.

Moters ir vyro santuokinis amžius buvo nustatomas remiantis atitinkamais kriterijais pagal to meto požiūrį. Nustatant tą amžių moteriai buvo atsižvelgiama į galimybę atlikti motinystės funkciją, t.y. gimdyti ir prižiūrėti vaikus. Taigi, natūralu, kad čia didelį vaidmenį vaidina fizinis – lytinis subrendimas, t.y gebėjimas pratęsti giminę. Taigi, moters subrendimo amžius buvo laikomas jos pilnametystės amžiumi.

Vyro santuokinį amžių lėmė keli kriterijai: fizinis – lytinis subrendimas ir protinė branda. Tačiau čia nebuvo vieningo susitarimo. Kai kuriose LDK kaimyninėse valstybėse santuokinis vyro amžius buvo nustatomas tik pagal fizinį – lytinį subrendimą, ir jis, natūralu, buvo gana ankstyvas, taigi pilnametystės riba buvo dirbtinai nukeliama, nes protinė branda nebuvo pakankama. Taigi, įstatymų leidėjai turėjo tikslą padaryti naujos šeimos kūrimą priklausomą nuo tėvų valios, taip pat kiek galima ilgiau išlaikyti ją tėvų ar globėjų valdžioje. Tai gana logiška, kadangi, sakykim, dvylikos ar keturiolikos metų jaunuoliai vargu ar galėjo tinkamai pasirinkti savo partnerį, juolab gyventi savarankiškai, vesti ūkį, o be to jie vis dar buvo ekonomiškai priklausomi nuo savo tėvų.

Trečiame Lietuvos Statute moters santuokinis amžius, kaip ir kituose ano meto valstybiniuose įstatymuose, dėl kanonų teisės įtakos buvo nustatytas trylika metų1. Šis amžius buvo laikomas ir pilnametyste. Pirmasis ir Antrasis Lietuvos Statutai moters santuokinį amžių buvo nustatę penkiolika metų2.“Galima manyti, kad tai buvo dar paprotinės teisė įtaka, o paskesnį santuokinio amžiaus ribos sumažinimą tenka vertinti kaip prisitaikymą prie kanonų teisės normų reikalavimų“3.

Vyrui Trečiasis Lietuvos Statutas leido tuoktis sulaukus pilnametystės, t.y. aštuoniolikos metų4.Sutapatinus santuokinio ir pilnametystės amžiaus ribas buvo išvengta daug praktinių nepatogumų, kurie galėjo atsirasti sprendžiant turtinius klausimus. Taip pat toks amžius išlaisvino būsimą šeimą nuo pašalinių kišimosi ir globos. Tai buvo gana progresyvus žingsnis reguliuojant šeimos bei kitus privatinius santykius.

Amžius, kaip veiksnumo riba Lietuvos rašytiniuose šaltiniuose minima žymiai anksčiau. Pagal 1468m. Kazimiero Teisyną mažamečiais laikomi abiejų lyčių vaikai iki septynerių metų. 1340m. Pamedės Teisynas, kuris galiojo Žemaitijoje numato taip: „mažamečiais laikyti vaikus iki septynerių metų, o nuo septynerių iki dešimties – nepilnamečiais“5. Nepilnamečiai vaikai galėjo duoti parodymus teisme, bet už jų veiksmus vis tiek atsakė tėvai. Laikantis bendrųjų civilinės atsakomybės principų, šis amžius galėtų būti didesnis, kadangi tiek pagal Pamedės Teisyną, tiek pagal jau minėtus kitus rašytinius šaltinius nėra minima visiškas civilinių santykių veiksnumas, taigi jau nuo dešimties metų vaikas laikomas pilnamečiu.

Šiek tiek kita situacija buvo daugelyje LDK miestų, kuriuose buvo įvesta galioti Magdeburgo teisė santuokinį moters amžių buvo nustačiusi trylika, o vyro keturiolika metų, o pilnametystės amžius buvo nukeltas net iki dvidešimt vienerių metų. Kaimyninėje Lenkijos Karalystėje santuokinio amžiaus riba taip pat labai kaitaliojosi. Kazimiero Didžiojo (1347m.) statute moters santuokinis amžius buvo nustatytas trylika, o vyrui penkiolika metų. Vyrui sulaukus santuokinio amžiaus išnykdavo globa, tačiau visiškas veiksnumas „atsirasdavo“ tik dvidešimt keturių.

1 Žr. 1588m.Lietuvos Statutas, V sk. 9art. Ir Visk. I art.

2 Žr.1529m. Lietuvos Statutas, I sk. 18art; 1566m. Lietuvos Statutas VI sk. 1art

3 V.Andriulis „Lietuvos Statutų šeimos teisė“, 2003m., Vilnius

4 Žr.1588m. Lietuvos Statutas, V sk. 9 art

5 V.Andriulis „Lietuvos Statutų šeimos teisė“, 2003m., Vilnius, (pagal Kazimiero Teisyną, 1468m.)

Tokia tvarka Lenkijoje išliko iki 1768m., kuomet dėl Lietuvos Statutų įtakos buvo nustatytas naujas santuokinis amžius: moteriai – trylika, vyrui – aštuoniolika. Rusijos imperijoje moterims buvo nustatytas dvylika – trylika metų, o vyrams – penkiolika, vėliau jis buvo pakeistas į atitinkamai šešiolika ir aštuoniolika.

Senumo riba santuokai sudaryti Lietuvos Statutuose nebuvo minima.

Tikėtina, jog iki tol amžius buvo nustatomas pagal tėvų ar kitų asmenų, dalyvavusių gimstant, liudijimus ir įrašus į krikšto liudijimo aktus.

Lietuvoje, po krikščionybės įvedimo santuokos, krikšto ir mirties registracija buvo pavesta bažnyčiai, bet tikroji registracija buvo pradėta 1563m. Tridento susirinkimo nutarimų pagrindu, kurie įgaliojo bažnyčią vesti metrikų knygas.

II. SUSITUOKIANČIŲ VALIA SUDARYTI SANTUOKĄ

Sulaukusio amžiaus, psichiškai sveiko vyro valia sudaryti santuoką

nebuvo varžoma.
Kitokia gi buvo moters padėtis. Ar paprotinės teisės gyvavimo laikmečiu buvo klausiama jos valios nėra paminėta nei viename rašytiniame šaltinyje, tačiau jau XVIa. moters valia pradeda įgauti didesnę reikšmę ir šiek tiek vėliau tai buvo viena iš būtinų sąlygų sudaryti santuoką, nors ir gana stipriai buvo apribota galimų artimųjų ekonominių sankcijų, jei tai neatitiko jų interesus.

Seniausių žinių šiuo klausimu randame 1249m. Christburgo sutartyje. Šią sutartį gana kritiškai vertina savo knygoje istorikas J.Jurginis. Jis teigia, kad „ vyras, šeimos galva, sava valia vieną žmoną parduodavo ir pirkdavo kitą“; „Apie tai, kad žmona gali pamesti sutuoktinį vyrą sutartyje ir kituose dokumentuose nieko neužsimenama, bet iš to neišeina, kad moteris negalėjo pakeisti vyro“6. Šie du teiginiai yra gana prieštaringi, kadangi logiškai mąstant, jei moteris galėjo savo valia galėjo palikti savo vyrą, tai sutuoktinių santykiai buvo gana lygiateisiški, kita vertus, jei vyras galėjo ją parduoti, elgėsi su savo žmona kaip su preke, tai jis buvo šeimos galva ir ji visiškai jam pakluso, nes prekės negali parduoti, jei „neturi valdžios virš jos galvos“.

6 J.Jurginis Baudžiavos įsigalėjimas Lietuvoje, 1962m.,Vilnius

Tačiau jei atidžiau paanalizuosime Christburgo sutartį, tai iš tikrųjų pamatytume, kad kalbama ten ne apie žmonų ar našlių pardavinėjimą ir pirkimą bet kam ir bet kokiu tikslu, o tik apie jaunikio būsimosios žmonos pirkimą iš jos tėvų ir moters pardavimą kaip žmoną. Tai turėtų reikšti kaip privaloma santuokinė išpirka .

Teisė nevaržomai sudaryti santuokas didikų ir bajorų luomo moterims pirmą kartą buvo įteisinta 1387m., tik su sąlyga, kad tai Lietuvos bajorai, apsikrikštiję pagal katalikų apeigas. Galutinai visa tai įtvirtinta Antrame it Trečiame Lietuvos Statutuose, kurie sulygino visas ponų ir bajorų teises.

Bajorai iš tėvų, ištarnautų ar pirktų dvarų privalėjo eiti į karinę prievolę. Siekiant, kad ta prievolė nenunyktų, Didysis Kunigaikštis privalėjo žinoti apie sudaromas didikų santuokas, taip pat buvo nustatyti žemės naudojimosi teisių apribojimai. Šie ir vėlesni suvaržymai daugiausia palietė šeimas, kuriose turto paveldėtojos buvo vienturtės mergaitės arba bevaikės našlės, kurios karinės prievolės eiti negalėjo. Vėliau, nuo XVIa. vidurio didikų karinė prievolė nustumiama į antrą planą, kadangi imta samdyti kariuomenę. Visi suvaržymai netenka galios.

Lietuvos Statutų normos fiksavo bajorijos luomo formavimąsi ir laisvėjimo procesą, tačiau moters teisės luomo viduje taip ir liko suvaržytos, ypač šeimos santykių srityje.

Priverstinė merginos (arba našlės) priverstinė santuoka pagrobus ją, Antrajame ir Trečiajame Lietuvos Statutuose traktuojama kaip smurtas prieš jos asmeninę laisvę, o ne prieš šeimos interesus. Tokie veiksmai vertinami kaip nusikaltimas ir už tokius nusikaltimus buvo baudžiama mirties bausme. Kaip nusikaltimo sudėtis turėjo būti du faktoriai: priešinga nukentėjusios valia ir santuokos sudarymas su nukentėjusia. Santuokai sudaryti taip pat didelę įtaką turėjo ir tėvų valia. Tačiau jei būdavo sprendžiamas teisminis klausimas apie pagrobimą, siekiant prievarta ištekint, nukentėjusiosios tėvai galėjo būti tik kaip liudininkai, jų valia nebuvo esminis elementas, kad įvyktų kaltinimas. Tai buvo tik pretekstas kreiptis į teismą. Pagrobtąją izoliuodavo su jos luomui atitinkančiomis sąlygomis ir jos parodymai turėdavo lemiamos reikšmės byloje. Paaiškėjus, kad buvo padarytas nusikaltimas, nusikaltėlis buvo baudžiamas. Kaip kompensacija, nukentėjusiai atitekdavo trečdalis nusikaltėlio dvaro, o tokio nesant ta pati dalis kilnojamo turto.

Kitus nuostolius, susijusius su teismo išlaidomis (pvz. pagrobtosios paieška), numatyta išieškoti iš dviejų trečdalių likusio turto7.

Paaiškėjus, kad prievartinė santuoka buvo sudaryta tik prieš tėvų valią, tėvai galėjo pagrobtajai taikyti turtines sankcijas. Grobikas turėjo atlyginti už pagrobimą tik tuo atveju, jei mergina, išeidama iš namų pasiimdavo ką nors. Santuoka tuo atveju laikoma neteisėta.

Našlės laisvė ištekėti už to paties luomo atstovo nebuvo suvaržyta. Buvo viena aplinkybė, kad našlė tekėdama antrą kartą turėjo gauti iš giminių sutikimą, tačiau toks reikalavimas nebuvo pagrįstas turtinėmis sankcijomis, tai didelės įtakos santuokos sudarymui neturėjo8. Tačiau našlei neleista tekėti antrą kartą ne anksčiau kaip po šešių mėnesių nuo vyro mirties9. Šiuo terminu norėta apsaugoti galimo būsimo naujagimio asmeninius ir turtinius interesus. Našlei pažeidus ši terminą, iš jos suinteresuoti asmenys galėjo atimti jos turtą –įkraitį (veno), kurį ji buvo atsinešusi pas pirmą vyrą. Jei įkraičio buvęs vyras nebuvo įteisinęs (užrašęs), tai vaikai arba artimieji turėjo teisę iš jos gauti piniginę baudą. Antrame Lietuvos Statute jau buvo numatoma, kad bauda už šį pažeidimą turi būti sumokėta valstybės iždui10.

III. ARTIMŲJŲ TEISĖ PRIEŠTARAUTI SANTUOKAI

Vyrai, sulaukę pilnametystės ir įgiję visišką atsakomybę už save,

formaliai pritarimo iš savo artimųjų sudaryti santuokai nereikalavo, todėl kad jo visiškai nereikėjo. Tačiau nevaržomai sudaryti santuoką galėjo tik privilegijuoto luomo
turintys pragyvenimo šaltinį ir asmeninę laisvę. Lietuvos Statutuose asmeninės, santuokinės laisvės neturėjo valstiečiai, priklausę bajorų luomui, tačiau tai nebuvo taikytina miestiečiams, nes jų padėtis buvo reguliuojama kitais aktais.

Moters asmeninė laisvė sudaryti santuoką buvo nesuvaržyta, bet tik formaliai. Pilnametė mergaitė (moteris), sulaukusi 13 metų galėto tekėti su kuo panorėjus ir bet kada. Tačiau jos laisvė buvo apribota globos jos turtui paskyrimu. Taigi, nesiskaitanti su turto globėjų nuomone, moteris galėjo tą turtą prarasti.

7 Žr.1566m. Lietuvos Statutas, IX sk. 9 art.; 1588m. Lietuvos Statutas IX sk.13art.

8 Žr.1588m.Lietuvos Statutas, IIsk.39art.

9 Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Vsk.12art; 1588m. Lietuvos Statutas, Vsk.13art.

10Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Vsk,12art.

Pilnametės moters turto globa tęsdavosi iki jos santuokos ir vėl galėjo atsinaujinti jai tapus našle. Tačiau našlės turto globa labiau buvo panaši į patariamąjį balsą ir pobūdį nei privalomą. Teisiniai turto globos santykiai visuose Trijuose Lietuvos Statutuose buvo gana išplėstai ir detaliai reglamentuoti.

Turto globėjų teises dažniausiai turėdavo moters tėvai ar globėjai ir pasiruošdami išleisti savo dukterį už vyro, jie buvo pasiruošę atiduoti dalį savo turto kaip kraitį. Tačiau tas kraitis, esant tėvams ar globėjams gyviems likdavo jų nuosavybe tol, kol tėvų nuomone, atsirasdavo tinkamas jaunikis dukrai į vyrus. Tik po santuokos akto, visas kraitis pereidavo dukters nuosavybėn ir jos vyro valdymui11. Tėvai, nepritarę santuokai, kraičio galėjo ir neduoti. Žinoma, tėvų prieštaravimas neatėmė teisės dukrai tekėti, tačiau ji visų pirma netekdavo pretenduojamo kraičio antra, galėjo ateityje netekti teisės į galimą palikimą. Šis teisių netekimas, kaip nušalinimas buvo tolygus dukters atsiskyrimui nuo giminės, o jo pasekmės vienodai galiojo ir jos vaikų atžvilgiu, ypač tuo atveju, jei ji tekėtų už žemesnio luomo atstovo. Kita vertus, tėvams nebuvo atimta teisė keisti savo nusistatymą ne tik dukros, bet ir jos būsimų vaikų atžvilgiu. Šiuo atveju gali kilti klausimas, kaip gi buvo sprendžiami ginčai, kai pavyzdžiui motina sutikdavo, kad dukra ištekėtų, o tėvas – ne. Lietuvos Statutuose šis atvejis nėra aprašytas ar paminėtas, tačiau yra pasakyta, kad našlys ar našlė, valdantys savo mirusio sutuoktinio turtą, negalėjo savanaudiškais tikslais trukdyti dukrai ištekėti. Duktė tuos veiksmus galėjo užginčyti teisme ir gavus leidimą, ištekėti.12. Taigi, iš to galime suprasti, kad kiekvienas iš tėvų galėjo taikyti tam tikrus apribojimus tik pagal savo turtines ribas ir galimybes.

Našlė galėjo globoti dukras ir tuomet, jei nebuvo jų turto globėja, tačiau jos sutikimas išleisti ją už vyro turėjo būti suderintas su tais, kurie globojo merginos turtą.

Po tėvų mirties kiekvieno iš jų skirtas kraitis pereidavo dukrų nuosavybėn. Tačiau dukrų teisės į šį turtą santuokos atveju mažai kuo te pasikeisdavo, nes mirus tėvams dukrų turtą įstatymiškai globojo jų pilnamečiai broliai arba kiti giminės, arba testamentu paskirti asmenys. Taigi, turto globėjų noras pareikšti savo valią dėl merginos santuokos buvo daug menkesnis nei tėvų. Globėjų funkcija buvo tik prižiūrėti, kad mergina neištekėtų nepilnametė ir netekėtų už žemesnio luomo atstovo.

11Žr.1566m. Lietuvos Statutas, Vsk. 1art,

12Žr. 1566m. Lietuvos Statutas, V sk. 8 art, 1588m. Lietuvos Statutas, Vsk. 9art.

Tik šiais atvejais jie galėjo grasinti turtinėmis sankcijomis13.

Jei globėjai pasipriešindavo merginos ketinimui tekėti dėl kitų motyvų, ji pati ar per savo artimuosius galėjo kreiptis į teismą ir ten gauti sutikimą. Kreiptis į teismą ji privalėjo, nes savavališka santuoka jai reikštų atsisakymą nuo palikimo. Teisme buvo nustatoma, ar mergina yra pilnametė ir ar nesiruošia tekėti už žemesnio luomo vyro, į kitus globėjų prieštaravimus nebuvo kreipiamas didelis dėmesys. Palyginimui pagal to meto Lenkijos teisę, mergina, negavusi sutikimo santuokai iš globėjų, galėjo prašyti kitų giminių užtarimo. Teismui nebuvo suteikta teisė spręsto šio tipo ginčus. Tai sudarė geras sąlygas giminei piktnaudžiauti valdžia. Pirmajame Lietuvos Statute, galima manyti, kad dėl paprotinės teisės įtakos, giminių teigiamą sprendimą galima buvo prilyginti teismo sprendimui14. Tačiau mergina, kreipdamasi į kitus gimines pritarimo ir palaikymo, negalėjo būti tikra, kad iš tikrųjų gaus tą sutikimą sudaryti santuoką. Todėl jau Antrajame ir Trečiajame Statutuose šios alternatyvos atsisakyta, ir tikriausiai ne todėl, kad būtų ginamos moterų teisės, o tiesiog valstybė buvo suinteresuota, kad būtų sudaromos santuokos, kadangi kiekviena nauja šeima – tai mokesčių gausinimas.

Našlei, visiškai skirtingai nuo Lenkijos teisės normų, nebuvo numatyta globa. Jai tereikėjo išlaukti šešis mėnesius po vyro mirties, kad apsaugotų būsimo ar numatomo kūdikio turtinius interesus, ir ji galėjo laisvai, nieko neatsiklausdama tekėti. Kitaip klausimas buvo sprendžiamas, jei ji nuspręsdavo tekėti už žemesnio luomo vyro. Šiuo atveju iš karto „įsijungdavo“ globos institutas ir moteris atsidurdavo beveik tokioje pačioje teisinėje padėtyje kaip ir mergina, norinti ištekėti pirmą kartą. Ji turėjo gauti
savo artimųjų pritarimą vedyboms. Nepaisiusi artimųjų nuomonės, moteris netekdavo teisių į tėvoniją, motinos turtą ir turtą, įgytą kitu būdu. Šis turtas, vadovaujantis bajorų privilegijomis, pereidavo su pirmesniu vyru sugyventiems vaikams arba kitiems giminaičiams, kurie privalėjo našlei išmokėti pusę turto vertės pagal Lietuvos Statute numatytas kainas15. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal Trečiąjį Lietuvos Statutą merginų turtinių teisių apribojimą, joms ištekant už žemesnio luomo vyro sprendė jos tėvai arba globėjai, o našlės – jos artimieji.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 3429 žodžiai iš 6855 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.