Savanoriškos donorystės problema Lietuvos visuomenėje
5 (100%) 1 vote

Savanoriškos donorystės problema Lietuvos visuomenėje

“PRIIMK MANO MEILĘ LIKIME IR SAUGOK MANE”

– tokius žodžius perskaitysite ant naujos donoro kortelės, kurią neseniai patvirtino sveikatos apsaugos ministras R.Alekna įsakymu “Dėl donoro kortelės ir asmens sutikimo, kad esant gyvam jo audiniai ir (ar) organai būtų paimti transplantacijai, formų patvirtinimo” (2000 08 02, Nr.435).

Vykdydama Lietuvos Respublikos žmogaus audinių ir organų donorystės ir transplantacijos įstatymą, suprasdama, kaip svarbu propaguoti organų donorystės svarbą visuomenei, dar metų pradžioje Sveikatos apsaugos ministerija patvirtino Audinių ir organų donorystės propagavimo programą 1999-2002 metams.

Tarsi visi žinome, kad organų transplantacija – efektyvi, ir neretai vienintelė, gydymo priemonė, gelbstinti ligonius, sergančius sunkiomis širdies, kepenų, plaučių, ragenų bei kitomis ligomis. Organų transplantacijai valstybė skiria nemažus pinigus, bet joks darbas nebus efektyvus, jei išliks dabartinis donorų trūkumas.

Kodėl stebime tokį donorų trūkumą? Pirmiausia, daugeliui žmonių sunku suvokti, kad žuvus galvos smegenims, žūna ir žmogus, nors medikų pastangų dėka plaka jo širdis, išlieka normali temperatūra, cirkuliuoja kraujas. Dėl šitų požymių giminėms dažnai būna sunku apsispręsti. Tai viena iš priežasčių, dėl kurių giminės atsisako paaukoti mirusiojo artimo organus transplantacijai. Informacijos stoka pagimdo įvairiausių gandų, kenkiančių donorystei bei transplantacijai. Mūsų visuomenėje dar giliai nesuvokta, kad donorystė – altruistinis, vienas kilniausių poelgių, kokį tik gali atlikti žmogus. Donoro kortelė suteiks galimybę kiekvienam žmogui nuspręsti pačiam – aukos jis savo organus ar ne.

Reikia pripažinti, kad ir medikai gana vangiai aiškina visuomenei organų donorystės svarbą, supažindina su dokumentais, reglamentuojančiais šį apsisprendimą. Todėl pagrindinis Audinių ir organų donorystės propagavimo programos uždavinys – informuoti visuomenę ir įtikinti, kad visi transplantacijos etapai ir procesai paremti įstatymais, kad nieko negalima daryti paslapčiomis, kad visada klausiama sutikimo donorystei, kad donorystė ir komercija nesuderinami. Tam, kad padaugėtų donorų, būtina keisti visuomenės ir medicinos profesionalų požiūrį į donorystę, informuoti apie problemas, su kuriomis susiduriama šioje srityje. Tuomet ir transplantacijos būklė Lietuvoje iš esmės pasikeis.

2001m. gruodžio 1 d. Kauno apskrities viršininko administracijoje buvo surengta konferencija, kurios tikslas – supažindinti visuomenę su donorystės problema Lietuvoje. Konferencijoje dalyvavo svečias iš Danijos – Pasaulinės kraujo donorų organizacijų federacijos generalinis sekretorius Nielsas Mikkelsenas, Nacionalinės donorų asociacijos prezidentas A.Macas, Kauno apskrities Socialinių reikalų bei švietimo departamento direktorė, Lietuvos Raudonojo Kryžiaus vyriausiosios valdybos narė V.V.Margevičienė, Donorų skyriaus vedėja R.Lembergienė ir kiti.

Konferencijos pranešėjų teigimu, Lietuvoje yra viena nacionalinė ir penkios regioninės donorų asociacijos. Lietuvos nacionalinės donorų asociacijos (NDA) būstinė yra Kaune. Dvi savaites NDA rengia susitikimus su akademiniu jaunimu. Šie susitikimai – Kraujo tarnybos plėtojimo (pagal Europos Tarybos ir Europos Sąjungos standartus) programos tęsinys. Programą finansuoja Valstybinis sveikatos ir Privalomojo sveikatos draudimo fondai, programą koordinuoja Sveikatos apsaugos ministerija. Vykdant šią programą, iki 2004 metų turėtų būti visiškai pereita prie neatlygintinos ir savanoriškos donorystės.

Prieš dešimt metų Kauno Raudonojo Kryžiaus klinikinėje ligoninėje donorystei buvo skiriamas didelis dėmesys, tačiau kurį laiką šios prioritetinės srities buvo atsisakyta. Padidėjęs kraujo produktų poreikis ir valstybės tikslas patekti į Europos Sąjungą vėl atgaivino šią itin svarbią sritį. Donorystės programai skirta 1 milijonas 725 tūkstančiai litų, didžioji šios sumos dalis bus skiriama donorams verbuoti. Plėtojama neatlygintinos donorystės programa.

Lietuvoje daugiausia kraujo (beveik 92 proc.) surenkama iš donorų, kurie kraują duoda už atlygį. Deja, pasak specialistų, šis kraujo surinkimo būdas yra visiškai neperspektyvus ir nesaugus recipientui, kadangi „apmokamas“ donoras dažnai yra asocialus, bet kokia kaina suinteresuotas duoti kraują, netgi jei tam reikėtų nuslėpti galimas ligas ir rizikos faktorius. Net ir naujausia Kraujo centrų įranga negali nustatyti kai kurių infekcijų „lango laikotarpiu“ (ir hepatitų, ir ŽIV).

Dauguma Europos valstybių jau atsisakė apmokamos donorystės ir perėjo prie nemokamos donorystės (Danija, Italija, Prancūzija, Ispanija). Europos Tarybos komisijos direktyvos ir rekomendacijos bus privalomos šalims kandidatėms.

Dėl šios priežasties Lietuvos sveikatos apsaugos ministerija parengė programą, pagal kurią iki 2004 metų bus visiškai pereita prie neatlygintinos ir savanoriškos donorystės – neabejotinai perspektyvios ir beveik visiškai saugios bei moralios (daug moralinių diskusijų sukelia dabartinė padėtis, kai kraujas ne dovanojamas, o parduodamas).

Šiandien visiškai neturime parengto nemokamų donorų kontingento. Iki 1990 metų beveik visas kraujas buvo surenkamas nemokamai, nors ne visiškai savanoriškai, o dabar per metus Lietuvoje turime tik apie 6
– 7 tūkstančius donorų, kurie kraują duoda nemokamai (tai sudaro tik 8 proc. viso šalyje reikalingo kraujo).

Visuomenė turi būti parengta pereiti prie nemokamos ir saugios donorystės.

Dažnai net neįsivaizduojama, kaip kraujas ir jo komponentai yra būtini vaikams, sergantiems gerai žinoma hemofilija, nėščioms moterims, gimdyvėms, onkologinėmis ligomis sergantiems žmonėms, traumas patyrusiems bei ligoniams operacijų metu ar po jų.

Donorystės programa numato apdovanoti pačius aktyviausius labdaringus donorus: davusiems kraują 40 kartų bus paskirta valstybinė pensija, 30 kartų – gaus Nusipelniusio donoro pažymėjimą, 20 – suteikiamas Donoro žymūno vardas.

Vienas pirmųjų pretendentų Valstybinei premijai gauti – Aloyzas Talmantas, neatlyginamai davęs savo kraujo jau 50 kartų. O kiti pretendentai į moraliniu ir socialiniu aspektu garbingų donorų eilę paaiškės maždaug po 5 – 6 metų, nes tapti valstybinės reikšmės pensininku ne taip paprasta: kraują galima duoti praėjus ne mažiau kaip 60 dienų nuo paskutiniojo donorystės akto.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 900 žodžiai iš 2912 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.