Savigarba – kelias įsėkmę
5 (100%) 1 vote

Savigarba – kelias įsėkmę

1121

Turinys

Įvadas 2

1. Savigarbos formavimas 3

2. Savęs vertinimo svarba 4

3. Savęs pažinimas ir savigarba 5

4. Savigarba – kelias į sėkmę 6

Išvados 9

Literatūra 11

Įvadas

Savigarba yra emocinė savasties dalis. Ji apima žmogaus požiūrį į save ir savęs vertinimą, nustatant savo padėtį kontinuume tarp teigiamos ir neigiamos vertės. Kitaip tariant, savigarba yra savęs vertinimas skalėje „geras – blogas“, kuriuo aš savastis vertina mano savastį. Aukštos savigarbos žmogus suvokia save realiai, gerbia ir laiko save vertingu (Berk, 1991).

Kai kurie žmonės jau gimsta pasitikėdami savimi – atrodo, kad jie nieko nebijo. Jie visuomet pasiryžę viską išmėginti, niekas jų nepriblokš, nesėkmės jų nejaudina. Jeigu jiems nesiseka verslas, tai dar šito nežinosite, bet jau išgirstate, kad jie ėmėsi kažko kita.

Kodėl kai kurie žmonės taip savimi pasitiki? Kuo jie skiriasi nuo kitų? Kur išmoko šitaip savimi pasitikėti? Norom nenorom vėl grįžtame į tą amžių, kai mūsų charakteris dar tik formavosi. Dažniausiai būtent tuo metu formuojasi ir pasitikėjimas savimi arba atsiranda jo stoka.

Sėkmė gimdo sėkmę. Kai esi giriamas, kai žmonių žodžiai apie tavo laimėjimus glosto širdį, tai užplūsta ryžtas atlikti dar ką nors drąsesnio ir reikšmingesnio. Tai ypač gerai matyti stebint mažus vaikus. Kai kurie iš mūsų ne dėl savo pačių kaltės priversti nuolat abejoti, jaustis niekam neverti, nevykėliai arba kamuotis dėl įsitikinimo, jog yra ne tokie kaip visi.

Jeigu norite jaustis pasitikintys, privalote neabejoti savimi. Jausite savo vertę – būsite stiprios asmenybės. Jeigu nestokojate savigarbos, vadinasi, jūsų nuomonė apie save pačius yra puiki.

1. Savigarbos formavimas

Ankstyvojoje ir vidurinėje vaikystėje formuojasi įvairūs vaiko savas vertinimo aspektai, susiję su jo fiziniais ar protiniais gebėjimais. Maždaug tarp 6-12 metų jie pamažu integruojasi į hierarchinę savęs vertinimų sistemą, kurios viršutiniame taške yra bendroji savigarba. Ši bendroji savigarba atspindi visų hierarchijoje esančių savęs vertinimų sintezę. Taigi bendrąją, arba visuminę, savigarbą galime įsivaizduoti kaip piramidės viršūnę, ir ji remiasi savęs vertinimu konkrečiose srityse, tarkim, socialiniuose santykiuose, akademinėje veikloje, darbe ir pan. Kiekviena iš šių sričių gali būti skaidomos dar smulkiau. Pavyzdžiui, savo socialinį elgesį galime vertinti pagal savo santykius su draugais, kitos lyties partneriais ir šeimos nariais, o akademinę savigarbą gali lemti pasiekimai gamtos moksluose, matematikoje, gimtojoje kalboje, istorijoje ir t. t. (žr.1 pav.). Raidos procese atsiranda nauji individo savigarbos aspektai, susiję su naujais vaidmenimis ir veikla (pavyzdžiui, paauglystėje ypač svarbu, kaip artimai gebama bendrauti su kita lytimi, o jaunystėje – kokie esame darbuotojai ar tėvai).

1 pav. Hierarchinės savigarbos modelis

Cooley ir Meadas mano, kad viena iš svarbiausių priežasčių, nuo kurios priklauso mūsų savigarba, yra tai, kiek kiti žmonės vertina mus. Kuo labiau mus kiti gerbia, tuo aukščiau vertiname patys save. Be to, vienų žmonių nuomonė būna gerokai svarbesnė negu kitų ir ji labiausiai lemia mūsų savigarbą (Rosenberg, 1979). Pavyzdžiui, vaikystėje ir paauglystėje savigarba ypač priklauso nuo tėvų požiūrio.

2. Savęs vertinimo svarba

Pagal Baroną ir Byrne (1991), iš visų mūsų turimų nuostatų svarbiausia yra požiūris į save. Niekas neprieštarauja, kad savigarba yra esminis, bazinis žmogaus poreikis (Greenberg ir kt., 1992). Coopersmithas (1968, 218) sako, kad aukšta savigarba „matyt, yra svarbiausia veiksmingo elgesio sąlyga“. Pasak Greenwaldo (1988, 37), „savęs vertinimo paieška – tai viena stipriausių paskatų paauglio ir suaugusiojo gyvenime“. Galų gale tai, kaip žmonės kuria ir palaiko savigarbą, lemia jų socialinio elgesio skirtumus.

Daugelis tyrimų įrodo, kad aukšta savigarba yra labai vertingas bruožas, nuo jo priklauso žmogaus motyvacija ir pasiekimai, socialiniai ryšiai, sveikata ir gebėjimas prisitaikyti. Pavyzdžiui, gerai vertindami save jūs dažniau linkę daryti tai, kas jus saugo arba yra naudinga (Greenwald, 1988). Iš dalies tai gali paaiškinti, kodėl savigarba susijusi su fizine sveikata (Antonucci ir Jackson, 1983). Mokslininkai atskleidė ir tai, kad savigarba veikia ir jausmus arba nuotaiką. Todėl, sakykim, aukštai save vertinantis individas santykinai dažniau bus gerai nusiteikęs, o vertinantis menkai – prislėgtas (Harter, 1988). Lundo, Caserta ir Dilondo (1993) atliktas tyrimas parodė, kad savigarbos lygis yra vienas patikimiausių kriterijų, numatant prisitaikymą po sutuoktinio mirties vyresniame amžiuje. Aukšta savigarba apskritai laikoma pagrindiniu psichikos sveikatos bruožu.

Greenbergas ir jo kolegos (1992) mano, kad psichologinė savigarbos funkcija yra individo apsauga nuo nerimo. Jie pateikia tyrimus, įrodančius, kad žemos savigarbos žmonės dažniau yra nerimastingi, kad atsiradus pavojui žmogaus savigarbai jo nerimo jausmas stiprėja, o savigarbą saugančios strategijos sumažina nerimą. Viename iš savo tyrimų Greenbergas ir jo kolegos nustatė, kad tiriamieji, kuriems buvo pateikta jų savigarbą skatinanti informacija, žiūrėdami jaudinantį filmą apie mirtį patyrė silpnesnį nerimo jausmą, negu
kontrolinės grupės Įtinamieji. Šie ir dar dviejų tyrimų rezultatai leidžia kelti hipotezę, kad savigarba sumažina nerimą, kurį sukelia grėsminga situacija. Taigi gali būti, kad savigarba reikalinga norint apsisaugoti nuo pagrindinių baimių. Jei tai tiesa ateityje tyrimai turėtų atskleisti, kaip savigarba stiprina mūsų saugumo jausmą. Greenbergas ir jo kolegos teigia, kad šis procesas gali būti susijęs su įvairiose kultūrose vyraujančia nuomone, kad geriems žmonėms negali nesisekti. Taigi, jei individas tiki tuo, kad jis yra geras ir vertingas, jam geriau sekasi palaikyti ir saugumo iliuziją.

3. Savęs pažinimas ir savigarba

Savęs pažinimas apima ne tik savo charakteringų bruožų bei ypatybių žinojimų, bet ir jų vertinimą.

Savosios vertės jausmas, arba savęs vertinimas – tai savęs paties, savo galimybių, savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas. Savęs vertinimas susijęs su savigarba. Neigiamas savęs vertinimas susijęs su žema savigarba, o teigiamas – su aukšta. Savigarba – tai pagarbos pačiam sau, pasitikėjimo savimi jausmas.

Paprastai mes save vertiname įvairiais būdais: lygindami su kitais žmonėmis, interiorizuodami (priimdami kaip savus) kitų žmonių vertinimus, stebėdami savo elgesį ir išorinius situacinius veiksnius, priešpastatydami savo pretenzijas ir objektyvius veiklos rezultatus.

Asmenybės savigarba formuojasi, girdint ir įsidėmint aplinkinių vertinimus. Ypač tai būdinga vaikystėje. Vaikystėje svarbiausią vaidmenį atlieka suaugusiųjų — tėvų ar globėjų vertinimai, vėliau mokykloje – mokytojų. Taigi vaiko adekvataus savęs vertinimo formavimąsi lemia tėvų ir vaikų tarpusavio santykių bei tėvų vertinimų ypatumai.

Savigarba priklauso nuo to, kokias normas ir vertybes mes esame įsisavinę. Jeigu jūs augote šeimoje, kurioje buvo aukštinama savikontrolė, tai galite pradėti savęs nemėgti už tai, kad streso metu tampate jautrus(-i). Savigarba taip pat priklauso nuo aplinkinių pritarimo (išreiškiamo žodžiais arba nežodiniais ženklais). S. Coopersmith (1967) pastebėjo ryšį tarp jaunuolių savigarbos ir pritarimo, kurio jie susilaukė iš savo tėvų vaikystėje. Jaunuolių, kurių tėvai buvo autoritariški, retai leisdavo savo vaikams pasijusti įvertintiems, savigarbos laipsnis buvo žemesnis. Žmonės stengiasi ne tik išlaikyti, bet ir pakelti savigarbos lygį, todėl siekia pritarimo iš aplinkinių. Tai sąlygoja mūsų prisitaikymą visuomenėje, kad atitiktume jos vertybes ar normas. Mes prisitaikome fiziškai, emociškai ir intelektualiai. Prisitaikymas pirmiausia yra vidinis procesas, bet prisitaikome ir išoriškai: apranga, elgesiu, kad būtume patrauklūs kitiems. Jeigu bendraudami gauname teigiamą atgalinį ryšį, patvirtinantį mūsų sėkmę, tai savigarba kyla.

Savigarba nėra pastovus jausmas. Savigarba įvairiais atvejais gali kisti tam tikra amplitude. Mes galime kalbėti apie bendrą savigarbos lygį – kai vertiname savo asmenybę apskritai ir apie konkretų lygį konkrečioje situacijoje, kai vertiname atskiras savo ypatybes, poelgius, veiksmus, įsivaizduokite žmogų, kuris yra atstumtas, užsidaręs, nepasitikintis savimi. Mes matome, kad jo savigarbos lygis – žemas. Tačiau jeigu jūs patektumėt kartu su juo į valtį, tai galbūt sužinotumėt, kad jis yra irklavimo čempionas ir vienintelis jūsų kompanijoje moka valdyti valtį. Jo pasitikėjimas savimi tokioje situacijoje netikėtai išaugtų.

4. Savigarba – kelias į sėkmę

Savigarbą teigiamai veikia individo patiriama sėkmė, tarkim, paaukštinimas pareigose, o tokie įvykiai kaip nesėkmė, liga arba mylimo žmogaus netektis veikia neigiamai. Galima teigti, kad svarbiausi gyvenimo pokyčiai, kaip išėjimas į pensiją, taip pat gali stipriai veikti atskiras savigarbos dalis. Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad kiekvienas žmogus skirtingoms veiklos sritims skiria nevienodą reikšmę (sakykim, mokyklai, sportui, namams, darbui). Kai kurios iš šių sričių laikomos svarbesnėmis už kitas, ir iš dalies tai priklauso nuo to, kaip jas vertina į kiti mums reikšmingi žmonės ir visuomenė apskritai. Tuomet šios sritys savigarbos hierarchijoje užima aukštesnę poziciją. Tokioje srityje pasiekta sėkmė arba patirta nesėkmė gerokai stipriau veikia bendrąją savigarbą negu sėkmė ar nesekime mažiau svarbioje srityje.

Šiuo metu Jūs matote 54% šio straipsnio.
Matomi 1460 žodžiai iš 2707 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.