Savikontrolė
5 (100%) 1 vote

Savikontrolė

11

Mūsų amžiuje yra labai išplitęs švietimas , vaikai iš pat mažens tikslingai ir planingai ugdomi. Tad pažinimas yra viena iš pirmųjų vaisingos veiklos sąlygų siekiant išugdyti asmenybę. Tačiau dažnai toje veikloje susilaukiama neigiamų rezultatų , didelė dalis jaunuolių nueina klystkeliais , netgi žudo savo asmenybę ir kenkia visuomenei.

Pasak J. Laužiko , viena iš priežasčių yra ta , kad siekdami išugdyti visapusišką asmenybę , menkai pažįstame patį objektą , jo veiklą ir elgesį , neturime tinkamo įrankio įeiti į asmenybės vidaus pasaulį. Abrahamo Maslow asmenybės teorija kartais vadinama buvimo psichologija. Čia kalbama apie žmogaus buvimą tokiu , koks jis yra , apie jo prigimtį , pabrėžiamos ir aiškinamos žmogaus galimybės. A. Maslow idealas yra save analizuojantis žmogus. Jo nuomone , tokiu jis gali tapti tada , kai patenkinami visi žemesnieji jo poreikiai , kurie išsidėstę tam tikra tvarka. Pirmąją pakopą sudaro fiziologiniai poreikiai , antrąją – saugumo , trečiąją – meilės , ketvirtąją – savo vertės pajautimo ir pagarbos poreikiai. Toks išsidėstymas reiškia , kad aukštesnio lygmens poreikiai gali kilti tada , kai patenkinti žemesnieji : alkanas žmogus nesirūpina savo saugumu , jaučiantis grėsmę , nesiekia būti mylimas , tas kuris nesijaučia mylimas , negalvoja , ar jis patinka pats sau , ar jį gerbia kiti, o save blogai vertinantis žmogus negali kūrybiškai atskleisti vidinių savo galimybių , t.y. tapti save aktualizuojančia asmenybe. Savęs aktualizavimo poreikis yra vidinis – tai poreikis augti , tobulėti , visiškai atskleisti savo galimybes , todėl jis niekada galutinai nepatenkinamas , kaip ir asmenybės augimas – nesibaigiantis procesas. Taigi A. Maslow nuomone , svabus mokyklos uždavinys yra parodyti vaikams , kad gyvenimas yra brangus. Dažnai mokyklose ne tik neskatinama pajusti gyvenimo džiaugsmą , bet tai net slopinama. Bene svarbiausias uždavinys , kurį gali atlikti mokykla – suteikti vaikams pasiekimo , pasisekimo džiaugsmą ( ne tik teigiamai vertinant už žinias , bet ir už suteiktą pagalbą silpnesniam už save ). Daug žmonių gyvena nepatirdami ar tik labai retai išgyvendami tikrą gyvenimo džiaugsmą , dvasinio pakilimo momentus , įkvėpimą. Tyrimai parodė, kad vartojantys narkotikus , girtuokliaujantys žmonės atsisako žalingų įpročių , kai jie patiria siekimų išsipildymo džiaugsmą ir kai gyvenimas šiems žmonėms įgyja vertę. Tada jie jį pradeda branginti , kartu suvokdami savo vertę ir atsisakydami save naikinančių įpročių. O kad atsisakyti tų įpročių arba stengtis net neįgyti jų reikalinga valia. Valia labai reikalinga ukdant asmenybę. Daugeliui ši sąvoka asocijuojasi su savęs slopinimu , prievarta sau , darymas to ko nenorime , arba susilaikymas nuo to , ko norėtume. R. Assagiolis tokią valios sampratą vadino karikatūriška ir teigė , kad tikroji valios funkcija nėra veikti prieš asmenybės potraukius. Valios funkcijos – nustatyti kryptį ir reguliuoti. Asmenybės struktūroje valios vieta yra arti asmenybės savasties. Būtent per valią žmogus kontroliuoja ir reguliuoja kitas savo psichikos funkcijas. R. Assagiolio nuomone , ketinimas atlikti valingą veiksmą visada kyla iš paties žmogaus : tai aš pasirenku , nusprendžiu atlikti tą ar kitą darbą , aš jį dirbu ir pabaigiu iki galo. Paklusnumo kitų žmonių norams , reikalavimams negalime laikyti valios pasireiškimu , nes paklūstant ketinimams išplaukia ne iš paties žmogaus , nėra jo laisvai pasirinktas. Taigi ir vaiko , nevykdančio jam keliamų reikalavimų , nereikėtų laikyti bevaliu , nes santykių su juo problema glūdi kitur. Todėl pagrindiniai šio kursinio darbo tikslai ir uždaviniai – išsiaiškinti kas yra valia , koks tūrėtų būti valios ugdymas , kad padėtų vaikui įsisąmoninti savo ketinimus ir juos įgyvendinti. Taip pat išsiaiškinti kaip išmokyti vakus kontroliuoti ir vertinti savo veiklą bei elgesį ir padėti pasiekti adekvataus savęs vertinimo. Atskleisti koks yra savęs vertinimo ir savikontrolės vaidmuo ikimokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje. Norėdama atsakyti į šiuos klausimus , pagrinde remsiuosi J. Laužiko , G. Butkienės , rusų mokslininkų – psichologų E. Kravcovos ir L.Vengerio darbais , o taip pat kitais autoriais , kurie nagrinėjo šias problemas. Valios samprata Valia- asmenybės savybė , pasireiškianti sugebėjimu sąmoningai reguliuti savo veiklą pagal užsibrėžtą tiklą , sutelkiant jėgas išorinėms bei vidinėms kliūtims ir sunkumams nugalėti. Apžvelgdama valios problemą mokslinėje literatūroje , pastebėjau bendriausią pažiūrą , kad valia reiškiasi asmenybės sąmoningoje veikloje bei elgesyje. Kartu su valia sąmonėje reiškiasi jausmas ir protas. Valia prasideda tikslo pasirinkimu , reiškiasi jo siekimu ir kliūčių nugalėjimu. Žmogui pasirinkti tikslą ir numatyti jo siekimo būdus dažniausiai padeda protas ir jausmai. Galutinį jo pasiekimą lemia valia. Valia renkasi , priima sprendimus , pasitelkdama žmogaus mąstymą , vaizduotę ir patyrimą. Vaizduotė yra viena iš mąstymo formų. Mąstymas – labai plati sąvoka , apimanti samprotavimą , svarstymą , domėjimąsi , svajas , haliucinacijas , sapnus ir , kaip jau buvo minėta , vaizduotę. Emilis Kue teigia , kad valia , kuria mes taip tvirtai tikime , pralaimi kaskart , kai susiduria
su vaizduotės jėga. Kad nebūtume priklausomi nuo vaizduotės galios , mes turime išmokti sąmoningai panaudoti šią galią. Pavyzdžiui , vaizduotės jėgą galime palyginti su srauniu upeliu : vargšas tas , kuris įkrenta į tą tėkmę. Net jei didžiausiomis valios pastangomis stengtųsi pasiekti krantą , galinga srovė nusineš jį. Ši srauni upė atrodo tiesiog nenugalima , tačiau specialistas sugeba ją valdyti ir koncentruoti tas jėgas į tam tikrą visumą , gaminančią judesius , šilumą ir elektrą. E.Kue turėdamas galvoje nepaprastą pasąmonės arba vaizduotės galią , teigia , kad ir toji tariamai nesuvaldoma būtybė nugalima taip pat lengvai , kaip ir sraunus upelis. Taigi mes galime nugalėti ir valdyti vaizduotę lygiai taip pat , kaip nukreipti upelį reikiama linkme. Tačiau būtina prisiminti du dalykus : pirmiasia reikia žinoti , kad tai įmanoma , o antra – kokiu būdu tai galima padaryti. Šis būdas , pagal E.Kue , visiškai paprastas. Patys to nežinodami ir nenorėdami mes visiškai nesamoningai darome tai kiekvieną dieną visą savo gyvenimą. Dėja , dažnai mes tai darome nemokšiškai. Užuot nesąmoningai naudoję savitaigą , kaip paprastai visi daro , turėtume pritaikyti sąmoningąją savitaigą. Tai daromo tokiu būdu. Pirmiausia reikia gerai apsvarstyti norimą savitaigos objektą ir tuomet , priklausomai nuo vienų ar kitų proto nuostatų , pakartoti keletą kartų nagalvojant apie nieką daugiau: ” Tai įvyks , ar atvirkščiai , praeis , – taip bus arba nebus…” ir t.t. Jei mūsų nesąmoningasis “aš” priims tą įtaigą , tai įsivaizduojamas dalykas įvyks visiškai tiksliai. E.Kue teigia , kad vaizduotės galios įtaka žmogaus sielai ir kūnui nekelia abejonių. Ši taisyklė nepaprastai reikšminga , ji paaiškina mums , kodėl dvasios negalavimų gydymas toks nevaisingas , kai stengiamasi perauklėti valią. Čia reikėtų ugdyti įsivaizdavimų galią. Svarbūs šie vaizduotės sąvokos aspektai : 1. Laiko ir erdvės ribų išnykimas. Tai leidžia : a) “keliauti” į tolimas ir artimas vietas , į praeitį ,dabartį ir ateitį ; b) “susitikti” ir “kalbėtis” su norimais žmonėmis dabar , praeityje ir ateityje. Šie vaizduotės ypatumai suteikia plačių galimybių ir ugdymo ir konsultavimo situacijose. 3. Vaizduotė įgalina visybiškai išgyventi situaciją ir susitikimą su žmogumi. Tai reiškia , kad viena vertus galime intelektualiai stebėti situaciją ir kas joje vyksta , kita vertus , išgyventi tuo metu mumyse kylančius jausmus. a) situacija mums tampa gyva , ji nebėra kažkas , apie ką skaitome ar girdime , nes mes ją išgyvename. b) Žmonės su kuriais susiduriame vaizduotėje taip pat mums tampa gyvi. 4. Ugdymo ir mokymosi situacijose mes sąmoningai ir tikslingai naudojamės vaizduote tam , kad kažką atrastumėme , geriau suprastumėme ir įsigilintume į tai su kuo dirbame. 5. Sąmoningai ir tikslingai organizuota atradimų kelionė į kurią leidžiamės vaizduotėje , paaiškina pojūčius. Vaizduotėje pamatome tai , ko iki šiol nepastebėjome. Mes galime labiau sutelkti dėmesį , taip pat labiau džiaugtis pvz. : paukščio čiulbėlimu , jūros ošimu. 6. Dažnai vaizduotė veikia motyvuojančiai – apima noras geriau išmokti dalyką su kuriuo dirbame. Pvz. : vaizduotėje mes galime pamatyti savo žinių spragas , dėl to kyla nedidelis nerimas ir noras jas “užlopyti”. 7. Padedami vaizduotės , visybiškai išgyvename situaciją ir save toje situacijoje. Vaizduotėje galime pažvelgti į save iš įvairių pusių ir patirti , kaip mes ten ir tada jaučiamės. Vaiduotėje patiriamų išgyvenimų vysibiškumas reiškia , jog tai, su kuo susidurime vaizduotėje , veikia mus ( mūsų kūno reakcijas , jausmus , mintis ) beveik taip pat kaip tikrovėje. Kai naudojami vaizduotės pratimai svarbu sėdėti ant kėdės tiesiai ir kuo patogiau , geriausia – abi kojas atrėmus į grindis , rankas laisvai padėjus ant kelių. Vaizduotės paveikslai yra savireguliuojantys , tai yra žmogui nekyla stipresnių vaizdinių , negu tuo metu jis gali priimti. Tokių kelionių metu galime gauti nemaža medžiagos , leidžiančios pažinti save. Daugeliu atvėjų galima spręsti , kad vaizduotėje patirti išgyvenimai visada atspindi žmogaus vidų. Vaizduotės kelionės labai padeda geriau įsiminti dėstomą medžiagą , taip pat geriau suprasti tai su kuo dirbama. Valingai reguliuojant veiklą , iškyla vidinių ir socialinių bei moralinių motyvų kova , kurią ir lemia valios jėgos pobūdis. Kai valia silpna , gali vyrauti instinktyvūs bei biologinių poreikių skatuliai , o stipri valia pajėgia slopinti pirmuosius ir igalina vadovautis socialiniais bei moraliniais motyvais. J.Laužikas aprašo tris skirtingas valios santykių su motyvais kryptis: voliuntaristinę , motyvacinę ir santykinę motyvų , valios kryptis. Voliuntaristinėje teorijoje elgesio motyvai priklauso nuo “laisvos valios”. Voliuntarizmas – filosofijos kryptis,pasaulio ir būties pradu laikanti valią. Vokiečių filosofas Arthuras Schopenhaueris ( 1788-1860) vienas ryškiausių XIX a. Europos mąstytojų , vadinamojo voliuntarizmo kūrėju. Pasak jo , nei pasaulio , nei žmogaus prigimtis nėra racionali , ją valdo veržli ir agresyvi valia , nepripažįstanti jokių tikslų , išskyrus save pačią , ir jokių prasmių , išskyrus tas , kurios tarnauja jos pačios augimui ir stiprėjimui. Bet koks individas
yra tik vaizdinys , tik iliuzija , tik žmogaus sąmonės konstruktas , jokios realybės savyje ir sau jis neturi. Štai kodėl pasaulis ir yra ne kas kita , kaip mūsų vaizdinys , tikrojo prado – valios – poveikio į mūsų suvokimo sugebėjimą padarinys. Pasaulio pavidalai patys savaime yra niekas , jie pavaldūs vadinamajam priežastingumo principui. Todėl jų galutinė lemtis – ištirpti santykiuose , nes valios stichija ir yra ne daiktai ir ne individai , o grynieji santykiai. Voliuntaristų požiūriu , valios laisvė esanti savarankiška jėga , iškelianti žmogų už realaus pasaulio dėsnių veikimo ribų. Jų nuomone , motyvai yra valios valdomi. Valia valdanti ir kitas psichines savybes. Voliuntarizmas nepripažysta priežastingumo. Voliuntarizmas turėjo įtakos psichologijai ir pedagogikai. Šios srovės atstovai net psichinių ligų ir anomalijų priežastimi laikė valios silpnumą arba trūkumą. V.Stromajeras svarbiausiu silpnaprotystės simptomu laikė dėmesio nepaslankumą. Jie teigė , kad išlavinus valią arba išugdžius valingą dėmesį , – galima pakelti ir intelektinius sugebėjimus. Vadovaujantis voliuntarizmo teorijomis , imta kritikuoti bendrojo lavinimo mokyklos nukrypimą į intelektualizmą ir jausmų ir valios įtakos menkinimą. Tatai ir K.Ušinskis pabrėžė : “ Kokiomis vaivorykštės spalvomis bežerėtų nevalinga nervų veikla , kaip patraukliai joje besireikštų atmintis , vaizduotė , sąmojis , jis vis dėlto nieko gero neduos , jeigu jai stigs šio blaivaus sąmoningumo ir šios valingos savitvardos , kurie vieni mūsų mintims ir darbams suteikia dalykišką ir realų pobūdį. Be šių vadovų , kuo puikiasios koncepcijos yra tik fantazijos , kurios kaip debesys raitosi kamuoliais ir kurias kaip tuos debesis išblaško pirmieji realaus gyvenimo gūsiai…” Kita plačiau paplitusi teorija , kad asmenybės elgesys ir veikla priklauso nuo motyvų. Vidiniai ir išoriniai skatuliai atitinkamai kreipia veiklą bei poelgius. Ne valia , o motyvai lemia veiklą ir elgesį. Tai motyvacinė teorija. Tačiau yra ginčijamasi dėl šios teorijos , nes kas gi motyvus reguliuoja ir lemia , argi patys motyvai kovodami atsirenka ? Koks tada sąmonės reguliuojamasis vaidmuo asmenybės veikloje ir motyvų kovoje ? Juk motyvai kyla iš potraukių bei poreikių. Trečioji santykinė motyvų kryptis remiasi motyvų ir valios santykiais. Šiems santykiams būdingas priežastingumas , kyląs iš vidinių bei išorinių veiksnių. Asmenybė sugeba tuos veiksnius sąmoningai reguliuoti. Taigi valingą veiklą reguliuoja sąmonė. Tačiau asmenybės veikla ir poelgiai , kaip matome , pasireiškia ir nesąmoningai , priklauso nuo pasąmonės sferų. Taigi yra sntykinai laisva. Žmogaus sąmoningo elgesio motyvus , kaip nurodo V.Selivanovas , reikia suprasti pirmiausia , kaip sąmoningus skatulius , susiformavusius išorinės ir vidinės antrosios signalinės sistemos poveikyje. Toji signalizacija tampa žmogaus veiklos išoriniame pasaulyje priežastimi. Motyvais gali būti idėjos , įsitikinimai , pažiūros , interesai , siekimai , dvasinės reikmės ir kiti smegenų veiklos atspindžiai. Motyvus jungia tikslas , kuris nulemia žmogaus veiklos kryptį. Pripažįstant jog be motyvo nėra veiksmo , nereikėtų pamiršti , kad tam tikrus poelgius sukelia ir įvairūs skatuliai. Valios pastangos ypač reikšmingos , kai asmuo pajunta energijos trūkumą , jos padeda mobilizuoti energiją ir suaktyvinti veiklą. Sąmonė – asmenybės esmė. Kaip jau buvo minėta , ji pasireiškia pažinimo , emocijų ir valios sąveikomis. Todėl harmoninga asmenybė nėra vienos kurios nors sferos – pažinimo ir intelekto , emocijų ar apraiška. Iškeliant vieną asmenybės sritį , susiaurinama asmenybės harmonija ir tuo nukrypstama į intelektualizmą , emocijų , pasąmonės bei motyvacijos ar voliuntarizmo sferas. Domas Adomaitis savo straipsnyje “Valia” aprašė valios santykį su jausmu ir protu. Jis sako , kad jausmas ir protas kaip tam tikrų galių suvestinės , gali būti mažesnės ar didesnės , t.y. jos gali turėti tam tikrus dydžius. Pritaikomoji psichologija bando tuos dydžius išmotuoti ir palyginti pasinaudodama žmogaus reakcija į tam parinktus “testus”. Norėdami tiksliau suvokti ir “pamatyti” kokiame santykyje su valia yra žmogaus jausmas ir protas turime ir čia priimti galioms – jėgoms vaizduoti įprastus grafinius būdus. Įsistebėjęs į abejonę D.Adomaitis priėjo išvados , kad žmogui abejojant jo sąmonėje tuo pačiu metu reiškiasi – būna jausmas ir protas. Pilnos abejonės atvėju jausmas ir protas vienas kitam griežtai prieštarauja. Kai jausmo ir proto galios yra lygios , tai jos viena kita atsveria. Kai jausmas gauna pilną proto pritarimą , tai abi šios galios veikia viena kryptimi , viena kitą papildydamos. Jausmo ir proto galių atstojamoji arba tų galių suma yra žmogaus valia. Kai protas daugiau ar mažiau rungiasi su jausmu , – žmogaus valia gali svyruoti tarp nulio ir maximum. Jos dydį galėtume susekti žinodami “abejonės laipsnį”. Objektyvių priemonių išmatuoti valios stiprumą arba abejonės laipsnį nėra. Ją galima tik apytiksliai išsiaiškinti , kad žmogaus valia nėra kažin kokia “trečioji galia” šalia jausmo ir proto , bet yra šių abiejų derinys – jų atstojamoji. Baigdamas D.Adomaitis rašo , kad kiekviena iš šių sričių asmenybės struktūroje turi atitinkamą
sferą. Pažinimas atspindi tikrovę sąmonėje , jausmai – vidinius santykius , o valia praktinę veiklą , reguliavimą. Žmogaus protas pasireiškia pasaulio ir savo asmenybės pažinimu , tikrovės suvokimu ir jos atspindėjimu sąmonėje. Suvokimas , atmintis , mąstymas leidžia žmogui pažinti gamtos , visuomenės ir sąmonės reiškinius. Santykiaudamas su aplinkiniu pasauliu žmogus nuo mažens turtina sąmonę įvairiais tikrovės vaizdiniais bei sąvokomis. Dar pirmaisiais gyvenimo metais kūdikio pažintiniai vaizdiniai ir kalba pasiekia tokį lygį , kad jis jau gali orentuotis aplinkoje ir bendrauti su kitais žmonėmis. Ir vėliau vaiko pažintinis lobynas pamažu turtėja. Mokyklinis kursas skirtas visapusei asmenybei ugdyti , protiniams gabumams lavinti. Tačiau gyvenimo tikrovė rodo , kad žmogaus veiklai bei dorovingam elgesiui to neužtenka. Kita asmenybės savybė jausmai. Tai žmogaus išgyvenimas , santykis su tikrove : gamtos reiškiniais , žmonėmis , jų poelgiais bei kūriniais ir pačiu savimi. Jausmų turinį sudaro meilė , džiaugsmas , ilgesys , nerimas , liūdesys , neapykanta. Jausmai gali būti aktyvūs , steniniai , turintys emocinį toną arba pasyvūs , asteniniai , susiję su nemaloniais išgyvenimais. Jausmai asmenybės struktūrai labai reikšmingi. Trumpalaikiai išgyvenimai dar vadinami emocijomis ( džiaugsmas , liūdesys ). Jausmai lemia žmogaus elgesį , jo veiklą bei santykius su kitais žmonėmis. Dažnai jie būna svarbūs asmenybės veiklos skatintojai ir elgesio reguliatoriai. Kaip protas , jausmai , taip ir valia formuojasi bręstant asmenybei. Kasdieninė buitis, aplinka , šeima , visuomeniniai santykiai skatina ugdyti protą , jausmus ir valią. Nuo pat mažumės vaikas pratinamas ką nors veikti. Nejučia jis ir pats pradeda daug ko norėti , reikalauti , veržiasi padaryti tai , ką numatė. Bendraudamas su kitais žmonėmis , mokosi atsisakyti pagundų , laukti , kęsti. Taip nepastebimai formuojasi valingos veiklos , aktyvumo ir susilaikymo pradmenys. Lepinami vaikai nemoka dirbti , todėl nepatiria sunkios pergalės džiaugsmo , nesupranta kovos , neišgyvena pralaimėjimų kartėlio , nesuvokia ir nugalėtojo palaimos. Vaikus reikia pratinti savarankiškai spręsti problemas , ieškoti būdų sunkumams nugalėti. J.Laužikas teigia , kad protas nurodo gyvenimo kelią , jausmai turtina asmenybę , o valia palydi į galutinę pergalę. Todėl nuo neatmenamų laikų yra plačiai žinoma trumpa , bet teisinga išminčių aksioma : “valia – žmogaus galia”. Harmoningos asmenybės esminių sričių santykius J. Laužikas pavaivaizduoja modeliu , turinčiu trišonės piramidės pavidalą , kurios pagrindas yra sąmonė ir pasąmonė , sąmoningi ir nesąmoningi elgesio bei veiklos motyvai , kuriuos išreiškia ir reguliuoja trejopa sąmonės struktūra : pažinimas , jausmai ir valia. Taigi valia sudaro esminę asmenybės dalį , be kurios negali būti visapusiškos asmenybės. II. Savikontrolės , kaip valios savybės , apibūdinimas ir savęs vertinimo samprata. Apžvelgiant valios problemą mokslinėje literatūroje , matome , kad valia reiškiasi asmenybės sąmoningoje veikloje bei elgesyje. Veiklos pagrindinis šaltinis yra energija. Tuo remdamasis N.Dobryninas energingumą laiko pagrindine valios sąvybe. Nuo energijos priklauso kiekvieno individo aktyvumas. J.Laužikas suskirstė valios savybes į tris didelias grupes. Aktyvumą , tikslingumą , ryžtingumą , iniciatyvumą , drąsumą , atkaklumą jis priskiria pirmajai grupei t.y. aktyvinančioms savybėms. Prie antrosios grupės reguliuojančiųjų savybių jis priskiria organizatumą , savarankiškumą , drausmingumą , prišingumą , saikumą , savikontrolę. Ir trečioji grupė yra sulaikančiosios savybės – ištvermė , kantrybė , savitvarda ir santūrumas. Apžvelgiant valios savybes matosi , kad jos glaudžiai susijusios vienos su kitomis. Valios savybės labai priklauso nuo charakterio bruožų , o tie savo ruožtu – nuo valios savybių. Ir vienų ir kitų pagrindas yra aukštoji nervų sistema. Būdingos valios savybės iškyla žaidžiant , mokantis , dirbant , sportuojant ir t.t. Paprastai kiekvienas sąmoningas veiksmas pereina tris valingos veiklos stadijas : veiksmui ruošiamasi , veiksmas atliekamas ir pagaliau vertinamas. Ruošiantis veiksmui numatomas tikslas. Tikslingumas – būdinga valios savybė. Tikslo pasirinkimas yra iš esmės intelektinis aktas , o apsisprendimas siekti tikslo ir ryžimasis įveikti kliūtis – valios aktas. Kita būdinga valios savybė – ryžtumas ruošiantis veiksmui , jį pradedant ir atliekant. Vieni žmonės , turėdami tikslą , ryžtingai planuoja ir ima veikti , nesibaidydami numatomų kliūčių. Kiti , nors ir užsibrėžia tikslą , tačiau delsia pradėti , vengia kliūčių , stengdamiesi jas apeiti ir eiti į tikslą lengviausiu ir patogiausiu keliu. Ryžtumas daug priklauso nuo siekiamo idealo arba veiklos motyvų. Svarbi asmenybės savybė – iniciatyvumas , t.y. gebėjimas savanoriškai veikti. Iniciatyvumas yra vienu atžvilgiu valios bruožas , o kitu – integruotas mąstymo ir emocinės kūrybinės veiklos aktyvumas. Iniciatyvumui būdingas siekimas naujo , jam priešingas abejingumas , pasyvumas , tingumas. Iniciatyvumą galima skirstyti į kūrybinį ir vykdomąjį. Pirmuoju atvėju gimsta sumanymai , o antruoju – atliekami darbai. Su iniciatyvumu , ypač su ryžtumu , glaudžiai siejasi
– tai itin būdinga valios savybė. Drąsus žmogus imasi svarbių veiksmų , nepaisydamas galimų sunkumų ir pavojų. Drąsa pasireiškia greitu sprendimu , staigiu ryžtumu. Tačiau tai ne impulsyvus , ne mechaniškas , o didžiai sąmoningas veiksmas. Svarbi asmenybės valingos veiklos savybė yra atkaklumas vykdant užduotį ir siekiant tikslo. Tai gebėjimas ilgai veikti , neprarandant ryžto ir energijos. Atkaklumas dažnai siejasi su organizuotumu bei planingumu , kai žingsnis po žingsnio žengiama į priekį arba šalinamos sutinkančios kliūtys. Kai kurie psichologai atkaklumą sieja su energingumu , o kiti energingumą laiko bendrąja valios savybe. Energingumas – valingas jėgų sutelkimas tikslui pasiekti. Energingumas kartu su atkaklumu , ištverme , savitvarda , savikontrole ir santūrumu visada padeda pasiekti tikslą. Mokiniams , ypač paaugliams , dažnai trūksta atkaklumo mokantis , nes jie neturi aiškių mokymosi motyvų. Atkaklumas priklauso ir nuo aukštosios nervų sistemos tipo : jaudrūs , be pusiausvyros žmonės mažiau atkaklūs , o ramesni , tvirtesnės pusiausvyros paprastai yra ir atkaklesni. Sekdami V. Selivanovu , pabrėžiame reikšmingą žmogaus veiklos savybę – organizuotumą. Jis apibūdinamas kaip mokėjimas planingai sutelkti savo jėgas , tvarkyti savo veiksmus ir poelgius , mokėjimas vadovautis tolesnėje veikloje. Vienas iš ryžkiausiu organizuotumo bruožų – mokėjimas tikslingai ekonomiškai eikvoti laiką darbe ir poilsyje , gebėjimas susidaryti ir laikytis tikslaus gyvenimo veiklos režimo. Savarankiškumas – gebėjimas veiklą ir elgesį derinti su įsitikinimais ir siekti užsibrėžtų tikslų be kitų įsikišimo bei pagalbos. Ši valios savybė pasireiškia tiek ruošiantis veiklai , tiek sprendžiant užsibrėžtus uždavinius , t.y. planuojant arba vykdant. Savarankiškumas glaudžiai siejasi su kitomis valios ir intelekto savybėmis : drąsa , iniciatyvumu , atkaklumu , ištverme , savikontrole , orietacija ir kt. Savarankiškumas , kaip ir kitos savybės , vystosi asmenybės ontogenezėje. Iš esmės ta savybė būdinga žmogaus prigimčiai , tačiau jos raida daug priklauso nuo ugdymo ir veiklos pobūdžio. Svarbi vykdomosios veiklos savybė – drausmingumas. Tai gebėjimas laikytis visuomeninių taisyklių bei moralinių elgesio normų. Svarbiausia vidinė , t.y. savarankiška , sąmoninga drausmė , kai be jokių išorinių nurodymų pats asmuo elgiasi taip , siekdamas kuo geriau atlikti užduotį , nelaukdamas jokių nurodymų ir kontrolės. Svarbiausia – negalvoti ,kaip tave vertins kiti , o atlikti tai kas reikia. Tam būtina mokėti tvirtai sutelkti vidines jėgas. Vidinė drausmė ypač svarbi , kai susiduriame su sunkumais , vykdydami užduotį. Drausmė būtina ir mokantis , ir dirbant , ir geriems kolektyvo santykiams palaikyti. Taigi žmogaus drausmingumas priklauso ir nuo jo intelekto sugebėjimų , bet svarbiausia vis dėl to yra valios jėgos , gebėjimas atitinkamai koordinuoti pažintines ir emocines galias. Reikšminga valios savybė yra principingumas – tvirtas laikymasis įsitikinimų , pažiūrų , nuostatų , moralinių ir visuomeninių elgesio bei veiklos normų. Būti principingam – tai drąsiai ir atkakliai ginti tiesą , kovoti už aukštus idealus , nebūti abejingam ir nesvyruoti jokių pavojų akivaizdoje. Principingumui , kaip asmenybės moralinei savybei , padeda susiformuoti aiškūs idealai ir tikslo siekimas. Svarbi valios savybė yra saikumas – atitinkamos pusiausvyros ar net vidurio laikymasis. Saikumo pagrindas , viena , yra atitinkamas savo jėgų pažinimas ir jų derinimas , žinant tai , kas būtina ir nieko neperdedant , o antra , – teisingos padėties vertinimas ir atitinkama elgsena. Saikumas – tai savo jėgų ir galimybių suvokimas. Atkaklumas , principingumas ir saikumas eina greta su kita valios savybe – ištverme , nuo kurios priklauso ar žmogus sugeba ilgai išlaikyti sutelktąsias jėgas , nepasiduoti sunkumams ir įvykdyti užduotį. Ištvermė yra gimininga kitai savybei – kantrybei. Tai žmogaus gebėlimas slopinti nemalinius pojūčius , skausmus. Ryškių ištvermės pavyzdžių matome kelionėse , ekskursijose , žygiuose , kuriuose mokiniai parodo daug energijos , ištveria alkį , nuovargį ir kitus sunkumus. Iš esmės ištvermė ir kantrybė priklauso prie veiklą bei aktyvumą silpninančių valios savybių ir atlieka labai svarbų elgsenos reguliavimo vaidmenį. Dar paminėtinos asmenybės elgseną reguliuojančios valios savybės – savitvarda ir santūrumas. Santūrūs žmonės sugeba sutvardyti jaudinimąsi , apmąstyti padėtį ir tikslingai veikti. O nesugebantys susitvardyti impulsyviai reaguojantys pridaro klaidų. A.Makarenka savitvardą ir santūrumą lygina su mašinos stabdžiais , galėjimu laiku ir vietoje sustoti. Prie tokių veiklą reguliuojančių ir sulaikančių savybių reikia priskirti ir savikontrolę – gebėjimą savo veilką ir elgesį sąmoningai kontroliuoti ir atitinkamai reguliuoti. Iš čia aiškėja jog daugelis minėtų ir neminėtų valios savybių gali būti išugdomos ir labai priklauso nuo saviauklos. L. Jovaiša saviauklą skiria į dvi pagrindines rūšis : – neįsisąmonintą ir įsisąmonintą. Saviauklos užuomazgų esama vaikystėje , kai savarankiškai , nors ir nesąmoningai mokomasi iš kitų kalbos ir elgesio. Vaikas tapatina savo veismus su suaugusiųjų veiksmais. Taip jis išmoksta kalbėti ,
saviruošos veiksmų ir kt. Nesąmoningas savęs tapatinimas ( identifikacija ) su kitais vyksta visą amžių , ir žmogus daug nesąmoningai įsisavina iš kitų. Identifikaciją lydi imitacija ( mėgdžiojimas , panašavimas ) , bet jis būna sąmoningesnis , o kartais ir tikslingas kito žmogaus veiksmu , kalbos kopijavimas. Imitacija taip pat ne vien vaikystei būdinga aklėjimosi rūšis. Mokykliniame amžiuje kitų mėgdžiojimas dažnas reiškinys. Šios saviauklos rūšys rodo žmogaus natūralų būtinumą savarankiškai mokytis ir auklėtis iš kitų. Iki mokykliniame ir jaunesniame mokykliniame amžiuje pastebimas tikslingesnis saviauklos siekimas – tai situacinė savikontrolė ir savo elgesio korekcija. Iš pradžių suaugusieji atkreipia dėmesį į netinkamą elgesį , vaikas susiorentuoja , ką daryti , kaip taisyti elgesį. Ilginiui jis kontroliuoja save , taiso elgesį. Savikontrolė – epizodinė saviaukla , sąlygojama konkrečios situacijos. Savikontrolė lydi žmogų visą gyvenimą. Pagal psichologijos žodynėlį savikontrolė – racionali žmogaus refleksija ir savo veiksmų vertinimas pagal sau pačiam svarbius motyvus ir nuostatas , santykių tarp veiksmų tikslų , priemonių ir padarinių lyginimas , analizavimas ir koregavimas. Savikontrolė gali pasireikšti įvairiomis formomis : savidruosme , savęs apribojimu , įveikimu , privertimu , nuslopinimu , pasmerkimu , pritarimu sau , savęs parėmimu , patikrinimu ar net nubaudimu. Savikontrolės fomos , rūšys ir konkretu turinys priklauso nuo subjekto veiksmų objekto , sąlygų ir rūšių , nuo veiksmų sąmoningumo. Asmenybės sugebėjimas nuolat save kontroliuoti yra vienas iš šios valios brandumo rodiklių. Šiuo metu , vis dar ginčijamasi dėl to , ko mokytojai nori išmokyti mokinius. Vieni pedagogai nori daugiau mokyti pagrindinių faktų , įgūdžių. Kiti pedagogai kalba apie sudėtingesnius įgūdžius ir žinias. Mes norime , sako jie , kad mokiniai mokėtų kritiškai mąstyti , spresti problemas , suprasti ir vertinti , sugebėtų sieti įvairius dalykus , mokėtų perkelti mintis į naują kontekstą , save reguliuoti ir kontroliuoti. Ir daugelis kitų mokslininkų teigia , kad čia negali būti viena arba kita. Nes negalima kritiškai mąstyti , spęsti problemas , taikyti savikontrolę tuštumoje. Kad galėtume kritiškai mąstyti ir taikyti savikontrolę turime daug ką žinoti – faktų , idėjų , apibrėžimų , dėsnių , pavyzdžių , šachmatų taisyklių , datų , vardų ir t.t. N.L.Gage ir D.C.Berliner knygoje “Pedagoginė psichologija” aprašyta Feuersteino programa , skirta vaikams nuo dešimties iki ašuoniolikos metų , sudaro abstrakčių užduočių sprendimo medžiaga , išdėstyta maždaug 500 puslapių. Ši medžiaga , ypač skirta nuo kultūros atribotiems mokiniams , yra pateikta percepcinių ir kognityvinių mokėjimu pratimų forma. Manydamas , kad daugelio mokinių intelekto balai yra prasti , todėl kad kad jų tevai jais nesirūpina , juos ignoruoja , abejingai žiūri į jų ugdymą ir nesudrė jiems nuoseklaus tarpiško išmokimo galimybių , jis sukūrė tokią programą. Toje procedūroje pabrėžiama savikontrolė ir savireguliacija , mokytojas stengiasi , kad mokiniai suprastų , ką reiškia mokymasis ir įsisavintų savo kognityvinės kontrolės ir savęs reguliavimo reikalingumą. Mokinys turi visą laiką suprasti , ką reikia išmokti , į ką daugiau kreipti dėmesį , ką patobulinti ir pritaikyti naujoms užduotims. Yra sukaupta nemaža įrodymų , kad išmokinus mokinius savikontrolės ir vadovavimo sau įgūdžių , išmokius juos sekti savo mokymąsi ir išmokimo pritaikymą naujoms situacijoms galima labai pagerinti užduočių sprendimo sugebėjimus. Mokantis savikontrolės , savęs skatinimas yra vienas iš stipriausių veiksnių. Kai kurie dalykai , kuriuos mes gyvenime darome , nėra mums labai svarbūs. Todėl jie paprastai nesukelia nei didelio savęs pagyrimo , nei prikaištų sau. Bet jeigu tai , ką mes darome , ištikrųjų mums daug reiškia , mes linkę save vienait ar kitaip vertinti. Pavyzdžiui, jeigu mes sąmoningai laikomės dietos , rūpinamės savo mityba , tai galėtume įvertinti savo elgesį ir nubausti save už tai , kad ėjome į greito aptarnavimo užkandinę. Šis savęs nubaudimas ar atlyginimas sau , kaip ir tiesiogiai ar vaizduotėje iš kitų gautas atlyginimas ar bausmė , turi įtakos mūsų veiksmams. Žmonės kurie patys atlygina už savo veiksmus , pasiekia daug aukštesnį veiksmų atlikimo lygį negu tie , kurie kontroliuoja savo veiksmus , nusistato užduotis , bet neatlygina patys sau už gerą darbą. Aukšti mokytojų kriterijai yra geras dalykas , bet pernelyg aukšti kriterijai yra žalingi. “ Maksimalistinė pasitenkimo savimi sistema gali sudaryti prielaidą depresijai , savęs niekinimui , beprasmybės jausmams. Jeigu mokytojas nori sureguliuoti jo dėstomosios medžiagos kiekį pirmas žingsnis yra stebėjimas. Tai kiekvieno poelgio pasižymėjimas ir po to tų poelgių apskaita. Reikia tvarkingai viską registruoti , sudaryti grafikus ar lenteles , kad galėtume kontroliuoti savo elgesį ar išmokyti kitus kontroliuoti savo elgesį. Daugelį mokinių reikia išmikyti savikontrolės. Jie gali išmokti kaip mokytis tik tuomet , kai jie yra perėmę bendrąsias pažinimo strategijas. Be šito kiekviena nauja mokymosi užduotis bus beveik neįveikiama dėl savo sudėtingumo. Mokydami kurių nors
mokymosi strategijos mes tuo pačiu metu mokomės savo veiksmų kontrolės strategijos. Aiškinimas apie savikontrolę yra tai ką mes vadiname metapažinimu. Metapažintiniai įgūdžiai yra savikontrolės įgūdžiai , kurie fomuojami mokantis. Žinios apie savo paties pažinimo sistemą vadinasi metapažinimu. Mokantis ir atliekant perkėlimą , metapažinimas yra dvejopas : mintys apie tai ką mes žinome , ir mintys apie tai , kaip mes reguliuojame mokymąsi. A.Suslavičius knygoje “Socialinė psichologija” apibūdina savo elgesio tikrinimą kaip savęs stebėjimą ir savikontrolę , orentuojantis į savo elgesio socialinį tinkamumą. Savo elgesio tikrinimas apima verbalinio ir neverbalinio įspūdžio kūrimo kontrolę. Tai įgalina priderinti elgesį prie situacinių normų ir laukimų. Savo elgesio tikrinimas apima suvokimą , kaip į subjektą reaguoja kiti žmonės ir aktyvų savo elgesio keitimą , kaip atsaką į kitų žmonių reakcijas ir lūkesčius. Individo savęs paties , savo galimybių , savybių ir vietos tarp kitų žmonių vertinimas yra vadinamas savęs vertinimu. Nuo jo priklauso žmogaus santykiai su kitais žmonėmis , jo savikritiškumas reiklumas sau , požiūris į savo laimėjimus ir nesekmes. Savęs vertinimas turi įtakos žmogaus valios brandumui , o taip pat savikontrolei ir kitų valios savybių aktyvumui. Pavyzdžiui , vienos Vilniaus mokyklos aštuntos klasės mokiniai įvertindami save , savo sugebėjimus , padarė išvadą , kad labiausiai jiems trūksta valios. Savęs vertinimas taip pat glaudžiai susijęs su pretenzijų lygiu , t.y. tikslų , kuriuos jis sau kelia , sudėtingumu. Kai žmogaus pretenzijos neatitinka realių jo galimybių , jis ima save vertinti neteisingai , ir jo elgesys pasidaro neadelvatus ( atsiranda emocinių protrūkių , padidėja nerimastingumas ). Kalbėdami apie mokinių elgesio , mokymosi problemas , daugiausia susiduriame su neadekvačiu mokinių savęs vertinimu – nepakankamu ar pernelyg geru. Pischologų nuomone , neadekvatus savęs vertinimas deformuoja asmenybę , sudaro palankias sąlygas neigiamiems bruožams formuotis ir kartu apsunkina normalią psichinę raidą. Pavyzdžiui G. Valickas savo straipsnyje “Asociali asmenybė ir savęs vertinimas” teigia , kad paauglius vogti dažnai skatina ne savanaudiški ( pvz. : materialinės naudos siekimo ) motyvai , bet noras pademonstruoti savo šaunumą , siekimas pakelti savo vertę , įtvirtinti save grupinėje hierarchijoje ir pelnyti draugų pripažinimą. Kitaip tariant , vagystes ( ypač paauglių ) , be kitų motyvų , dažnai skatina teigiamo savęs vertinimo poreikis. Kai kada paaugliai elgesi vandališkai – nusiaubia patalpas , sunaikina turtą ir pan. G.Valickas teigia , kad paauglys vandalas iš anksto neapgalvotais , beprasmiškai destruktyviais veiksmais atranda beveik magišką būdą , kaip tam tikroje struktūroje įgyti prestižą , padidinti statusą bei palelti savęs vertinimo lygį. Kartais vieninteliu vandalizmo aktu jis gali sustiprinti savo egzistencijos prasmę ir pajausti savojo Aš reikšmingumą. Vienas iš žemo savęs vertinimo padarinių gali būti asmenybės siekimas įtvirtinti save kitų sąskaita – juos žeminant , mušant , akcentuojant jų trūkumus , mažesnę kompetenciją , klaidas ir pan. Kartais savęs įtvirtinimo problema gali būti sprendžiama pačiomis blogiausiomis formomis – kompensuodama tikrą ar įsivaizduojamą savo menkavertiškumą , asmenybė gali pasitelkti atvirą prievartą , agresiją bei smurtą. Tokiu destruktyviu būdu žmogus priverčia atkreipti į jį dėmesį , iš autsaiderio nors trumpam tampa lyderiu bei padėties šeimininku ir galbūt pirmą kartą pajaučia savąją vertę. Per gerai save vertinantis mokinys turi nerealias pretenzijas , nepastebi savo trūkumų, ignoruoja nesėkmes , dėl klaidų kaltina kitus. Ko gero , dažniau mokiniai linkę save nuvertinti . Tokie mokiniai nepasitiki savimi , labai jautriai reaguoja į kritiką , išgyvena dėl nesėkmių , todėl nekelia sau didelių tikslų , netiki sėkme . O . Drobnickis teigia , kad savęs vertinimas – tai toks refleksyvus žmogaus požiūris į save , kuriame jo Aš pasireiškia kartu ir kaip savianalizės subjektas , ir kaip objektas . Tokio požiūrio į save būdai yra labai įvairūs : moralinėje sąmonėje jie reiškiami daugeliu sąvokų – gėdos ir pasididžiavimo , garbingumo , asmeninio orumo , sąžinės , – kurios savo struktūroje fiksuoja progresuojantį žmogaus sugebėjimą spręsti apie save visuomenės požiūriu. Savęs vertinimas visų pirma formuojasi girdint ir suvokiant kitų žmonių vertinimus. Ypač tai akivaizdu ankstyvesniuose amžiaus tarpsniuose. Vaikai suaugusiųjų vertinimams teikia didelę reikšmę , negali jų nuomonės įvertinti kritiškai. Todėl vaikų savęs vertinimas yra tiesioginis suaugusiųjų ( tėvų , mokytojų ) vertinymų atspindys. Pauglystėje vis didesnę reikšmę ima įgyti bendraamžių vertinimai. Virginija Satir , daug rašiusi apie savigarbą ir jos ugdymą , teigia , kad savosios vertės pajautimas , gali rastis tik globojančioje šeimoje. Tokioje , kurioje yra vertinamas vaikų individualumas , sugebėjimai ir pasiekimai , kurioje bendraujama atvirai. Tokioje šeimoje išaugęs žmogus jaus , kad yra vertas meilės , sugebės pasirūpinti savo fizine ir emocine gerove , nebijos intymumo ir gerai prisitaikys visuomenėje. Kitaip tariant , žmogus turės savigarbos
jausmą. Prišingas savigarbos jausmui yra gėda pagrįstas savęs vertinimas. Jis atsiranda šeimoje , kurioje vaikas patiria gėdą ir pasibjaurėjimą. Suaugęs toks žmogus jausis nevertas meilės , ir pats nesugebės duoti jos kitiems. Prieš detalesnį gėda pagrįsto savęs supratimo aptarimą , svarbu pažymėti , kad skiriamos dvi gėdos formos. Pirmoji gėdos jausmo forma – normali žmogiškosios patirties dalis , žmogiška emocija išgyvena nuo pat gymimo. Išgyvenant šią emociją vyksta tam tikros fiziologinės reakcijos. Viena iš jų gali būti veido raudonavimas. Taigi gėdos jausmą galima traktuoti kaip natūralią ir naudingą žmogaus išgyvenimų dalį , o ne kaip defektą ar trūkumą. Gėda ypač patiriama bendraujant su tais , kurių vertinimas žmogui yra labai svarbus. Pavyzdžiui jei vaikas elgiasi nepriimtinai , laužo socialines normas bei taisykles nepasitenkinimas yra tinkama tėvų reakcija. Jis apdeda vaikui “išsivaduoti” iš tokio elgesio. Vaikas susigėsta ir gauna pamokomą patyrimą. Tačiau gėdos jausmą sukelia ne pats elgesys , o mums svarbaus žmogaus reakcija , todėl mes rizikuojame patirti gėdą nepriklausomai nuo to , ar elgiamės tinkamai , ar ne. Pavyzdžiui vaikas , kuris rodo savo piešinius tėvams yra sumenkinamas – jis išgyvens gėdą. Tačiau tokia tėvų reakcija nebuvo sukelta netinkamo vaiko elgesio. Vaikai yra priklausomi nuo to , ar jiems reikšmingi žmonės sugeba tinkamai reaguoti į jų elgesį. Netinkamas reagavimas ir yra gėda pagrįsto savęs suvokimo atsiradimo priežastis. Ši antroji gėdos forma apima visą savęs vertinimą. Ji reiškia nesugebėjimą jaustis mylimam ir nesugebėjimą tikėti savo verte. Žmogus jau nereaguoja į bedravimo su kitais pobūdį ar į tai , kaip su juo elgiamasi. Gėda tampa nepriklaisoma nuo išorinio “atspindėjimo” , ji išgyvenama net ir esant pozityviam ir priimančiam bendravimui. Taip atsitinka tada , kai tėvai parodo , kad ne atitinkam jų reikalavimų , esame jiems bjaurūs , nemylimi , nesąžiningi ir pilni trūkkumų. Pagarbūs , priimantys ir rūpestingi tėvai kuria savigarbos jausmą. Gėdos išgyvenimas yra kiekvino mūsų vaikystės dalis. Tačiau dažniausiai kartu su gėda sukeliančiais išgyvenimais yra patiriama meilė , rūpestingumas. Tik tada ryšiai su vaiku yra pilni nuolatinės nepagarbos , gėdos išgyvenimai tampa pagrindiniai formuojant savęs supratimą ir vertinimą. Jei vaikas nuolat išgyvena gėdą , jis pradeda tikėti , kad iš tiesų yra pilnas trūkumų , nevertas meilės. Vaikas priima gėdos jausmą kaip tikslų ir teisingą atspindėjimą to , koks jis yra. Pradedami kurti įsitikinimai : “Aš niekada nieko nedarau gerai” , “Aš to nevertas” ir t.t. Tokį vertinimą sunku pakeisti. Žmonės su tokiu savęs supratimu įsitikinę , kad turi daug trūkumų. Jų nuomone , per daug gėdinga , nepadoru net prisipažinti juos turint. Todėl gėda skatina norą pasitraukti , užsisklęsti nuo intymumo , rūpinimosi. Tai padeda slėpti gėdą. Juk intymumas reikalauja atskleisti save , dalintis jausmais ir poreikiais. Žmonės su gėda pagrįstu savęs supratimu įsitikinę , kad tai kas jie yra , o ypač jų poreikiai ir jausmai , yra bloga , nieko neverta. Kadangi vaikystėje toks žmogus buvo nuolat gėdinamas už tai , koks jis yra , ką jaučia , nesunku suprasti , kad ir suaugęs jis bijos vėl būti sugėdintas. Nors į mokyklą vaikai ateina jau turėdami nuomonę apie save bei savo sugebėjimus , mokytojai ir mokykla turi didžiulę įtaką moksleivio savajam Aš formuotis. Labai svarbu , kad kiekvienas vaikas klasėje jaustųsi saugus , mylimas ir gerbiamas , kad mokytojas skatintų jo savarankiškumą ir idividualumą. Psichologai pripažįsta , kad ypač neigiamą įtaką vaiko savęs vertinimo formavimuisi turi negatyvūs kitų žmonių vertinimai , kurie ugdo vaiko nepasitikėjimą savimi. Nemažai mokutojų , vertindami mokinių elgesį , mokymąsi , dažniausiai orentuojasi į jų klaidas , nesėkmes. Todėl kuo vaikui sunkiau sekasi mokykloje , tuo daugiau neigiamų vertinimų jis susilaukia. Dauguma suaugusiųjų įsitikinę , kad vaikui būtina nurodyti klaidas , pakritikuoti , nes pagyrimai tik “gadina” vaiką. Tokie mokytojo neigiami vertinimai formuoja žemą vaiko savęs vertinimą. Girdėdamas kiekvieną dieną tik neigiamus vertinimus , vaikas ima tikėti , kad jis negabus , jam nesiseka ir nesiseks toliau , kad nieko pakeisti nebegalima ir reikia su tuo susitaikyti. Dažniausiai mokytojai vertina ne mokymąsi , ne konkrečios užduoties neatlikimą ar konkrečias klaidas , o daro apibendrinimus – kritikuoja vaiko asmenybę , charakterį. Todėl šie neigiami vertinimai nulemia ne vien mokinių požiūrį į mokymąsi , konkrečius sugebėjimus. Jie įgauna platesnę prasmę. Vaikas ima nepasitikėti savimi ne tik mokykloje , bet ir kieme , gatvėje , namie. Laikydamas mokinių nesėkmės priežastimi pastangų stygių ir rodydamas pyktį , mokytojas gali skatinti mokinį pajusti kaltę. Toji kaltė – jausmas , kad jis ar ji apsikiaulino, apvylė mokytoją – paprastai yra teigiamas motyvas , paskata kitą kartą labiau stengtis gerai atlikti užduotį. Laikydamas , kad nesėkmės priežastis yra menki sugebėjimai ir rodydamas užuojautą, mokytojas tiesiog gėdina mokinį. O gėda nėra teigiamai motyvuojanti jėga. Ji verčia mokinį susigūžti , jaustis nepilnaverčiu ir bejėgiu. Yra įprasta ,
silpnai besimokantys mokiniai lyginami su pirmaujančiais. Tačiau žinoma , kad dauguma gabių , gerai besimokančių mokinių pamokoms ruoštis skiria nedaug laiko. Kartais jiems užtenka tik žvilgtelėti į vadovėlį. O silpnieji prie vadovėlių prasėdi valandų valandas. Be abejo , rezultatas labai svarbu. Tačiau jei mes visai neatsižvelgsime į įdėtas pastangas , moksleiviai nebetikės savo jėgomis , nusivils , iš anksto nusiteiks nesėkmei. Pateiksiu pavyzdį. Mokinys , rašydamas diktantą , padarė 40 klaidų. Mokytoja parašė jam dvejetą. Poto mokytoja papildomai mokė berniuką. Po diejų mėnesių vėl buvo diktantas. Berniukas padarė 20 klaidų. Pažanga akivaizdi , tačiau , palyginusi su kitų vaikų rezultatais , mokytoja jam vėl parašė du. Mokinys nusprendė , kad visos jo pastangos veltui , jis nieko neišmoko , nes pažymys liko toks pat. Taigi silpnai besimokantį mokinį mokytoja palygino su stipresniais. Šiuo atvėju reikėtų lyginti to paties mokinio dabartinius ir ankstesnius rezultatus. Tik tada mokinys pamatytų , kad jo pastangos rezultatyvios ir verta stengtis. Gavęs geresnį įvertinimą už pastangas ir jų rezultatą , mokinys būtų patikėjęs savo jėgomis, o ne nusivylęs ir nuleidęs rankas. Arba užuot rašęs raidinį pažymį , kuris neatspindi to , kas buvo atlikta , mokytojas gali padaryti aprašą – aprašyti , ką mokinys yra nuveikęs per tam tikrą periodą. Toks aprašai – tai mokytojus ir mokinius labiau patenkinanti ir pilnesnė vertinimo forma. Psichologai teigia , kad pagyrimai bei padrąsinimai būtini kiekvienam žmogui , nes lie skatina veikti , tobulėti , siekti rezultatų. Norint , kad mokinys dirbtų , nenuleistų rankų , kartais galima net sąmoningai padidinti rezultatus. Mokinių išankstinis nusiteikimas sėkmei , pasitikėjimas savimi turi didelę reikšmę mokymosi rezultatams. Kai suaugusieji nuolat pervetina vaiko laimėjimus ir galimybes , tenkina visus jo norus bei įgeidžius , vaikui ima formuotis aukštesnis savęs vertinimas. Tai daro vaiką labai pažeidžiamą ir skatina gintis nuo bet kokių bandymų sumenkiti jo savęs vertinimą. Susidūręs su neįprastais reikalavimais , gavęs prastesnius nei įprasta vertinimus , mokinys suvokia tai kaip nepalankumą , neteisybę ar net priešiškumą , o tai labai apsunkina jo santykius su mokytojais. Be abėjo , patys mokiniai stengiasi labiau pasitikėti savimi. Iš pradžių vaikai tiesiog nepripažįsta savo nesėkmių. Vėliau siekia įsitvirtinti ir būti pripažintais kitose veiklos- dažnai asocialios – sferos. 2.1 Savęs vertinimo užuomazgos ikimokykliniame amžiuje ir jo raida jaunesnieme mokykliniame amžiuje. Ikimokykliniame amžiuje elgesio motyvams padeda jų įsisamoninimas. Vaikas pradeda vis aiškiau suvokti savo elgesio paskatas ir pasekmes. Tai įvyksta todėl , kad bręsta ikimokyklinuko savimonė – jis pradeda suvokti , kas jis toks , kokių turi savybių , kaip ir už ką jį vertina aplinkiniai. Labiausiai savimonę išreiškia savęs vertinimas , t.y. tai , kaip vaikas vertina savo laimėjimus ir pasėkmes , savo bruožus ir galimybes. Siekdamas teisingai vertinti save , vakas iš pradžių turi išmokti vertinti kitus žmones , į kuriuos jis gali žvelgti tarytum iš šalies. Iš pradžių vaikas gali vertinti kitus tik pagal savo požiūrį į juos. Vėliau įsisąmonintos elgesio normos ir taisyklės tampa vaikui kriterijais , kuriais jis vadovaujasi vertindamas kitus žmones. Vaiką jaudina įvairūs įspūdžiai , jie skatina jį vieniems ar kitiems poelgiams , užgožia tikrąją atliktų poelgių prasmę , trukdo juos vertinti bešališkai. Taip vertinti galima tik lyginant savo ir kitų žmonių galimybes , poelgius , savybes. Lyginti save su kitais vaikais išmoksta vyresniame ikimokykliniame amžiuje , tuomet jau įmanoma teisingiau įvertinti ir save. Pasikeitimai vykstantys bendraujant su kitais žmonėmis negali neatsispindėti vaiko požiūryje į save. Rusų mokslininkai – psichologai padarė tyrimą , kurio pagrindinis tikslas buvo nustatyti kaip pasikeičia vaiko požiūris į save pereinant iš ikimokyklinio amžiaus į mokyklinį amžių. Mokslininkai pažymi , kad ikimokyklinio amžiaus vaikų savęs vertinimas aukštas. Atskiri adekvataus požiūrio į save atvejai pasitaiko vyresniame ikimokykliniame amžiuje prieš atliekant kokį nors darbą. O šiaip aukštas vaiko savęs vertinimas yra pastovus ir beveik nerpiklauso nuo aplinkybių. Vygotskis apibūdindamas ikimokyklinuko savimonę rašė : vaikas myli save, tačiau savimeilės, kuri įvairiose situacijose liktų tokia pati , kaip apibendrinto savo vertės pajautimo , vaikas tokiame ammžiuje dar neturi . Vaikas mano , kad jis pats stipriausias , pats protingiausias . Objektyvus savęs vertinimas surištas su septynių metų amžiaus krize . Kas gi vyksta sukakus septyniems metams , kokie psichologiniai dėsniai glūdi šiuose pasikeitimuose ? Eksperimentai byloja , kad būtent šiuo laiko tarpsniu vyksta kokybinis šuolis vaiko savęs vertinime . Jeigu ikimokyklinuko savimonė visapusiška , tai jaunesnio mokyklinio amžiaus vaiko savęs vertinimas labiau objektyvus , pagrįstas ir diferencijuotas. V.M. Sluckis nustatė , kad trijų – penkių metų vaikai išbarti suaugusiųjų nekeičia požiūrio į save, o šešių – septynių metų vaikų reakcija specifinė : sekmė didina jų savęs vertinimą , nesėkmė – mažina. Buvo atliktas
su darželio vidurinės , vyresnės ir paruošiamosios grupės vaikais. Jiems buvo liepiapa pasilipti ant laiptelių tokia tvarka: patys “protingiausi”, “stipriausi” ir “geriausi” pasilipa aukščiausiai , o patys “blogiausi” , “silpniausi” ir “kvailiausi” – pasilipa žemiausiai. Vaikai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmoje grupėje buvo vaikai , kurie vykdė užduotį dar nebaigus aiškinti. Antroje grupėje vaikai buvo šiek tiek besivaržantys , abejojantys. O trečioje grupėje vaikai ilgai galvojo , prašė leidimo paklausti pas auklėtoją arba pas mamą. Pirmų dviejų grupių vaikai lipdavo į patį viršų. Trečios grupės vaikai lipdavo šiek tiek žemiau , bet nelikdavo apačioje. Vaiko požiūris į save tampa surištas su sėkme mokykloje. Būtina pažymėti , kad dalis vaikų , kuriems sunkiau sekasi mokykloje , nestato savęs ant aukščiausio laiptelio. Atrodytų jie demonstruoja brandžią savimonę , tačiau iš tiesų tai yra nerimą keliantys simptomai , rodantys , kad vaikai tebėra ikikrizinėje buklėje t.y. psichologiškai nepasiruošę mokyklai. Dauguma septinmečių keičia požiūrį į save , o tas rodo , kad jie psichologiškai pasiruošę būti mokomi mokykloje. Laisvas bendravimas su suaugusiais duoda vaikui galimybę pažinti mokomąją užduotį , atitinkamo elgesio pavyzdį. Didelį vaidmenį įsisavinant žinias turi kontrolė ir vertinimas. Kontrolė ir vertinimas priklauso nuo mokinio sugebėjimo įvertinti svetimą poziciją ir tuo pačiu pažvelgti į savąją iš šono. Ikimokyklinukai to dar nesugeba , jiems dar nebūdingas apibendrintas savęs vertinimas. Gi mokiniai išgyvenę septynių metų krizę , jau turėtų tai sugebėti. Naujo požiūrio į save susidarymas – pagrindas susiformuoti pagrindinėms mokomosios veiklos uždaviniams. Tai patvirtina eksperimentas , kuris buvo atliktas tame pačiame darželyje. Vaikai turėjo nuspalvinti paveikslėlius pagal netradicinį pavyzdį : medį – raudonai , dangų – juodai , tvenkinį – rudai , o saulę – žaliai. Po to , kai vaikai atliko užduotį , jie buvo paprašyti patikrinti ir įvertinti save , t.y. pasakyti , ar tesingai atliko užduotį. Pirmos grupės vaikai atliko užduotį neteisingai. Jie nuspalvino taip , kaip jiems norėjosi , t.y. įprastai. Net atkreipus jų dėmesį į pavyzdį sano klaidų nepastebėjo. Antros grupės vaikai elgėsi panašiai kaip ir pirmosios. Tačiau atkreipus jų dėmesį į pavyzdį , jie rodo netikslumus. Trečios grupės vaikai įdėmiai apžiūrinėjo pavyzdžius , pradėjo spalvinti teisingai , paskui užsimiršo , todėl tik dalis užduoties buvo atlikta teisingai. Vertinant jų darbą , jie mėgino aiškinti , kodėl geriau padaryti taip , kaip jie , o ne kaip pvyzdyje. Jie sakė : “O taip nebūna”. Trečios grupės vaikams būdingas sugebėjimas vertinti galutinį rezultatą , tačiau jie silpnai kontroliuoja procesą. Ketvirtos grupės vaikai su užduotimis susitvarkė. Paklausti ar viską teisingai atliko , jie paprastai argumentavo : “Čia dangus juodas , ir aš nuspalvinau juodai , vadinasi , padariau teisingai” ir t.t. Palyginus šį eksperimentą su savęs vertinimo eksperimentu , paaiškėjo įdomus sutapimas. Tie vaikai , kurie užkėlė save ant aukščiausio laiptelio , nesugebėjo teisingai įvertinti savo darbo. Abejojantys vaikai , kurie buvo antroje grupėje , padarė klaidų , bet aptarinėjant piešinių datales sugebėjo pastebėti klaidas. Trečia grupė ( kurie ant laiptelių užlipo žemiau) dalinai atliko užduotį teisingai ir teisingai įvertino rezultatą. Ketvirtos grupės vaikai elgėsi paprastai , betarpiškai. O tie vaikai, kuie pirmame eksperimente vertino save žemai , šioje užduotyje parodė blogiausius rezultatus. Tai matyt, dėl to , kad jų elgesys netipiškas ikimokyklinio amžiaus vaikams. Tai nepasitikintys , be iniciatyvos , nesavarankiški , nemokantys bendrauti vaikai. Auklėtojai juos apibūdino kap “sunkius vaikus”. Tokiu būdu , gauti duomenys leidžia tvirtinti , kad neadekvatus , pernelyg aukštas savęs vertinimas trukdo susiformuoti sugebėjimui kontroliuoti ir vertinti save. Kas gi verčia ikimokyklinio amžiaus vaiką ( ikikrizinio laikotarpio ) vertinti save labai aukštai , o mokyklinio amžiaus – jau objektyviau ? Buvo atliktas trečias eksperimentas , kuris turėjo parodyti psichologinį mechanizmą , įgalinantį pakeisti vaiko požiūrį į save. Ryškiausiai psichologimis mechanizmas pasireiškia , kai vaikas patiria sunkumus ar nesėkmes atlikdamas kokį tai darbą. Iš tiesų psichloginėje – pedagoginėje literatūroje yra duomenų apie tai , kai vienas vaikas , patyręs nesėkmę , meta darbą , o kitas – bando jį atlikti iki galo. Vienas prašo pagakbos pas suaugusįjį , kuris įvertina jo sėkmę ar nesėkmę , o kitas užsisklendžia savyje ir neigiamai žiūri ne tik į savo darbą , bet ir į suaugusįjį. Kas tai – charakterio pasireiškimas ar amžiaus specifika ? Vis tik išankstiniai duomenys , o taip pat ilgalaikiai vaikų stebėjimai leidžia tvirtinti , kad tai – amžiaus charakteristika. Buvo parinktos trys situacijos , suprantamos bet kuriam vaikui. Vyresnio ikimokyklinio amžiaus vaikams ir pirmų – antrų klasių mokiniams buvo pateikiami keturi paveikslėliai. Pirmame buvo pavaizduota , kad mergaitė nori palaistyti gėles ir ima laistytuvą , bet negali jo pakelti. Antrame – suolelis , per kurį šokinėja berniukas ,
bet užkliūna ir pargriūna. Trečiame – mergaitė ruošiasi suptis ant supynių , bet negali užlipti ant jų. Ketvirtame pavaizduotas berniukas kalno papėdėje su sulaužyta slide. Vaikai buvo prašomi apžiūrėti paveikslėlius , išklausyti suaugusiųjų paaiškinimus , o po to atsakyti į klausymą , kodėl taip atsitiko ir ką reikėtų daryti , kad taip neatsitiktų. Prieš eksperimento pradžią buvo išsiaiškinta , ar teko vaikui būti panašioje situacijoje. Vaikai buvo suskirstyti į dvi grupes : ikikrizinio laikotarpio ir pokrizinio. Pagal užduoties atlikimo pobūdį vaikai buvo suskirstyti į tris grupes. Pirmos grupės vaikai aiškino , kad dėl nesėkmės kalti : laistytuvas , suolelis , supynės ar kalnelis , t.y. nesėkmės priežastis slypi ne personažo elgesyje , o aplinkoje. Todėl , kad išvengti nesėkmės , reikia čiuožti nuo žemesnio kalnelio , šokti per neaukštą suolelį ir t.t. Pirmos grupės vaikai , susidūrę su sunkumais , nebandys jų nugalėti , o imsis kitokios veklos. Antros grupės vaikai nesėlmės priežastis matė personažuose : “Berniukas dar mažas , mergaitė silpna”. Į klausimą , ką reikėtų daryti , atsakė : pasitreniruoti , paaugti , sukaupti jėgas , pasikviesti ką nors į pagalbą ir t.t. Trečios grupės vaikai nesėkmės pirežastį matė ir veiksmo subjekte ir objekte ( mergaitė dar maža , o laistytuvas sunkus ; berniukas nemoka gerai slydinėti , o kalnas labai aukštas ). Antros ir trečios grupės vaikų atsakymai būdingi vaikams praėjusiems septynerių metų krizę ir gebanties adekvačiai save vertinti ir kontroliuoti. Pirmos grupės vaikų atsakymai tipiški ikimokyklinio amžiaus vaikams , pernelyg aukštai vertinantiems save. Tokie vaikai į tai , kas su jais vyksta , žiūri tik iš subjektyvios pozicijos. Gi trečios grupės vaikai sugeba suderinti įvairias pozicijas ir požiūrius. Taigi , adekvatus savęs vertinimas surištas su decentracija – sugebėjimu pažiūrėti į save ir situacijas iš įvairių pusių. Labiasiai tai formuojasi žaidybinėje veikloje. Elgesys su suaugusiais formuojasi siužetiniuose – vaidybiniuose žaidimuose , bendravimas su bendraamžiais , žaidimuose su taisyklėmis. Didelę reikšmę turi žaidybinė veikla , kurioje vaikas yra režisierius. Šios rūšies žaidimai atsiranda anksti ( iki trijų metų ) ir išlieka per visą ikimokyklinį laikotarpį. Skiriamasis šios veiklos bruožas yra tas , kad vaikas vienu metu yra ir scenaristas , ir pastatomosios dalies vedėjas ir visų vaidmenų atlikėjas. Tai sudaro sąlygas suformuoti vaike objektyvų požiūrį į save. Tačiau jeigu žaidime jau yra paruoštas siužetas ir vaikui tereikia atlikti rolę , tokio žaidimo vaidmuo menkesnis. Dabartinėje psichologijoje yra sukaupta duomenų , kaip išmokyti vaiką režisūrinių žaidimų. Pradiniame etape vaikui duodamas eksperimentinės kaladėlės , kuriuose pavaizduotas žmogaus veidas su įvairia išraiška ( džiugia , liūdna , pikta ). Ikikrizinio amžiaus vaikai , gavę tokias kaladėles , beveik nekreipė dėmesio į veidus ir bandė ką nors pastatyti. Pokrizinio amžiaus vaikai su tom pačiom kaladėlėm žaidė paprastus siužetinius žaidimus. Per antrą , trečią ir ketvirtą užsiėmimus suaugusieji demonstravo įvairuis siužetinius žaidimus su kaladėlėm. Tiriamieji su malonumu stebėjo suaugusiųjų veiksmus , kai kurie bandė įsijungti ir padėti. Tiesa , šios pastangos buvo nedrąsios ir trumpalaikės. Per penktą , šeštą ir septintą užsiėmimus suaugusieji pradėdavo žaidimą pasaka , kurią vaikas turėjo pratęsti. Didžioji dauguma vaikų su šia užduotimi nesusitvarkė. Jie kreipėsi pagalbos į suaugusius , kartojo ankstesnius suaugusiųjų veiksmus , prašė leidimo pasiimti žaislus namo , kad paklausti tėvų , kaip reikia žaisti. Per aštuntą , devintą ir dešimtą užsiėmimus suaugusieji paprašė pavaizduoti pasaką. Jie rėmėsi tuo , kad vaikai lengviau vaizduoja žinomą siūžetą. Tačiau lūkesčiai pasitvirino tik iš dalies. Jie žaidė tik tol , kol buvo suaugusieji. Kai suaugusieji baigdavo tuoj pat baigdavo žaisti ir vaikai. Per vienuoliktą , dvyliktą ir tryliktą užsiėmimus tyrinėtojai pasiūlė vaikams pažaisti pirštų teatrą – pavaizdavo įvairius žvėris paprastą , gerai žinomą siužetą. Per keturioliktą užsiėmimą paprašė vaikų sukurti naują pasaką pirštų pagalba. Vaikai su šia užduotimi susitvarkė lengvai. Per penkioliktą ir šešioliktą užsiėmimus tyrinėtojai paprašė pavaizduoti ankščiau pirštais suvaidintą pasaką su eksperimentiniais žaislais. Per septynioliktą ir aštunioliktą užsiėmimus tyrinėtojai paprašė pratesti suaugusiųjų pradėtą pasaką. Dabar ši užduotis nebebuvo sunki. Devyniolikto užsiėmimo metu vaikai turėjo patys sugalvoti pasaką ir ją pavaizduoti. Pagaliau , dvidešimto užsiėmimo metu vaikui buvo duodami eksperimentiniai žaislai ( taip pat ir kitokie ) ir buvo siūloma žaisti taip , kaip jie noti. Pasikeitimai , kurie įvyko , akivaizdžiai pasireiškė tik per pusmetinį užsiėmimą. Dabar jau nebebuvo nei vieno vaiko , kuris būtų bandęs iš kaladėlių ką nors statyti. Visi geriau ar blogiau sugebėjo su jom žaisti siužetinį žaidimą. Gabesni vaikai sugalvojo gana sudėtingą siužetą , panaudodami ir paprastus žaislus. Po visų šitų užsiėmimų tyrinėtojai vėl pravedė pirmąjį eksperimentą. Vaikų savęs
buvo gana objektyvus , jie geriau mokėjo kontroliuoti save. Pradėjęs mokyti mokykloje , vaikas yra priverstas susiformuoti naujus savęs paties , draugų vertinimo kruterijus. Pradinukai nesugeba adekvačiai įvertinti savo pasiekimų moksle , asmenybės savybių. Vertindamas save , pirmokas daugiau orientuojasi į pageidaujamą rezultatą , bet ne į realią padėtį. Jis gali mokyti ir ne per geriausiai , bet būti įsitikinęs , kad yra geras mokinys , nes stropiai atlieka namų darbus. Tačiau jau po pirmojo pusmečio vaikas turi gana aiškius rašymo , skaitymo bei rezultatų vertinimo kriterijus. Pirmiausia vaikui formuojasi kitų vertinimo kriterijai , tik paskui – savęs paties. Dauguma vaikų pirmųjų mokslo metų pabaigoje gali numatyti , kaip jų žinias įvertins mokytojas. Pradinukui sunkiau įvertinti asmens savybes. Jis aiškiau suvokia ir įvertina savybes , kurios reiškiasi tam tikromis elgesio formomis ( stiprus , vikrus , kruopštus , mandagus ) , negu savybes , kuriomis reiškiasi vidinis žmogaus nusistatymas kitų žmonių atžvilgiu ( jautrus , teisingas ). Tobulėjant asmenybei , jis tiksliau suvokia savo galimybes , vidines savybes. Jau trečioje klasėje vaikams atsiranda noras veikti tam tikrose situacijose remiantis ne aplinkinių , bet savo paties vertinimu. Reikia siekti , kad vaikas iš pat pradžių tinkamai save vertintų. Jei vaikas yra linkęs save pervertinti , nereikėtų jo per dažnai girti , vertinant jo pasiekimus , dažniau nurodyti trūkumus ( kruopštumo , tvarkingumo , švarumo ) , kuriuos reikia šalinti. Kitaip vaikas išpuiks , taps pagyrūnas. Nepasitikinčius savimi vaikus reikia padrąsinti , įtikinti , kad pasistengę galės įveikti nesėkmę. Didelės įtakos vaiko požiūriui į mokymąsi , bendravimo su draugais pasiekimus turi savęs vertinimas , susiklostęs šeimoje. Vieno iš žymiausių asmenybės raidos teoretikų – E. Erikson – nuomone , asmenybė tobulėja išgyvendama krizes. Į mokyklos laikoparpį , kurį vadina darbštumo faze , Eriksonas žiūri kaip į vaiko pasirengimą suaugusiojo gyvenimui savoje kultųroje. Mokymosi pradinėje mokykloje amžiuje vyksta priešpriešos tarp sugebėjimo atlikti ir menkavertiškumo krizė. Šioje plėtros fazėje vaikas turi išmokti naudotis įrankiais , gerai , netgi tobulai atlikti kai kuriuos dalykus. Jis daug ką bando , daug dirba , bet ne viskas jam pavyksta. Susiformuoja menkavertiškumo jausmas. Mokytojų pareiga šiame amžiuje – sudaryti sąlygas kiekvienam vaikui patirti sėkmę , užkirsti kelia menkavertiškumo jausmui. Tačiaus vienpusiškas vaiko darbų pabrėžimas mokykloje ( geri pažymiai ) ir namuose ( geras elgesys ) gali turėti neigiamos įtakos vaiko ir vėliau suaugusio asmenybei. Susidarys nuomonė , kad žmogaus vertė priklauso nuo jo darbų ir pasiekimų , kad tik taip galima užsitarnauti tėvų ir mokytojų meilę. Teigiamai įveikus šios stadijos krizę , atsiranda sugebėjimo jausmas. 2.2 Savikontrolės užuomazgos ikimokykliniame amžiuje ir jo raida jaunesniame mokykliniame amžiuje. Tyrinėdami kontrolinės funkcijos vystymąsi pas ikimokyklinio amžiaus vaiku , galima suvokti valingo elgesio mechanizmo pradmenis , kadangi būtent tame amžiuje atsiveria intensyviausias savo poelgių supratimo etapas. O samoningų poelgių gimimo sfera , kaip mano daugelis tyrinėtojų , yra kontrolė. Yra daug darbų , kuriuose smulkiai aprašytas išorinės nesąmoningos kontrolės peraugimas į sąmoningą. Daug mažiau ištyrinėtas kitas kontrolinės funkcijos vystymosi aspektas , tai kontrolės būdų ir priemonių įjungimas į asmeninį vaiko elgesio formų arsenalą t.y. perėjimas nuo išorinių kontrolės poveikių ( kada veikia suaugusieji ) iki visiškai savarankiško kontrolės panaudojimo savo poelgių reguliavimui Šio aspekto specialaus tyrimo būtinybė sąlygojama tuo , kad ikimokyklinukai arba jaunesnieji moksleiviai vykdydami savikontrolę būna labai priklausomi nuo suaugusiųjų , net gi tais atvėjais , kada kontroliniai veiksmai jies nesukelia sunkumų. Kontrolinis veiksmas neturintis savarankiškumo , įgauna vaikui prasmę tik bendradarbiaujant su suaugusiais. Kada vyresniojo reikalavimu yra įvykdomas veiksmas , nuo kurio priklauso jų santykių palaikymas. Kaip užtikrinti perėjimą nuo interpsichinių ( tarp vaiko ir suaugusiojo ) kontrolės formų prie idividualių , visiškai savrankiškų vako kontrolės veiksmų ? Kaip liudija psichologų ir pedagogų tyrimų rezultatai apie vaikų kolektyvinių žaidimų pobūdį , o taip pat mokomosios jaunesniūjų moksleivių studijavimą , kontroliniai vaikų tarpusavio santykiai pagrįsti tarpusavio veiklos pasiskirstymu . Norėdami išvystyti socialinę kontrolės pusę ir savarankišku kontrolinius santykius tarp ikimokyklinukų , turime atkeipti dėmesį į eksperimentą , kurio pagrindas produktyvi konvejerini

Šiuo metu Jūs matote 100% šio straipsnio.
Matomi 9674 žodžiai iš 9678 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.