Savivaldybės administracijos modulio kaita Lietuvos respublikoje
5 (100%) 1 vote

Savivaldybės administracijos modulio kaita Lietuvos respublikoje

TURINYS

ĮVADAS……………………………………………………………………………………………………………………………..3

I. SAVIVALDYBĖS ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ……………………………………………………….4

II. SAVIVALDYBIŲ STEIGIMO SUNKUMAI………………………………………………………………………4

III. PRIELAIDOS ATSIRASTI NAUJOMS SAVIVALDYBĖMS…………………………………………….6

IV. SAVIVALDYBIŲ FUNKCIJOS………………………………………………………………………………………8

V. EUROPOS SĄJUNGOS ĮTAKA LIETUVOS RESPUBLIKOS SAVIVALDYBĖMS…………….9

VI. SAVIVALDYBIŲ STRUKTŪRA…………………………………………………………………………………..12

6.1. TARYBA……………………………………………………………………………………………………………….12

6.2. MERAS…………………………………………………………………………………………………………………13

6.3. ADMINISTRACIJOS DIREKTORIUS…………………………………………………………………….14

6.4. SAVIVALDYBĖS KONTROLIERIUS…………………………………………………………………….15

IŠVADOS………………………………………………………………………………………………………………………….16

LITERATŪRA…………………………………………………………………………………………………………………..17

ĮVADAS

Vietos savivalda pradėjo plėtotis Europoje dar viduramžiais, o Lietuvoje ji atsirado po baudžiavos panaikinimo. Tarpukario Lietuvoje vietos savivaldos institucijos buvo arčiausiai prie žmonių ir turėjo didelį poveikį visuomenės gyvenime.

Žlugus socialistinei savivaldai, kuri tarpukario savivaldą buvo pakeitusi griežtai centralizuota valdymo sistema, vietos savivaldos institucijos vėl tapo sudėtine demokratijos dalimi. Europos vietos savivaldos chartija 1985 m. nustatė, kad savivaldybė turi būti įtvirtinta įstatymuose arba net kiekvienos valstybės konstitucijoje.

Pagal Teritorijos administracinių vienetų įstatymą ( 1994 m. ) Lietuvoje šiuo metu yra 10 apskričių ir 60 savivaldybių. Tačiau savivaldos teisę įstatymas laidavo tik savivaldybėms, o apskrities valdymą organizuoja Vyriausybė. Be to, savivaldos institucijos nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tuo atveju, jei būtų pažeidžiamos savivaldybių tarybų teisės, jos gali kreiptis į teismą.

Savivaldybė — apibendrintas savivaldą turinčios vietos valdžios pavadinimas. Pagal Lietuvos respublikos Vietos savivaldos įstatymą, savivaldybė apibrėžiama kaip, valstybės teritorijos administracinis vienetas, turintis juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldybės tarybą. Savivaldybė tai pakankamai sudėtingas darinys, turinti atstovaujamąsias institucijas ir vykdomąsias institucijas. Atstovaujamoji institucija, tai yra savivaldybės taryba, ir vykdomoji institucija, tai yra savivaldybės administracijos direktorius, turinčios vietos valdžios ir viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės institucijos yra atsakingos už savivaldos teisės ir savo funkcijų įgyvendinimą bendruomenės interesais.

Šio darbo tikslas išanalizuoti savivaldybių steigimo sunkumus ir prielaidas atsirasti naujoms, pagrindines atliekamas funkcijas, struktūrą. Įvertinti Europos Sąjungos naudą Lietuvai tapus jos nare ir kokie pasikeitimai įvyko savivaldybėse.

I. SAVIVALDYBĖS ATKŪRUS NEPRIKLAUSOMYBĘ

1990 m., atkūrus šalies nepriklausomybę, viską teko pradėti iš pradžių, kadangi sovietmečiu žmonės buvo atpratę nuo teisės ir pareigos patiems tvarkyti savo reikalus. Laisva piliečių valia išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymu kūrimo. 1990 m. kovo pabaigoje pagal 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymą buvo išrinktos miestų ir rajonų tarybos, o vėliau sudarytos ir miestų bei rajonų valdybos.

Vietos savivaldos pagrindų įstatyme buvo nustatytos šios ypatingą reikšmę vietos savivaldos raidai Lietuvoje turėjusios nuostatos: vietos savivaldos vykdomųjų institucijų pavaldumas tik atstovaujančiosioms vietos savivaldos institucijoms; savivaldybių nuosavybės įteisinimas. Šiuo įstatymu buvo nustatyta dviejų pakopų – aukštesniosios ir žemesniosios – savivaldybių sistema, savivaldos institucijų organizavimo tvarka ir įgaliojimai. Sprendžiant iš šio įstatymo nuostatų, atrodė, kad sudarytos teisinės sąlygos pusę amžiaus egzistavusią Liaudies deputatų tarybų su jų vykdomaisiais komitetais sistemą realiai pertvarkyti į vietos savivaldos sistemą, būdingą demokratinei, decentralizuotai valstybei.

Savivaldybės neturėjo nei savo nuosavybės, nei savarankiško biudžeto ir priklausė nuo Vyriausybės. Palaipsniui, žingsnis po žingsnio buvo grąžintas vietinių valdymo organų (savivaldybių merų, valdytojų ir valdybų) dvigubas pavaldumas. Santykiai tarp aukštesniosios ir žemesniosios pakopų savivaldybių taip pat buvo įtempti
ir komplikuoti. Visi šie faktai liudijo, kad tuo laikotarpiu terminai „vietos savivalda“ ir „savivaldybė“ buvo tarsi gražios iškabos, slėpusios Lietuvoje egzistavusią trijų pakopų valstybinio valdymo organų sistemą, mažai kuo realiai besiskyrusią nuo iki tol egzistavusios valdymo sistemos.

II. SAVIVALDYBIŲ STEIGIMO SUNKUMAI

Sėkmingai dirbti savivaldybės negalėjo todėl, kad Vietos savivaldos pagrindų įstatymo nuostatos dėl savivaldybių valdžios ir valdymo organų vidinio organizavimo sudarė prielaidas vidiniams konfliktams savivaldybėse atsirasti, atsirado trintis tarp tarybų ir valdybų. Tokia padėtis netenkino nei savivaldybininkų, nei Lietuvos valdžios. 1991 – 1994 m. buvo intensyviai ieškoma būdų ir priemonių, kaip šią padėtį pakeisti ir sudaryti normalias sąlygas veikti vietos savivaldai. Šiai dienai valdybų savivaldybėse nebeliko.

Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė LR Konstitucijos priėmimas 1992 metais. Konstitucijoje vietos savivaldai buvo skirti 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo rengiamos atsižvelgiant ir į Europos Vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Konstitucijos priėmimas davė pagrindą iš esmės keisti teisinę sistemą, reglamentavusią vietos savivaldą Lietuvoje. Remiantis Vakarų demokratinių valstybių patirtimi buvo parengti ir priimti naujo tipo įstatymai: 1993 m. liepos 1 d. „Vyriausybės atstovo įstatymas“, skirtas reglamentuoti savivaldos institucijų veiklos teisinės priežiūros tvarką; 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas ir 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas.

Vietos savivaldos įstatymas nustatė naują savivaldos institucijų organizavimo tvarką; savivaldos institucijų kompetenciją padalino į savarankiškąją ir valstybės deleguotąją, nustatydama ir skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį, ją įgyvendinant; įstatymu numatytas vietos savivaldos ekonominis pagrindas – savivaldybių nuosavybė.

1994 m. priėmus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, buvo sudarytos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybės (iki tol gyvavusios apylinkių ir gyvenviečių savivaldybės panaikintos). Savivaldybių tarybų nariai jau 1995 m. buvo renkami pagal naują 1994 m. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris iš esmės skyrėsi nuo iki tol galiojusio įstatymo. Įteisinta proporcinė rinkimų sistema.

1996 metais Lietuvoje toliau buvo tobulinama Vietos savivaldos sistema. Du kartus buvo pakeista Lietuvos Respublikos Konstitucija. Abi pagrindinio valstybės įstatymo pataisos susijusios su savivaldybių reikalais. Pagal vieną iš jų – ir savivaldybėms suteikiama teisė įsigyti nuosavybėn ne žemės ūkio paskirties žemės sklypų, reikalingų jų tiesioginei veiklai skirtiems pastatams ir įrenginiams statyti bei eksploatuoti. Priėmus Konstitucijos 119 straipsnio pataisą, vietoje buvusių 2 metų nustatyta 3 metų savivaldybių tarybų kadencija.

Tačiau nepagrįstai mažai 1996 metais buvo padaryta savivaldybių ekonominiam ir finansiniam savarankiškumui stiprinti. Nebuvo pakeista savivaldybių biudžetų sudarymo tvarka. Laikinoji atskaitymų į savivaldybių biudžetus normatyvų bei dotacijų nustatymo metodika, patvirtinta 1994 metais, buvo smarkiai kritikuota ir vietos savivaldybių, ir valstybinės valdžios institucijų, tačiau pagal ją minėti rodikliai buvo nustatomi ir 1997 metams.

Visų pirma, buvo būtina atlikti šiuos darbus: parengti ir patvirtinti naują, tobulesnę savivaldybių biudžetų sudarymo tvarką, kad savivaldybių biudžetus būtų galima formuoti pagal naujus principus; tobulinti savivaldybių biudžetų planavimo ir apskaitos sistemas, parengti ir priimti teisės aktus, reglamentuojančius savivaldos institucijų veiklą imant ir teikiant paskolas, nustatančius tvarką ir šios veiklos apribojimus; pratęsti dalies valstybės turto, įstatymu priskirto savivaldybių nuosavybėn, perdavimo terminus, priimti įstatymo pataisas, kurios sudarytų sąlygas sklandžiau perduoti valstybinį turtą savivaldybėms ir panaikintų nesutarimus tarp savivaldos institucijų ir apskričių viršininkų; parengti kvalifikuotas rekomendacijas, kaip konkrečiai savivaldybei pasirinkti tinkamiausią turto valdymo ar paslaugų teikimo organizavimo formą; šeimininkiškas bendro turto valdymas ir naudojimas šiuo metu yra bene svarbiausias savivaldybių uždavinys; aiškiau paskirstyti funkcijas tarp savivaldos institucijų ir apskričių viršininkų, panaikinti prieštaravimus tarp vietos savivaldos ir kitų įstatymų; parengti ir priimti Vietos savivaldos įstatymo pataisas, kad tiksliau būtų galima nustatyti savivaldos institucijų funkcijas (atsakomybę), pagrįsčiau grupuoti jas į savarankišką (privalomą ir savanorišką) bei valstybės deleguotąją kompetenciją, aiškiau paskirstyti įgaliojimus tarp savivaldos politinių institucijų ir savivaldybės administracijos.

Vienas svarbiausių įvykių, įtakojusių šių dienų savivaldos plėtrą, buvo naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo priėmimas 2000 m. spalio mėn. 12 d., kuris keistas ne vieną kartą ir ko gero dar bus keičiamas, kadangi iškyla naujų konfliktų dėl teisių ir pareigų, pvz. dauguma merų yra nepatenkinti,
jog jų galios pakankamai ribotos, ypač finansų srityje.

Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Lietuvoje įsteigta 60 savivaldybių – 60 valstybės teritorijos administracinių vienetų, turinčių juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldos tarybą.

III. PRIELAIDOS ATSIRASTI NAUJOMS SAVIVALDYBĖMS

Dar 2003 m. birželio 17 d. nutarimu Vyriausybė patvirtino Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų sistemos tobulinimo koncepcijos įgyvendinimo veiksmų planą. Tai padariusi, Vyriausybė žengė dar vieną žingsnį, patvirtindama Naujų savivaldybių steigimo ekonominio pagrindimo metodiką. Taigi Lietuvoje gali atsirasti naujos savivaldybės. Naujų savivaldybių steigimo ekonominio pagrindimo metodika reglamentuoja naujos savivaldybės steigimo kriterijų apskaičiavimo tvarką, naujos savivaldybės steigimo sąnaudų nustatymą ir ekonominio pajėgumo įvertinimą tęsiant pradėtą šalies teritorijos administracinę reformą. Tad šalyje be kitų reformų, vyksta dar ir administracinė reforma. Žinoma, galima daug ką įsteigti ir jau įsteigta, naudojant mokesčių mokėtojų pinigus. O kuo grindžiamas naujos savivaldybės steigimas? Minėtoje metodikoje naujos savivaldybės steigimas ekonomiškai grindžiamas didžiausiu savivaldybės ekonominio pajėgumo įvertinimo rodikliu, optimaliu steigiamos naujos savivaldybės teritorijos ir jos centro – potencialios natūralios socialinės ekonominės traukos teritorijos – atitikimu ir mažiausiomis naujos savivaldybės steigimo vienkartinėmis išlaidomis. Visa metodika grindžiama matematinėmis formulėmis.

Šiuo metu Jūs matote 33% šio straipsnio.
Matomi 1452 žodžiai iš 4437 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.