Savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykiai
5 (100%) 1 vote

Savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykiai

112131

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………….2

1. Vietos savivaldos raida ir perspektyvos Lietuvoje……………………………………….3

2. Savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykiai……………………………..5

2.1. Savivaldybių atstovavimas………………………………………………………………….5

2.2 Tarpusavio santykiai su LR Seimu………………………………………………………7

2.3. Tarpusavio santykiai su LR Prezidentu………………………………………………..8

2.4. Tarpusavio santykiai su LR Vyriausybe………………………………………………..9

Išvados………………………………………………………………………………………………………11

Praktinis darbas…………………………………………………………………………………………..12

Literatūra………………………………………………………………………………………………….. 13

ĮVADAS

Savivalda – tai procesas, kuriame susipina centralizuotai organizuoto valstybės valdymo ir savarankiškai realizuojamų galių elementai. Savivaldos institucijų organizavimas ir jų veikla yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas. Kadangi demokratinės valstybės valdymas negali būti sutelktas vienos ar kelių aukščiausių institucijų galios ribose ir vykdomas vien centralizuotai.

Esant decentralizacijai, centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms. Joms vadovauja išrinkti vadovai; jos disponuoja patvirtintu biudžetu. Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. O vietinės valdžios institucijos prigimtis yra būtent ta, kad ji yra artimesnė visuomenei ir jos socialinėms ir aplinkos problemoms negu regioninės ir centrinės valdžios institucijos. Ji geriau tinka vietiniams poreikiams nustatyti ir spręsti dar ir todėl, kad yra įteisinama pačių vietinių bendruomenių. Tačiau susirūpinimą kelia jos integracija į nacionalinę sistemą kaip į centrinę struktūrą, kuri turi prisidėti prie bendros socialinės gerovės. Apskritai, vietos valdžia tai tarsi miniatiūrinė valdžios pasidalijimo ir suderinimo tarp įstatymų leidžiamųjų ir vykdomųjų institucijų kopija. Valdžios pasidalijimas ir suderinimas nacionaliniu lygiu suteikia apsaugą tiek vietos institucijai, tiek atskiram piliečiui. Įstatymų leidžiamųjų arba vykdomųjų institucijų piktnaudžiavimas valdžia gali būti kontroliuojamas teisėjų, o įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios institucijos gali vykdyti abipusę visos veiklos kontrolę vietos valdžios labui. Šiap ar taip vietos savivaldos institucijų vietą teik leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios institucijų sistemoje nustato atskiros valstybės konstitucijos, tai konstitucinis institutas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos konstitucijos X skirsnyje vietos savivalda įtvirtinama kaip savarankiškais pagrindais veikianti vietos administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms.

Dabartinės vietos savivaldos samprata suformuluota Europos vietos savivaldos Chartijoje

Šiame darbe trumpai apžvelgsiu savivaldos raidą ir perspektyvas Lietuvoje, atkūrus Nepriklausomybę, vadovaudamasis įstatymais, teisės aktais ir literatūra, panagrinėsiu savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykius.

1.VIETOS SAVIVALDOS RAIDA IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE

1990 m., atkūrus šalies nepriklausomybę, viską teko pradėti iš pradžių, nes sovietmečiu žmonės buvo atpratinti nuo teisės ir pareigos patiems tvarkyti savo reikalus. Laisva piliečių valia išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymu kūrimo. 1990 m. kovo pabaigoje pagal 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymą buvo išrinktos miestų ir rajonų tarybos, o vėliau sudarytos ir miestų bei rajonų valdybos.

Vietos savivaldos pagrindų įstatyme buvo nustatytos šios ypatingą reikšmę vietos savivaldos raidai Lietuvoje turėjusios nuostatos: vietos savivaldos vykdomųjų institucijų pavaldumas tik atstovaujančiosioms vietos savivaldos institucijoms; savivaldybių nuosavybės įteisinimas. Šiuo įstatymu buvo nustatyta dviejų pakopų – aukštesniosios ir žemesniosios – savivaldybių sistema, savivaldos institucijų organizavimo tvarka ir įgaliojimai. Sprendžiant iš šio įstatymo nuostatų, atrodė, kad sudarytos teisinės sąlygos pusę amžiaus egzistavusią Liaudies deputatų tarybų su jų vykdomaisiais komitetais sistemą realiai pertvarkyti į vietos savivaldos sistemą, būdingą demokratinei, decentralizuotai valstybei.

Bet iš tikrųjų vietos savivalda reiškėsi dar silpnai: vietos savivaldos institucijos tebebuvo traktuojamos kaip sudėtinė valstybinės valdžios ir valdymo organų dalis. Savivaldybės neturėjo nei savo nuosavybės, nei savarankiško biudžeto ir priklausė nuo Vyriausybės.
Palaipsniui, žingsnis po žingsnio buvo grąžintas vietinių valdymo organų (savivaldybių merų, valdytojų ir valdybų) dvigubas pavaldumas. Santykiai tarp aukštesniosios ir žemesniosios pakopų savivaldybių taip pat buvo įtempti ir komplikuoti. Visi šie faktai liudijo, kad tuo laikotarpiu terminai „vietos savivalda“ ir „savivaldybė“ buvo tarsi gražios iškabos, slėpusios Lietuvoje egzistavusią trijų pakopų valstybinio valdymo organų sistemą, mažai kuo realiai besiskyrusią nuo iki tol egzistavusios valdymo sistemos.

Sėkmingai dirbti savivaldybės negalėjo ir todėl, kad Vietos savivaldos pagrindų įstatymo nuostatos dėl savivaldybių valdžios ir valdymo organų vidinio organizavimo sudarė prielaidas vidiniams konfliktams savivaldybėse atsirasti, atsirado trintis tarp tarybų ir valdybų. Tokia padėtis netenkino nei savivaldybininkų, nei Lietuvos valdžios. 1991 – 1994 m. buvo intensyviai ieškoma būdų ir priemonių, kaip šią padėtį pakeisti ir sudaryti normalias sąlygas veikti vietos savivaldai.

Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė LR Konstitucijos priėmimas 1992 metais. Konstitucijoje vietos savivaldai buvo skirti 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo rengiamos atsižvelgiant ir į Europos Vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Konstitucijos priėmimas davė pagrindą iš esmės keisti teisinę sistemą, reglamentavusią vietos savivaldą Lietuvoje. Remiantis Vakarų demokratinių valstybių patirtimi buvo parengti ir priimti naujo tipo įstatymai: 1993 m. liepos 1 d. „Vyriausybės atstovo įstatymas“, skirtas reglamentuoti savivaldos institucijų veiklos teisinės priežiūros tvarką; 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas ir 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas.

Vietos savivaldos įstatymas nustatė naują savivaldos institucijų organizavimo tvarką; savivaldos institucijų kompetenciją padalino į savarankiškąją ir valstybės deleguotąją, nustatydama ir skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį, ją įgyvendinant; įstatymu numatytas vietos savivaldos ekonominis pagrindas – savivaldybių nuosavybė.

1994 m. priėmus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, buvo sudarytos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybės (iki tol gyvavusios apylinkių ir gyvenviečių savivaldybės panaikintos). Savivaldybių tarybų nariai jau 1995 m. buvo renkami pagal naują 1994 m. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris iš esmės skyrėsi nuo iki tol galiojusio įstatymo. Įteisinta proporcinė rinkimų sistema. Tuo buvo siekiama sudaryti sąlygas partijoms stiprėti, buvo sudarytos prielaidos ir partijų koalicijų sudarymui.

Vienas svarbiausių įvykių, įtakojusių šių dienų savivaldos plėtrą, buvo naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo priėmimas 2000 m. spalio mėn. 12 d.

Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Lietuvoje įsteigta 60 savivaldybių – 60 valstybės teritorijos administracinių vienetų, turinčių juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldos tarybą.

Europos Sąjungos nuostatų įtaka vietos savivaldai jaučiama daugelyje sričių. Tačiau vyksta ir atvirkštinis procesas: savivaldybės rado naujų būdų savo interesų išreiškimui. Oficialiai yra tik keletą savivaldybių įtakojimo ES sprendimų priėmimo procesui galimybių. Pagrindinis oficialus būdas, kaip savivaldybės gali įtakoti Europos Sąjungos politiką, yra veikiant per ES patariamąjį organą – Regionų komitetą. Tačiau oficiali įtaka yra gana ribota. Lietuvos savivaldybių asociacija palaiko tiesioginius ryšius su Regionų komitetu, o ypač su šio komiteto Ryšių su šalimis kandidatėmis grupe. Šie ryšiai ateityje plėtosis dar sparčiau, nes savivaldybės, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, turės įsitraukti į šio komiteto veiklą.

Savivaldybės rado ir kitus kelius kaip įsiskverbti į ES politikos formavimo procesą, pvz., per neformalius kanalus. Šie neformalūs būdai dažniausiai veikia per Briuselio tarnautojus. Dėl to dauguma valstybių lobistinių organizacijų, savivaldybių asociacijų ir didžiųjų miestų turi ofisus Briuselyje. Šiuose ofisuose dirbantys žmonės glaudžiai bendradarbiauja su atitinkamų sričių departamentų darbuotojais. Tokiu būdu pasiekiamas didelis efektas toms šalims, kurios neturi įtakos pradiniame sprendimų priėmimo etape.

Lietuvos savivaldybių asociacija, siekdama tinkamai atstovauti savivaldos interesus Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą ir norėdama kaip galima anksčiau įtakoti visus vietos valdžiai svarbius sprendimus tiek ES tiek ir Lietuvos Respublikos institucijose, ketina turėti savo nuolatinį atstovą Briuselyje.

Nuolatinio Lietuvos savivaldybių asociacijos atstovo buvimas Briuselyje sudarys galimybę operatyviai ir “iš pirmų lūpų” informuoti savivaldybes apie ES vystymosi tendencijas ir to pasekmes Lietuvos savivaldai; aktyviai dalyvauti LR įstatyminės bazės, susijusios su naryste ES, rengimo procese, o taip pat pagal galimybes įtakoti ES institucijose
priimamus sprendimus tose sferose, kurios bus svarbios vietos savivaldai po įstojimo į ES. Tai leis plėtoti ryšius su ES Regionų komitetu, stiprinti ryšius su įvairiomis tarptautinėmis organizacijomis bei koordinuoti veiksmus su kitų Europos šalių vietos savivaldą atstovaujančiomis organizacijomis.

2. SAVIVALDYBIŲ IR VALSTYBĖS INSTITUCIJŲ TARPUSAVIO SANTYKIAI

2.1. Savivaldybių atstovavimas

Savivaldybių santykius su valstybės valdžios ir valdymo institucijomis reglamentuoja Lietuvos Respublikos Konstitucija, įstatymai, kiti teisės aktai.

Savivaldybės nėra pavaldžios valstybės institucijoms. Tais atvejais, kai su vienos savivaldybės ar visų savivaldybių interesais susijusius klausimus svarsto aukštesniosios valstybės institucijos, jos apie tai turi pranešti atitinkamos savivaldybės merui ar Lietuvos savivaldybių asociacijai. Savivaldybės prireikus gali gauti konsultacijų iš valstybės institucijų, planuodamos ir spręsdamos visus su jomis tiesiogiai susijusius klausimus.

Rengiami bei svarstomi su savivaldybių veikla susiję įstatymų ir kitų teisės aktų projektai derinami su atskiromis savivaldybėmis arba Lietuvos savivaldybių asociacija Seimo statuto ir Vyriausybės darbo reglamento tvarka. Nustatyta tvarka kasmet Vyriausybė ir Lietuvos savivaldybių asociacija svarsto ir derina savivaldybių biudžetų pajamų dydį ir jų išlyginimą lemiančius rodiklius.

Savivaldybės institucijos, turėdamos įstatymų garantuotas teises ir realių galių laisvai ir savarankiškai tvarkytis savo atsakomybe, veikia ne atskirai nuo valstybės įstaigų. Savivalda įgyvendinama per renkamas ir kitas vietos savivaldos institucijas. Valstybės institucijos vykdo administracinę savivaldybių priežiūrą, valstybės įstaigose sprendžiami su savivalda susiję klausimai. Savivaldybių tarybos teikia siūlymus ir valstybės institucijos juos nagrinėja.

Pavyzdžiui, Vyriausybė ir jos institucijos sprendimus valstybės teritorijos planavimo klausimais derina su savivaldybėmis ir savivaldybių ribas siūlo keisti atsižvelgdamos į savivaldybių siūlymus. Vyriausybė remia savivaldybes rengiant savivaldybių tarnautojus, tobulinant ir keičiant jų kvalifikaciją. Savivaldybės informuojamos ir konsultuojamos valstybės institucijų visais su savivaldybėmis susijusiais klausimais.

Savivaldybėms Seime, santykiuose su Lietuvos Respublikos Prezidentu, Vyriausybėje ir tarptautinėse organizacijose atstovauja Lietuvos savivaldybių asociacija .

Pasaulinėje vietos savivaldos deklaracijoje nurodyta, kad savivaldybės, remdamosi savo valdžia, turi teisę kurti asociacijas savo bendriems interesams apsaugoti ir remti, taip pat atitinkamoms paslaugoms savo nariams teikti .

Vietos valdymo organų teisė jungtis į asociacijas bei bendradarbiauti su analogiškomis institucijomis deklaruojama ir Europos vietos savivaldos chartijos 10 str. : “Vietos valdymo organai, vykdydami įgaliojimus, turi teisę bendradarbiauti ir laikydamiesi įstatymų kurti konsorciumus su kitais vietos valdymo organais, kad galėtų įgyvendinti bendrus uždavinius”. Asociacijos tikslingumas deklaruojamas ir vietos savivaldos įstatymo 25 str. Teisiniu požiūriu tai juridinio asmens teises turinti ne pelno organizacija, kurios nariai moka nario mokestį.

Asociacijos veikla grindžiama narių savanoriškumo, demokratijos ir valdžios decentralizavimo principais. Asociacija veikia vadovaudamasi įstatymu ir savo įstatais. Jos narė gali būti kiekvienos savivaldybės taryba, priėmusi sprendimą. Savivaldybės – asociacijos narės, savo atstovus į asociaciją renka tarybos įgaliojimų laikui. Asociacija įstatuose nustato atstovų įgaliojimų pasibaigimo, atšaukimo prieš terminą ir keitimo tvarką. Tai ne pelno organizacija. Jai draudžiama verstis komercine veikla. Asociacija turi juridinio asmens teises.

Savivaldybių administracinę priežiūrą vykdo Vyriausybės atstovai, savivaldos klausimai atstovaujami Vyriausybėje, ministerijose ir Seimo Valstybės valdymo ir savivaldybių komitete.

Savivaldybės tarybos, valdybos sprendimai ir mero potvarkiai, neviršijantys jų kompetencijos, yra privalomi visoms savivaldybės teritorijoje esančioms įmonėms, įstaigoms ir organizacijoms, taip pat pareigūnams ir gyventojams. Įstatymuose nustatytos savivaldybės teisės negali būti varžomos ar ribojamos, išskyrus atskirai numatytus atvejus.

Ar savivaldybių veikla atitinka teisės aktus, įstatymų nustatyta tvarka prižiūri Vyriausybės skiriami pareigūnai – Vyriausybės atstovai. Piliečių skundus dėl savivaldybės pareigūnų piktnaudžiavimo ar biurokratizmo tiria du Seimo kontrolieriai, kurių įgaliojimus nustato Seimo kontrolierių įstatymas.

“Savivaldybių tarybos dėl savo teisių pažeidimo turi teisę kreiptis į teismą. Taip pat savivaldybių tarybų, jų vykdomųjų institucijų ir jų pareigūnų aktai ar veiksmai, pažeidžiantys piliečių ir organizacijų teises, gali būti skundžiami teismui”.

Šiuo metu Jūs matote 50% šio straipsnio.
Matomi 1961 žodžiai iš 3904 žodžių.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA (kaina 0,87 €) ir įveskite gautą kodą į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.