Savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykiai
5 (100%) 1 vote

Savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykiai

1121

TURINYS

Įvadas………………………………………………………………………………………………………….2

1. Vietos savivaldos raida ir perspektyvos Lietuvoje……………………………………….3

2. Savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykiai……………………………..5

2.1. Savivaldybių atstovavimas………………………………………………………………….5

2.2 Tarpusavio santykiai su LR Seimu………………………………………………………7

2.3. Tarpusavio santykiai su LR Prezidentu………………………………………………..8

2.4. Tarpusavio santykiai su LR Vyriausybe………………………………………………..9

Išvados………………………………………………………………………………………………………11

Praktinis darbas…………………………………………………………………………………………..12

Literatūra………………………………………………………………………………………………….. 13

ĮVADAS

Savivalda – tai procesas, kuriame susipina centralizuotai organizuoto valstybės valdymo ir savarankiškai realizuojamų galių elementai. Savivaldos institucijų organizavimas ir jų veikla yra bet kurios demokratinės santvarkos pagrindas. Kadangi demokratinės valstybės valdymas negali būti sutelktas vienos ar kelių aukščiausių institucijų galios ribose ir vykdomas vien centralizuotai.

Esant decentralizacijai, centrinės valdžios funkcijos perduodamos savivaldybėms. Joms vadovauja išrinkti vadovai; jos disponuoja patvirtintu biudžetu. Atskiros valstybės teritorijos dalys turi ekonominių, socialinių ir kultūrinių ypatumų, todėl viešųjų reikalų tvarkymas negali būti nutolęs nuo gyventojų bendruomenės. O vietinės valdžios institucijos prigimtis yra būtent ta, kad ji yra artimesnė visuomenei ir jos socialinėms ir aplinkos problemoms negu regioninės ir centrinės valdžios institucijos. Ji geriau tinka vietiniams poreikiams nustatyti ir spręsti dar ir todėl, kad yra įteisinama pačių vietinių bendruomenių. Tačiau susirūpinimą kelia jos integracija į nacionalinę sistemą kaip į centrinę struktūrą, kuri turi prisidėti prie bendros socialinės gerovės. Apskritai, vietos valdžia tai tarsi miniatiūrinė valdžios pasidalijimo ir suderinimo tarp įstatymų leidžiamųjų ir vykdomųjų institucijų kopija. Valdžios pasidalijimas ir suderinimas nacionaliniu lygiu suteikia apsaugą tiek vietos institucijai, tiek atskiram piliečiui. Įstatymų leidžiamųjų arba vykdomųjų institucijų piktnaudžiavimas valdžia gali būti kontroliuojamas teisėjų, o įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios institucijos gali vykdyti abipusę visos veiklos kontrolę vietos valdžios labui. Šiap ar taip vietos savivaldos institucijų vietą teik leidžiamosios, tiek vykdomosios valdžios institucijų sistemoje nustato atskiros valstybės konstitucijos, tai konstitucinis institutas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad Lietuvos Respublikos konstitucijos X skirsnyje vietos savivalda įtvirtinama kaip savarankiškais pagrindais veikianti vietos administravimo sistema, kuri tiesiogiai nėra pavaldi valstybės valdžios institucijoms.

Dabartinės vietos savivaldos samprata suformuluota Europos vietos savivaldos Chartijoje

Šiame darbe trumpai apžvelgsiu savivaldos raidą ir perspektyvas Lietuvoje, atkūrus Nepriklausomybę, vadovaudamasis įstatymais, teisės aktais ir literatūra, panagrinėsiu savivaldybės ir valstybės institucijų tarpusavio santykius.

1.VIETOS SAVIVALDOS RAIDA IR PERSPEKTYVOS LIETUVOJE

1990 m., atkūrus šalies nepriklausomybę, viską teko pradėti iš pradžių, nes sovietmečiu žmonės buvo atpratinti nuo teisės ir pareigos patiems tvarkyti savo reikalus. Laisva piliečių valia išrinkta Lietuvos Aukščiausioji Taryba Laikinuoju Pagrindiniu Įstatymu sudarė sąlygas pereiti nuo centralizuoto partinio valdymo prie demokratinės valstybės su decentralizuotu valdymu kūrimo. 1990 m. kovo pabaigoje pagal 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymą buvo išrinktos miestų ir rajonų tarybos, o vėliau sudarytos ir miestų bei rajonų valdybos.

Vietos savivaldos pagrindų įstatyme buvo nustatytos šios ypatingą reikšmę vietos savivaldos raidai Lietuvoje turėjusios nuostatos: vietos savivaldos vykdomųjų institucijų pavaldumas tik atstovaujančiosioms vietos savivaldos institucijoms; savivaldybių nuosavybės įteisinimas. Šiuo įstatymu buvo nustatyta dviejų pakopų – aukštesniosios ir žemesniosios – savivaldybių sistema, savivaldos institucijų organizavimo tvarka ir įgaliojimai. Sprendžiant iš šio įstatymo nuostatų, atrodė, kad sudarytos teisinės sąlygos pusę amžiaus egzistavusią Liaudies deputatų tarybų su jų vykdomaisiais komitetais sistemą realiai pertvarkyti į vietos savivaldos sistemą, būdingą demokratinei, decentralizuotai valstybei.

Bet iš tikrųjų vietos savivalda reiškėsi dar silpnai: vietos savivaldos institucijos tebebuvo traktuojamos kaip sudėtinė valstybinės valdžios ir valdymo organų dalis. Savivaldybės neturėjo nei savo nuosavybės, nei savarankiško biudžeto ir priklausė nuo Vyriausybės.
Palaipsniui, žingsnis po žingsnio buvo grąžintas vietinių valdymo organų (savivaldybių merų, valdytojų ir valdybų) dvigubas pavaldumas. Santykiai tarp aukštesniosios ir žemesniosios pakopų savivaldybių taip pat buvo įtempti ir komplikuoti. Visi šie faktai liudijo, kad tuo laikotarpiu terminai „vietos savivalda“ ir „savivaldybė“ buvo tarsi gražios iškabos, slėpusios Lietuvoje egzistavusią trijų pakopų valstybinio valdymo organų sistemą, mažai kuo realiai besiskyrusią nuo iki tol egzistavusios valdymo sistemos.

Sėkmingai dirbti savivaldybės negalėjo ir todėl, kad Vietos savivaldos pagrindų įstatymo nuostatos dėl savivaldybių valdžios ir valdymo organų vidinio organizavimo sudarė prielaidas vidiniams konfliktams savivaldybėse atsirasti, atsirado trintis tarp tarybų ir valdybų. Tokia padėtis netenkino nei savivaldybininkų, nei Lietuvos valdžios. 1991 – 1994 m. buvo intensyviai ieškoma būdų ir priemonių, kaip šią padėtį pakeisti ir sudaryti normalias sąlygas veikti vietos savivaldai.

Pradžią esminiam lūžiui vietos savivaldos sistemoje davė LR Konstitucijos priėmimas 1992 metais. Konstitucijoje vietos savivaldai buvo skirti 6 straipsniai. Konstitucinės normos dėl vietos savivaldos buvo rengiamos atsižvelgiant ir į Europos Vietos savivaldos chartijos nuostatas bei reikalavimus. Konstitucijos priėmimas davė pagrindą iš esmės keisti teisinę sistemą, reglamentavusią vietos savivaldą Lietuvoje. Remiantis Vakarų demokratinių valstybių patirtimi buvo parengti ir priimti naujo tipo įstatymai: 1993 m. liepos 1 d. „Vyriausybės atstovo įstatymas“, skirtas reglamentuoti savivaldos institucijų veiklos teisinės priežiūros tvarką; 1994 m. liepos 7 d. Vietos savivaldos įstatymas, Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymas ir 1994 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymas.

Vietos savivaldos įstatymas nustatė naują savivaldos institucijų organizavimo tvarką; savivaldos institucijų kompetenciją padalino į savarankiškąją ir valstybės deleguotąją, nustatydama ir skirtingą savivaldos institucijų savarankiškumo ir atsakomybės laipsnį, ją įgyvendinant; įstatymu numatytas vietos savivaldos ekonominis pagrindas – savivaldybių nuosavybė.

1994 m. priėmus Lietuvos Respublikos teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą, buvo sudarytos 12 miestų ir 44 rajonų savivaldybės (iki tol gyvavusios apylinkių ir gyvenviečių savivaldybės panaikintos). Savivaldybių tarybų nariai jau 1995 m. buvo renkami pagal naują 1994 m. Savivaldybių tarybų rinkimų įstatymą, kuris iš esmės skyrėsi nuo iki tol galiojusio įstatymo. Įteisinta proporcinė rinkimų sistema. Tuo buvo siekiama sudaryti sąlygas partijoms stiprėti, buvo sudarytos prielaidos ir partijų koalicijų sudarymui.

Vienas svarbiausių įvykių, įtakojusių šių dienų savivaldos plėtrą, buvo naujos redakcijos Vietos savivaldos įstatymo priėmimas 2000 m. spalio mėn. 12 d.

Pagal šiuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą Lietuvoje įsteigta 60 savivaldybių – 60 valstybės teritorijos administracinių vienetų, turinčių juridinio asmens statusą bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos laiduotą savivaldos teisę, įgyvendinamą per savivaldos tarybą.

Europos Sąjungos nuostatų įtaka vietos savivaldai jaučiama daugelyje sričių. Tačiau vyksta ir atvirkštinis procesas: savivaldybės rado naujų būdų savo interesų išreiškimui. Oficialiai yra tik keletą savivaldybių įtakojimo ES sprendimų priėmimo procesui galimybių. Pagrindinis oficialus būdas, kaip savivaldybės gali įtakoti Europos Sąjungos politiką, yra veikiant per ES patariamąjį organą – Regionų komitetą. Tačiau oficiali įtaka yra gana ribota. Lietuvos savivaldybių asociacija palaiko tiesioginius ryšius su Regionų komitetu, o ypač su šio komiteto Ryšių su šalimis kandidatėmis grupe. Šie ryšiai ateityje plėtosis dar sparčiau, nes savivaldybės, Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare, turės įsitraukti į šio komiteto veiklą.

Savivaldybės rado ir kitus kelius kaip įsiskverbti į ES politikos formavimo procesą, pvz., per neformalius kanalus. Šie neformalūs būdai dažniausiai veikia per Briuselio tarnautojus. Dėl to dauguma valstybių lobistinių organizacijų, savivaldybių asociacijų ir didžiųjų miestų turi ofisus Briuselyje. Šiuose ofisuose dirbantys žmonės glaudžiai bendradarbiauja su atitinkamų sričių departamentų darbuotojais. Tokiu būdu pasiekiamas didelis efektas toms šalims, kurios neturi įtakos pradiniame sprendimų priėmimo etape.

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1224 žodžiai iš 3904 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.