Savo asmenybės veiklos motyvacijos analizė
5 (100%) 1 vote

Savo asmenybės veiklos motyvacijos analizė

TURINYS

ĮVADAS 3

1. ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI 4

1.1. Poreikių klasifikacija 4

1.2. Motyvai ir motyvacija 6

2. ASMENYBĖS MOTYVACIJOS TEORIJOS 8

2.1. A.Maslow poreikių hierarchija 9

2.2. F.Herzberg dviejų veiksnių teorija 11

3. MANO ASMENYBĖS VEIKLOS MOTYVACIJA 12

IŠVADOS 14

LITERATŪROS SĄRAŠAS 16

ĮVADAS

Bendriausia prasme asmenybe galime vadinti kiekvieną žmogų, suvokiantį aplinką bei save ir kontroliuojantį savo veiksmus. Psichologų požiūriu asmenybe laikomas toks žmogus, kuris pajėgus save suvokti, sąmoningai veikti bei skirti save nuo likusio pasaulio (Aš ir ne Aš). Asmenybe negimstama. Asmenybė vystosi palengva, jos tapsmas yra dinamiškas procesas. Asmenybės esmė – tai kiekvienam būdinga savita mąstysena, jausena, veiksena.

Vienas žymiausių ir labiausiai vertinamų asmenybės tyrėjų G. Allportas sako, kad kiekvienas žmogus tam tikru atžvilgiu yra:

1. Toks pat kaip ir kuris kitas – jis turi visiems žmonėms būdingų universalių ypatumų.

2. Toks pat kaip kai kurie žmonės – tai yra jis turi grupinių ypatumų. Pavyzdžiui, dauguma jaunuolių panašūs tuo, kad jiems labiausiai rūpi atsakyti klausimus: Kas aš esu? Ko aš noriu siekti?

3. Kitoks negu visi kiti – jis pasižymi individualiais ypatumais.

Šiame darbe, naudojant literatūrinės analizės metodą, siekiama šių tikslų:

1. apibrėžti asmenybės aktyvumo šaltinio, poreikio, motyvo, motyvacijos sąvokas;

2. išskirti ir paanalizuoti svarbiausią asmenybės aktyvumo šaltinį – poreikius;

3. supažindinti su pagrindinėmis asmenybės motyvacijos teorijomis;

4. plačiau aptarti A.Maslow poreikių hierarchijos ir F.Herzberg dviejų veiksnių teorijas;

5. atskleisti savo asmenybės motyvaciją šių teorijų požiūriu;

6. įvertinti psichologijos žinių svarbą profesinei veiklai.

1. ASMENYBĖS AKTYVUMO ŠALTINIAI

Jeigu į vandenį panardinsime tuščią indą, jis tučtuojau prisipildys, veikiamas tam tikrų dėsnių: pirmiausia iš slėgio skirtumo atsiranda stimuliuojamoji jėga. Ji stumia vandenį į indą tol, kol šis užsipildo. Taip ir žmogui- susidarius tuštumai ar trūkumui kurioje nors sielos kertelėje, atsiranda jėga- poreikis, skatinantis šį trūkumą užpildyti. Šios jėgos dėka tuštuma užpildoma, ir ankstesnis diskomfortas ar įtampa atslūgsta.

Taigi jokia žmogaus kaip asmenybės veikla neprasideda be priežasties, be ją sužadinusio stimulo, dar kitaip vadinamo asmenybės aktyvumo šaltiniais.

Asmenybės aktyvumo šaltiniai, skatinantys veikti, gali būti įvairūs: poreikiai, vertybės, emocijos.

Vertybe vadiname tai, kas, žmogaus manymu, jo gyvenime yra svarbiausia. Jei mes ką nors labai vertiname, tuomet manome, jog verta šito siekti. Mes dedame daug pastangų, įgydami tai, kas vertinga. Kiekvienas iš savo patirties žinome, kokie įvairūs, nepanašūs vienas į kitą būna žmonės, todėl nenuostabu, jog jie gali būti orientuoti į nevienodas vertybes. Vieno asmens vertybė gali labai skirtis nuo kito asmens vertybių. Tai, ką mes laikome vertybėmis, padeda tenkinti svarbiausius mūsų poreikius.

Emocijos- yra tam tikru momentu kylantys išgyvenimai, kurie parodo, kaip žmogus vertina situaciją, susijusią su jo poreikių patenkinimu tuo metu.

Taigi ir vertybės, ir emocijos yra susijusios su poreikių tenkinimu. Svarbiausių poreikių tenkinimas skatina žmogų veikti, kad juos patenkintų. Kadangi poreikiai yra įtampa, kilusi dėl reikalingų objektų trūkumo, skatinanti žmogų veikti, vadinasi, poreikis – pagrindinis žmogaus aktyvumo šaltinis.

Kiekvienas žmogus, siekdamas patenkinti tam tikrą poreikį, elgiasi skirtingai. Vienas, norėdamas valgyti pats gaminasi maistą, kitas eina į kavinę . Tačiau jų elgesį lemia panašios priežastys- aktyvumo, veiklos šaltiniai, tai yra poreikiai.

1.1. Poreikių klasifikacija

Žmogaus poreikiai gali būti labai įvairiai klasifikuojami.

Žmogus gali turėti ar neturėti vitalinių, socialinių ir idealiųjų poreikių. Vitaliniai – tai poreikiai gyventi ir aprūpinti savo gyvenimą. Šie poreikiai yra dvejopi: savi (asmeniniai) ir saviems (giminei tęsti). Socialiniai – tai poreikiai užimti tam tikrą vietą visuomenėje ir būti žmonių įvertintiems. Jų pagrindas – teisingumas (teisės ir pareigos). Jie taip pat yra dvejopi: sau (mano teisės) ir kitiems (mano pareigos). Idealieji (pažinimo) – tai poreikiai pažinti pasaulį (išorės ir vidaus). Į šias poreikių grupes atkreipė dėmesį F.Dostojevskis.

Daugelis žmonių turi poreikį priklausyti ne tik visai žmonijai, bet ir tam tikrai giminei, tautai, rasei. Šiuos poreikius priimta vadinti etniniais. Juos išskyrė istorikas ir etnografas L.Gumiliovas.

P.Simonovas ir P.Jeršovas , remdamiesi V.Vernadskio aiškinimu apie gyvūnų sąveiką su aplinkiniu pasauliu, visus poreikius susikirsto į 3 svarbiausias grupes:

1. Biologiniai.Šių poreikių paskirtis- užtikrinti individualų ir rūšinį žmogaus išgyvenimą( tai pvz.: savo jėgų tausojimo poreikis, skatinantis rasti lengviausią ir paprasčiausią būdą tikslui pasiekti).

2. Socialiniai. Šie poreikiai susiję su žmogaus siekimu užimti tam tikrą vietą socialinėje grupėje, naudotis aplinkinių žmonių prieraišumu ir dėmesiu, būti jų pagarbos ir meilės objektu. Kartu tai ir pagarbos, prisirišimo ir meilės kitiems poreikis. Šį poreikį atspindi žmogaus teisės ir pareigos. Tačiau
tarp teisių ir pareigų yra nemažai skirtumų. Vienu atveju pabrėžiamos teisės, kitu- pareigos. Taip išsiskiria poreikiai ,,sau“ ir poreikiai ,,kitiems“, todėl tenkinant poreikį svarbu laikytis normų, kurios priimtos visuomenėje.

3. Idealiniai- susiję su pasaulio intelektiniu suvokimu perimant jau turimas kultūrines vertybes ir ankstesnių kartų įgytas žinias. Ši poreikių grupė skatina pažinti aplinkinį pasaulį plačiausia prasme. Tai atskirų pasaulio dalių pažinimo, savo vietos jame, savo egzistavimo žemėje prasmės ir paskirties bei estetinis poreikiai .

Amerikiečių psichologo A.Maslow pateikta hierarchinė poreikių sistema ypatinga tuo, kad tarp atskirų poreikių rūšių yra griežtas tarpusavio priklausomybės ryšys. Jie kyla nuoseklia eile: aukštesnėje pakopoje esantys poreikiai kyla tik patenkinus žemesnėse pakopose esančius poreikius. Pavyzdžiui, tik patenkinus fiziologinius poreikius išgyvenamas saugumo poreikis, patenkinus pastarąjį kyla priklausymo ir meilės poreikis.

J.Fraser galvoja kitaip. Jis mano, kad visų poreikių – tiek biologinių, tiek socialinių, tiek dvasinių– patenkinimas žmogui vienodai reikšmingas. Biologiniams poreikiams didesnę reikšmę suteikiame tik todėl, kad aiškiau matomi jų nepatenkinimo padariniai: negavęs maisto žmogus silpsta ir miršta. Tačiau nors ne tokie akivaizdūs kitų poreikių nepatenkinimo padariniai, jie žmogui nemažiau svarbūs. J.Fraser tą mintį paremia tokiu pavyzdžiu: karo belaisvio maisto poreikis patenkinamas mažiau nei minimaliai. Jam siūlomas papildomas maisto davinys už tai, kad informuos apie savo likimo bendrus. Daugelis žmonių tokių pasiūlymų atsisako, nes juos priėmę nepatenkintų socialinių priklausymo, meilės ir pagarbos poreikių. Net gerai materialiai aprūpintas asmuo praradęs gyvenimo prasmės poreikį baigia gyvenimą savižudybe .

Žmogaus poreikiai nuolat keičiasi, jie priklauso nuo gaunamos informacijos. Poreikius žmogus tenkina konkrečiais poelgiais, veiksmais. Čia neapsieinama be jausmų, kurie priklauso nuo gautos informacijos. Keisčiausia, kad jausmais esame įpratę aiškinti poelgių priežastis, nors poelgius skatina kaip tik poreikiai, o ne informacija ar jausmai.

1.2. Motyvai ir motyvacija

Kiekvienas poreikis turi savo objektą, kurio suvokimas ir naudojimas atkuria organizmo vidaus procesų ar individo santykių su aplinka pusiausvyrą, patenkina poreikį ir pašalina emocinę įtampą. Tik suvokus, koks objektas gali patenkinti poreikį, išgyvenamas noras arba potraukis, skatinantis ir reguliuojantis žmogaus sąmoningą veiklą, suteikiantis jai konkretų kryptingumą. Pavyzdžiui, alkanas žmogus ieško maisto, sušalęs užkuria židinį ar įjungia elektrinį šildytuvą, susirgęs kreipiasi į gydytoją.

Žmogaus suvoktas poreikį tenkinantis objektas arba tai, kas atspindi žmogaus sąmonėje ir skatina jį veikti, nukreipia jo veiklą tai, kad būtų patenkintas kilęs poreikis, vadinamas veiklos motyvu .

Kiekvienas poreikis savaime iškelia jo patenkinimo motyvus, kurie kreipia elgseną į tikslo siekimą. Tai gali pavaizduoti tokia schema:

1. pav. Priežastinis tikslo ir motyvų ryšys

Taigi motyvas- veiklos priežastis, susijusi su objektyvių poreikių patenkinimu, t.y. įsisąmoninus įtampą sukėlusias priežastis ir suradus objektą, kuris padės ją pašalinti, poreikis tampa motyvu.

Motyvacija- elgesio (veiksmų, veiklos) skatinimo sistema, kurią sukelia įvairūs motyvai .

Motyvu paprastai tampa įsisąmonintas poreikis. Žmogus, pajutęs kokį nors trūkumą ir įtampą, visų pirma stengiasi suprasti, kas ją sukelia ir ieško būdų tai pašalinti. Įsisąmoninus įtampą sukėlusias priežastis ir suradus objektą, kuris padės ją pašalinti (t.y. supratus savo poreikį ir jo patenkinimo galimybes), šis poreikis tampa veiklos motyvu, skatina pradėti aktyviai veikti. Taigi, poreikis perauga į motyvą, kai žmogus aptinka veiklos objektą, padėsiantį šį poreikį patenkinti.

Šiuo metu Jūs matote 32% šio straipsnio.
Matomi 1346 žodžiai iš 4234 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.