Scholastika
5 (100%) 1 vote

Scholastika

ĮVADAS

Po patristikos nuo I a. prasidėjo naujas laikotarpis, kuris paprastai vadinamas scholastika. Scholastika – tai dogminis filosofavimas, siekiant proto argumentais paaiškinti ir pagrįsti tikėjimo dogmas. Scholastikos sąvoka (iš lot. Schola – mokykla) siejama su doktrinomis ir mokymo metodais Viduramžių Europos vienuolynų bei katedrų mokyklose ir universitetuose.

Šis filosofavimo metodas nenumato laisvo tyrinėjimo. Pagrindinės tiesos yra žinomos jau iš anksto. Jos yra nediskutuotinos. Todėl scholastika dažnai išsigimdavo ir pavirsdavo žaidimų sąvokomis. Todėl argumentai dažniausiai buvo pagrįsti autoritetų nuomonės bei bažnyčios nutarimais. Tačiau ši viduramžių filosofijos srovė ne iš karto įgavo savo tikrąjį pavidalą, nes ji neturėjo pavyzdžių. Ji turėjo pamažu kurti savo metodą bei teoriją. Scholastika pasižymėjo tuo, kad filosofija, remiantis Bažnyčios Tėvų autoritetu, buvo pajungta Bažnyčios mokslui.

SCHOLASTIKOS PRADŽIA

Vakarų Europos viduramžių filosofija yra vadinama scholastika. Ji turėjo tęsti senovės graikų mokyklos tradicijas. Scholastai – tai viduramžių mokytojai, filosofai, teologai ir mokslininkai. Dauguma scholastų buvo labiausiai mokyti to meto žmonės, žymūs oratoriai, lektoriai, dėstytojai, mąstytojai: Jonas Škotas Eriugena (810 – 877), Anzelmas Kenterberietis (1033 – 1109), Roscelinas (1050 – 1120), Pjeras Abeliaras (1079 -1142). Vieni žymiausių scholastų tai: Aurelijus Augustinas (354 – 430), jis sutelkęs antikos filosofijos palikimą, padėjo krikščioniškosios filosofijos pagrindus. Taip jis atvėrė kelią į viduramžiu. Per visą ilgą savo gyvenimą, Augustinas bandė sujungti krikščionių tikėjimą ir klasikinės kultūros paveldą. Jis skelbė visišką klusnumą Romos Bažnyčiai. Kitas scholastas, Albertas Didysis (1200 – 1280). Jis buvo viduramžių vokiečių teologas, filosofas scholastas ir mokslininkas; dažniausiai jis minimas kaip Tomo Akviniečio mokytojas. Albertas apžvelgė visą Aristotelio filosofiją ir pateikė jos komentarų. Kai tekdavo ginti krikščionių tikėjimą, Albertas Didysis visada pasisakydavo už žmogaus proto ir patyrimo autonomiją. Jo darbai skirti Aristoteliui – tai Tomo Akviniečio „ realistinės filosofijos „ kertinis akmuo.

Tomas Akvinietis sukūrė filosofinę tikėjimo proto sintezę; tai vienas didžiausių Viduramžių laimėjimų. XIIIa. sukurta nauja teologija ir filosofija, už kurią jos autorius Tomas Akvinietis (1225 – 1274) paskelbiamas šventuoju ir bažnyčios mokytoju.

Tomas Akvinietis galvojo: 1 ,, Ką reiškia tikėti? Tikėti, anot Tomo reiškia atsiduoti idėjai kūnu ir siela: žinoti, kad ji yra teisinga, ir elgtis, kaip idėja reikalauja”.

Boecijus laikomas pirmuoju scholastu, nes jis pirmasis išvertė į lotynų kalbą Aristotelio raštus, kurie ankstyvųjų Viduramžių mokyklose buvo vertinami kaip sąlyga, įgalinti suprasti bibliją ir lotynų Bažnyčios Tėvus.Vis dėlto šiuo laikotarpiu filosofijoje vyravo toks plotonizmas arba neoplatonizmo laikotarpis, koks atsispindi Šv.Augustino veikaluose. Augustinas suformulavo maksimą: „suprask, kad tikėtum, ir tikėk, kad suprastum“. Šis principas buvo scholastikos šerdis.

Viduramžių scholastikoje mokslas ir išmintis buvo teocentrinio pobūdžio. Pagrindinės scholastikoje nagrinėtos filosofijos ir logikos problemos buvo susiję su tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, filosofijos ir teologijos tarpusavio santykių klausimais. Tarp šių problemų didelę reikšmę turėjo keletą amžių trukęs scholastų ginčas dėl universalijų prigimties. Tačiau scholastika , kaip metodas reiškia:

2,,1. Nuodugnų, įdėmų skaitymą tam tikros knygos, kuri laikoma reikšmingu, doktrininiu veikalu, sukurtu žmogaus arba Dievo. Tai pasakytina apie Aristotelio logiką, Euklido geometriją, Cicerono retoriką, Avicenos ir Galeno mediciną, o teologijos srityje – apie Bibliją.

2. Atvirą loginę diskusiją apie reikšmingus klausimus, kurie kyla skaitant. Kaip doktrina scholastika reiškiasi kaip filosofijos, teologijos, medicinos ir teisės mokslai, kurie dėstomi atitinkamuose šioms disciplinoms skirtuose fakultetuose. Šie keturi fakultetai sudarė viduramžių universitetus, kurie XII a. pirmą kartą atvėrė duris, pirmiausia Bolonijoje, paskui Paryžiuje ir Oksforde. Svarbiausios disciplinos buvo menai ir teologija ,,.

Universitetai, kuriuos pradėta kurti XII a., tapo dvasinio gyvenimo centrais. Buvo mokoma keturiuose pagrindiniuose fakultetuose:

filosofijos, teologijos, teisės ir medicinos.



1 Romualdas O. [1988.] ,,Pasakojimai apie Filosofus ir Filosofiją“ Vilnius: ,,Vyturys“. – P. 84

2 Mastroberti S. , Markus Klaus Ruppert [2001.] ,, Filosofijos žinynas ‘‘ Kaunas:

‚, Šviesa ‘‘. – P. 57

Universitetuose rengiamuose disputuose būdavo laikomasi griežtos scholastinio metodo schemos. Vėliau ši schema sustabarėjo, todėl Renesanso epochoje scholastinė filosofija buvo kritikuojama. Antikos šaltiniai, kuriais rėmėsi scholastika, tai pirmiausia:

Augustinas; neoplatizmo tradicija (joje – iš tradicijos paveldėti nežinomo autoriaus, pasivadinusio Dionisiju Areopagitu, veikalai); Boecijus, perteikęs Aristotelio logiką; vėliau – visi
Aristotelio raštai.

Svarbiausios scholastinės teologijos kryptys buvo tomizmas, išsivystęs iš Tomo Akviniečio mokymo, augustinizmas (Šv. Augustinas), škotizmas (Jonas Dunsas Škotas), nominalizmas (Viljamas Okamas).

Scholastika skirstoma į 3 laikotarpius:

1. Ankstyvoji scholastika (XI – XII a.);

2. Brandžioji scholastika (XII – XIII a.);

3. Vėlyvoji scholastika (XIV a.).

Ankstyvojoje scholastikoje prasideda scholastinio metodo plėtojimas. Kyla universalijų ginčas, nusitęsęs ir į vėlesnius amžius – ginčas dėl to, ar bendrosioms apibrėžtims (rūšims bei giminėms, kaip antai žmogus) būdinga nuo mąstymo nepriklausoma tikrovė, ar jos egzistuoja mąstyme.

Tolesnei filosofijos raidai nepaprastai reikšminga buvo arabų pasaulio įtaka. 800 – 1200 m. Islamo kultūra išsaugojo graikų filosofijos bei mokslo paveldą. Graikų veikalai pateko į Vakarus išversti į arabų kalbą. Taip krikščioniškiesiems viduramžiams tapo prieinama daug daugiau tekstų negu iki tol, pirmiausia visi Aristotelio raštai. Nauja Aristotelio recepcija sąlygojo visą brandžiosios scholastikos pavidalą. Nė vienas mąstytojas neapsėjo be nuodugnių Aristotelio studijų. Išryškėjo į augustinizmą orientuotos pranciškonų ir Aristotelio kryptį pasirinkusių dominikonų tradicijų priešstata.

Tomas Akvinietis ėmėsi visa apimančios sistemos pavidalu susieti aristotelizmą su krikščioniškąją filosofija. Kai kurių Aristotelio tezių nesuderinamumas su krikščioniška dogmatika vertė Bažnyčios vyresnybę laikinai uždrausti dalį Aristotelio raštų ir pasmerkti kai kurias filosofines tezes.

Mokytojo Eckharto asmenyje kulminaciją pasiekė viduramžių mistikos tradiciją; mistika ieško dvasinio kelio, vedančio į vidinį dievybės kontempliavimą ir susijungimą su ja. Kiti šios tradicijos atstovai yra Heinrichas Seuse, Jonas Tauleris ir Jonas Gersonas.

Vėlyvojoje scholastikoje prasideda senųjų mokyklų metafizinių sistemų kritika. Pirmiausia čia paminėtinas Viljamas Okamas. Naujasis kelias susijęs su gamtos mokslų suklestėjimu.

Nuo XV a. scholastinė filosofija pagrindiniuose Vakarų Europos kultūros centruose pradeda smukti, netenka ankstesnės reikšmės. 1,, Scholastika išgyveno nuosmukį, ir kaip opozicija jai formavosi naujoji filosofija. Tačiau nuosmukis truko neilgai, ir opozicija anaiptol nebuvo visuotinė. Visiškai klaidingai Atgimimo epocha įsivaizduojama manant, kad senoji filosofija nunyko ir diena po dienos visur įsiviešpatavo naujoji. Jau XVI amžiuje būta scholastikos atsinaujinimo apraiškų ‘‘.

Vakarų Europos scholastikos formavimosi periodu vienas pagrindinių klausimų buvo filosofijos vieta. Palaipsniui katalikų Bažnyčia tapo idėjiniu užsakovu scholastikai. Ji primetė jai savo problemas: žmonių protas turi būti nukreiptas į Dievo, jo veiksmų pasaulyje ir žmogaus ryšių su juo pažinimą. Tačiau tam, šalia filosofijos, reikėjo specialaus mokslo.

1 Tatarkiewicz W. [2002.] ,,Filosofijos istorija“ II tomas Vilnius: ,,Alma littera“. – P. 40

ANKSTYVOJI, BRANDŽIOJI IR VĖLYVOJI SCHOLASTIKA

ANKSTYVOJI SCHOLASTIKA

Pasibaigus antikai, keliems amžiams įsigalėjo epocha, kai buvo kaupiamas ir saugomas minčių paveldas. Scholastinės filosofijos formavimosi periodo žymiausias mąstytojas buvo Jonas Škotas Eriugena (apie 810 – apie 877 m.). Jis labai įdomiai suprato Dievą ir jo kūrybą (pasaulį, daiktus). Kadangi anot religijos, Dievas yra visko pradžia, tai ir pasaulis, ir visa kas jį sudaro yra ne tik iš Dievo, bet ir dieviškas. Kas tąsyk yra pats Dievas? 1,,Niekas, atsakinėjo Eriugeną, nes Dievas yra kažkas daugiau negu bet kuris pasaulio daiktas, – pats pasaulis, mintis apie pasaulį ir net patį Dievą. Kartu Dievas yra viskas, nes jis yra ir tai, kas nėra pasaulis“. Kadangi visą, kas yra, yra iš Dievo, pažinimas yra ne tuščias žmogaus žaismas o aukščiausias žemiškas dieviškumo pasireiškimas. Į filosofijos istoriją Eriugeną įėjo kaip pirmosios viduramžių filosofinės sistemos kūrėjas, scholastinio realizmo pradininkas. Remdamasis Platonu ir neoplatonizmu, jis išdėstė nuoseklią idealistinę teoriją. Tačiau ji vis dar buvo svetima katalikiškajai dogmatiškai doktrinai. Filosofiją Eriugeną suprato kaip automatišką mokslą, kurio objektas – visos būties prigimtis. Būtis tai vieninga ir vienintelė substancija, įsivaizduojama gamta, iš kurios emanacijos būdu atsiranda visa tikrovės įvairovė, turinti keturis raidos etapus (gamtas):

1. Gamta yra ne sukurta, bet kurianti: Dievas yra visų daiktų šaltinis.

2. Gamta ir sukurta ir kurianti. Tai idėjų vienybė Dieve.

3. Gamta kuriama, bet ne kurianti. Tai jutimiškas pasaulis.

4. Gamta nesukurta ir nekurianti. Tai Dievas, tačiau jis yra visų galutinis daiktų tikslas.

Eriugena davė pradžią idealistiniam realizmui. Filosofijoje yra aukščiausias pažinimas, besiremiantis proto autoritetu, tačiau Dievas filosofuoja žmoguje. Panteistinis Eriugenas racionalizmas Dievą pašalino iš pažinimo ir proto sferos, nes apie Dievą daug nieko negalima pasakyti. Jis geriau pažystamas nežinojimu. Eriugenos mintis:2,,Žmogaus dvasia yra pasaulio raktas, atrakinantis Dievo savęs apreiškimą“.

Eriugenos išvežiojimai, sudievinę patį pasaulį, iškėlė pasaulio protinio pažinimo reikšmę ir reikalą tikėjimą grįsti protu. Tai buvo neparanku tikėjimo
ginantiems bažnytininkas.

Šv.Anzelmas – ,,Scholastikos tėvas“

Anzelmas Kenterberietis ( 1033-1109) laikomas žymiausiu XI a. teologu bei ,,scholastikos tėvu“.

1. TIKĖJIMAS IR PROTAS. Aiškindamas tikėjimo ir proto, Šv.rašto ir dialektrikos santykį, Anzelmas suformulavo požiūrį, kuris vėliau tapo norma. Pagal Kenterberietį, krikščionys tikėdami privalo pasiekti supratimą, o nesupratimu – tikėjimą. 3,,Trokštu suprasti dieviškąją tiesą, kurią tiki ir myli mano širdis; noriu suprasti ne tam kad tikėčiau, o tikiu kad suprasčiau“. Norint pažinti tiesą, reikalingas tikėjimas ir protas. Supratimas yra aukštesnio lygio pažinimas, nei aklas tikėjimas. Tačiau tikėjimas pranoksta supratimą ir yra norma. Protavimo rezultatas

Šiuo metu Jūs matote 31% šio straipsnio.
Matomi 1602 žodžiai iš 5174 žodžių.
Peržiūrėkite iki 100 straipsnių per 24 val. Pasirinkite apmokėjimo būdą:
El. bankininkyste - 1,45 Eur.
Įveskite savo el. paštą (juo išsiųsime atrakinimo kodą) ir spauskite Tęsti.
SMS žinute - 2,90 Eur.
Siųskite sms numeriu 1337 su tekstu INFO MEDIA ir įveskite gautą atrakinimo kodą.
Turite atrakinimo kodą?
Po mokėjimo iškart gausite atrakinimo kodą, kurį įveskite į laukelį žemiau:
Kodas suteikia galimybę atrakinti iki 100 straispnių svetainėje ir galioja 24 val.